Žiemgalių ir kalavijuočių karo žygis į Lietuvą (1208)

1208 m. žiemgalių ir kalavijuočių karo žygis į Lietuvą
Livonijos kryžiaus karai
Žiemgalių ir kryžiuočių kampanija vyko Lietuvos teritorijoje į pietus nuo Sėlos
Data 1208 m. vasara Vieta Lietuvos ir Žiemgalos pasienis Rezultatas Lietuvių pergalė
Priešininkai
Lietuva	Žiemgala, vyskupo Albrechto vasalai, Kalavijuočių ordinas kunigas Danielius iš Idumejos
Vadai
	Viesturas
Pajėgos
	didelės žiemgalių pajėgos, daugiau nei 50 vokiečių riterių, kitų karių
Aukos
Nežinoma	kryžiuočiai Gervinas ir Rabodo, daug kitų

Žiemgalių ir kalavijuočių karo žygis į Lietuvą – 1208 m. surengta žiemgalių vado Viesturo vadovauta karinė kampaniją prieš Lietuvą, kurioje taip pat dalyvavo ir Kalavijuočių ordino pajėgos. Tikėtina, kad kampanija buvo žiemgalių ir lietuvių kovų tęsinys, prie kurio prisijungė Viesturo sąjungininkai kalavijuočiai. Žygis aprašytas Henriko Latvio kronikoje.

Priešistorė

Viesturas 1205 m. su kalavijuočiais sudarė prieš lietuvius nukreiptą karinę sąjungą. Ši sąjunga padėjo pasiekti pergalę 1205 m. kovo mėn įvykusiame Ruopažių mūšyje prieš iš žygio į Estiją grįžusias Žvelgaičio vadovaujamas lietuvių pajėgas.

Kampanija

1208 m. žygyje dalyvavo jungtinė kariuomenė, kurią sudarė žiemgalių pajėgos ir daugiau nei 50 kryžiuočių bei riterių, per Žiemgalą įsiveržė į Lietuvos žemę. Lietuvių vado vardas, pajėgų ir nuostolių dydis neužfiksuotas.

Neidentifikuotoje vietovėje, į pietus nuo Sėlos žemės, Lietuvos raiteliai atakavo ir nugalėjo užpuolikus. Įsiveržėliai patyrė didelius nuostolius, nurodoma, kad nedaugelis kalavijuočių grįžo į Rygą.

Netrukus lietuviai surengė atsakomąjį žygį į Žiemgalą, kuris pasibaigė nesėkme.

Žygio aprašymas kronikoje

Henriko Latvio kronikoje įvykiai aptašomi taip:

<…> Viestartas, žiemgalių karvedys (Semigallorum Dux), tebeatmindamas daugel karo žygių ir nelaimių, kai lietuviai dažnai puldavo ir nuniokodavo jo visas Žiemgalos ribas, ima ruoštis karo žygiui prieš lietuvius ir Rygoje nuolankiai prašo krikščionių paramos teigdamas, kad štai jau antrą kartą ateina į pagalbą rygiečiams prieš kitus pagonis, negana to, ir jo Dievų burtai kritę palankiai. Rygiečių vyresnieji, pro pirštus žiūrėdami į jo Dievų burtus, negana to, turėdami galvoje nedideles saviškių pajėgas, atsisako jam padėti ir griežtai uždraudžia šiuo metu žygiuoti prieš lietuvius. Bet galop jo nuolatinių prašymų ir paikų vyrų, ketinusių patraukti kartu su juo, atkaklumo ir pasiryžimo paveikti, nutaria nedrausti jiems traukti į žygį, negana to, sutinka, kad stotų į mūšį, idant nekiltų pavojus sielai ir gyvybei. Todėl su Viestartu siunčiami kiek daugiau nei penkiasdešimt vyrų, riterių ir arbaletininkų, taip pat daug ordino brolių. Kartu su Danieliu, Idumejos kunigu, patraukė į žiemgalių žemę. Pasirodė raiti ant savo žirgų, žvilgančiais ginklais, ir buvo kuo palankiausiai žiemgalių priimti. Pastarieji pasiuntė pasiuntinius per visas savo žemes, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė Lietuvos link; naktį sustoja pailsėti ir ilsėdamiesi ima pranašauti ateitį: traukia burtus, prašo savo Dievų palankumo ir klausia, ar pasklido gandas juos atžygiuojant, ir ar lietuviai atžygiuos kautis su jais. Ir burtas krito, kad ir gandas pasklido, ir lietuviai pasirengę kautis. Todėl pastėrę žiemgaliai ima atkakliai vokiečių prašyt grįžti atgal, nes labai biją lietuvių antpuolio. Bet vokiečiai atsakydami tarė: “Taip nebus, kad bėgtume ir užtrauktume gėdą saviškiems, priešingai, traukime savo priešininkų link, jei galime susikauti su jais”. Ir žiemgaliai nepajėgė jų paveikti. Žiemgalių buvo begalinė daugybė; vokiečiai jais kliovėsi, nors dėl liūčių buvo kilęs didelis potvynis. Vis dėlto jie drąsiai pasuka į Lietuvą ir atskiromis voromis ima šukuoti kaimus, bet randa juos ištuštėjusius, visus vyrus su moterimis ir vaikais – pasitraukusius. Todėl pabūgę, kad netrukus bus užpulti, kaip galima greičiau suvienija jėgas ir negaišdami tą pačią dieną ruošiasi grįžti. Tai sužinoję lietuviai, pasinaudoję savo žirgų eiklumu, iš visų pusių apsupa juos ir, kaip jiems įprasta, tai traukdamiesi, tai puldami, iš visų pusių talžo ir svaidydami savo ietis ir kuokas daugelį sužeidžia. Todėl vokiečiai sudaro vieną pleištą ir pridengdami kariuomenės užnugarį leidžia žiemgaliams traukti į priekį. Pastarieji paknopstom leidžiasi bėgti ir ima trypti vienas kitą, kiti pasuka į miškus ir pelkes, todėl visa kovos našta gulė ant vokiečių pečių. Kai kurie iš jų narsiausiai gindamiesi ilgai kovojo, bet, būdami negausūs, nepajėgė atsispirti tokiam daugiui. Mūšyje dalyvavo narsiausi vyrai Gervinas ir Rabodas ir daug kitų, iš kurių vieni po ilgos kovos buvo nukauti, kiti – priešų paimti į nelaisvę ir išvesti į Lietuvą, treti pabėgo į Rygą pranešti, kas įvyko.

    Todėl sužinojęs apie saviškių pabėgimą ir lietuvių drąsą, miestas suvaitojo ir rygiečių lyra beregint virto gedulu, o jų giesmės – verkiančiųjų rauda. Ir visi vyresnieji ir garbingi vyrai meldė dangų ir nutarė, kad ateityje negalima pasikliauti pagonių daugiu ir su pagonimis kovoti prieš kitus pagonis, priešingai, reikia dėti viltį į Viešpatį ir pasitelkus jau apkrikštytus lyvius ir latgalius drąsiai skverbtis į visas pagonių gentis. <…>

    <…> O po to lietuviai su didele kariuomene įsiveržė į Žiemgalą (Semigalliam) ir ėmė žudyti ir niokoti visa, ką rado. O žiemgaliai (Semigalli), paspendę pakelėje jiems pinkles ir nupjovę medžių, kone visus juos grįžtančius nukovė ir pagarbiai nusiuntė rygiečiams dovanų iš laimėto grobio. <…> .

Išnašos

1. LII, Mindaugo knyga, 2005: 99-100
2. Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 54-56