Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šventoji giraitė arba gojus šventvietė ypatingų dieviškų galių saugomas miškas giraitė kulto praktikos vieta daugelyje E
Šventoji giraitė
Šventoji giraitė arba gojus – šventvietė, ypatingų dieviškų galių saugomas miškas, giraitė, kulto praktikos vieta daugelyje Europos senųjų tikėjimų (germanų, baltų, slavų, graikų, druidų). Šventosios girios taip pat svarbus elementas Indijos, Rytų Azijos, Vakarų Afrikos, Anatolijos tikėjimuose.
Senovės baltų tikėjime šventųjų giraičių kultas išliko ilgiausiai Europoje. Girioje (ypač ąžuolų) būdavo kūrenama šventoji ugnis, būdavo įrengtos šventvietės (alkos).
Šventosios girios ir medžiai baltų tikėjime
Medis tiek baltams, tiek daugeliui kitų pasaulio tautų – pasaulio ašies (Axis mundi) simbolis. Jo šaknys simbolizuoja požemių karalystę, kamienas – žmonių gyvenamą erdvę, o lapija – dangaus karalystę. Medis – taip pat ir svarbus kosmogonijos elementas, įcentrinantis pasaulio sukūrimo erdvę. Todėl nenuostabu, kad medžiai, jų giraitės nuo seno tapo kulto objektais. Tačiau būtina pastebėti, kad medis pats savaime jokiu būdu nėra garbinamas, tokia samprata gali kilti tik iš šiuolaikinio mąstymo modelio, nesuvokiančio simbolių ir nevienalaikės erdvės prasmės; medis tampa kulto objektu kaip dievoraiškos objektas – hierofanija. Jis jungia skirtingas kosmines sferas, todėl įgalina žmogų per jį susisiekti su tomis sferomis.
Miškuose buvo aukojama dievams, deginami, laidojami mirusieji, rengiamos šventės, ritualai. Tikėta, kad medžiai gyvi, jaučia skausmą, juose galinčios gyventi mirusiųjų vėlės, dvasios, su medžiais galima kalbėti. Skirtingi medžiai sieti su skirtingomis dievybėmis: ąžuolas – su Perkūnu, šermukšnis – su Saule, liepa – su Laima, eglė, drebulė, alksnis – su Velniu, šeivamedis – su Puškaičiu ir kt. Medžiai kaip mitiniai objektai gausiai minimi tautosakoje (ūžuolėlis, jovarėlis, grūšelė – liaudies dainose, medžių užkeikimas – pasakoje Eglė žalčių karalienė), kalendorinėse šventėse, burtuose.
Istorinė apžvalga
Miškų ir medžių garbinimas buvo vienas kertinių baltų tikėjimo elementų. Tą pastebėjo jau pirmieji istorikai ir dvasininkai, aprašinėję baltus. Religijos klestėjimo laikotarpiu teritorijoje buvo apstu šventųjų giraičių, jose vykdavo apeigos, konkretūs medžiai turėjo savo sakralines funkcijas. Naikinant senąjį tikėjimą girių ir medžių „garbinimas“ išliko dar kelis šimtmečius. Tikėjimo degradacija buvo labai palaipsniška: pradžioje atsisakyta masinių aukojimų giriose, nyko šventųjų giraičių kultas, pereita prie medžių garbinimo. Garbinant medžius nyko jų religinė reikšmė, o išliko tik maginė. Baltų ir medžio santykyje galima įžvelgti archainio mastymo transformaciją – nuo pasaulio medžio, kosmogoninės erdves jungiančios ašies įvaizdžio, iki maginių savybių turinčio, bet jau sudaiktinto ir nelabai gerai suvokiamo objekto. Lygiai taip ir su mišku – nuo sakralios ir neliečiamos dievų buveinės, kosmogonijos pradžios vietos iki baisių dvasių, vaiduoklių vietos, kurią dėl šventos ramybės reikia laikyti pagarbiai. Magiška medžio ir miško pasaulėjauta laikui bėgant sumenksta, nors negalima sakyti, kad ji išnyksta. Juk iki pat šių dienų laukuose paliekami stambūs, archetipinį pasaulio medį primenantys ąžuolai, dar daug kur tikima gydančiomis medžio galiomis prie jo prisiglaudus, tebėra legendų apie „užkeiktus“ miškus ir jų dvasias.
Iki XIII a. apie baltų šventas girias buvo mažai žinoma, pateikiama informacija fragmentiška, o aprašomų tautų baltiškumas kvastionuotinas. Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas I a. savo veikale „Germania“ mini, kad „ turi senoviniam kultui skirtą miškelį“, o „įsivaizduodami, kad čia miške jų genties pradžia, visagalio dievo buveinė“. Pirmos tikros, nors gan šabloniškos žinios apie miškų garbinimą baltų žemėse yra iš XI a. – Adomas Brėmenietis mini, kad pas prūsus „neleidžiama lankyti miškų ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas užteršia“. Vėliau panaši informacija kartojama daugelyje vėlesnių amžių šaltinių, pavyzdžiui, 1199 m. popiežiaus Inocento III bulėje „Dievui prideramą garbę skyrė <…> lapuotiems medžiams…“.
XIII a. prasidėjus kryžiaus žygiams į Prūsiją apie šį kraštą vakariečiai įgijo kur kas daugiau žinių. 1220 m. Oliverio Paderborniečio „Šventosios Žemės karalių istorijoje“ – „Jie pasitikėjo miškeliais, kurių vienas kirvis nedrįso paliesti ir kuriuose šaltiniai ir medžiai, <…>buvo garbinami“; XIII a. „Pasaulio aprašyme“ – „Sembos gyventojai, kaip ir prūsai, tam tikrus miškus garbino kaip dievus <…> atlikdavo daug būrimų“; Tomo Šantimpriečio „Knygoje apie Bičių valstybę“ – „Prūsijos pagonys po šiai dienai laiko joms pašvęstus miškus, kurių nedrįsta kirsti, ir įžengia į juos tik tada, kai nori juose aukoti aukas savo dievams“.
Iš šių, ir kitų panašių paminėjimų galima spręsti apie šventųjų girių reikšmę baltų tikėjime – tai buvę jų maldos namai, kur būdavo aukojamos aukos, bendraujama su dievais ir jokiu būdu nedrįsta jų kaip nors išniekinti bijant užsitraukti dievų rūstybę. Pastebėtina, kad girios neliečiamumo idėja galiojo ir valdovams, kaip rašoma Hipatijaus metraštyje apie Mindaugo medžioklę „jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykštės nulaužti“. Jau vėlesniuose amžiuose (XV–XVI a.) kronikininkai ir rašytojai, aprašinėję ikikrikščionišką baltų kultūrą pabrėžė miškų, kaip kulto vietų, sakralių erdvių, dievų buveinės prasmę ( 1456 m., 1435 m., 1437 m. ir kt.).
Prasidedant Lietuvos krikštui padaugėjo šventas girias ir tikėjimą jomis plačiau aprašančių šaltinių. Bene svarbiausias šio laikotarpio šaltinis – lenkų istoriko Jano Dlugošo „Lenkijos istorija“. Jis taip pat atkartoja ankstesnių kronikininkų pasakojimus apie šventųjų girių neliečiamumą, dievų buveinę ir aukojimo vietas, tačiau jau mini bausmes, kurios grėsė už girių išniekinimą: „kiekvienas, kuris kirviu jas paliesdavo ir išniekindavo, šėtonas gudrumu ir suktumu, Dievui leidžiant, pažeisdavo ranką, akį, koją ar kurią kitą kūno dalį, kad savuosius garbintojus išlaikytų “, „Lapijos ar miško niokotoją demonas nužudydavo ar sužalodavo jam kurią kūno dalį“. Krikšto metu pradėtas šventųjų girių, kaip svarbių pagoniško kulto objektų naikinimas. Į kriščionybę atversti baltai tebegerbė girias ir nedrįso jų kirsti nepaisant visų krikščionių raginimų. XV a. Enėjus Silvinijus Pikolominis pasakoja apie tai, kaip Jeronimas Prahiškis kirto šventąsias girias Lietuvoje. Lietuviai išdrįsta kirsti šventąją girią tik tada, kai pamato, jog medį nukirtusiam Jeronimui nieko nenutiko. Visgi, kertant senausią girios ąžuolą įvyksta incidentas „atsiradęs vienas drąsesnis už kitus<…>. Jis pakėlęs dviašmenį kirvį ir, plačiai užsimojęs, tikėjosi jį nukirsti, tačiau persikirto blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės“. Tiek Pikolominio, tiek Dlugošo, tiek kituose veikaluose įvardijama, kad ne kiekviena giria galėjusi būti šventoji, o tik ta, kur augę seni (rumbuoti) medžiai, buvę šaltiniai, šventieji akmenys – ten kur buvo gausu dieviškosios energijos vietų, tinkamų aukojimo ritualams.
Apkrikštijus prūsus, o vėliau ir lietuvius su žemaičiais medžių ir miškų „garbinimas“ nesiliovė. Užgesinus šventosios ugnies aukurus miškai tapo svarbiausia maldų, ritualų, aukojimų vieta. Su tuo smarkiai kovojo bažnyčios pareigūnai, ne tik kirsdami miškus, bet ir skelbdami draudimus, pavyzdžiui, dar 1426 m. Sembos vyskupo įsako fragmentai: „ateityje miškuose ir giriose niekam nevalia daryti kokių nors susirinkimų“, „demonų tenesišaukia giriose, miškuose“. Baltai taip pat miškuose tebelaidojo mirusius: „iki šiol kai kurie šio krašto valstiečiai tebesilaiko senovinio stabmeldžių papročio, pagal kurį, paniekindami šventas kapines, prisako juos laidoti miškinguose plotuose“ (Rygos provincijos bažnyčios susirinkimo nutarimai). Erazmas Stela 1518 m. veikale „Apie Prūsijos senovę“ rašo, kad „[prūsai] sakė, kad stipriausiuose medžiuose, kaip antai įvairių rūšių ąžuoluose gyvena dievai. Iš jų klausinėjant ko nors pasigirstąs atsakymas“ arba 1529 m. Simono Grunau Prūsijos kronikoje „ir dar jie ąžuolą ir šeivamedį laiko pagarboje, užtat, kad juose dievai gyvena. Ir dar jie lapų to ąžuolo, kuriame trys stabai stovi, nešiojasi su savimi, kad ko blogo nenutiktų“. Abiejuose šaltiniuose kaip gerbiamiausias tarp medžių išskiriamas ąžuolas. Tokį įvaizdį jis žinoma susikūrė dėl savo tvirtumo, senumo (kaip menantis pasaulio sukūrimą) ir artimiausio atitikmens pasaulio medžio archetipui. Šeivamedis nors ir negali savo masyvumu prilygti ąžuolui, tačiau galbūt kaip labiau gerbtinas pasirinktas dėl savo vešlumo, labai gausaus žydėjimo. Dėl žynių išgirstamo „dievų atsakymo“ galima manyti, kad buvo interpretuojamas medžio lapų šlamėjimas. Šventam objektui priskiriamos iš jo kilusios relikvijos – magiški apsaugantys ąžuolo lapai.
Medžių ir miškų garbinimo paprotys nyko labai palaipsniui, buvo pereita prie buitinės sferos pagoniškų ritualų, kurie ne taip akivaizdžiai krito į akis bažnyčios tarnams, kaip apeigos miškuose. Tačiau 1547 m. Martynas Mažvydas savo „Katekizme“ dar rašo: „daugelis dar ir dabar visų akivaizdoje atlieka stabmeldiškas apeigas<…> medžius, upes<…> garbina, šlovindami kaip dievus“ . XVI a. pab. Prūsijos istorikas Kasparas Henenbergeris aprašydamas įvairius prūsų žemės įvykius dar mini šventąsias girias, kurių negalima kirsti: „Tai mažas miškelis Žemaitijoje <…>.Jį žemaičiai dar laiko šventu, jame neleidžiama kirsti medžių, kad nebūtų sužeisti jų dievai, gyvenantys miške“. Jonas Lasickis rašo taip: „Kai Laskauskas liepė iškirsti medžius, jie [žemaičiai] nieku gyvu nesutiko ir to ėmėsi tik tada, kai jis pats griebėsi kirvio. Mat jie buvo įsitikinę, jog miškeliuose gyvena dievai. Įsitikinimą jie pagrindžia įrodymu, kad miškuose šitų žmonių ausys girdi, o akys mato visokių baisybių“. Miško paslaptingumas padėjo išsaugoti savo šventumą net ir nunykus simbolinei-religinei jo prasmei. 1565 m. Kuršo kunigaikštis Gotardas Ketleris rašo, kad baltai „velnio raginami, burtininkaudami ir raganaudami miškuose ir brūzgynuose“ dar neatsisakė girios sakralumo idėjos. Panašias pastabas XVI a. pab. pateikia ne vienas šaltinis. Remiantis Rygos jėzuitų kolegijos metinėmis ataskaitomis XVI a. atokiuose Latvijos regionuose dar aukojimas šventosiose giriose ir medžių, kaip dievoraiškos objektų, garbinimas buvo gajus.
Nykstant miškų garbinimui, pavieniai medžiai tebebuvo laikomi svarbūs bendraujant su dvasiomis, protėviais. 1605 m. jėzuitai mini, kad pražuvus arkliams šeimininkas į medį įdėjęs du kiaušinius, norėdamas permaldauti žemės dievą ir mirusiųjų globėją. 1609 m. pasakojama apie garbintą medį, kurį norintiems nukirsti sutraukė rankas. XVII a. vid. , aprašydamas baltų papročius, rašo, kad lietuviai, ilsėdamiesi po pjūties įlenda į skylę tarp liepos šakų, ir tik, kad tai padeda nuo nugaros skausmų. Menkstant dieviškajai medžių reikšmei, jiems suteiktos magiškosios savybės. 1679 m. rašo: „dar ir mūsų laikais pasitaiko vietų, kur žmonės <…> mano, kad po šeivamedžiu gyvena tokie požemio žmogeliukai, kuriuos senovės prūsai vadino barstukais“. Apie vėlyvąją maginę medžių reikšmę nemažai rašo Prūsijos etnografas Matas Pretorijus: kartą Skalvoje bendravęs su žmogumi, kuris seną ąžuolą protėvių prisakymu laikęs pagarboje. Nors jis nebepasakoja apie ten gyvenančius dievus, tačiau senojo tikėjimo liekanas suderina su krikščionybe – „jis esąs pamokytas protėvių, kad Dievas prie tokių ąžuolų dažnai siunčiąs angelą, kuris pamaldiesiems darąs gera, o blogiesiems – bloga“. Kaip ir seniau, tikėjimas pagrindžiamas istorija apie bedievį, paniekinusį ąžuolą ir dėl to nukentėjusį. Pretorijus iškėlė teoriją, kad prūsų šventvietės Romovės („Rumbovės“) pavadinimas kilęs nuo „rumbuotų“ ąžuolų. Jis taip pat teigė Nadruvoje radęs vietinių tebegarbinamą kalvą, kurioje galėjusi būti šventykla ir giria. Pretorijaus teigimu, Prūsijoje tebėra vietomis garbinami rumbuoti, amalą turintys medžiai. Tarp gerbtinų medžių pamini ąžuolą, šeivamedį, liepą, eglę, kriaušę. Moteriški medžiai buvo tikę moterims gydyti, vyriški – vyrams. Dar XVII a. vid. maginė medžių reikšmė buvo svarbi lietuvių valstiečių gyvenime, neįprasti, seni, rumbuoti medžiai tapo tarsi piligrimystės centrais, dar nenutrūkusia gija su senuoju tikėjimu; Pretorijus pasakoja apie perkūno trenktą dviejų nišų eglę. Ten žmonės atvydavę iš tolimų kaimų ir aukoję pinigus, audeklus ir prašę sveikatos, laimės. Jis taip pat pasakoja istoriją apie seną žemaitį, vaidilos atsiųstą prie senos, šakotos kriaušės melsti sveikatos savo sergančiam sūnui. Pastebėtina tai, kad jau nebeminimi kokie mirusiųjų, žemės ar kiti gamtos dievai, o maldininkas po medžiu kreipiasi į krikščioniškąjį Dievą, tačiau vis dar senu, įprastu metodu per „energetinę vietą“ – medį. Beje, kertant tą medį kirtėjas vėl kaip ir kitose istorijose nukenčia – taigi, medžių gerbimas, tai ne tik įprotis, bet ir pasąmoningas šventenybės jutimas, o jį niekinant – šventvagystės jausmas, pasąmoningai laukiant atpildo. O tokie įvykiai kitiems tik patvirtindavo medžių šventumą. Ne kiekvienas neįprastas medis, lietuvių manymu, būdavo šventas – jį turėjęs pašventinti vaidila: tris dienas ir naktis pasninkauti ir po medžiu šauktis senųjų dievų. Dievai medyje apsireikšdavo ūžesiu ir šnabždėjimu. Jei to žyniui pasiekti nepavykdavo, jis turėdavo permaldauti dievus kraujo auka. Latvijoje, kur bažnyčios veikla nebuvo tokia intensyvi, dar XVII a. vid. buvo išlikę nemažai su miškų sakralumu susijusių papročių, kaip antai mirusių laidojimas juose (žr. Pauliaus Einhorno veikalai). 1682 m. Vilniaus vyskupo aplinkraštyje rašoma, kad lietuviai per Jonines šoka apie laužus ir medžius. XVII a. pab. medžių ar miškų garbinimas jau minimas retai, kaip pagonybės apraiškos dažniausiai išskiriamas burtininkavimas ir švenčių elementai.
Funkcijos
Baltų tikėjime medis turėjo bent keletą esminių funkcijų:
- kosmogoninė – medis dažnai svarbus pasaulio sukūrimo (kosmogonijos) motyvas. Dažniausiai medis (pasaulio medis) minimas kaip augantis ant pasaulio kalno, kur įcentrina kitus vaizdinius, bet kartais turi savarankišką vaizdinį – išauga iš „marelių“ – pirminio vandens pasaulio.
- kultinė – šventosios giraitės buvo svarbi dievų garbinimo, atnašavimo vieta. Nors šventų girių būta nemažai, ne kiekvienas miškas buvęs šventas. Tikėtina, kad tokiais galėję tapti seni, masyvių, rumbuotų medžių turintys miškai, ąžuolynai. Tokios girios buvo neliečiamos – niekas nelaužoma, nemedžiojami žvėrys, nerenkamos šakos, be reikalo nevaikščiojama. Ten buvo žengiama tik aukojimų, ritualų metu. Pažeidusių girios neliečiamumą laukia žiaurūs sužalojimai ar mirtis, atnešta miško dievų ir dvasių.
- mediacinė – baltų tikėjime medis laikytas objektu, per kurį galima bendrauti su dievais: prie medžio aukojamos aukos, iš jo semiamasi maginių galių, žyniai medžių pagalba (ošimu) išgirsta dievų kalbą.
- įcentrinančioji – šventas medis turi dideles įcentrinančias galias – apie jį sukasi mitologija, jis sutraukia žmones. Pavyzdžiui, Romovės šventyklos Prūsijoje centrinis objektas – amžinai žaliuojantis ąžuolas. Lygiai kaip medis įcentrina kalną, šventąją girią. Apylinkės žmonės susirenka melstis, švęsti prie žymiausio, švenčiausio jos medžio. Ypatingų galių turintis medis tampa piligrimystės objektu.
Taip pat skaityti
- Šventasis ąžuolas
Literatūra
- Beresnevičius, Gintaras, „Lietuvių religija ir mitologija“, Tyto Alba, Vilnius, 2004.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 144 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 191 psl.
- „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 203 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 225 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 246 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 249 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 261 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 565–585 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 595 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 483 psl.
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ II t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. T.2: 20-23 psl.
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ II t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. T.2: 36 psl.
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ II t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. T.2:
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ II t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. T.2:
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ III t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. T.3: 30 psl.
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ III t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. T.3: 86 psl.
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ III t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. T.3: 233 psl.
- “Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ III t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. T.3: 612–637 psl.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Šventoji giraitė, Kas yra Šventoji giraitė? Ką reiškia Šventoji giraitė?
Sventoji giraite arba gojus sventviete ypatingu dievisku galiu saugomas miskas giraite kulto praktikos vieta daugelyje Europos senuju tikejimu germanu baltu slavu graiku druidu Sventosios girios taip pat svarbus elementas Indijos Rytu Azijos Vakaru Afrikos Anatolijos tikejimuose Senoves baltu tikejime sventuju giraiciu kultas isliko ilgiausiai Europoje Girioje ypac azuolu budavo kurenama sventoji ugnis budavo įrengtos sventvietes alkos Sventosios girios ir medziai baltu tikejimeSenoves lietuviu sventviete miske Mikytu alkakalnis Medis tiek baltams tiek daugeliui kitu pasaulio tautu pasaulio asies Axis mundi simbolis Jo saknys simbolizuoja pozemiu karalyste kamienas zmoniu gyvenama erdve o lapija dangaus karalyste Medis taip pat ir svarbus kosmogonijos elementas įcentrinantis pasaulio sukurimo erdve Todel nenuostabu kad medziai ju giraites nuo seno tapo kulto objektais Taciau butina pastebeti kad medis pats savaime jokiu budu nera garbinamas tokia samprata gali kilti tik is siuolaikinio mastymo modelio nesuvokiancio simboliu ir nevienalaikes erdves prasmes medis tampa kulto objektu kaip dievoraiskos objektas hierofanija Jis jungia skirtingas kosmines sferas todel įgalina zmogu per jį susisiekti su tomis sferomis Miskuose buvo aukojama dievams deginami laidojami mirusieji rengiamos sventes ritualai Tiketa kad medziai gyvi jaucia skausma juose galincios gyventi mirusiuju veles dvasios su medziais galima kalbeti Skirtingi medziai sieti su skirtingomis dievybemis azuolas su Perkunu sermuksnis su Saule liepa su Laima egle drebule alksnis su Velniu seivamedis su Puskaiciu ir kt Medziai kaip mitiniai objektai gausiai minimi tautosakoje uzuolelis jovarelis grusele liaudies dainose medziu uzkeikimas pasakoje Egle zalciu karaliene kalendorinese sventese burtuose Istorine apzvalga Misku ir medziu garbinimas buvo vienas kertiniu baltu tikejimo elementu Ta pastebejo jau pirmieji istorikai ir dvasininkai aprasineje baltus Religijos klestejimo laikotarpiu teritorijoje buvo apstu sventuju giraiciu jose vykdavo apeigos konkretus medziai turejo savo sakralines funkcijas Naikinant senajį tikejima giriu ir medziu garbinimas isliko dar kelis simtmecius Tikejimo degradacija buvo labai palaipsniska pradzioje atsisakyta masiniu aukojimu giriose nyko sventuju giraiciu kultas pereita prie medziu garbinimo Garbinant medzius nyko ju religine reiksme o isliko tik magine Baltu ir medzio santykyje galima įzvelgti archainio mastymo transformacija nuo pasaulio medzio kosmogonines erdves jungiancios asies įvaizdzio iki maginiu savybiu turincio bet jau sudaiktinto ir nelabai gerai suvokiamo objekto Lygiai taip ir su misku nuo sakralios ir nelieciamos dievu buveines kosmogonijos pradzios vietos iki baisiu dvasiu vaiduokliu vietos kuria del sventos ramybes reikia laikyti pagarbiai Magiska medzio ir misko pasaulejauta laikui begant sumenksta nors negalima sakyti kad ji isnyksta Juk iki pat siu dienu laukuose paliekami stambus archetipinį pasaulio medį primenantys azuolai dar daug kur tikima gydanciomis medzio galiomis prie jo prisiglaudus tebera legendu apie uzkeiktus miskus ir ju dvasias Iki XIII a apie baltu sventas girias buvo mazai zinoma pateikiama informacija fragmentiska o aprasomu tautu baltiskumas kvastionuotinas Romenu istorikas Kornelijus Tacitas I a savo veikale Germania mini kad turi senoviniam kultui skirta miskelį o įsivaizduodami kad cia miske ju genties pradzia visagalio dievo buveine Pirmos tikros nors gan sabloniskos zinios apie misku garbinima baltu zemese yra is XI a Adomas Bremenietis mini kad pas prusus neleidziama lankyti misku ir saltiniu kuriuos ju manymu krikscioniu lankymas uztersia Veliau panasi informacija kartojama daugelyje velesniu amziu saltiniu pavyzdziui 1199 m popieziaus Inocento III buleje Dievui priderama garbe skyre lt gt lapuotiems medziams XIII a prasidejus kryziaus zygiams į Prusija apie sį krasta vakarieciai įgijo kur kas daugiau ziniu 1220 m Oliverio Paderborniecio Sventosios Zemes karaliu istorijoje Jie pasitikejo miskeliais kuriu vienas kirvis nedrįso paliesti ir kuriuose saltiniai ir medziai lt gt buvo garbinami XIII a Pasaulio aprasyme Sembos gyventojai kaip ir prusai tam tikrus miskus garbino kaip dievus lt gt atlikdavo daug burimu Tomo Santimpriecio Knygoje apie Biciu valstybe Prusijos pagonys po siai dienai laiko joms pasvestus miskus kuriu nedrįsta kirsti ir įzengia į juos tik tada kai nori juose aukoti aukas savo dievams Is siu ir kitu panasiu paminejimu galima spresti apie sventuju giriu reiksme baltu tikejime tai buve ju maldos namai kur budavo aukojamos aukos bendraujama su dievais ir jokiu budu nedrįsta ju kaip nors isniekinti bijant uzsitraukti dievu rustybe Pastebetina kad girios nelieciamumo ideja galiojo ir valdovams kaip rasoma Hipatijaus metrastyje apie Mindaugo medziokle jei vykstant į medziokle isbegdavo į lauka zuikis į miska nezengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykstes nulauzti Jau velesniuose amziuose XV XVI a kronikininkai ir rasytojai aprasineje ikikrikscioniska baltu kultura pabreze misku kaip kulto vietu sakraliu erdviu dievu buveines prasme 1456 m 1435 m 1437 m ir kt Azuolas dazniausiai budavo įvardijamas sventuoju medziu Prasidedant Lietuvos krikstui padaugejo sventas girias ir tikejima jomis placiau aprasanciu saltiniu Bene svarbiausias sio laikotarpio saltinis lenku istoriko Jano Dlugoso Lenkijos istorija Jis taip pat atkartoja ankstesniu kronikininku pasakojimus apie sventuju giriu nelieciamuma dievu buveine ir aukojimo vietas taciau jau mini bausmes kurios grese uz giriu isniekinima kiekvienas kuris kirviu jas paliesdavo ir isniekindavo setonas gudrumu ir suktumu Dievui leidziant pazeisdavo ranka akį koja ar kuria kita kuno dalį kad savuosius garbintojus islaikytu Lapijos ar misko niokotoja demonas nuzudydavo ar suzalodavo jam kuria kuno dalį Kriksto metu pradetas sventuju giriu kaip svarbiu pagonisko kulto objektu naikinimas Į kriscionybe atversti baltai tebegerbe girias ir nedrįso ju kirsti nepaisant visu krikscioniu raginimu XV a Enejus Silvinijus Pikolominis pasakoja apie tai kaip Jeronimas Prahiskis kirto sventasias girias Lietuvoje Lietuviai isdrįsta kirsti sventaja giria tik tada kai pamato jog medį nukirtusiam Jeronimui nieko nenutiko Visgi kertant senausia girios azuola įvyksta incidentas atsirades vienas drasesnis uz kitus lt gt Jis pakeles dviasmenį kirvį ir placiai uzsimojes tikejosi jį nukirsti taciau persikirto blauzda ir leisgyvis krito ant zemes Tiek Pikolominio tiek Dlugoso tiek kituose veikaluose įvardijama kad ne kiekviena giria galejusi buti sventoji o tik ta kur auge seni rumbuoti medziai buve saltiniai sventieji akmenys ten kur buvo gausu dieviskosios energijos vietu tinkamu aukojimo ritualams Apkrikstijus prusus o veliau ir lietuvius su zemaiciais medziu ir misku garbinimas nesiliove Uzgesinus sventosios ugnies aukurus miskai tapo svarbiausia maldu ritualu aukojimu vieta Su tuo smarkiai kovojo baznycios pareigunai ne tik kirsdami miskus bet ir skelbdami draudimus pavyzdziui dar 1426 m Sembos vyskupo įsako fragmentai ateityje miskuose ir giriose niekam nevalia daryti kokiu nors susirinkimu demonu tenesisaukia giriose miskuose Baltai taip pat miskuose tebelaidojo mirusius iki siol kai kurie sio krasto valstieciai tebesilaiko senovinio stabmeldziu paprocio pagal kurį paniekindami sventas kapines prisako juos laidoti miskinguose plotuose Rygos provincijos baznycios susirinkimo nutarimai Erazmas Stela 1518 m veikale Apie Prusijos senove raso kad prusai sake kad stipriausiuose medziuose kaip antai įvairiu rusiu azuoluose gyvena dievai Is ju klausinejant ko nors pasigirstas atsakymas arba 1529 m Simono Grunau Prusijos kronikoje ir dar jie azuola ir seivamedį laiko pagarboje uztat kad juose dievai gyvena Ir dar jie lapu to azuolo kuriame trys stabai stovi nesiojasi su savimi kad ko blogo nenutiktu Abiejuose saltiniuose kaip gerbiamiausias tarp medziu isskiriamas azuolas Tokį įvaizdį jis zinoma susikure del savo tvirtumo senumo kaip menantis pasaulio sukurima ir artimiausio atitikmens pasaulio medzio archetipui Seivamedis nors ir negali savo masyvumu prilygti azuolui taciau galbut kaip labiau gerbtinas pasirinktas del savo veslumo labai gausaus zydejimo Del zyniu isgirstamo dievu atsakymo galima manyti kad buvo interpretuojamas medzio lapu slamejimas Sventam objektui priskiriamos is jo kilusios relikvijos magiski apsaugantys azuolo lapai Medziu ir misku garbinimo paprotys nyko labai palaipsniui buvo pereita prie buitines sferos pagonisku ritualu kurie ne taip akivaizdziai krito į akis baznycios tarnams kaip apeigos miskuose Taciau 1547 m Martynas Mazvydas savo Katekizme dar raso daugelis dar ir dabar visu akivaizdoje atlieka stabmeldiskas apeigas lt gt medzius upes lt gt garbina slovindami kaip dievus XVI a pab Prusijos istorikas Kasparas Henenbergeris aprasydamas įvairius prusu zemes įvykius dar mini sventasias girias kuriu negalima kirsti Tai mazas miskelis Zemaitijoje lt gt Jį zemaiciai dar laiko sventu jame neleidziama kirsti medziu kad nebutu suzeisti ju dievai gyvenantys miske Jonas Lasickis raso taip Kai Laskauskas liepe iskirsti medzius jie zemaiciai nieku gyvu nesutiko ir to emesi tik tada kai jis pats griebesi kirvio Mat jie buvo įsitikine jog miskeliuose gyvena dievai Įsitikinima jie pagrindzia įrodymu kad miskuose situ zmoniu ausys girdi o akys mato visokiu baisybiu Misko paslaptingumas padejo issaugoti savo sventuma net ir nunykus simbolinei religinei jo prasmei 1565 m Kurso kunigaikstis Gotardas Ketleris raso kad baltai velnio raginami burtininkaudami ir raganaudami miskuose ir bruzgynuose dar neatsisake girios sakralumo idejos Panasias pastabas XVI a pab pateikia ne vienas saltinis Remiantis Rygos jezuitu kolegijos metinemis ataskaitomis XVI a atokiuose Latvijos regionuose dar aukojimas sventosiose giriose ir medziu kaip dievoraiskos objektu garbinimas buvo gajus Raganu egle Egle neretai vaizduota kaip raganu velniu buveine Nykstant misku garbinimui pavieniai medziai tebebuvo laikomi svarbus bendraujant su dvasiomis proteviais 1605 m jezuitai mini kad prazuvus arkliams seimininkas į medį įdejes du kiausinius noredamas permaldauti zemes dieva ir mirusiuju globeja 1609 m pasakojama apie garbinta medį kurį norintiems nukirsti sutrauke rankas XVII a vid aprasydamas baltu paprocius raso kad lietuviai ilsedamiesi po pjuties įlenda į skyle tarp liepos saku ir tik kad tai padeda nuo nugaros skausmu Menkstant dieviskajai medziu reiksmei jiems suteiktos magiskosios savybes 1679 m raso dar ir musu laikais pasitaiko vietu kur zmones lt gt mano kad po seivamedziu gyvena tokie pozemio zmogeliukai kuriuos senoves prusai vadino barstukais Apie velyvaja magine medziu reiksme nemazai raso Prusijos etnografas Matas Pretorijus karta Skalvoje bendraves su zmogumi kuris sena azuola proteviu prisakymu laikes pagarboje Nors jis nebepasakoja apie ten gyvenancius dievus taciau senojo tikejimo liekanas suderina su krikscionybe jis esas pamokytas proteviu kad Dievas prie tokiu azuolu daznai siuncias angela kuris pamaldiesiems daras gera o blogiesiems bloga Kaip ir seniau tikejimas pagrindziamas istorija apie bedievį paniekinusį azuola ir del to nukentejusį Pretorijus iskele teorija kad prusu sventvietes Romoves Rumboves pavadinimas kiles nuo rumbuotu azuolu Jis taip pat teige Nadruvoje rades vietiniu tebegarbinama kalva kurioje galejusi buti sventykla ir giria Pretorijaus teigimu Prusijoje tebera vietomis garbinami rumbuoti amala turintys medziai Tarp gerbtinu medziu pamini azuola seivamedį liepa egle kriause Moteriski medziai buvo tike moterims gydyti vyriski vyrams Dar XVII a vid magine medziu reiksme buvo svarbi lietuviu valstieciu gyvenime neįprasti seni rumbuoti medziai tapo tarsi piligrimystes centrais dar nenutrukusia gija su senuoju tikejimu Pretorijus pasakoja apie perkuno trenkta dvieju nisu egle Ten zmones atvydave is tolimu kaimu ir aukoje pinigus audeklus ir prase sveikatos laimes Jis taip pat pasakoja istorija apie sena zemaitį vaidilos atsiusta prie senos sakotos kriauses melsti sveikatos savo serganciam sunui Pastebetina tai kad jau nebeminimi kokie mirusiuju zemes ar kiti gamtos dievai o maldininkas po medziu kreipiasi į krikscioniskajį Dieva taciau vis dar senu įprastu metodu per energetine vieta medį Beje kertant ta medį kirtejas vel kaip ir kitose istorijose nukencia taigi medziu gerbimas tai ne tik įprotis bet ir pasamoningas sventenybes jutimas o jį niekinant sventvagystes jausmas pasamoningai laukiant atpildo O tokie įvykiai kitiems tik patvirtindavo medziu sventuma Ne kiekvienas neįprastas medis lietuviu manymu budavo sventas jį turejes pasventinti vaidila tris dienas ir naktis pasninkauti ir po medziu sauktis senuju dievu Dievai medyje apsireiksdavo uzesiu ir snabzdejimu Jei to zyniui pasiekti nepavykdavo jis turedavo permaldauti dievus kraujo auka Latvijoje kur baznycios veikla nebuvo tokia intensyvi dar XVII a vid buvo islike nemazai su misku sakralumu susijusiu paprociu kaip antai mirusiu laidojimas juose zr Pauliaus Einhorno veikalai 1682 m Vilniaus vyskupo aplinkrastyje rasoma kad lietuviai per Jonines soka apie lauzus ir medzius XVII a pab medziu ar misku garbinimas jau minimas retai kaip pagonybes apraiskos dazniausiai isskiriamas burtininkavimas ir svenciu elementai Funkcijos Baltu tikejime medis turejo bent keleta esminiu funkciju kosmogonine medis daznai svarbus pasaulio sukurimo kosmogonijos motyvas Dazniausiai medis pasaulio medis minimas kaip augantis ant pasaulio kalno kur įcentrina kitus vaizdinius bet kartais turi savarankiska vaizdinį isauga is mareliu pirminio vandens pasaulio kultine sventosios giraites buvo svarbi dievu garbinimo atnasavimo vieta Nors sventu giriu buta nemazai ne kiekvienas miskas buves sventas Tiketina kad tokiais galeje tapti seni masyviu rumbuotu medziu turintys miskai azuolynai Tokios girios buvo nelieciamos niekas nelauzoma nemedziojami zverys nerenkamos sakos be reikalo nevaiksciojama Ten buvo zengiama tik aukojimu ritualu metu Pazeidusiu girios nelieciamuma laukia ziaurus suzalojimai ar mirtis atnesta misko dievu ir dvasiu mediacine baltu tikejime medis laikytas objektu per kurį galima bendrauti su dievais prie medzio aukojamos aukos is jo semiamasi maginiu galiu zyniai medziu pagalba osimu isgirsta dievu kalba įcentrinancioji sventas medis turi dideles įcentrinancias galias apie jį sukasi mitologija jis sutraukia zmones Pavyzdziui Romoves sventyklos Prusijoje centrinis objektas amzinai zaliuojantis azuolas Lygiai kaip medis įcentrina kalna sventaja giria Apylinkes zmones susirenka melstis svesti prie zymiausio svenciausio jos medzio Ypatingu galiu turintis medis tampa piligrimystes objektu Taip pat skaitytiSventasis azuolasLiteraturaVikiteka Sventoji giraite vaizdine ir garsine medziagaBeresnevicius Gintaras Lietuviu religija ir mitologija Tyto Alba Vilnius 2004 Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 144 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 191 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 203 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 225 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 246 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 249 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 261 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 565 585 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 595 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 483 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai II t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2001 T 2 20 23 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai II t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2001 T 2 36 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai II t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2001 T 2 Baltu religijos ir mitologijos saltiniai II t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2001 T 2 Baltu religijos ir mitologijos saltiniai III t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2003 T 3 30 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai III t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2003 T 3 86 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai III t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2003 T 3 233 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai III t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 2003 T 3 612 637 psl