Dantė Aligjeris (it. Durante degli Alighieri, Dante Alighieri, 1265 m. liepos 1 d. – 1321 m. rugsėjo 14 d.) – italų poetas, prozininkas, moralės filosofas ir politinis mąstytojas.
| Dantė | |
|---|---|
| Dantė | |
| Gimė | 1265 m. liepos 1 d. Florencija |
| Mirė | 1321 m. rugsėjo 14 d. (56 metai) Ravena |
| Veikla | poetas |
| Vikiteka | Dante |
Geriausiai žinomas yra jo kūrinys „Dieviškoji komedija“. Ši poema laikoma italų literatūros šedevru ir vienu svarbiausių viduramžių Europos grožinės literatūros kūrinių. „Dieviškojoje komedijoje“ Dantė pasakoja apie savo kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų.
Biografija
Asmeninis gyvenimas
Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje 1265 m. Jo tikrasis vardas – Durantė, kurį jis sutrumpino į Dantę ir padarė savo literatūriniu slapyvardžiu.
Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ (Rojuje) mini savo proprosenelį Cacciaguidą, kuris, pasak Dantės, dalyvavo antrajame kryžiaus žygyje. Dantė nurodo, kad Cacciaguida buvo įšventintas į riterius ir žuvo Šventojoje žemėje. Dantės motina mirė, kai jam buvo ne daugiau kaip 14 metų, jos vardas buvo Bella. Dantės tėvas Alaghiero di Bellincione mirė ne vėliau kaip 1283 m., palikęs šeimai turtą, kuris, nors ir nebuvo labai didelis, bet užtikrino vaikams gana patogų gyvenimą.
Dantė nurodo savo kūrinyje „Naujasis gyvenimas“, kad jis pirmą kartą susitiko su savo gyvenimo meile Beatriče 1274 m., kai jam buvo 9 metai, o jai – 8 metai. Kūrinyje „Puota“ Dantė nurodo, kad Beatričė mirė 1290 m.
1277 m., kai Dantei buvo dvylika metų, buvo sudarytas susitarimas dėl jo santuokos su Gemma Donati. Dantė su Gemma susituokė 1289 m. ir susilaukė kelių vaikų. Manoma, kad Dantė turėjo bent tris vaikus – du sūnus: Jacopo ir Pietro, ir vieną dukterį – Antonią (dar buvo žinoma kaip sesuo Beatričė). Be to, spėjama, kad Dantė galėjo turėti dar vieną sūnų – Giovannį. Dantės žmona nelydėjo jo tremtyje ir liko Florencijoje.
Dantė mirė 1321 m. Ravenoje nuo maliarijos, ten buvo ir palaidotas.
Išsilavinimas
Dantė buvo gerai susipažinęs su klasikiniais antikos kūriniais. Be to, nors tai ir nebuvo įprasta už dvasininkų luomo ribų, jis puikiai išmanė scholastinę filosofiją ir teologiją. Vis dėlto nėra išlikę daug duomenų apie Dantės išsilavinimą. Dantė pats nurodė kūrinyje „Puota“, kad po Beatričės mirties jis susirado paguodą filosofijos („kilnios damos“) studijose. Dantė užsiminė, kad jis skaitė Cicerono ir Boetijaus darbus. „Puotoje“ Dantė taip pat pasakė, kad jis atrado kitus autorius „religinėse mokyklose“. Manoma, kad Dantė turėjo galvoje pranciškonų ir dominikonų vienuolių ordinus, kurie darė reikšmingą įtaką to meto Florencijos intelektiniam ir religiniam gyvenimui. Be to, yra nuomonių, kad jis klausė paskaitų Paryžiaus Sorbonos universitete.
Politinė veikla
XIII amžiaus viduryje Italijoje varžėsi du judėjimai – gvelfai (popiežiaus šalininkai) ir gibelinai (imperatoriaus šalininkai). 1266 m. gvelfai nugalėjo gibelinus ir išvarė juos iš Florencijos visiems laikams. Gvelfai XIII amžiaus pabaigoje skilo į dvi partijas: „juoduosius“ ir „baltuosius“. Baltieji įgijo valdžią Florencijoje. Jie siekė Florencijos nepriklausomybės nuo popiežiaus Bonifaco VIII, kuris norėjo Florencijoje įgyti didesnę įtaką. Baltuosius palaikė Dantė, kuris ir pats apie 1295 m. įsitraukė į politinį Florencijos gyvenimą. Jis buvo Šimto tarybos narys, 1300 m. dalyvavo sudarant sąjungą tarp Florencijos ir San Džiminjano miesto, tais pačiais metais buvo išrinktas vienu iš šešių Florencijos priorų. Juodieji išreiškė paramą popiežiui, susivienijo su juo, pasitelkė Prancūzijos karaliaus brolio Šarlio Valua kariuomenę ir užėmė Florenciją 1301 m. Juodieji, perėmę valdžią, prieš baltuosius pradėjo taikyti represijas.
Manoma, kad Dantė tuo metu, kai įvyko perversmas, buvo išvykęs į diplomatinę misiją Romoje pas popiežių Bonifacą VIII. 1302 m. Dantė už tariamus nusikaltimus buvo nuteistas už akių ir jam buvo paskirtas dvejų metų ištrėmimas iš Florencijos ir didžiulė bauda. Kadangi Dantė nesumokėjo baudos bei taip ir nepasirodė Florencijoje, jam anksčiau paskirta bausmė buvo pakeista į mirties bausmę sudeginant. Negalėdamas grįžti į Florenciją, poetas ilgėjosi savo gimtojo miesto ir norėjo parvykti atgal. 1316 m. atsiranda tokia galimybė, bet sąlygos buvo labai žeminančios ir Dantė pasirinko tremtinio dalią. Dantė gyveno Lukoje, Veronoje, o nuo 1318 m. – Ravenoje.
Kūryba
Dantės palikimas apima ne tik poeziją, bet ir teorinius veikalus apie retoriką, moralės filosofiją ir politinę filosofiją.
Pirmas reikšmingas Dantės kūrinys – 31 eilėraščių knyga „Naujas gyvenimas“ (it. La vita nuova), parašyta dar Florencijoje ir apimanti eilėraščius parašytus nuo 1283 m. iki 1292 m. Tai meilės lyrika, dedikuota Dantės gyvenimo meilei Beatričei, kuri mirė 1291 m. Šis kūrinys parašytas naujuoju saldžiuoju stiliumi (it. dolce stil nuovo), kurio pradininkas buvo bolonietis Guido Guinizilli, o tęsėjas – florencietis Guido Cavalcanti. Eilėraščiai lydimi proziniais intarpais, susiejančiais konkrečius eilėraščius ir paaiškinančiais, kaip jie atsirado. Dantė „Naujajame gyvenime“ meilę Beatričei palygina su meile Dievui. „Naujasis gyvenimas“ buvo naujas reiškinys Europos literatūroje, nes tai buvo pirmas kūrinys, kuris autobiografiškai išreiškė meilės jausmus poetine forma.
Filosofiniame traktate „Puota” Dantė svarstė moralės ir mokslo problemas. Šis kūrinys buvo parašytas italų kalba, ir tai buvo neįprasta tuo metu, nes iki tol filosofijos bei teologijos traktatai būdavo rašomi išskirtinai lotynų kalba.
Lotyniškai parašytame traktate „Apie monarchiją“ Dantė reiškė savo antipopiežiškas pažiūras, dėl ko Bažnyčia šį kūrinį įtraukė į uždraustų knygų sąrašą.
| Iš šio straipsnio yra pasiūlyta iškelti dalį informacijos į straipsnį: Dieviškoji komedija. Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė galite sužinoti diskusijų puslapyje. |
„Dieviškoji komedija“ (it. La divina commedia) – tai poema, kurią Dantė pradėjo rašyti 1308 metais, jau būdamas tremtyje o baigė – 1321 metais, prieš pat mirtį. Autorius šią poemą pavadino tiesiog „Komedija” (it. Commedia), o epitetas „Dieviškoji” buvo pridurtas jau vėliau, pirmiausia – didelio Dantės gerbėjo Džiovanio Bokačo.
Kūrinį sudaro trys dalys: Pragaras (it. Inferno), Skaistykla (it. Purgatorio) ir Rojus (it. Paradiso). Kiekvieną dalį sudaro 33 giesmės, dar poemoje yra prologas (viena papildoma giesmė). Kūrinys parašytas kaip rimavimo schemą naudojant tercinas. „Dieviškosios komedijos“ istorija prasideda tuo, kad Dantė tamsiame miške sutinka poetą Vergilijų, kuris palydi Dantę į pragarą ir tampa jo vadovu kelionėje po pomirtinį pasaulį pragare ir skaistykloje. Vergilijus simbolizuoja žmogiškąją išmintį, kuri gali atvesti tik iki rojaus slenksčio. Rojuje Dantę pasitinka kita vadovė, jo jaunystės meilė Beatričė, kuri simbolizuoja dieviškąją išmintį. Epinis pasakojimas baigiasi tuo, kad Dantė regi Dievo didybės viziją. Dantės kelionės metu jis bendrauja su įvairių žmonių sielomis. Kai kuriuos iš šių žmonių jis pažinojo asmeniškai, o kiti yra istorinės ar mitinės figūros. Poemos pasakojimą didžiąja dalimi sudaro istorijos, kurias papasakojo Dantės kelyje sutiktos sielos. Dantė Dieviškosios komedijos pasaulyje taip pat sutinka ir pagoniškų mitinių būtybių bei dievų, kūrinyje persipina krikščioniška teologija ir pagoniška antikinė mitologija.
Tiesiogine prasme, ši poema yra kelionės aprašymas, kaip ir „Odisėja“ ar „Eneida“. Perkeltine prasme, ji gali būti suprantama kaip dvasinės kelionės alegorija – nuo nuodėmės iki jos išpirkimo, pabaigoje kaip atlyginimą regint Dievo viziją.
Rašytojas Jorge Luis Borges yra pasakęs, kad „Dieviškoji komedija“ yra didžiausias pasiekimas literatūros istorijoje. Dėl „Dieviškosios komedijos“ įtakos Toskanos dialektas, kuriuo parašyta poema, tapo Italijos literatūrine kalba ir lingua franca.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Dante, Kas yra Dante? Ką reiškia Dante?