Kamanų pelkė

56°17′40.17″ š. pl. 22°38′29.83″ r. ilg. / 56.2944917°š. pl. 22.6416194°r. ilg. / 56.2944917; 22.6416194

Kamanų aukštapelkė – pelkė Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Akmenės, 6 km į šiaurės rytus nuo Viekšnių. Tai didžiausias Šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas su vidaus sausmėmis (salomis ir pusiasaliais).

Geologija ir geografija

Aukštapelkė susidariusi Ventos intakų Dabikinės ir Vadaksties vandenskyroje. Užima 7 moreninius tarpgūbrinius klonius ir 6 neaukštus lėkštašlaičius , ištįsusius iš šiaurės rytų į pietvakarius. Pakraščiai labai vingiuoti, gausu pusiasalių ir įlankų (Briedaulio, Kališupio, Paislės, Meižių, Būgių). Iš visų pusių, išskyrus šiaurę, Kamanų aukštapelkę supa Kamanų miškai (Medemrodės, Adomiškių, Padvarėlių, Antanavos, Karalinės). Šiaurėje telkšo 6 ha liekaninis Kamanų ežeras. Kamanų aukštapelkės paviršius viduryje iškilęs apie 4 m. Didžiausią dalį užima plynės su būdingais aukštapelkių duburiais, klampynėmis, ežerokšniais. Pelkėje yra 12 klampynių. Klampynėse grupėmis susitelkė apie 120 antrinės kilmės ežerokšnių (iš viso apie 2 ha). Iš čia į pelkės pakraščius vandens perteklius nuteka 7 klampupiais. Pelkės plotas 2434 ha, iš jų pramoninis – 2168 ha.

Durpės

92 % durpių yra aukštapelkės, kita dalis – žemapelkės. Durpių klodo didžiausias storis 7,2 m, vidutinis 4 m. Durpių ištekliai 81,9 mln. m³. Vyrauja mažaskaidės fuskuminės durpės. Vidutinis susiskaidymo laipsnis 27 %, vidutinis peleningumas 23 %, vidutinis drėgnis 92 %. Vietomis po durpėmis yra iki 0,9 m storio sapropelis|sapropelio sluoksnis. Dugne smėlis, priesmėlis, priemolis.

Tyrimai

1935–1936 m. Kamanų aukštapelkę tyrė kompleksinė ekspedicija, kurioje dalyvavo Bronius Baginskas, Kazys Brundza, , Bronius Povilaitis, Viktoras Ruokis, Vincas Vilkaitis ir Mykolas Žemaitis, tyrimų rezultatai pateikti K. Brundzos monografijoje „Kamanos: hidrografija, stratigrafija ir augalija“ (1937 m.). 1960 m. Kamanų aukštapelkės dalis, vėliau visos pelkės su apypelkiu paskelbtos botaniniu draustiniu, nuo 1979 m. jos priklauso Kamanų rezervatui.

Šaltiniai

1. Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. p. 42. ISBN 978-9955-37-213-4.
2. . Kamanų aukštapelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 249 psl.