Genrikas Zimanas

Genrikas Zimanas
Gimė	1910 m. gegužės 12 d. Kurdimakščiuose
Mirė	1985 m. liepos 15 d. (75 metai) Vilniuje
Veikla	filosofas, žurnalistas
Partija	1934 m. LKP
Alma mater	Vytauto Didžiojo universitetas

Genrikas Zimanas (g. 1910 m. gegužės 12 d. Kurdimakščiuose (Lazdijų raj.) – 1985 m. liepos 15 d. Vilniuje) – Sovietinis partinis ir valstybės veikėjas, filosofas, žurnalistas.

Biografija

Gimė žydų šeimoje. 1932 m. baigė Biologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, po to dirbo žydų švietimo įstaigose Lietuvoje. Rašė straipsnius žydų spaudai. Prisidėjo prie žurnalo „Mokykla ir visuomenė“.

1934 m. įstojo į nelegalią LKP. Nuo 1935 m. dirbo nelegaliai leidžiamame laikraštyje „“. 1937–1940 m. buvo jidiš dienraščio „Folksblat“ vykdomasis sekretorius. 1939 m. buvo sukurtas legalus žurnalas „“ (jidiš: spinduliai), kurį Zimanas redagavo iki 1940 m.

Nuo 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Zimanas dirbo laikraščio „Tiesa“ (sovietinio centrinio laikraščio „Pravda“) vyriausiuoju redaktoriumi.

Antrojo pasaulinio karo metu Genrikas Zimanas (Zimanas) „Jurgis“ aktyviai dalyvavo sovietinių partizanų veiksmuose Rudninkų girioje netoli Vilniaus, vadovavo sovietinių partizanų brigadai. Brigados vadovybė palaikė ryšius su pogrindžiu Vilniaus gete, iš kur prie brigados prisijungė nauji koviniai daliniai.

1944 m. sausį sovietų vadovybė nusprendė sukurti du pogrindinius regioninius komitetus Lietuvoje. Genrikas Zimanas buvo paskirtas Pietų regioninio partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi, apimančiu Vilnių, Kauną ir aplink šiuos miestus esančias bei į pietus esančias apskritis. Zimano, kaip partizaninės veiklos vadovo šiame regione, vardas siejamas su tragedijomis Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimuose[3].

1944 m. sausio 29 d. grupė sovietų partizanų iš Zimano brigados įvykdė masines Kaniūkų žudynes ir taip pat balandžio 12 d. vadovavo žudynėms Bakaloriškių kaime Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. Savo memuaruose „Liepsna po pelenais“ (angl. „Liepsna po pelenais“) Vilnijos geto pogrindžio kovotoja ir partizanė Rúzka Korczak rašė apie Kaniūkų žudynes, kad „brigados štabo karinės-politinės vadovybės parengta ir įvykdyta žiauri operacija, kurios metu be atrankos buvo žudomi vyrai, moterys ir vaikai“, sukėlė neigiamą partizanų reakciją.

1945–1970 m. laikraščio „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius, 1971–1984 m. – žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius. Savo leidiniuose jis nagrinėjo komunistinės ideologijos ir žydų tapatybės klausimus.

1945–1968 m. Vilniaus universiteto, nuo 1968 m. – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. 1970 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją, 1971 m. gavo profesoriaus vardą.

1949–1958 m. – kandidatas į LKP CK biuro narius, 1958–1962 m. – LKP CK biuro narys; 1983–1985 m. – Tarybinio visuomeninio antisionistinio komiteto narys, IX-to šaukimo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Bibliografija

• Ką aš mačiau Amerikoje, 1960 m.
• Per suklestėjimą į vienybę, 1968 m.
• Mes – patriotai ir internacionalistai, 1975 m.
• Siluetai, 1984 m.
• Iliuzijos ir tikrovė, 1984 m.

Įvertinimas

• 1960 m. – .
• 1965 m. – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija.

Šaltiniai

1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 574 psl.
2. Masinės žudynės Bakaloriškėse
3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 574 psl.