Žiupronių šaltiniai

Žiupronių šaltiniai, Misionierių šaltiniai – Vilniaus miesto šaltiniai, kurių vandenį ėmė senasis Vilniaus vandentiekis.

Šaltiniai pavadinimą gavo nuo vieškelio, vedusio į Žiupronių miestelį, esantį dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Dalis šaltinių XIX a. vadinti Misionierių šaltiniais, nes buvo Misionierių sodų teritorijoje.

Istorija

Šaltiniai pirmąsyk paminėti 1534 m., kuomet didysis kunigaikštis leido miestiečiams iš jų atsivesti vandenį, o po metų, 1535 m. šaltinius padovanojo miestui. Dokumente minima, jog šaltiniai yra už Subačiaus gatvės, už miesto vartų, prie kelio į Gurius. Veikiausiai šaltinių būta daug, nes dokumente pažymima, jog vandens yra užtektinai.

Kitame dokumente rašoma, jog 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę. Vadinasi, šaltiniai buvo tinkama vandenvietė vandeniui atvesti į miestą, tačiau dokumentuotas faktas nepasako, kad šaltiniai nebuvo užtvenkti anksčiau ir kad iš jų vanduo nebuvo imamas iki tol.

Pirmoji žinia apie šaltinių panaudojimą miesto vandentiekiui yra byla iš 1870 m., kurioje minima, jog vanduo iš Misionierių šaltinių yra atvestas į J. Florenso alaus ir vyno fabrikus Paplavose, kur įtaisyti trys čiaupai, tiekiantys pakankamai vandens. XIX a. antroje pusėje šaltiniai priklausė labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kapeika”, kuri atskiras versmes išnuomodavo ir leisdavo buvusiame Misionierių sode įsirengti atskirus nedidelius rezervuarus – šulinius, iš kurių mediniais vamzdžiais vandenį nusivesdavo į fabrikus, pirtis ir namus. Iš Misionierių šaltinių vanduo buvo nuvestas į Užupio baseiną – viešąjį šulinį, buvusį aikštėje, kur susikerta dabartinės Malūnų ir Užupio gatvės.

1880 m. Užupio gyventojų skunde miesto valdybai rašoma, jog 20 tūkst. vietos gyventojų neturi vandens, nes viešasis šulinys besenkantis, Vilnios vandenį teršia alaus ir vyno fabrikai, vienintelis esąs Vingrių šaltinių vanduo yra labai toli. Minima, jog gaisro atveju vandens nebūtų įmanoma paimti iš Vilnios dėl stačių upės krantų. Skundu gyventojai prašė perimti šaltinius miesto žinion. 1881 m. po ilgai trukusio susirašinėjimo ir derybų su „Dobrochotnaja kapeika” miesto valdžia šaltinius išsinuomojo už 800 mokestį. Tokia padėtis išsilaikė iki 1915 m. Vėliau buvo nutiesti nauji metaliniai vamzdžiai, sujungti keli šuliniai į vieną didelį mūrinį rezervuarą, tačiau vandens vos užtekdavo priešgaisriniams ir viešiems Užupio čiaupams. Dar vėliau Užupio turgaus aikštėje buvo iškastas ir įrengtas naujas viešas šulinys. Du miesto samdomi darbininkai mechaniniu siurbliu pumpuodavo vandenį. Kiek vėliau toje pačioje aikštėje buvo pastatyta vandens siurblinė, varoma elektriniais siurbliais.

Dabar visa šaltinių buvimo vietovė yra pakeista, todėl nė vieno atviro šaltinio nebesimato. Šiandieną šaltinius prie Subačiaus vartų primena išlikusi Žiupronių gatvė Senamiestyje.

Iš šaltinių tekėjęs Drujos upelis.

Šaltiniai

1. „Istorija. Žiupronių (Misionierių) šaltiniai“. Vilniaus vandenys. Suarchyvuotas originalas 2015-08-16. Nuoroda tikrinta 2014-11-03.
2. „Istorija. Žiupronių (Misionierių) šaltiniai“. Vilniaus vandenys. Suarchyvuotas originalas 2014-10-26. Nuoroda tikrinta 2014-11-03.
3. Žiupronių gatvė Vilniuje
4. Tvarkybos darbai – pažinčiai su istorija. Statyba ir architektūra. Nuoroda tikrinta 2022-12-30.