Daniel Day Lewis

Daniel Day-Lewis
Tikras vardas	Daniel Michael Blake Day-Lewis
Gimė	1957 m. balandžio 29 d. (68 metai) Londonas, Anglija
Šalis	Jungtinė Karalystė
Aktyvumo metai	1970–2017
Žymesni vaidmenys
Bilas „Skerdikas“ Katingas „Niujorko gaujos“, 2002 m. Danielis Plainvju „Bus kraujo“, 2007 m. Abraomas Linkolnas „Linkolnas“, 2012 m.
Apdovanojimai
1989 m. – „Oskaras“, BAFTA – Geriausias aktorius („“) 2002 m. – BAFTA, SAG apdovanojimas – Geriausias aktorius („Niujorko gaujos“) 2007 m. – „Oskaras“, „Auksinis gaublys“, BAFTA, SAG apdovanojimas – Geriausias aktorius („Bus kraujo“) 2012 m. – „Oskaras“, „Auksinis gaublys“, BAFTA, SAG apdovanojimas – Geriausias aktorius („Linkolnas“)

Danielis Maiklas Bleikas Dei-Luisas (angl. Daniel Michael Blake Day-Lewis; g. 1957 m. balandžio 29 d.) – Anglijos aktorius. Turi Britanijos ir Airijos pilietybes.

Aktorius pasižymi atsidavimu įsikūnydamas į savo vaidmenis. Jis dažnai visiškai įsijaučia į veikėją iki baigiama filmuoti, net jeigu tai neigiamai paveikia jo sveikatą. Jis taip pat žinomas kaip vienas išrankiausių kino pramonės aktorių, su didelėmis pertraukomis nuo 1998 m. vaidinęs vos penkiuose filmuose.

Vienas iš labiausiai pripažintų savo kartos aktorių. Už savo vaidmenis jis pelnė daugybę apdovanojimų, taip pat ir tris „Oskarus“ geriausio aktoriaus kategorijoje, ir kol kas Dei-Luisas yra vienintelis aktorius, šioje kategorijoje laureatu tapęs tris kartus. Dei-Luisas taip pat turi keturis BAFTA, po tris „Ekrano aktorių gildijos“ ir „Kritikų pasirinkimo“, po du „Auksinio gaublio“ ir „Satellite“ apdovanojimus.

Jaunystė

1957 m. Danielis Dei-Luisas gimė Londone poeto Sesilio Dei-Luiso (Cecil Day-Lewis) ir aktorės Džilės Balkon (Jill Balcon) šeimoje. Danielio tėvas Sesilis buvo anglų ir airių kilmės, gimė Airijoje, Lyšo grafystėje. Anglijoje Danielio tėvas ėmė gyventi nuo dvejų metų, vėliau tapo Jungtinės Karalystės karalienės rūmų poetu. Danielio motina buvo žydė, o jo senelių iš motinos pusės šeimos atsikėlė į Angliją iš Latvijos ir Lenkijos. Jo senelis iš motinos pusės, seras Maiklas Balkonas (Sir Michael Balcon), buvo žymi britų kino istorijos figūra, vadovavo kino studijai „Ealing Studios“. Kai Danieliui buvo dveji, šeima persikėlė į Krūms Hilą Grinviče, į pietus nuo Londono, kur Danielis Dei-Luisas užaugo su savo vyresniąja seserimi Tamasina Dei-Luis. Ji tapo dokumentinių filmų kūrėja.

Kol Dei-Luisas gyveno Grinviče, jį dažnai užgauliodavo vietiniai vaikai, nes jis iš dalies buvo žydų kilmės ir kilęs iš aukštuomenės . Danielis gerai išmoko kalbėti vietine tartimi, perėmė vietines manieras ir pats tai laiko savo pirmąja įtikinančia vaidyba. Paauglystėje jis mėgo pažeidinėti įstatymus vagiliaudamas ar darydamas kitokius smulkius nusikaltimus.

1968 m. jo tėvai suvokdami, kad sūnaus elgesys pasidarė nebevaldomas, išsiuntė jį į savarankišką Sevenoukso mokyklą Bedeilse, Kente, kur jam teko apsigyventi bendrabutyje. Mokyklos jis nekentė, tačiau susidomėjo dailidės amatu, vaidyba ir žvejyba. Neapykanta mokyklai vis augo, tad po dvejų metų jis buvo perkeltas į kitą savarankišką mokyklą Petersfilde (Hempšyras), kurią taip pat lankė ir jo sesuo. Mokykla atrodė laisvesnė ir kūrybiškesnė. Netrukus, jau būdamas keturiolikos, Danielis suvaidino chuligano vaidmenį filme „Sekmadienis, prakeiktas sekmadienis“ (Sunday Bloody Sunday). Jis šį nutikimą įvardija kaip „rojų“, nes jam buvo sumokėta £2 už tai, kad jis apgadintų prabangias mašinas, pastatytas šalia vietinės bažnyčios.

1975 m. palikus Bedeilsą (Bedales) jo maištingumas pamažu atlėgo. Be to, jis turėjo nuspręsti, kokios karjeros nori siekti. Nors Dei-Luisas jau buvo pasižymėjęs kaip artistas Londono Nacionaliniame jaunimo teatre, jis pateikė prašymą dirbti baldžiaus mokiniu, tačiau jo nepriėmė, nes neturėjo patirties. Vėliau jis buvo priimtas į Bristolio „Old Vic“ teatro mokyklą, kurią lankė trejus metus, po to pagaliau žengė ir į paties „Old Vic“ teatro sceną.

Karjera

XX a. IX dešimtmetis

Devintajame XX a. dešimtmetyje Dei-Luisas dirbo teatre ir televizijoje, taip pat ir BBC serialuose „Frost in May“ ir „How Many Miles to Babylon?“. Praėjus vienuolikai metų po jo kino debiuto, Dei-Luisas tęsė karjerą kine ir suvaidino nežymų Kolino vaidmenį filme „Gandis“, kur jis užgauliojo pagrindinį filmo veikėją ir užtai buvo išbartas motinos. 1982 m. atliko itin pasisekusį vaidmenį pjesėje „Another Country“. Kitais metais jam atiteko pirmojo kapitono padėjėjo vaidmuo filme „The Bounty“, po kurio jis prisijungė prie „Royal Shakespeare Company“ ir atliko Romeo bei Fluto vaidmenis pjesėse „Romeo ir Džuljeta“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“.

1985 m. Dei-Luisas vaidino homoseksualą filme „My Beautiful Laundrette“. Veiksmas vyksta 9-ajame dešimtmetyje, kai Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė buvo Margareta Tečer. Daugiau publikos dėmesio sulaukė suvaidinęs filme „A Room with a View“ (1986 m.). 1987 m. Dei-Luisas atliko pagrindinį vaidmenį Milano Kunderos filme „Nepakeliamas būties lengvumas“, kuriame taip pat vaidino ir . Jis vaidino Čekijos chirurgą, kurio hiperaktyvus, tik seksualiniais santykiais paremtas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis pamilsta moterį. Filmuojant aštuonis mėnesius jis pramoko kalbėti čekiškai ir pirmąkart atliko vaidmenį iki filmavimo pabaigos.

Nepriekaištinga veikėjo Krisčio Brauno vaidyba 1989 m. filme „“ jam pelnė daug apdovanojimų, taip pat ir pirmąjį „Oskarą“. Vaidmeniui jis ruošėsi dažnai lankydamasis Sandymount School Clinic klinikoje Dubline, kur jis susibendravo su vienu kitu neįgaliuoju, iš kurių keletas buvo nebyliai. Visą filmavimą jis buvo atsidavęs savo vaidmeniui Paralyžiuotu žmogumi likdavo ne tik filmuojamas, bet ir už kadro; kadangi jis likdavo sėdėti vežymėlyje, filmavimo grupė turėdavo jam padėti judėti, jiems tekdavo kartu su vėžimėliu jį perkelti per apšvietimo laidus, o tai juos itin nervindavo. Visi šie suvaržymai turėjo Dei-Luisui padėti įsijausti į Brauno vaidmenį.

1989 m. Dei-Luisas sugrįžo į teatro sceną dirbti su Ričardu Eiru (Richard Eyre) Londono nacionalinio teatro pjesėje „Hamletas“, bet nualpo viduryje scenos, kurioje Hamletas pirmąkart išvysta savo tėvo šmėklą. Jis ėmė nevaržomai kūkčioti, tad jį pakeitė Džeremis Nortamas (Jeremy Northam), kuris dar ir sulaukė atsistojusių žiūrovų ovacijų. Sklido gandai, kad jis pamatė savo paties tėvo šmėklą, o tai patvirtino britų įžymybių pokalbių laidoje „Parkinson“. Po šio nutikimo Dei-Luisas daugiau nebegrįžo į teatro sceną.

XX a. X dešimtmetis

1992 m., praėjus trejiems metams po laimėto „Oskaro“ apdovanojimo, pasirodė „Paskutinis mohikanas“. Buvo paviešinta informacija apie tai, kaip Dei-Luisas rengėsi vaidmeniui; jis griežtai laikėsi fizinių treniruočių grafiko ir išmoko išgyventi miškuose, kur jo veikėjas stovyklaudavo, medžiodavo ir žvejodavo. Jis netgi visuomet nešiojosi šautuvą ir išmoko dirti gyvūnams odą.

Jam vėl teko dirbti su Džimu Šeridanu filme „Vardan tėvo“, kur jis suvaidino Džerį Konloną, vieną iš Gildfordo ketverto narių, kuriuos (IRA) neteisingai apkaltino Gildfordo barų sprogdinimais ir nuteisė. Jis numetė daug svorio, kartkartėmis imdavo kalbėti Šiaurės Airijos akcentu ir tam tikrą laiką praleido kalėjimo kameroje. Be to, jis pareikalavo kūrybinės grupės, kad šie aplietų jį šaltu vandeniu ir iškeiktų.

1993 m. vaidino Martino Skorsezės filme „Nekaltybės amžius“. Jis du mėnesius vaikščiojo Niujorko gatvėmis šaltu oru, dėvėdamas XIX a. 8-ojo dešimtmečio aristokratiškus drabužius ir cilindrą.

1996 m. Dei-Luisas vaidino filme „Salemo raganos“ (The Crucible – 'išmėginimas', 'tiglis (didelis katilas)'). Filmuodamasis susipažino su būsimąja žmona, scenarijaus autoriaus dukterimi Rebeka Miler. Vėliau jis Džimo Šeridano filme „Boksininkas“ vaidino buvusį boksininką, neseniai išėjusį iš kalėjimo.

Po šio filmo Dei-Luisas trumpai pasitraukė iš vaidybos ir grįžo prie savo senos aistros – dailidės amato. Jis išsikėlė į Florenciją Italijoje, kur susidomėjo batsiuvyste ir netgi tapo batsiuvio mokiniu.

XXI a. I dešimtmetis

Į kino ekranus grįžo su filmu „Niujorko gaujos“ (2002 m.), vaidindamas nusikaltėlių gaujos lyderį Viljamą „Skerdiką“ Katingą. Dei-Luisas mokėsi pas mėsininką, o per filmavimo pertraukas visada tebevaidindavo „Skerdiką“ ir netgi kalbėdavo Niujorko akcentu. Šis vaidmuo jam atnešė trečiąją „Oskaro“ nominaciją.

Po filmo „Niujorko gaujos“, Dei-Luiso žmona režisierė Rebeka Miler pasiūlė jam pagrindinį vaidmenį filme „Baladė apie Džeką ir Rožę“, kur jis vaidino mirštantį vyrą, besigailintį, kaip susiklostė jo gyvenimas. Filmuodamasis jis nusprendė gyventi atskirai nuo savo žmonos, kad geriau įsijaustų į vaidmenį.

2007 m. jis vaidino filme „Bus kraujo“. Už vaidmenį šiame filme pelnė antrąjį geriausio pagrindinio vaidmens aktoriaus „Oskaro“ apdovanojimą. Vėliau Danielis Dei-Luisas vaidino Robo Maršalo miuziklo adaptacijoje „Devyni“ (2009 m.), kurią režisavo Gvidas Kontinis.

XXI a. II dešimtmetis

2012 m. nusifilmavo istorinėje Stiveno Spilbergo dramoje „Linkolnas“. Ruošdamasis vaidmeniui Dei-Luisas perskaitė daugiau kaip 100 knygų apie Abraomą Linkolną ir ilgai dirbo su grimuotoja, kad atrodytų kuo panašesnis į šį XIX amžiaus JAV prezidentą. 85-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje jis pelnė trečiąjį apdovanojimą. Po šio filmo jis pasakė, kad pasitraukia iš vaidybos meno neapibrėžtam laikui manydamas, jog nesugebės suvaidinti geriau nei „Linkolne“.2017 m. Dei Luisas suvaidino Polo Tomo Andersono režisuotoje istorinėje dramoje „Nematomas siūlas“. Filmas ir Dei Luiso vaidyba buvo puikiai sutikti kritikų, Dei Luisas buvo nominuotas geriausio aktoriaus kategorijoje 90-oje „Oskarų“ ceremonijoje. Prieš išleidžiant filmą, Dei Luiso atstovė spaudai pranešė, jog Dei Luisas po šio filmo baigs aktoriaus karjerą.

Asmeninis gyvenimas

Dei-Luisas susitikinėjo su prancūzų aktore . Santykiai truko šešerius metus, bet juodu galiausiai išsiskyrė. Jųdviejų sūnus Gabrielius Keinas Dei-Luisas gimė 1995 m. Niujorke, praėjus keliems mėnesiams po jųdviejų išsiskyrimo.

1996 m. filmuojant „Salemo raganas“ (The Crucible), jis susipažino su scenarijaus autoriaus dukterimi Rebeka Miler ir tais pačiais metais jie susituokė. Pora susilaukė dviejų sūnų – Ronano Kelo Dei-Luiso (g. 1998) ir Kešelio Bleiko Dei-Luiso (g. 2002). 1993 m. Dei-Luisui buvo suteikta Airijos pilietybė. Jis taip pat turi ir Britanijos pilietybę.

Filmografija

Kinas

Metai	Pavadinimas lietuvių kalba	Pavadinimas originalo kalba	Vaidmuo
1971	Kruvinasis sekmadienis	Sunday Bloody Sunday	Chuliganas
1982	Gandis	Gandhi	Kolinas
1984		The Bounty	Džonas Fraeris
1985		My Beautiful Laundrette	Džonis
		A Room with a View	Sesilis Vaisas
1986		Nanou	Makso
1988	Nepakeliamas būties lengvumas	The Unbearable Lightness of Being	Tomas
	Žvaigždėtai dryžuota	Stars and Bars	Hendersonas Dorsas
1989	Eversmilis, Naujasis Džersis	Eversmile, New Jersey	Dr. Fergusas Okonelis
		My Left Foot	Kristis Braunas
1992	Paskutinis mohikanas	The Last of the Mohicans	Sakalo akis (Natanielius Po)
1993	Nekaltybės amžius	The Age of Innocence	Niulandas Arčeris
	Vardan tėvo	In the Name of the Father	Džeris Konlonas
1996		The Crucible	Džonas Proktoras
1997	Boksininkas	The Boxer	Denis Flinas
2002	Niujorko gaujos	Gangs of New York	Viljamas „Bilas Skerdikas“ Katingas
2005	Baladė apie Džeką ir Rožę	The Ballad of Jack and Rose	Džekas Sleivinas
2007	Bus kraujo	There Will Be Blood	Danielius Plainvju
2009	Devyni	Nine	Gvido Kontini
2012	Linkolnas	Lincoln	Abraomas Linkolnas
2017	Nematomas siūlas	Phantom Thread	Polas Tomas Andersonas

Televizija

Metai	Pavadinimas	Vaidmuo	Pastabos
1980	Shoestring	DJ	Serija „The Farmer Had a Wife“
1981	Thank You, P.G. Wodehouse	Psmith	TV filmas
	Artemis 81	Library Student
1982	How Many Miles to Babylon?	Alex
	Frost in May	Archie Hughes-Forret	Serija „Beyond the Glass“
1983	Play of the Month	Gordon Whitehouse	Serija „Dangerous Corner“
1985	My Brother Jonathan	Jonathan Dakers	TV filmas

Išnašos

1. Gritten, David (2013-02-22). „Daniel Day-Lewis: the greatest screen actor ever?“. The Telegraph. Nuoroda tikrinta 2013-02-15.
2. Parker, Emily. „Sojourner in Other Men’s Souls“. The Wall Street Journal.
3. Herschberg, Lynn. „The New Frontier’s Man“ New York Times Magazine.
4. „Daniel Day-Lewis makes Oscar history with third award“'. BBC News. Nuoroda tikrinta 2013-05-17.
5. Jackson, Laura (2005). Daniel Day-Lewis: the biography. Blake. p. 3. ISBN 1-85782-557-8.
6. Segal, David. „Daniel Day-Lewis, Behaving Totally In Character“ Archyvuota kopija 2008-12-16 iš Wayback Machine projekto.. The Washington Post, 2005-03-31.
7. Corliss, Richard and Carrie Ross Welch. „Dashing Daniel“ Archyvuota kopija 2013-08-12 iš Wayback Machine projekto. Time, European Edition, 1994-03-21.
8. Jenkins, Garry. Daniel Day-Lewis: The Fires Within St. Martin’s Press, 1994, ASIN B000R9II4O
9. Wills, Dominic, „Daniel Day-Lewis Biography“. 'Tiscali UK.
10. Anthony J. Jordan (2008). The Good Samaritans – Memoir of a Biographer. Westport Books. p. 40. ISBN 978-0-9524447-5-6.
11. „Parkinson“. 35 sezonas. 2006-03-25.
12. „Daniel Day-Lewis“. Turner Classic Movies. Nuoroda tikrinta 2010-01-07.
13. „Daniel Day-Lewis“. Hello!. Suarchyvuotas originalas 2013-04-29. Nuoroda tikrinta 2010-01-07.
14. „Daniel Day-Lewis | Ryder's Romances Winona's long list of loves lost | MSN Arabia Photo Gallery“. Arabia.msn.com. Suarchyvuotas originalas 2012-01-26. Nuoroda tikrinta 2011-12-09.
15. „Daniel Day-Lewis“. AskMen. Suarchyvuotas originalas 2013-05-23. Nuoroda tikrinta 2010-01-07.
16. http://movies.ndtv.com/hollywood/daniel-day-lewis-wants-break-from-acting-337635^{[neveikianti nuoroda]}
17. „Phantom Thread (2018)“. Rotten Tomatoes. Nuoroda tikrinta 23 January 2018.
18. Gritten, David (2013-02-22). „Daniel Day-Lewis: the greatest screen actor ever?“. The Telegraph. Nuoroda tikrinta 2013-02-25.

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.