Džiovinta galva

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Džiovinta galva – žmogaus galva, paruošta ritualiniam naudojimui arba prekybai.

Džiovintų galvų gamyba dažniausiai užsiima galvų medžiotojai, džiunglių gentys (Amazonijoje, Afrikoje, Melanezijoje, Pietryčių Azijoje). Amazonijoje mirusiųjų galvas džiovino šuarai, agvarunai, ačuarai, . Šuarų džiovintos galvos, vadinamos canca, yra vienos žinomiausių.

Apdirbant galvą kaukolė pašalinama. Gamintojas ant kaklo padaro įpjovą ir nulupa odą su mėsa nuo kiaušo. Paskui į akiduobes įstatomos raudonos sėklos ir užsiuvami vokai. Burna susegama trimis palmių spygliais. Iš mėsos pašalinami riebalai ją verdant vandenyje, į kurį dedama tanino turinčių augalų. Vėliau išdžiovinama taip prikimšus karštų akmenų ir smėlio, kad išlaikytų žmogaus galvos formą. Tada oda įtrinama pelenais (tikima, kad tai apsaugo nuo mirusiojo sielos), užsiuvamos lūpos, galva dekoruojama įvairiais karoliukais. Galvai džiūstant, jos priekinė dalis deformuojasi smarkiai išsikišdama.

Tokia galvų džiovinimo praktika paplito dėl įsitikinimo, jog apdirbus nukirstą priešo galvą jo energija pereis tą galvą turinčiam žmogui. Džiovintos galvos naudojamos religiniuose ritualuose, švenčių metu. Tokiomis galvomis dažnai pasipuošiama prieš mūšį taip siekiant įbauginti priešą.

XIX a. – XX a. pr. suklestėjo prekyba džiovintomis galvomis, ypač tarp chibarų genčių. Europiečiai mainais už tokius indėnams tiekė ginklus. Dėl kilusios galvų paklausos chibarai organizuodavo genčių karus, kad galėtų prisirinkti . Vėliau valstybėms pradėjus kovoti prieš tokią praktiką džiovintos galvos pradėtos gaminti iš gyvūnų galvų (beždžionių, tinginių), arba kurti kopijos.