Romėnų teisė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Romėnų teisė – teisė, Antikos laikais galiojusi Romoje bei vėliau visoje Romos imperijoje. Pagrindinis teisės šaltinis buvo paprotys iš kurio susidarė rašytinis teisės šaltinis – Dvylikos lentelių įstatymai, 450 pr. m. e. (lex duodecim tabularum). Teisės kodifikaciją (Corpus Iuris Civilis) 529–534 m. inicijavo Bizantijos imperatorius Justinianas I.

Antikinės romėnų teisės šaltiniai buvo atrasti Viduramžiais, teisė pradėta studijuoti (pandektistika). 1050 m. atrasti digestai () davė pradžią Italų teisės mokyklos formavimuisi, italų teisės mokykla išaugo į vieną pirmųjų universitetų Europoje.

Iki pat XIX a. daugelyje Europos valstybių romėnų teisės šaltiniai laikyti pavyzdiniais. XIX a. romėnų teisės recepcijos įtaka pasiekė kulminacinį tašką – pradėta sistematizuoti privatinė teisė Vokietijoje, 1900 m. sausio 1 d. įsigaliojo pandektistikos paveiktas Civilinis kodeksas. Modernioji civilinė teisė perėmė tam tikrus principus, kodifikuojant remtasi esama sistematika. Romėnų teisė iki šiol tiriama Europos universitetuose, veikia tyrimų centrai, atskiros katedros, rengiami moksliniai darbai, straipsniai, dėstoma kaip pasirenkamasis arba net privalomasis kursas teisės specialybės studentams.

Lietuvos teisę romėnų teisė paveikė netiesiogiai, per Vakarų Europos valstybių, taip pat kanonų teisę. LDK didikų vaikai, be kitų dalykų, studijavo taip pat ir romėnų teisę, o grįžę į Lietuvą, įgytas teisines žinias tikėtinai naudojo administracinėje, kartu ir jurisdikcinėje veikloje.