Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas – Sovietų Sąjungoje veikęs įmonių kompleksas, teikęs mokamas buitines paslaugas ir gaminęs įvairius buitinius reikmenis pagal individualius užsakymus. Į kombinato sudėtį įeidavo dirbtuvės, ateljė, pirtys, skalbyklos, kirpyklos, nuomojimo punktai, laidojimo ir informacijos biurai bei kitos įmonės. Teiktos avalynės ir drabužių siuvimo bei taisymo, buitinių mašinų ir prietaisų, transporto priemonių remonto, metalo dirbinių ir baldų gamybos bei taisymo, cheminio valymo ir dažymo, skalbimo, trikotažo dirbinių mezgimo, siuvimo ir taisymo, gyvenamųjų namų (butų) statybos ir remonto, pirčių, kirpyklų, fotografavimo, buitinių, sporto ir ūkinės paskirties reikmenų nuomojimo, ritualinės ir kitos paslaugos. Užsakymams priimti pagrindiniame kombinato pastate, kombinato įmonėse ir kitur (viešbučiuose, poilsio namuose, turistų bazėse, stotyse, uostuose, gyvenvietėse, neturinčiose buitinio aptarnavimo įmonių) buvo įrengti priėmimo punktai; į sovietmečio pabaigą daugėjo užsakymų ir iš namų. Kombinatai steigti teritoriniu principu – aptarnaudavo tam tikros teritorijos gyventojus.
Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatai SSRS pradėjo kurtis XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pradėjus masinę gyvenamosios statybos kampaniją.
Lietuvoje
Lietuvoje buitiniai gyventojų aptarnavimo kombinatai ėmė steigtis po 1962 m., įkūrus Vyriausiąją buitinio gyventojų aptarnavimo valdybą (1966 m. reorganizuota į buitinio gyventojų aptarnavimo ministeriją). Kombinatai buvo kiekviename rajono centre, Palangoje ir Druskininkuose, didesniuose miestuose jų buvo po kelis. Didžiuosiuose miestuose veikė respublikinės tarprajoninės specializuotos įmonės, sujungtos į gamybinius buitinių paslaugų susivienijimus („Buitis” Vilniuje, „Aušra” Kaune, „Pajūris” Klaipėdoje ir kiti). Kaimuose buvo statomi rajono kombinatui pavaldūs kompleksinio aptarnavimo punktai; kol jų nebūdavo, po kaimus važinėdavo kombinato automobiliai-dirbtuvės, kuriomis dažniausiai atvykdavo kirpėjai ir batsiuviai. Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatai turėdavo savo ženklą – jam dažniausiai naudotas Palangos Juzės motyvas ir užrašas „Jūsų paslaugoms”. Savo ženklelį turėjo ir kiekviena specializuota buities tarnybos šaka, pvz., laikrodžių taisymo meistrai – laikrodį, fotografai – fotoaparatą, skalbyklos darbuotojai – gulbę, kirpėjai – žirkles, siuvėjai – siuvimo mašiną.
Stambių miestų ir rajonų kombinatų pastatus projektuodavo Miestų statybos projektavimo institutas, kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse – Žemės ūkio statybos projektavimo institutas, senuosius pastatus kombinatams pritaikydavo Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos Projektavimo konstravimo biuras. Iš pradžių statytos mažesnės pavienės ateljė ar priėmimo punktai, nuo septintojo dešimtmečio antrosios pusės pereita prie stambių, kompleksines paslaugas teikiančių įmonių. Pastatai statyti pagal tipinius kartotinius projektus, vėliau pradėti taikyti individualūs projektai (Panevėžyje, Respublikos gatvėje, 1973 m.; Vilniuje, tuometinėje Ukmergės gatvėje, 1975 m.; Šiauliuose, Dainų gyvenamajame rajone, 1981 m. ir kitur). Didžiuosiuose miestuose kombinatus kartais įkomponuodavo į bendrą kompleksą su gyvenamojo rajono visuomeniniu prekybos centru.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, Kas yra Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas? Ką reiškia Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas?