Liaudies priešas

Liaudies priešas (lot. hostis publicus, visuomenės priešas) – Romėnų teisės terminas, skelbęs asmenį už įstatymo ribų bei reiškęs mirties nuosprendį (taip prilygindamas šalies pilietį priešo kareiviui, kovojančiam prieš Respubliką ginklu).

Termino vartojimas

Romos senatas 68 mūsų eros metais paskelbė Neroną liaudies priešu.

Naujaisiais laikais pradėtas plačiai vartoti taip vadinant Didžioji Prancūzijos revoliucijos priešininkus ir pateisinant masinį terorą.

Tam pačiam terminas vartotas stalinistinių represijų metu. Būtinybė stiprinti kovą su „liaudies priešais“ buvo grindžiama Stalino teze, jog kuriant komunizmą klasių kova tik stiprės. Taip atsirado nauji klasiniai priešai- kontrrevoliucionieriai, „kenkėjai“, šnipai, diversantai, gydytojai-žudikai ir kt.

Rusijos TFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis numatė bausmes „liaudies priešams“.

„Liaudies priešo“ terminas buvo ne tik propagandinė klišė, bet ir įteisintas 1936 m. TSRS Konstitucijos 131 straipsnyje: „Asmenys, besikėsinantys į visuomeninę ir socialistinę nuosavybę, yra laikomi liaudies priešais“. Juridiškai šis terminas galiojo iki pat 1977 m., kol buvo priimta nauja TSRS Konstitucija.

Papildoma informacija

• Likimo ironija galėtų būti laikomas faktas, kad paskutiniu „liaudies priešu“ Tarybų Sąjungoje tapo Lavrentijus Berija, vienas aktyviausių XX a. trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių. Po jo suėmimo vykusiame TSKP CK plenume jis buvo pašalintas iš TSKP kaip „Komunistų partijos ir tarybinės liaudies priešas“, o netrukus – sušaudytas. 1953 m. liepos 20 d. žurnalas „Time“ viršelyje atspausdino L.Berijos nuotrauką su užrašu „Liaudies priešas“.

• „Liaudies priešo“ terminas plačiai naudotas XX a. trečiame dešimtmetyje ir JAV visuomenei ypač pavojingų nusikaltėlių atžvilgiu. FTB direktorius taip įvardindavo Al Kaponę, Džoną Dilindžerį ir kitus nusikaltėlius.

Šaltiniai

1. [1]