Šiaurės Afrikos kampanija

Šiaurės Afrikos kampanija
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas
Britų kariai pirmajame al Alameino mūšyje, 1942 m. liepa
Data 1940 m. birželio 10 d. – 1943 m. gegužės 13 d. Vieta Šiaurės Afrika (Libija, Egiptas, Čadas, Alžyras, Marokas, Tunisas) Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
Sąjungininkai  Didžioji Britanija  Jungtinės Valstijos Laisvoji Prancūzija	Ašis  Italija  Vokietija Viši režimas
Vadovai ir kariniai vadai
Harold Alexander Alan Cunningham Bernard L. Montgomery Kenneth Anderson Dwight D. Eisenhower Henri Giraud	Ugo Cavallero Vittorio Ambrosio Italo Balbo † Rodolfo Graziani Italo Gariboldi Albert Kesselring Erwin Rommel Georg Stumme † Hans-Jürgen von Arnim  François Darlan

Šiaurės Afrikos kampanija – Ašies valstybių (Vokietijos ir Italijos) karo veiksmai prieš Sąjungininkų (Didžiosios Britanijos ir JAV) pajėgas Šiaurės Afrikoje 1940–1943 m. Esminė Antrojo pasaulinio karo dalis. Vyko pietiniame Viduržemio jūros krante. Sudarė kampanijos Libijos ir Egipto dykumose (Vakarų dykumos kampanija, Dykumos karas), Maroke, Alžyre (operacija „Fakelas“) ir Tunise (Tuniso kampanija). Sąjungininkų karo pastangose dominavo Britų Sandrauga ir tremtiniai iš vokiečių okupuotų Europos šalių. Jungtinės Valstijos į karą įsitraukė 1941 m. gruodį, o 1942 m. gegužės 11 d. pradėjo teikti tiesioginę karinę pagalbą Šiaurės Afrikoje.

Kovos Šiaurės Afrikoje prasidėjo 1940 m. birželio 10 d. fašistinei Italijai paskelbus karą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai. Birželio 14 d. britų kariniai daliniai peržengė sieną iš Egipto į Libiją (Italijos kolonija) ir užėmė Kapuco fortą. Italijos 10-oji armija atsakė kontrpuolimu Egipte ir rugsėjo 16 d. užėmė Sidi Baranį. Gruodžio 9 d. Britanijos kariuomenė perėjo į puolimą, susigrąžino Sidi Baranį ir okupavo Kirenaiką. Italijos 10-oji armija buvo sunaikinta (į nelaisvę paimta 130 000 karių), todėl 1941 m. vasarį Vokietija į Šiaurės Afriką perkėlė Afrikos korpusą (vadas Ervinas Romelis) padėti Italijai ir užkirsti kelią Ašies pralaimėjimui.

Vėliau vyko permainingi mūšiai dėl Libijos ir Egipto iki 1942 m. spalį prasidėjusio antrojo al Alameino mūšio, kuriame britų 8-oji armija (vadas generolas leitenantas Bernardas Lo Montgomeris) nugalėjo jungtinę vokiečių ir italų tankų armiją „Afrika“ ir privertė jos likučius trauktis į Tunisą. 1942 m. lapkritį JAV ir Didžiosios Britanijos daliniams išsilaipinus Šiaurės Vakarų Afrikoje (Kasablankoje, Orane ir Alžyro mieste) ir toliau spaudžiant Viši režimo pajėgas (kurios vėliau perėjo į kitą pusę), Sąjungininkai apsupo apie 250 000 vokiečių ir italų karių šiaurės Tunise ir 1943 m. gegužę privertė juos pasiduoti.

Sąjungininkų pergalė Šiaurės Afrikoje sudarė sąlygas po dviejų mėnesių įsiveržti į Siciliją, vėliau – ir į žemyninę Italiją, ir pagreitino Benito Musolinio fašistinio režimo žlugimą.

Išnašos

1. „Šiaurės Afrikos kampanija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-12-09.
2. Playfair et al. 2004a, p. 109.