Alytaus mūšis

Pamušti sovietų tankai Alytaus apylinkėse, 1941 m.

Data	1941 m. birželio 22-23 d.
Vieta	Europa, Lietuvos TSR, Alytus
Rezultatas	Vokiečių kariuomenės pergalė

Konflikto šalys

Trečiasis Reichas

Sovietų Sąjunga

Vadovai ir kariniai vadai

Hans Freiherr von Funck

Fiodoras Fiodorovas

Pajėgos

268

344

Nuostoliai

11 tankų, kelios dešimtys karių

Bent 90 tankų

Alytaus mūšis (rus. Сражение за Алитус) – II pasaulinio karo tankų mūšis įvykęs 1941 m. birželio 22-23 d. prie Alytaus tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos kariuomenių, pirmasis Vokietijos invazijos į SSRS tankų mūšis.

Šalių pajėgos

Alytuje buvo dislokuotos SSRS DVRA 3-ojo mechanizuotojo korpuso 2-oji ir 5-oji tankų divizijos, ginkluotos 50 tankų T-34, 26 tankais T-28, 179 lengvaisiais tankais BT-7 ir T-26, 56 patrankomis ginkluotais šarvuotais automobiliais BA-10. 5-oji divizija buvo patyrusi, 1939-1940 m. dalyvavusi kare su Lenkija, Lietuvos ir Latvijos okupacijoje ir pasižymėjusi efektyviu transporto parko valdymu, buvo gerai aprūpinta radijo ryšio priemonėmis, automobilių transportu. 1940 m. manevrų metu 3-aisis mechanizuotasis korpusas buvo pripažintas geriausia Raudonojoje Armijoje. Į prietryčius nuo Alytaus, Švabalaukyje buvo keturios sovietų haubicų baterijos.

Vokiečių pajėgas - 3 tankų grupės 39-ojo korpuso XX-ąją tankų diviziją - sudarė 30 vidutinių tankų Pz Kpfw.IV ir 220 lengvųjų tankų Pz.38(t) ir Pz Kpfw.II, sustiprintų motorizuotųjų pėstininkų, pionierių (karo inžinierių) ir prieštankinės artilerijos daliniais. 20-oji tankų divizija buvo suformuota 1940 m. rudenį pėstininkų divizijų pagrindu ir iš esmės neturėjo kovinės patirties. Vakare, apie 17:00 val., Alytų pasiekė vokiečių VII-oji tankų divizija, kuri į miestą neįžengė, o jį apėjo iš pietų.

Mūšio eiga

Vokiečių tankai į Alytų įsiveržė birželio 22 d. pusiaudienį. Dėl staigaus vokiečių puolimo sovietai tiltų per Nemuną nebuvo spėję susprogdinti, nes laukė kol pravažiuos besitraukiantys sovietų daliniai.

Prie šiaurinio Antano Juozapavičiaus tilto sovietai leido pravažiuoti daliai vokiečių tankų ir kai šie pradėjo pamažu kilti į statų šlaitą pradėjo ataką. Mūšis prie šiaurinio tilto buvo trumpas ir apie 14:00 val. vokiečiai užėmė tilto prieigas per šalia jo buvusį aerodromą. Šiose kautynėse vokiečiai tankų nuostolių nepatyrė.

Pietiniu Alytaus tiltu pravažiavus 20 vokiečių tankų, miške pasislėpę sovietai pradėjo atakuoti. Rytiniame Nemuno krante tankai šaudė vienas į kitą iš keliasdešimties ar keliolikos metrų atstumo. Sovietai stengėsi išsaugoti tiltą atkovoti tiltus ir su savo galingesniais tankais bei haubicų baterijų pagalba tai darė pakankamai sėkmingai, tačiau vokiečiai į pagalbą pritraukė artileriją. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad vokiečiai naudojo ir bombonešius, nors mūšio lauke po trijų dienų apsilankęs B. Aušrotas bombų kraterių teigė nepastebėjęs.

Mūšis aprimo tik apie 23 val. vakaro, o birželio 23 d. rytą sovietų tankų divizija ėmė trauktis Vilniaus link. Besitrukdama sovietų 5-oji divizija išsisklaidė ir faktiškai nustojo egzistuoti kaip kovinis vienetas.

Alytuje ir jo apylinkėse vokiečiai suskaičiavo 82 pašautus ir paliktus sovietų tankus (sovietų šaltiniuose pripažįstama praradus apie 90), tuo tarpu vokiečiai prarado vos 11 tankų. Tikslus žuvusių skaičius nėra aiškus, tačiau po mūšio šalia Alytaus įrengtose vokiečių karių kapinėse buvo palaidoti 23 Vermachto kariai (18 tankistų, 1 žvalgas, 4 karo inžinieriai). Savo prisiminimuose Vermachto vadas H. Halderis mūšį prie Alytaus įvardijo sunkiausiu karo pradžios mūšiu - vėlesniuose mūšiuose vokiečių VII-osios divizijos nuostoliai siekdavo vidutiniškai 3 tankus per 2 dienas, o prie Alytaus ji neteko 11.

Trečią karo dieną per pietinį Alytaus Kaniūkų tiltą važiavęs Lietuvos karo žvalgybos karininkas, karo pradžioje - Vokietijos kariuomenės vertėjas Bronius Aušrotas šitaip aprašė savo regėtą vaizdą:

Pervažiavus tiltą per Nemuną, teko kopti apie 100 metrų ar daugiau į gana statų kalnelį. Kai pasiekėme to kalnelio plokštumą, pamatėm tikrą tankų kapinyną. Abipus kelio, vedančio į Daugus ir Valkininkus, kitapus kelio griovio stovėjo keli iš šakų padaryti ir į žemę įsmeigti kryžiai su žuvusių karių pavardėmis ir jų turėtais laipsniais. Mūsų automobilis sustojo. Mes išlipę skaičiavome priešų ir savų tankų nuostolius. Kiek pamenu, man pavyko suskaičiuoti apie 30 sovietų T-34 ar panašaus tipo tankų. Vokiškų „Panterų“ ar panašaus modelio tankų buvo apie 12. Sunku paaiškinti kodėl sovietai čia patyrė pralaimėjimą. Pagal vietovės pobūdį būtent vokiečiai čia turėjo patirti pralaimėjimą.

Teiginiai dėl pamuštų "Panterų" greičiausiai yra neteisingi, sąlygoti menkų B. Aušroto žinių apie tankus - Pz. Kpfw.V Panther buvo sukurtas tik sekančiais, 1942 m. Įdomi detalė ir tai, kad vokiečių ataskaitose apie šį mūšį jiems iki tol nežinotas tankas T-34 nėra minimas.

Literatūra

Егоров Д. Н. Июнь 41-го. Разгром Западного фронта. — М.: Яуза. Эксмо. 2008. ISBN 978-5-699-27810-7
1941-ųjų vasara: kaip naciai ruošėsi žygiuoti į Vilnių, o sovietai - jį ginti, ištrauk iš Marko Solonino knygos "1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė", leidykla "Briedis" (1 dalis), Lietuvos rytas, 2017 m. gegužės 5 d.