Kelmės vandens malūnas

Nepainioti su Kelmės dvaro sodybos vandens malūnu Dvaro g. 17.

Koordinatės

55°37′42″š. pl. 22°56′31″r. ilg. / 55.628404°š. pl. 22.941990°r. ilg.

Vieta

Kelmės rajono savivaldybė

Seniūnija

Kelmės seniūnija

Plotas

59 870 m²

Naudotas

nuo XIX a. II p.

Kultūros vertybių registras

Kodas

u. k. 2163

Kelmės vandens malūnas – vandens malūnas, stovintis Kelmėje, B. Laucevičiaus g. 37, 37A, prie užtvenktos Kražantės, Kelmės miesto I tvenkinio šiaurinėje dalyje. 1992 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Saugoma teritorija apima tvenkinį ir dalį upės žemupio, ribojasi su rašytojo B. Laucevičiaus-Vargšo paminklo teritorija. Pro malūną veda pėsčiųjų takas Kražantės užtvankos tiltu į miesto parką.

Mūrinis malūnas pastatytas 1892 m., restauruotas 2003-2018 m., jame įrengta mažoji hidroelektrinė.Istorizmo stilistikos pastatas stačiakampio plano, trijų aukštų su pastoge ir vieno aukšto priestatu. Tvenkinio plotas beveik 5 ha, vidutinis debitas 3,04 m³, vandens slėgio aukštis 3,1 m.

Istorija

Malūnas istoriją skaičiuoja nuo XIX a. II pusės. Tai buvo pats didžiausias malūnas Kelmės krašte. 1890 m. Kelmės dvaro dokumentuose minimas malūnas, kurį galėjo pastatyti dvaro savininkas Boleslovas Gružauskas. Iki šių dienų ant malūno pamato šiaurės pusėje išlikęs užrašas „B. G. 1892“ Tai galėtų reikšti, kad malūną statė (ar perstatė) Boleslovas Gružauskas – Jono sūnus (1848–1922). 1896 m. šioje vietoje aprašomas jau naujas, garinis malūnas. Manoma, vandens malūnas per šešetą metų galėjo būti perdarytas į garinį.

Atsiradus tobulesniems ir našesniems įrengimams už vandens ratą, jie buvo pastatyti ir šiame malūne. Jame veikusi apie 60 kW galios vertikali Frencio vandens turbina su 135 cm skersmens darbo ratu ir kita malūno įranga buvo pagaminti Čekijoje, Pardubicių malūnų įrangos gamykloje, kuri priklausė Jozefo Prokopo sūnums. Vėliau malūne įrengta 55 kW galios HE.

Sovietmečiu malūnas priklausė Buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui. Pastate veikė vilnų karšykla. Malūnas dirbo iki 1980 m., vėliau buvo apleistas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę malūnas buvo privatizuotas, tačiau stovėjo netvarkomas, nyko. 2002 m. malūną įsigijo naujas savininkas, prasidėjo inžinerinio paminklo atstatymo darbai. Restauruoti pagrindiniai įrengimai (turbina, turbinos kamera), išvalytos vandens ištekėjimo žiotys ir kanalas, vandens ėmykla. Vandens malūne veikusi HE buvo vienoje patalpoje su malimo įranga. Dėl priešgaisrinės saugos iš dalies pakeistas vidaus išplanavimas, atskiriant patalpą su generatoriumi. HE pradėjo veikti 2013 m. vasario mėn. 2014 m. rudenį Žuvininkystės tarnybos rūpesčiu įrengtas žuvitakis.