Christburgo taika

Christburgo taika arba Kristburgo taika – sutartis, sudaryta 1249 m. vasario 7 d. po prūsų pralaimėto 1242–1249 m. sukilimo tarp Vokiečių ordino, kuriam atstovavo didžiojo magistro Heinricho fon Hohenlojės padėjėjas Heinrichas fon Vidė ir prūsų sukilėlių iš Pamedės, dalies Varmės ir Notangos žemių. Tarpininkavo popiežiaus Inocento IV legatas Lježo (Belgija) arkidiakonas Jokūbas.

Sutartis

Prūsai sutiko priimti krikščionybę ir pripažinti Vokiečių ordino valdžią. Sutartis skelbė, kad popiežius priėmusiems krikščionybę prūsams suteikia laisvę, teisę būti dvasininkais. Apsikrikštiję prūsų didikai (vitingai) galėjo tapti riteriais. Naujakrikščiams pažadėta teisė savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paveldėti, įsigyti ir įkeisti arba palikti testamentu. Parduoti nekilnojamąjį turtą leista sau lygiems - prūsams, vokiečiams ar pamarėnams, tačiau su sąlyga duoti Vokiečių ordinui užstatą, atitinkantį parduodamojo turto vertę, kad pardavusysis nepabėgtų pas pagonis ar kitus Vokiečių ordino priešus. Leista teisėtu būdu įgyti turtą. Jei kuris prūsas neturi įpėdinių, jam mirus nekilnojamasis turtas atitenka Vokiečių ordinui arba feodalui, kurio žemėje tas naujakrikštis gyvena. Kas savo kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą užrašytų Bažnyčiai ar dvasininkui, tai per metus šis turtas turėjo būti parduotas mirusiojo giminėms, o gauti pinigai atiduoti Bažnyčiai arba dvasininkui, jeigu tas nebūtų padaryta, turtas turėjo atitekti Vokiečių ordinui.

Naujakrikščiams pažadėta teisė kelti bet kurias bylas ir būti atsakovais visuose teismuose. Prūsų pageidavimu pasaulietiniame teisme leista naudotis lenkų teise. Teisėta santuoka buvo laikoma sudaryta tik bažnyčioje su liudytojais. Teisėtais įpėdiniais laikomi iš tokios santuokos gimusieji.

Pamedėnai pasižadėjo 1249 m. pirmoje pusėje pastatyti 13 bažnyčių, varmiai – 6, notangai – 3 bažnyčias. Naujakrikščiai įsipareigojo tas bažnyčias aprūpinti žeme (kiekvienai po 8 žemės: 4 ūbus lauko ir 4 - miško), mokėti dvasininkams dešimtinę (nuo 20 margų žemės, be to, duoti 2 jaučius, arklį ir karvę), visus tautiečius per mėnesį priversti krikštytis. Christburgo taika reikalavo iš naujakrikščių prūsų atsisakyti pagoniškųjų apeigų ir papročių, kai kurie jų nurodyti. Tų tėvų, kurie per mėnesį nepakrikštijo vaikų, turtą naujakrikščiai pasižadėjo , o atkakliai per mėnesį nesikrikštijančius suaugusiuosius išvyti vienmarškinius iš krikščionių gyvenamų sričių. Naujakrikščiai pasižadėjo nesudarinėti sutarčių prieš Vokiečių ordiną, didįjį magistrą, riterius bei vienuolius ir ginkluoti eiti su jais į visus karo žygius. Tokiems prūsams patekus į nelaisvę Vokiečių ordinas stengtųsi juos išlaisvinti. Pabrėžta, kad naujakrikščių teisės ir laisvės galioja tol, kol šie nenusidės, t. y. vykdys visus įsipareigojimus ir bus paklusnūs Vokiečių ordino valdžiai.

Christburgo taika suteikia unikalių žinių apie to meto baltų visuomenę.

Literatūra

• Povilas Pakarklis. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, Kaunas, 1948 m.
• . Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis, Vilnius, 2012 m. ISBN 978-9955-868-50-7

Šaltiniai

1. Rimantas Jasas, Algirdas Matulevičius. Christburgo taika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 98 psl.