Gerardas de Leresas

Gerardas de Lairesė (ol. Gérard de Lairesse, 1640 m. rugsėjo 11 d., Lježas – 1711 m. liepos 28 d. (palaidotas), Amsterdamas) – XVII a. antros pusės Nyderlandų tapytojas, grafikas, piešėjas. Geriausiai žinomas sudėtingomis alegorinėmis scenomis. Meno teoretikas.

Biografija

Gerardas de Lairesė gimė 1640 m. rugsėjo 11 d. Lježe. Jis buvo antruoju tapytojo Renier de Lairesse (1597−1667) sūnumi. Tikriausiai tapybos mokėsi pas tėvą. Jo ankstyvieji darbai rodo pagrindinio to meto Lježo tapytojo Bertholet Flemal įtaką, kai didelis dėmesys skiriamas klasikinės architektūros aplinkos paveiksluose tiksliam vaizdavimui ir sodrioms spalvoms. Gerardas de Lairesė karjeros pradžioje gaudavo religinių užsakymų. 1664 m. jis turėjo palikti Lježą po nesėkmingos meilės istorijos. Gyveno Hertogenbose, po to Utrechte ir 1665 ar 1666 m. persikėlė į Amsterdamą, tikriausiai dėl ryšių su paveikslų dileriu Gerrit van Uylenburg, kuris išpopuliarino Lairesę. 1667 m. Lairesė tapo Amsterdamo piliečiu. Jis įsitraukė į miesto kultūrinę veiklą, priklausė intelektualų draugijai, kuri žavėjosi Prancūzijos to meto kultūra.

Amsterdame Lairesė greitai išgarsėjo savo paveikslais ir grafika. Jis savo kūryboje atmetė XVII a. olandų tapybos realistiškumą ir tapė paveikslus mitologinių istorijų temomis, kurie pasižymėjo aukštu teatrališkumu. Po 1670 m. jo stilius pasidarė dar labiau klasiškesniu, herojai paveiksluose pradėjo panašėti į antikines skulptūras. Lairesė gavo užsakymų iš miesto valdytojų, dekoravo pasiturinčiųjų namus alegorinėmis scenomis. Dėl lengvo ir elegantiško stiliaus buvo pramintas „olandų Pusenu“. 1684 m. Į Amsterdamą atvyko peizažistas Johannes Glauber, su kuriuo Lairesė bendradarbiavo. Gerardas de Lairesė tapė paveikslus Viljamo III pilims, nutapė religinį „Mergelės Marijos paėmimo į Dangų“ paveikslą (1687 m., dabar Lježo katedroje), dekoravo naująjį Amsterdamo teatrą (sugriautas), vargonus Vakarų bažnyčioje (Westerkerk). Svarbiausiu G. de Lairesės užsakymu buvo 7 paveikslai Tarybos salėje Binenhofe Hagoje, Nyderlandų generaliniuose luomuose, atlikti apie 1688 m. Dailininkas buvo pakviestas ruošti naujosios Amsterdamo rotušės dekoro, kai 1690 m. apako.

Likusius gyvenimo metus G. de Lairesė sėkmingai skaitė paskaitas iš meno teorijos. Jo sūnūs 1701 m. išleido paskaitų rinkinį Grondlegginge der teekenkunst (Dizaino principai) ir 1707 m. − daug didesnės apimties Her groot schilderboek (Didžioji tapytojų knyga). Šie veikalai buvo išleisti užsienyje ir daug prisidėjo prie klasicizmo principų populiarinimo ir formavimosi Europoje. Nyderlandų realistinius tapytojus (Adrianas van Ostadė, Adrianas Brauveris, Fransas Sneidersas Jaunesnysis) Lairesė laikė vulgariais. Jis iškėlė prancūzų Nikolos Puseno ir Šarlio Le Breno pavyzdžius. Gerardas de Lairesė mirė 1711 m., palaidotas liepos 28 d. Amsterdame. Gyvenimo metu Gerardas de Lairesė buvo vienu iš aukščiausiai vertinamų Europos dailininkų ir išliko populiariu visą XVIII a., kai jo paveikslai buvo parduodami už aukštas kainas. Dailininko autoritetas krito XIX a. išpopuliarėjus realistinei ir impresionistinei dailei.

Darbų galerija

• „Granida ir Daifilas“ (apie 1665-68, Amsterdamo valstybinis muziejus)
• „Prekybos laisvės alegorija“ (1672, Taikos rūmai, Haga)
• „Mokslų alegorija“ (apie 1673-85, Amsterdamo valstybinis muziejus)
• „Bakcho šventė“ (1680, Senųjų meistrų paveikslų galerija, Kaselis)
• „Achilo suradimas tarp Likomedo dukterų“ (apie 1685, Princo Vilemo V galerijos, Haga)

Šaltiniai

Vikiteka: Gérard de Lairesse – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. limis.lt Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

• From Rembrandt to Vermeer: 17th-Century Dutch Artists. Sud. Turner, Jane. Macmillan Reference, 2000, p. 189-191
• wga.hu