Darbo diena

Darbo diena darbo teisėje - diena, kurią pagal įstatymą leidžiama dirbti be specialių apribojimų; diena, kurią faktiškai yra dirbama. Europoje įprastinės darbo dienos yra nuo pirmadienio iki šeštadienio. Daugumoje verslo, amatų - iki penktadienio. Mažmeninės prekybos, viešojo transporto - iki šeštadienio ar iki pat sekmadienio (t. y. ištisą savaitę).

Teisiškai darbo diena svarbi ne tik darbo ir poilsio srityje, bet skaičiuojant (tiek darbo teisėje, tiek ir kitose teisės šakose, pvz., civilinio proceso teisėje - dėl ieškinio pateikimo; komercinėje arba civilinėje teisėje - dėl prievolės įvykdymo termino ir pan.). Darbo dienos sąvoka taip pat svarbi ne tik darbo, bet ir Kelių eismo taisyklių atveju. Pvz., yra specialūs kelio ženklai, kuriuose gali būti nurodytas užrašas arba simbolis, žymintis darbo dienas (pvz., kad leidžiama arba draudžiama stovėti, įvažiuoti ar pan.)

Lietuva

Darbo dienos trukmė yra ribojama. Pvz., darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 valandų (LR darbo kodeksas, 144 str. 5 d.).

Vokietija

• Darbo diena teisine prasme - Werktag (t. y. privalomumo dirbti diena; pažodžiui - „gamybinė“, „gamyklos“, „fabriko“, „dirbtuvių“ diena)
• Faktinio darbo (atlikimo) diena - Arbeitstag ('darbo diena').

Sekmadienis Vokietijoje yra nedarbo diena netgi prekyboje. Tą reglamentuoja federalinis (vok. Ladenschlussgesetz). Parduotuvių uždarymo sekmadieniais pareigą patvirtino netgi Vokietijos Konstitucinis Teismas (BVerfG). Tiesa, savo naujausioje praktikoje jis numatė galimybę federalinėms žemėms reglamentuoti kai kurias išimtis iš federalinio reguliavimo.

Šaltiniai

1. LR darbo kodeksas
2. Darbo ir švenčių dienos VFR federalinėse žemėse Archyvuota kopija 2010-02-15 iš Wayback Machine projekto.