Martinas Jozefas Muncingeris (vok. Martin Josef Munzinger, 1791 m. lapkričio 11 d. – 1855 m. vasario 6 d.) – šveicarų politikas, vienas pirmųjų Šveicarijos Federalinės Tarybos narių. 1830 m. jis dalyvavo Zoloturno kantono valdžios nuvertime, o 1848 m. išrinktas į Federalinę Tarybą. Jis priklausė liberaliai frakcijai – vienai iš dabartinės Laisvųjų demokratų partijos (FDP) pirmtakių.
| Jozefas Muncingeris vok. Josef Munzinger | |
|---|---|
| Visas vardas | Martin Josef Munzinger |
| Gimė | 1791 m. lapkričio 11 d. Oltenas, Šveicarija |
| Mirė | 1855 m. vasario 6 d. (63 metai) Bernas, Šveicarija |
| Šveicarijos Federalinės Tarybos narys | |
| Ėjo pareigas | 1848 m. lapkričio 16 d. – 1855 m. vasario 6 d. |
| Ankstesnis | – |
| Vėlesnis | Jozefas Martinas Kniuzelis |
| Šveicarijos konfederacijos prezidentas | |
| Ėjo pareigas | 1851 m. sausio 1 d. – 1851 m. gruodžio 31 d. |
| Ankstesnis | Anri Drujė |
| Vėlesnis | Jonasas Fureris |
| Partija | Liberalai |
Biografija
Jaunystė
Jozefas Muncingeris buvo antrasis pasiturinčio Olteno pirklių šeimos – Konrado Muncingerio ir Elizabetos Šmid – sūnus. Jo vyresnysis brolis Ulrichas daugelį metų vadovavo Olteno miestui, o jaunesnysis Viktoras pasirinko gydytojo ir muzikanto kelią.
Jozefas garsėjo kalbiniais gebėjimais ir meile muzikai. Jis mokėsi Zoloturno kolegijoje, Mūrio vienuolyno mokykloje ir Šv. Mykolo kolegijoje Fribūre. Baigęs brandos egzaminus, Bolonijoje įgijo prekybos išsilavinimą.
1814 m. sausio 8 d., kai Zoloturno patriciatas nuvertė vyriausybę, J. Muncingeris įsitraukė į politinę veiklą. Kartu su broliais jis prisidėjo prie pasipriešinimo šiam perversmui. Po trumpo pasitraukimo į Argau kantoną jie grįžo į Zoloturną, bet netrukus buvo suimti ir apkaltinti pilietiniu nepaklusnumu. Birželio 2 d., per nesėkmingą liberalų bandymą perimti valdžią, J. Muncingeris buvo paleistas, tačiau, siekdamas išvengti naujo persekiojimo, pabėgo į Komą. Zoloturno valdžia už akių nuteisė jį trejų metų tremtimi. Tų pačių metų pabaigoje, rusų diplomato tarpininkavimu, J. Muncingeriui buvo suteikta amnestija, leidusi grįžti į tėvynę.
1817–1825 m. jis dirbo Olteno miesto raštininku, taip pat užsiėmė žemės ūkiu savo tėvų valdose, tačiau nuo aktyvios politikos tuo laikotarpiu susilaikė.
Veikla kantono ir federalinėje politikoje
1830 m. Prancūzijoje įvykusi Liepos revoliucija paskatino Jozefą Muncingerį vėl įsitraukti į politiką – jis prisijungė prie liberalų judėjimo. Tų metų gruodžio 22 d. Balstalyje vykusiame liaudies susirinkime jis pasakė kalbą, paskelbė besąlygišką liaudies suverenitetą ir pateikė 17 reikalavimų. Didžiausio palaikymo sulaukė dešimtinės – viduramžiško mokesčio – panaikinimo idėja. Kilus spaudimui, patriciatų valdžia atsistatydino.
1831 m. sausį įsigaliojusi naujoji kantono konstitucija išplėtė politines teises kaimo gyventojams. J. Muncingeris buvo išrinktas į Didžiąją tarybą, o iš jos – į Mažąją tarybą, vykdomąją kantono valdžią. Nuo 1833 m. jis penkiolika metų ėjo kantono vyriausybės pirmininko – landamano – pareigas. Jo vadovavimo laikotarpiu Zoloturno kantone įgyvendinta teisės lygybė, panaikinta dešimtinė, pertvarkyta švietimo sistema, modernizuota infrastruktūra.
1841 m. konstitucijos peržiūra įtvirtino liberalų pergalę. J. Muncingeriui teko numalšinti konservatorių pasipriešinimą – tvarkai palaikyti buvo pasitelkta kariuomenė, tačiau susidūrimų pavyko išvengti. Nors rėmė liberalias reformas, jis liko lojalus Katalikų Bažnyčiai: naujojoje konstitucijoje katalikybė išlaikė privilegijuotą statusą, o, skirtingai nei Argau kantone, vienuolynai nebuvo uždaryti.
Nuo 1831 m. J. Muncingeris atstovavo Zoloturno kantonui Šveicarijos konfederacijos taryboje. 1847 m. jis balsavo už ginkluotą intervenciją prieš Zonderbundą. Po liberalų pergalės kare prisidėjo rengiant 1848 m. Šveicarijos federalinę konstituciją, rėmė dviejų rūmų parlamentinę sistemą, nepritarė konfesinėms išimtinėms nuostatoms. Tų metų rudenį, konfederacijos tarybos pavedimu, J. Muncingeris kartu su žinomu to meto Ciuricho politiku Alfredu Ešeru tarpininkavo sprendžiant konfliktą Tičino kantone. Kol jis vykdė šią misiją, Didžioji taryba jį paskyrė į naujai suformuotą Kantonų tarybą.
Federalinė Taryba
1848 m. lapkričio 16 d., per pirmąjį Federalinio Susirinkimo posėdį, kuriame buvo renkama Federalinė Taryba, Jozefas Muncingeris vis dar buvo Tičine, kur vykdė jam patikėtą tarpininkavimo misiją. Jis buvo išrinktas ketvirtuoju Tarybos nariu, nors rinkimuose nedalyvavo. Antrajame ture surinko 71 balsą. Lemiamu veiksniu tapo tai, kad kaip katalikas iš liberalaus kantono, nepriklausiusio Zonderbundo aljansui, jis padėjo užtikrinti konfesinę ir politinę pusiausvyrą.
Tapęs pirmuoju Finansų departamento vadovu, jis ėmėsi kurti federalinės valstybės finansų sistemą ir rengti teisinį pagrindą vieningos valiutos įvedimui. Nepaisydamas kai kurių Rytų Šveicarijos kantonų pasipriešinimo, jis įvedė dešimtainę sistemą, o 1850 m. buvo įvestas Šveicarijos frankas.
1851 m. J. Muncingeris tapo Šveicarijos prezidentu ir vadovavo Užsienio reikalų departamentui. Vėliau trumpam grįžo į Finansų departamentą, o 1853–1854 m. vadovavo Pašto ir statybos departamentui. Jo siūlymai dėl Juros upių baseino tvarkymo liko neįgyvendinti.
Gyvenimo pabaigoje J. Muncingeris sirgo depresija ir sunkia nervų liga. Dėl gydymo dažnai negalėdavo dalyvauti posėdžiuose, bet 1854 m. dar kartą buvo perrinktas į Tarybą. Būsimasis Federalinės Tarybos narys Jakobas Dubsas rašė, kad J. Muncingeris perrinktas „iš gailesčio, tikintis, kad netrukus atsistatydins“.
1855 m. sausio 31 d. per posėdį jis nualpo, o po savaitės mirė, būdamas 63 metų. Jį pakeitė liucernietis Jozefas Martinas Kniuzelis. J. Muncingeris palaidotas Feldbrunene–Sankt Niklause, katalikų kapinėse.
Literatūra
- Altermatt, Urs; Studer, Eduard (2019). „Josef Munzinger“. Das Bundesratslexikon. Ciurichas: NZZ Libro. ISBN 978-3-03810-218-2.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Josef Munzinger, Kas yra Josef Munzinger? Ką reiškia Josef Munzinger?