Elektrochemija

Elektrochemija – fizikinės chemijos šaka, tirianti jonų turinčias sistemas (tirpalus, lydalus, kietuosius elektrolitus) ir dviejų fazių riboje vykstančius procesus, kuriuose dalyvauja jonai ir elektronai.

Kai cheminę reakciją skatina elektrinis potencialų skirtumas (elektrolizės atveju) arba kai potencialų skirtumas atsiranda dėl cheminės reakcijos (baterijoje ar , ji vadinama elektrochemine. Iš kitų cheminių reakcijų išsiskiria tuo, kad elektrocheminių reakcijų metu elektronai perduodami ne tiesiogiai tarp atomų, jonų ar molekulių, o per elektrinę grandinę.

Elektrochemijos tiriamos sritys skirstomis į keturias pagrindines grupes:

• elektrolitų sandara ir elektrinis laidumas,
• elektrocheminė pusiausvyra elektrodo ir tirpalo (ar lydalo) tarpfazinėje riboje,
• elektrocheminių procesų kinetika,
• membraninių procesų ir jonitine membrana atskirtų joninių sistemų pusiausvyra.

Istorija

Kaip mokslas elektrochemija atsirado ir pradėjo plėtotis XVIII–XIX a. sandūroje, kai A. G. Volta, bendradarbiaudamas su L. Galvani, sukūrė pirmąjį cheminį elektros energijos šaltinį, galvaninį elementą. Naudodamasis šiais šaltiniais XIX a. pr. atliko daugelio medžiagų elektrolizę, Teodoras fon Grotusas 1805 m. paskelbė elektrolizės teoriją, Maiklas Faradėjus nustatė elektrolizės dėsnius, o išrado , galvaninį elementą pranokusią bateriją.

Elektrochemijos pradinkas Lietuvoje – Teodoras fon Grotusas, gyvenęs ir dirbęs Gedučiuose. Nors buvo vienas pirmųjų elektrochemikų pasaulyje, Lietuvoje šioje srityje dirbo vienas, todėl kurį laiką po jo mirties nebuvo kam tęsti jo darbų. Elektrochemijos tyrimai, vadovaujant Vincui Čepinskiui, Lietuvoje vėl pradėti tik XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos universitete.

Šaltiniai

1. . Elektrochemija (VLE)
2. Brett, Christopher M. A. (1993). Electrochemistry : principles, methods, and applications. Ana Maria Oliveira Brett. Oxford: Oxford University Press. ISBN 0-19-855389-7. OCLC 26398887.