Kryžiuočių žygis į Šalčininkus – 1311 m. vasarą Kryžiuočių Ordino surengto žygio į Gardiną dalis, plėšikavimo kampanija Šalčininkų žemėje. Įvykiai aprašyti Petro Dusburgiečio sudarytoje Prūsijos žemės kronikoje. Šio žygio metu pirmą kartą paminėti Šalčininkai.
| Kryžiuočių žygis į Šalčininkų žemę | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Kryžiaus žygiai į Pabaltijį | |||||||||
Šalčininkai Šalčininkų vieta šiuolaikiniame Lietuvos žemėlapyje (54°18′N 25°23′E) | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Vokiečių ordinas | LDK | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Heinrichas fon Plockė | Nežinoma | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 150 riterių, keli tūkstančiai eilinių karių | |||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| Apie 700 belaisvių | |||||||||
Po 1311 m. žiemą Prūsijoje laimėto Voplaukio mūšio Vokiečių ordinas skubėjo perimti iniciatyvą iš kartu su Rygos miestu prieš Vokiečių ordiną sėkmingai veikusios Lietuvos, todėl nusprendė pirmą kartą įsiveržti į patį LDK valstybės centrą.
P. Dusburgiečio teigimu 1311 m. balandžio mėnesį (T. Baranausko teigimu – liepą) Kryžiuočių ordino komtūro Heinricho fon Plockės (vok. Heinrich von Plötzkau) vadovaujama 150 riterių kariuomenė įsiveržė į LDK su tikslu pulti Gardiną. Datų neatitikimas yra susijęs su keletu 1311 m. vykusių įsiveržimų – metų pradžioje – vasario ir balandžio mėn. Vytenis du kartus įsiveržė į Prūsiją, balandžio mėn. Ordino kariuomenė žygiavo į Gardiną, tačiau sužinojusi apie jiems parengtą pasalą, atsitraukė atgal. P. Dusburgietis tiesiogiai įvykiuose nedalyvavo.
Pakeliui jiems pavyko į nelaisvę paimti keletą Vytenio žvalgų, kurie papasakojo, kad Šalčininkų žemėje šio antpuolio niekas nelaukia, o kairiame Nemuno krante 500 jėgerių stato medžioklinius tinklus rengdamiesi Vytenio medžioklei.
Naudodamosi šia informacija H. fon Plockės pajėgos pasuko į šiaurę, pakeliui nužudė Vytenio medžioklei besirengusius lietuvius ir persikėlė per Nemuną. P. Dusburgiečio teigimu, kryžiuočiai pasiekė Šalčininkų žemę, kur „niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė“. Prie upės saugoti laivų ir kito turto liko 12 riterių ir apie 2 tūkst. eilinių karių. Likusi kryžiuočių pajėgų dalis užpuolė ir sudegino tris pilis. Buvo paimta daug grobio ir 700 belaisvių, o, P. Dusburgiečio teigimu, „kiek jie ten jų nukovė, vienas dievas bežino“. Jau kitą dieną, su belaisviais ir prisiplėštu grobiu pasuko atgal į Ordino žemes.
Petras Dusburgietis nepaminėjo sunaikintų pilių pavadinimų. Pačiuose Šalčininkuose ar šalia jų nėra žinomų piliakalnių. Keliamos hipotezės, kad šiomis pilimis galėjo būti maždaug tuo laikotarpiu datuotinos Valakavičių, Tetervinų, Turgelių, Kurmelionių piliakalniuose buvusios gyvenvietės. Taip pat egzistuoja versija, kad trys sudegintos pilys buvo įtvirtintos gyvenvietės, kartais vadintos dvarais.
Žygiui buvo sutelkta didžiulė kryžiuočių kariuomenė, kurioje buvo „ne mažiau kaip“ 150 Ordino riterių – nedaug mažiau, nei Ordinui po šimtmečio pavyko sutelkti į Žalgirio mūšį (ten jų, manoma, buvo apie 213). P. Dusburgietis aiškiai nurodo pakeistą žygio tikslą – „valsčių, vardu Šalčininkai“ (lot. territorium dictum Salsenickam). Lotynų kalboje nėra, taip pat ir to meto vokiečių kalboje nebuvo garsų „č" ar „š“, todėl terminas „Salsenicke" laikytinas atitinkančiu Šalčininkų pavadinimą.[paaiškinti]
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Kryžiuočių žygis į Šalčininkus, Kas yra Kryžiuočių žygis į Šalčininkus? Ką reiškia Kryžiuočių žygis į Šalčininkus?