Informacijos skleidimo laisvė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Informacijos skleidimo laisvė – žiniasklaidos bei pavienių asmenų teisė prieinamomis priemonėmis informuoti apie įvykius, reikšti vertinimus, jei tik ši informacija bei vertinimai remiasi bendražmogiškomis humanizmo nuostatomis. Tai vienas iš kertinių demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės principų, galiojantis daugelyje šiuolaikių valstybių.

Įstatymais yra draudžiama antihumaniška informacijos sklaida (karo, nacionalinės nesantaikos kurstymas ir pan). Demokratinės visuomenės susiduria su žiniasklaidos priemonių nepriklausomumo problema, skverbimosi į jas specialiųjų tarnybų pajėgomis, siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, ir dezinformacija. Tą ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžusios Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijos.

Konstitucinė laisvo informacijos skleidimo teisės negaliojo totalitarinėse valstybėse Nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, jų nesilaikoma Kinijoje, Šiaurės Korėjoje. Už jas kovoja tiek demokratinės valstybės, tiek ir žmogaus teisių organizacijos.

Lietuvos Respublikoje šios teisės buvo įtvirtintos 1992 m. spalio 25 d. referendume, priėmus patobulintą konstituciją. LR Konstitucinis Teismas viename sprendimų 2005 metais pažymėjo, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui.