Petras Gonezijus

Petras Gonezijus
Gimė	1530 m. Goniondzas
Mirė	1573 m. (~43 metai) Vengruvas
Veikla	rašytojas, filosofas, teologas

Petras Gonezijus, Petras Gonionzietis (lot. Petrus Gonesius, lenk. Piotr z Goniądza) (1530 m. Goniondze, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė - 1573 m. Vengruve, ATR) – rašytojas, filosofas, teologas, arijonizmo šalininkas ir religinės arijonų bendruomenės vadovas.

Biografija

Nedaug žinoma apie vaikystę, žinoma tik kad tėvai buvo valstiečiai. Kito arijonisto Simono Budno užrašuose teigiama, kad tikrasis Petro Gonezijaus vardas buvo Giezek, bet per savo gyvenimą jis pasirašydavo įvairais vardais - Giszka, Gonaesius, Gonedzius, Gonetzius, Goniądz, Petrus Gonesius, Petrus de Goniącz, Piotr Giezka z Goniądza, Piotr z Goniędza. Slapyvardžiai buvo Coniza, Conyza, Koniński, Lithuanus.

Tėvai jį išsiuntė mokytis į vienuolyną. Padedamas Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio išvyko mokytis į Italijos Padujos universitetą, kur baigė filosofiją ir tapo profesoriumi. Italijoje jis perėjo į protestantizmą ir grįžo į LDK. Jis buvo vienas iš anabaptizmo pradininkų bei aktyviai dalyvavo protestantiškame judėjime Mikalojaus Radvilos Juodojo aplinkoje. Jis kvietė į LDK ir Lenkiją atvykti iš kitų šalių išvarytus protestantus.

1556 m. buvo ekskomunikuotas, bet rado daug bendraminčių ir pasekėjų Palenkėje. 1558 m. jo idėjas pradėjo remti LDK politinis ir karinis veikėjas Jonas Kiška, kuris pakvietė Petrą Gonezijų į Vengruvą, kur jis tapo vietinės reformatų bendruomenės vadovu. Dėl savo radikalių pažiūrų ir itin didelio pacifizmo dažnai įsiveldavo į konfliktus su parapijiečiais ir Jonu Kiška. 1555 m. demonstruodamas antimilitaristines pažiūras, prisisegė medinį kardą ir pareiškė, kad bet kokia valdžia yra nekrikščioniška. Be to, reikalavo, kad krikštijami būtų tik sąmoningo amžiaus žmonės. Mirė 1573 m. spalio 15 d. per pandemiją.

Darbai

Ankstyvieji veikalai neišliko: 1556 m. knygutės Apie Dievo Sūnų žmogų Jėzų Kristų tiražas buvo sunaikintas, neišliko ir apie 1564 m. išleista Apie krikščionių bažnyčios primatą, kur buvo suformuluotos antitrinintorių socialinio radikalizmo idėjos. Išliko tik gyvenimo pabaigoje 1570 m. Vengruve, Jono Kiškos dvare, išleisti veikalai, kaip kad Apie tris t. y. apie Dievą, jo Sūnų, ir Šventąją Dvasią, kur jis ginčija Švč. Trejybės vienybės principą ir Kristaus dieviškumą, propaguoja diteizmą.

• De communicatione, nec dialectica, nec physica, ideoque prorsus nulla, Vitenbergas, 1556 m.;
• De filio Dei homine Christo Iesu, Krokuva 1556 m.;
• Libellum contra paedobaptismum, Lietuvos Brasta 1558 m.;
• Scriptum ad Laurentium Criscovium contra paedobaptismum, 1562 m.;
• Apie krikščionių bažnyčios primatą ("De primatu"), 1563 m.;
• Doctrina pura et clara de praecipuis Christianae religionis capitibus, Vengruvas 1570 m.;
• Apie Dievo Sūnų ("O Synu Bożym iże był przed stworzeniem świata, a iż jest przezeń wszytko uczyniono przeciw fałesznym wykrętom ebiońskim"), Vengruvas 1570 m.;
• Apie tris t. y. apie Dievą, jo Sūnų, ir Šventąją Dvasią ("O trzech, to jest o Bogu, o Synu jego i o Duchu ś. przeciwko Trójcy sabelliańskiej"), Vengruvas 1570 m.;
• O ponurzaniu chrystiańskim, przeciwko chrztu nowochrzczeńców niedawnym, Vengruvas 1570 m.

Nuorodos

• Reformacija Lietuvoje Archyvuota kopija 2019-02-24 iš Wayback Machine projekto.;
• Dainora Pociūtė. Nuo maišto iki melancholijos

Šaltiniai

1. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. 246–247 psl. 2005 m., Vilnius