| Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Nubija (arab. النُوبَة = an-Nūba, iš egip. nbw, mokslinė transkripcija: nebu, liet. „auksas“) – istorinė sritis Nilo upės slėnyje piečiau pirmojo slenksčio, dabartiniame pietų Egipte ir šiaurės rytų Sudane.
Tai – derlingiausia ir tankiausiai gyvenama Sudano dalis, kur koncentruojasi dauguma šalies miestų ir nuo III tūkst. pr. m. e. suklestėjo aukšto lygio kultūros. Čia kilo viena seniausių Afrikos civilizacijų.
Geografija
Istorinė Nubija yra ilga, siaura ir derlinga juosta palei Nilą, kuris čia daro keletą vingių. Nubijos šiaurine riba nuo seniausių laikų laikomas pirmasis Nilo slenkstis, prie kurio yra miestas Asuanas (sen. Elefantina), visuomet tarnavęs kaip riba tarp Egipto ir Nubijos. Pietinė Nubijos riba nėra aiški. Dažniausiai ja laikomas Chartumo miestas, kr susilieja Baltasis Nilas ir Mėlynasis Nilas. Tačiau laikoma, kad Nubijos kultūros ekspansija siekė geografinį Sudo regioną (t. y. Pietų Sudaną).
Rytuose regionas pereina į nederlingą Nubijos dykumą, retai gyvenamą nubų ir bedžų genčių. Ši dykuma skiria Nubiją nuo Raudonosios jūros rytuose ir Etiopijos civilizacijos pietryčiuose. Vakaruose regionas pereina į retai gyvenamas Kordofano dykumas.
Nubijos regionas nra vieningas. Jį dalina net 5 Nilo slenksčiai, kurie senovėje labai sunkino susisiekimą upe ir lėmė atskirų atkarpų izoliaciją. Išskiriami trys tradiciniai Nubijos regionai:
- Šiaurinė (Žemutinė) Nubija – driekiasi tarp pirmojo ir antrojo slenksčio ir šiuo metu priklauso Egiptui. Visa Egipto teritorijoje buvusi istorinė Nubija buvo apsemta pastačius Asuano užtvanką (apie 1960 m.).
- Aukštutinė Nubija – yra piečiau antrojo slenksčio, tęsiasi iki penktojo slenksčio ir apima tris Nilo atkarpas. Ji yra Sudano teritorijoje, ir dar vadinama Šiauriniu Sudanu. Savo ruožtu kiekvienas slenkstis dalina ją smulkesnes dalis:
- Atkarpa tarp pirmojo ir antrojo slenksčių yra dar vadinama Vidurine Nubija. Ji yra retai gyvenama ir nederlinga, todėl visada tarnavo kaip natūrali buferinė zona tarp Žemutinės ir Aukštutinės Nubijos.
- Atkarpa tarp antrojo ir trečiojo slenksčių, dar vadinama Dongolos atkarpa, yra pati derlingiausia ir visada buvo Aukštutinės Nubijos svarbiausia dalis. Šiaurinėje jos dalyje susiformuoja ypač derlingas Kermos baseinas su svarbiais senoviniais miestais Kerma ir Dongola. Pietinėje dalyje yra Napatos archeologinės vietovės.
- Atkarpa tarp trečiojo ir ketvirtojo slenksčių yra dar vadinama Abu Ahmedo atkarpa.
- Dar piečiau yra Butana, arba Pietinė Nubija. Čia į Nilą įteka du svarbiausi jo intakai: Atbara, kuri jungia Nubiją su šiaurine Etiopija ir Mėlynasis Nilas, kuris jungia ją su centrine Etiopija. Pietinėje Nubijoje, ypač ties Šendi atkarpa piečiau Atbaros, derlingos sritys šiek tiek išsiplečia ir apima dideles teritorijas, dar vadinamas „Merojės sala“. Ji yra Sudano teritorijoje, ir dar vadinama Centriniu Sudanu. Tai – tankiausiai gyvenama ir labiausiai išvystyta Sudano dalis.
Istorija
Kermos kultūra
| Terminas hieroglifais | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| tA-stj Ta-Seti |
| |||||
| „Lankų žemė“ | ||||||
| nḥst Neheset |
| |||||
| „Pietūs“ | ||||||
Pirmosios žinios apie Nubiją pasiekia iš Senovės Egipto. III tūkst. pr. m. e. Senosios karalystės laikais Egiptas prekiavo su šiuo kraštu. Maždaug tuo metu įsigalėjo Nubijos pavadinimas Nebu, kuris reiškė „auksą“, mat tai buvo garsiausia Nubijos prekė. Egiptiečiai Nubiją dar buvo vadino Ta-Seti, nes ji buvo iš karto į pietus nuo taip vadinamo piečiausio nomo. Kitas jos pavadinimas buvo (Ta)-Neheset, arba „Pietūs“.
III tūkst. pr. m. e. – II tūkst. pr. m. e. vid. Nubijoje minimos gentinės sąjungos ar tautos, tokios kaip Wawat, Irthet, Mazoi, Yam ir Kaau. Vavatas (wꜣwꜣt) Žemutinėje Nubijoje sutampa su archeologine C grupės kultūra. Jo rytiniai kaimynai buvo dykumų medžiotojai medžaj (mḏꜣ.j). Egiptas palaikė su vietos tautomis prekybinius santykius, tačiau nevengdavo ir karinių žygių.
Viduriniosios Karalystės laikais, XX-XIX a. pr. m. e., Egiptas kolonizavo Žemutinę Nubiją ir dalį teritorijų piečiau antrojo slenksčio. Vidurinė Nubija tapo nuolatine kovų su pietiniais kaimynais arena, ir čia buvo pristayta daug pasienio tvirtovių, kurios žymėdavo piečiausią Egipto ribą. Tarp jų buvo ir Buhenas bei Uronartis prie pat antrojo slenksčio, ir Semna netoli trečiojo slenksčio.
Pagrindinis to meto Egipto priešas buvo pietuose išaugusi Kermos karalystė. Jos centras buvo Kermos miestas Aukštutinėje Nubijoje, kuriame išvystyta savotiška civilizacija. Kermos kultūros nešėjai kūrė aukšto lygio keramiką, garbino gyvūnų formos dievus ir turėjo aukšto lygio centralizaciją. Kadangi pradedant XVIII a. pr. m. e. Egiptas silpo, Kerma įgavo vis didesnę galią ir sugebėjo konkuruoti su savo šiauriniu kaimynu. Ilgainiui Kerma iš Egipto paveržė Žemutinę Nubiją ir įgijo kontrolę nuo pirmojo iki penktojo slenksčio. XVI a. pr. m. e. viduryje net sugebėjo įsiveržti į Egiptą ir grįžo su dideliu grobiu.
Kušo vicekaralystė
Po hiksų laikotarpio Egipte į valdžią atėjo Naujoji Egipto karalystė, kuri II tūkst. pr. m. e. viduryje vykdė ekspansiją Nubijos atžvilgiu. Nubija tapo Egipto provincija, čia rezidavo Egipto vicekaraliai.
Nubijos karalystė ir Merojės civilizacija
I tūkst. pr. m. e. pradžioje Egiptui nusilpus, susikūrė savarankiška Nubijos karalystė su sotine Napatoje, kurios valdovas Pjanchis (747–716) nugalėjo Egiptą ir įkūrė jo XXV faraonų dinastiją (712–663 m. pr. m. e.). Nubijos faraonai buvo laidojami Napatoje, Egipte jie įvedė kai kurių naujovių (pvz., faraonų karūnose pradėtos vaizduoti kobros galvos, kurios Nubijoje turėjo simbolinę reikšmę.
Nubijos karalystėje atgijo seniai užmiršta piramidžių statybos tradicija. Valdovai buvo laidojami nedidelėse piramidėse, kurios buvo statomos Napatos apylinkėse.
Dėl Egipto ir klajoklių genčių grėsmės iš šiaurės I tūkst. pr. m. e. viduryje karalystės centras persikėlė į Pietinę Nubiją, t. y. į Merojės miestą. Merojėje suklestėjo savita geležies lydymo technika, valstybė daug prekiavo ir buvo pagrindinė egzotinių Afrikos prekių tiekėja. Prekyboje ji naudojosi Nilo upe ir Raudonąja jūra, kur buvo keletas Nubijos karalystės uostų.
Krikščionybės laikotarpis
| Sudano istorija |
| Sudano priešistorė |
| Kermos karalystė |
| Egiptas (Nubijos vicekaralystė) |
| Kušo karalystė |
| Aksumo imperija, Nubai |
| Nobatija, Makurija, Alodija |
| Osmanai, Senaras |
| Turkiyah (1820-1884): |
| Egipto ejaletas > Egipto chedivatas |
| Mahdi valstybė (1884-1898) |
| Sudano kondominiumas (1899-1955) |
| Sudanas |
| Istoriniai regionai |
| Nubija, Darfūras, Kordofanas, Bedžai |
IV a. Merojės civilizacijos klestėjimas pasibaigė. Nuo to laiko iki maždaug VI a. žinių apie regioną labai nedaug. Ekonomiškai Nubija pralaimėjo pietuose (Etiopijoje) esančiai Aksumo imperijai, kuri užvaldė visą Afrikos prekybą su Šiaure, t. y. Romos imperija. Maždaug tuo metu Aksumas trumpam užvaldė Nubiją ir naudojosi jos teritorija kaip prekybiniu keliu.
Šiek tiek vėliau, VI a. smunkant ir Aksumui, į Nubiją migravo klajoklės gentys nubai, kalbančios kušitų kalba. Jos išstūmė vietos gyventojus merojiečius, kurie nunyko be pėdsako. Tai buvo senovės Nubijos istorijos pabaiga.
Apie VI a. nubai priėmė krikščionybę, buvo introdukuotas senovės nubų raštas, kurio pagrindą sudarė graikų raštas su keletu koptų rašto ir etiopų rašto ženklų. Nubijos teritorijoje susiformavo trys krikščioniškos valstybės: Nobatija (Žemutinė Nubija), Makurija (Aukštutinė Nubija) ir Alodija (Pietinė Nubija).
Islamo laikotarpis
Iki XVI a. pradžios šiaurėje esančiam musulmoniškam Egiptui (Burdžių dinastijai), atiteko krikščioniškos valstybės Nobatija ir Makurija, kur įdiegtas Islamas. Vienintelė likusi krikščioniška valstybė Alodija, nutolusi labiausiai į pietus, pačioje XIV a. pradžioje buvo užkariauta klajoklių fundžų, atėjusių iš Pietų Sudano. Jie čia įkūrė galingą valstybę Senaro sultonatą. Iš pradžių fundžai išpažino vietinės pagonybės ir Etiopijos krikščionybės mišinį, tačiau ilgainiui jie perėmė iš šiaurės Islamą ir iki XVIII a. arabizavosi.
Išnašos
- Barbara Ann Kipfer; Upper Nubia in: Encyclopedic Dictionary of Archaeology; 2000; ISBN 978-0-306-46158-3.
- William Yewdale Adams; Nubia: Corridor to Africa; 1977; ISBN 978-0-7139-0579-3.
- Török, László (2008). Between Two Worlds: The Frontier Region Between Ancient Nubia and Egypt 3700 BC - 500 AD. Brill. p. XXI. ISBN 978-90-04-17197-8.
- Breasted, James (1906). Ancient Records of Egypt Vol-1. Chicago: University of Chicago. p. 142-150.
- Nederhof, Mark-Jan (4 November 2006). Semneh stela marking southern boundary under Sesostris III (PDF). Nederhof. p. 2. Retrieved 7 June 2025.
- De Mola, Paul J. "Interrelations of Kerma and Pharaonic Egypt". Ancient History Encyclopedia.
- Edwards, David (2004). The Nubian Past: An Archaeology of the Sudan. Oxon: Routledge. pp. 2, 75, 77–78. ISBN 9780415369886.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Nubija, Kas yra Nubija? Ką reiškia Nubija?