Šilutės pėsčiųjų tiltas

Praeityje miesto stadioną supo miškelis, vadinamas Varnamiškiu. Senasis dvaro šeimininkas Hugo Šojus padovanojo miestui pasivaikščiojimo alėją, kuri tęsėsi Šyšos pakrante nuo Geltonojo tilto iki buvusios Verdainės bažnyčios. 1925 m. gegužės mėn. Šilokarčemos gražinimo draugija (vok. Verschönungsverein Heydekrug) kreipėsi į H. Šojų, jog kartu su Šaulių draugija norėtų įrengti dar vieną promenadą nuo dabartinės Valstiečių gatvės (Bauerstrasse) iki „Miško užeigos“ Varnamiškyje, tačiau tam reikėtų pastatyti dar vieną pėsčiųjų tiltą per Šyšą. Dvarininkas pritarė tokio tilto statybai. Tiltas per Šyšą buvo pastatytas.^[1]

Vyravo nuomonė, kad tai H. Šojaus sūnaus Augusto vardu pavadintas tiltas, o kitas panašus tiltelis dabartinėje Žalgirio gatvėje buvo pavadintas neva dvarininko dukters Elžbietos vardu.^[2] Tačiau H. Šojus turėjo dukterį Ellen Mary Jane ir du sūnus – Erichą ir Arnoldą Hugo. Nei Augusto, nei Elžbietos tarp jų nebuvo…^[1]

Vokietijoje, Klaipėdos kraštiečių spaudoje 1953 m. pasidalinta prisiminimais apie romantiškąjį tiltą. Pasirodo, jis anksčiau vadintas Fritco–Augusto tiltu (Fritz–August–Brücke).^[1] Šilokarčemos gražinimo draugijai vadovavo August Bethke ir jo pavaduotojas Fritz Blasinski. Jie rinko pinigines aukas iš žmonių, einančių sekmadieniais pasivaikščioti per Elžbietos tiltą (Elisabeth–Brücke) į Varnamiškį, naujo pėsčiųjų tilto statybai. Lėšos buvo greitai surinktos, o tiltas pastatytas apie 1926 metus. Šie žmonės buvo tilto statybos sumanytojai ir įgyvendintojai, juos žinojo ir gerbė visa Šilokarčemos bendruomenė, todėl jų vardais ir buvo pavadintas tiltas.^[1] Fritz Blasinski mirė 1940 m., buvo palaidotas senosiose Šilutės evangelikų liuteronų kapinėse, o August Bethke buvo paskutinis dabartinio Slavsko (Heinrichsvalde) meras. Po karo jis mirė Vakarų Vokietijoje. Šį tiltą labai mėgo Šilokarčemos jaunimas, jaunos šeimos, sekmadienio rytais ateidavusios su vaikais. Jie nevengdavo kartu pasisupti ant tiltelio, nes jis buvo pakabintas ant lynų ir lengvai suposi.^[1]

Dabartinis rekonstruotas pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas, žinovų nuomone, jau ketvirtas, pakeitęs 1980-ųjų statybos tiltą. Medinis kabantis tiltas per Šyšą šioje vietoje buvo pastatytas XX a. pradžioje. Po karo jis buvo sugriautas, todėl pakeistas kitu mediniu tilteliu. Šis išlaikė maždaug iki 1980 m., kai buvo perstatytas. 2014 m. šis tiltas jau buvo pavojingas naudoti, nuolat lopomas, surūdijusiomis metalinėmis dalimis, klibančia betonine danga, be to, viename krante išplautu pamatu.^[2]

2015 m. pastatytas tiltas metalinis, lenktos formos, vieno tarpatramio, galais atremtas į upės krantuose įrengtus pamatus. Nudažytas geltonai.^[3] Tokią ryškią spalvą iš kelių projektuotojų pasiūlytų variantų išrinko komisija. Senasis čia stovėjęs tiltelis buvo pusantro metro pločio ir 25 m ilgio. Naujasis – 3,28 m pločio ir 27 m ilgio. Nuo senojo tiltas skiriasi ir tuo, kad upės vagoje nestovi atramos. Dėl šios priežasties statinys turėtų ilgiau tarnauti, nes tilto nebeveiks ledonešis. Tilto dangai pasirinkta kompozicinė medžiaga iš medžio ir plastiko. Tai aplinkos poveikiui atspari medžiaga, turinti tarnauti bent 25 metus.^[4]

• Fritco – Augusto tiltas limis.lt, 1960 m.
• Geltonasis tiltas Nr. 2 facebook.lt