Lustinė kortelė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lustinė mokėjimo kortelė – mokėjimo kortelė su joje įdiegtu lustu, kuriame saugoma informacija apie kortelės savininką. Pagaminti tokios kortelės dublikatą yra sunkiau, nei įprastos magnetinės, todėl jos yra laikomos saugesnėmis.

Lustinėse kortelėse galima išsaugoti daugiau informacijos nei magnetinėse, be to, ji gali būti keičiama bankomate ar skaitytuve. Todėl su lustinėmis kortelėmis galima atlikti sudėtingesnes operacijas, nei su magnetinėmis.

Atsiskaitydamas lustine kortelės savininkas turi įvedimo įrenginio klaviatūroje įvesti PIN kodą. Kadangi lustinių kortelių skaitytuvai yra ne taip plačiai paplitę, kiek magnetinių, Lietuvoje šiuo metu yra išduodamos hibridinės lustinės – magnetinės kortelėmis, t. y. jomis galima atsiskaityti ir kaip lustinėmis, ir kaip magnetinėmis kortelėmis.

Lietuvoje pirmąją lustinę kortelę pristatė „Snoro“ bankas – tai buvo tik Lietuvoje galiojusi „eLitoCard“. Pirmoji tarptautinė lustinė kortelė Lietuvoje buvo „“ kortelės, kiek vėliau jas pristatė ir „MasterCard“.