Wibault 360Tipas Keleivinis lainerisGamintojas Société des Avions Michel WibaultKūrėjas Michel WibaultGamybos metai 1931

Wibault 360



Tipas	Keleivinis laineris
Gamintojas	Société des Avions Michel Wibault
Kūrėjas	Michel Wibault
Gamybos metai	1931-1934 m.
Pirmas skrydis	1931 m.

Wibault 360 – XX a. ketvirtame dešimtemtye Prancūzijos įmonės „Wibault“ sukurtas penkiavietis-šešiavietis keleivinis lėktuvas.

Konstrukcija ir gamyba

Wibault 360 – metalinis žemasparnis monoplanas su fiksuota važiuokle, su uždara pilotų kabina ir keleivių salonu. . Orlaivis yra kiek sumažinta ankstesnio trimotorio modelio „“ vienmotorė modifikacija.

Prototipas, pavadintas 360T5, pirmą kartą pakilo 1931 m. rugpjūčio mėn. Buvo gaminama keletas šio orlaivio modifikacijų – modeliai „362“, „365“, „366“, „367“, kurie iš vienas nuo kitos iš esmės skyrėsi tik varikliais. Paskutinis iš šios serijos buvo „Wibault 366“, skirtas varžytis 1934 m. Londono–Melburno oro lenktynėse.

Nepaisant finansinės ir inžinerinės paramos iš Sen Nazere įsikūrusios laivų statybos įmonės „Penhoët“, keleiviniai Wibault orlaiviai nesusilaukė ženklesnės sėkmės.

Variantai

360T5: Prototipas su 230 AG (172 kW) galios radialiniu varikliu „“, 1 vnt.
362: Variantas, varomas 300 AG (224 kW) galios radialiniu varikliu „“, 1933 m. paganminti 2 vnt.
365: Šešiavietis variantas, varomas 500 AG (373 kW) galios radialiniu varikliu „“, 1 vnt. 1933 m.
366: Variantas, pagamintas Londono–Melburno oro lenktynėms (angl. „MacRobertson Air Race“) varomas 500 AG (373 kW) galios V-12 tipo varikliu "Hispano-Suiza 12Ybrs, pasiekdavęs 250 km/h (155 mylių per valandą) geitį. Lenktynėse nedalyvavo.
367: Modifikuotas „Wibault 365“ su suskleidžiama važiuokle.

Specifikacijos (360 T.5)

Bendrosios charakteristikos

Įgula: 1
Keleivių: 4
Ilgis: 11,18 m
Sparno mojis: 16,97 m
Aukštis: 2,94 m
Sparno plotas: 31,8 m²
Svoris:
- tuščio: 1 272 kg
- kilimo: 1 900 kg
Jėgainė: radialinis variklis „“, 170 kW (230 AG)

Skrydžio duomenys

Maksimalus greitis: 203 km/h (126 mylios per valandą, 110 mazgų) jūros lygyje
Skrydžio lubos: 5 000 m (16 000 pėdų)

Bibliografija

(EN) „Air Transport: The Wibault Penhoet 360 T.5 Monoplane“. Flight. Vol. XXIV, no. 9. 26 February 1932. pp. 175–176.
(FR) Esperou, Robert (July 1985). „Les trimoteurs Wibault: Seconde partie“. Le Fana de l’Aviation. No. 188. pp. 41–45. ISSN 0757-4169
(FR) Esperou, Robert (August 1985). „Les trimoteurs Wibault (troisième partie)“. Le Fana de l’Aviation. No. 189. pp. 24–27
(EN) The Illustrated Encyclopedia of Aircraft (Part Work 1982–1985). Orbis Publishing.
(FR) Lacaze, Henri (2016). Les avions Louis Breguet Paris, Vol. 2: le règne du monoplan. Le Vigen, France. ISBN 978-2-914017-89-3.

Išnašos

„Air Transport: The Wibault Penhoet 360 T.5 Monoplane“. Flight. Vol. XXIV, no. 9. 26 February 1932. pp. 175–176.
The Illustrated Encyclopedia of Aircraft (Part Work 1982–1985)
Lacaze, Henri (2016). Les avions Louis Breguet Paris, Vol. 2: le règne du monoplan.
Esperou, Robert (July 1985). „Les trimoteurs Wibault: Seconde partie“. Le Fana de l’Aviation. No. 188. pp. 41–45.
Esperou, Robert (August 1985). „Les trimoteurs Wibault (troisième partie)“. Le Fana de l’Aviation. No. 189. pp. 24–27

[1] „Air Transport: The Wibault Penhoet 360 T.5 Monoplane“. Flight. Vol. XXIV, no. 9. 26 February 1932. pp. 175–176.

[2] The Illustrated Encyclopedia of Aircraft (Part Work 1982–1985)

[3] Lacaze, Henri (2016). Les avions Louis Breguet Paris, Vol. 2: le règne du monoplan.

[4] Esperou, Robert (July 1985). „Les trimoteurs Wibault: Seconde partie“. Le Fana de l’Aviation. No. 188. pp. 41–45.

[5] Esperou, Robert (August 1985). „Les trimoteurs Wibault (troisième partie)“. Le Fana de l’Aviation. No. 189. pp. 24–27