Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Juodkalnijos istorija Juodkalnijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija Ji artimai susijusi su gretimų
Juodkalnijos istorija
Juodkalnijos istorija – Juodkalnijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos istorija.
| Vakarų Balkanų istorija |
| Serbijos | Juodkalnijos | Kosovo |
| Ilyrija, Mezija |
| Bizantijos imperija |
| Serbų kunigaikštystės (župos): |
| Raška |
| Bizantija (Sirmijaus tema) |
| Duklia > Serbijos DK |
| Serbijos karalystė > Serbijos imperija |
| Moravijos Serbija, Zeta, Prilepas, Brankovičiai, Vojinovičiai |
| Serbijos despotija |
| Osmanų imperija |
| Rumelijos, ejaletai |
| Moderniosios Serbijos istorija: |
| , Juodkalnijos kunigaikštystės |
| Serbijos, Juodkalnijos karalystės |
| Jugoslavijos karalystė |
| Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija |
| Serbija, Juodkalnija, Kosovas |
Senovėje Juodkalnijos teritorija buvo apgyvendinta ilyrų. Nuo I a. pr. m. e. ji buvo Senovės Romos valdžioje. VII a. čia apsigyveno pietų slavai. IX a. Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: Duklia pietinėje dalyje, Travunija vakaruose ir Raška šiaurėje. XI–XII a. Juodkalnijos teritorija priklausė Dukljos valstybei, kuri buvo serbų valstybingumo centras ir savo egzistavimo pabaigoje apėmė visas serbų žemes. Valdant serbų županui Stefanui Nemanjai (apie 1170–1196 m.) prijungta prie Nemanjičių valstybės. Žlugus serbų imperijai susikūrė savarankiška Zetos kunigaikštystė (XIV–XV a.). XIV a. pb. – XV a. pirmoje pusėje pakrantės miestai atiteko Venecijai. 1439 m. į Juodkalnijos teritoriją įsiveržė turkai. 1499 m. Juodkalnija buvo oficialiai prijungta prie Osmanų imperijos. XVII a. Cetinės metropolitai tapo politiniais Juodkalnijos valdovais. 1796 m. Juodkalnija faktiškai tapo nepriklausoma, vėliau susikūrė Juodkalnijos kunigaikštystė (1878–1910) ir Juodkalnijos karalystė (1910–1916). Dabartinę nepriklausomybę Juodkalnija gavo 2006 m.
Antika ir Bizantijos valdymas
Dabartinę Juodkalnijos teritoriją nuo geležies amžiaus buvo apgyvendinusios ilyrų gentys – ardiajai, piruetai, plerėjai, enchelėjai ir iš dalies autariatai. Keletas ilyrų genčių buvo įkūrusios nedideles valstybes, tarp jų buvo labeatų valstybė ir Ardiajų karalystė. Didžiausio išsiplėtimo laikais Adriajų karalystė valdė taip pat didelę dalį dabartinės Albanijos, o jos sostinė buvo Skodra. Palei Adrijos jūros pakrantę vyko tipiškas Senovės Viduržemio jūros regionui gyventojų judėjimas – čia kūrėsi kolonistai, prekybininkai. VII–VI a. pr. m. e. čia įsikūrė graikų kolonijos, IV a. pr. m. e. apsigyveno keltai. Po Ilyrijos karalystė tapo Romos protektoratu, o 27 m. pr. m. e. ji buvo integruota į Romos valstybę kaip dalis Ilyriko provincijos.
Mūsų eros pradžioje Ilyrikas pervardintas į Dalmatiją. IV a. pradžioje jos pietinėje dalyje išskirta nauja provincija Prevalitana didele dalimi sutapo su dabartinės Juodkalnijos teritorija. Pagal didžiausią regiono miestą kraštas romėnų dar buvo vadinamas Docleata. Valdant romėnams senieji gyventojai ilyrai beveik asimiliuoti, čia įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Romos imperiją padalinus, 395 m. dabartinės Juodkalnijos teritorija atiteko Italijos prefektūrai ir kartu su Vakarų Romos imperija pergyveno germanų genčių kraustymąsi (ostgotai, vandalai). Valdant Justinianui I 535 m. įjungta į Rytų Romos imperiją ir išliko Bizantijos valdžioje iki 1077 m., net ir po to, kai kraštą užėmė avarai, o po jų VII a. – slavai, kurie asimiliavo romanizuotus gyventojus, nors arabų invazijos metu VII ir VIII a. Bizantijos kontrolė buvo gana menka. valdymo metu Dalmatijos tema (869 m.), kuriai priklausė ir dabartinė Juodkalnijos teritorija, vėl paėmė į savo valdžią pakrančių miestus Risaną, Kotorą, Barą ir Budvą. Pakrančių miestų raida nebuvo sustojusi nuo pat Antikos, tuo tarpu krašto viduje Antikos miestai išnyko ir viduramžiais formavosi iš naujo. Po Bazilijo II valdymo (976–1025 m.), kurio metu Rytų Romos imperija pasiekė savo viduramžių laikotarpio zenitą, dėl seldžiukų invazijos imperija pergyveno ilgą krizę.
Viduramžiai
Maždaug VI a. slavų gentys pradėjo apgyvendinti Balkanų pusiasalį. VI a. II-oje pusėje slavai iš Kotoro įlankos kėlėsi link Bojanos upės bei į Škoderio ežero apylinkes. VII a. pradžioje buvusios romėnų Prevalitanos provincijos teritorijoje buvo įkurta serbų Duklios valstybė. Valstybės centras buvo romėnų miete Doklėjoje. Čia, kaip ir kitur Vakariniuose Balkanuose, įsitvirtino serbų protėviai. Per Kirilo ir Metodijaus misijas gyventojai buvo apkrikštyti. Duklia tapo vienu iš šešių serbų etninių regionų (kiti buvo Raška, Bosnija, Travunija, Zahlumija ir Paganija).
Formaliai Duklia įėjo į Bizantijos imperijos sudėtį. Jos županai arba viduramžių Dukljos genčių vadai Bizantijos pavaldume buvo iki X a. antrosios pusės, kai pripažino savo kunigaikščio valdžią. Pastarasis Bizantijos vasalu išliko iki XI a. penktojo dešimtmečio.
Apie slavų genčių istoriją Juodkalnijos teritorijoje X a. vid. praneša Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis. Pasak jo aprašymo tarp Dračo ir Kotoro buvo Dukljos sritis, į šiaurę nuo jos – Travunija. Jis dar mini tris miestus, buvusius Dukljos vidinėse teritorijose. Dukljos pakrantėje nuo Antikos buvo Kotoro, Budvos, Ulcinio ir Skadaro miestai. Pajūrio miestų gyventojai buvo daugiausia romanizuoti ilyrai. Pasak Konstantinio VII Purpurinio šioje Balkanų dalyje serbų gentys, įskaitant ir Dukljos gyventojus „tapo savarankiškais ir nepriklausomais“ (nuo Bizantijos).
X a. Duklioje valdant kunigaikščiui Vladimirui ją užėmė Bulgarijos caras Samuilas. Vladimiras buvo paimtas į nelaisvę, o po vedybų su caro dukterimi atgavo savo valdžią Dukljoje ir valdė Samuilo vasalo teisėmis.
Duklja
Pagrindinis serbų regionas buvo Raška (dab. vakarų Serbijos teritorijose), kur valdė . Po trumpo Bulgrijos valdymo, Raškoje į valdžią atėjo (927–960 m.), pirmą kartą sujungęs visas proto-serbų teritorijas, įskaitant Duklią, į vieningą valstybę.
Po Časlavo mirties Serbiją užkariavo Bulgarija, o netrukus ji perėjo Bizantijos imperijai. Taip panaikinus serbų valstybingumą, Vlastimirovičių atstovas perkėlė sostinę į Duklią, kur valdė kaip pusiau priklausomas nuo Bizantijos kunigaikštis (knez). Tokiu būdu viduramžių serbų politinis ir kultūrinis centras daugiau nei šimtui metų persikėlė į pakrantės regionus – Duklią, Travuniją ir Zahumlję. Nuo XI–XII Duklją taip pat pradėta vadinti Zeta.
Iki 1018 m. kraštą valdė Vlastimirovičių atšaka Petrovičiai, kartu kontroliavę ir pajūrį šiauriau: Travuniją (dab. Hercegovina), Zahlumiją, taip pat žemyninį ruožą – Podgoriją. Jų valdos XI a. vid. perėjo kitai dinastinei atšakai – . Dinastijos įkūrėjas buvo , kuris vadovavo nesėkmingam prieš Bizantiją nukreiptam sukilimui 1035 metais. Vojislavas buvo sučiuptas ir išvežtas į Konstantinopolį, tačiau iš ten pabėgo ir grįžęs savo valdžiai pajungė Duklią, Travuniją ir Zahumlję. 1040–1041 m. vakarinėje Balkanų dalyje kilo sukilimas. 1042 m. Bizantijos kariuomenė nusiaubė Duklją, tačiau tais pačiais metais kelių Bizantijos strategų kariuomenė Vojislavo buvo sumušta. Po to Vojislavas sukūrė nepriklausomą Dukljos valstybę.
Po 1054 m. Didžiosios Schizmos duklia liko Katalikų bažnyčioje. 1067 m. Bare įkurta vyskupystė. Vojislavo sūnus Mihailo Vojislavjevičius (apie 1050- apie 1082 m.) savo valdžią trumpam buvo išplėtęs į Bosniją ir Rašką. 1072 m. Mihailo savo pajėgas, vadovaujamas sūnaus Bodino išsiuntė į pagalbą Makedonijoje sukilusiems slavams. 1077 m. popiežius Grigalius VII Mihailo Vojislavjevičių pripažino Duklios karaliumi (Rex Doclea).
Valdant Mihailo sūnui Konstantinui Bodinui (1082–1101 m.) Dukljos valstybė apėmė visas serbų žemes, įskaitant Rašką, Bosniją ir Zahumlję. 1082 m. Bare įkurta katalikiškoji visų serbų žemių tarp Cetinos (piečiau Splito), Savos (tarp senosios Serbijos ir Vojevodinos), Drino (šiaurės Albanija) ir Bojanos (tarp Albanijos ir Juodkalnijos) arkivyskupystė. 1072 m. net buvo pakviestas tapti Bulgarijos imperatoriumi. Po jo mirties Dukljos karalystėje paaštrėjo vidaus kovos, valstybė silpo, neteko daugumos teritorijų ir serbų galios centras vėl sugrįžo į Rašką. Nuo 1118 m. Dukljos valdovai tapo Raškos ir Bizantijos marionetėmis. Nuo XI a. ši valstybė vis dažniau imta vadinti Zeta.
Njemaničių valstybėje
Apie 1168 m. Raškoje atėjo nauja Vlastimirovičių atšaka . Jau pirmasis jų valdovas didysis županas Stefanas Nemanja (apie 1168–1196 m.) 1186 m. užėmė Duklią, išvijo Zetos kunigaikštį Mihailą ir galutinai nutraukė Vojislevljevičių dinastiją. Zeta buvo integruota į Serbijos karalystę (nuo 1346 m. – Serbijos imperija). Kartu su Travunija Zeta buvo perduota valdyti sosto paveldėtojui Vukanui. 1186 m. Stefanas Nemanja užkariavo Kotorą ir prijungė jį prie serbų valstybės..
Priklausomybė Serbijai truko iki 1360 m. Serbijos sudėtyje kraštas pradėtas vadinti Zeta, ir traktuotas kaip atskiras administracinis vienetas. Neretai čia atskirai valdyti buvo skiriami Njemaničių dinastijos atstovai, kurie tituluodavosi Serbijos ir Zetos karaliais. Pakrantėje XIII–XIV a. didžiausiu miestu buvo Kotoras, kuris aktyviai prekiavo su vidiniais Serbijos rajonais. Budvos, Baro, Ulcinio gyventojai daugiausia užsiėmė jūrininkyste, taip pat laivų statyba. Šie miestai turėjo savivaldą, savo statutus. 1332 m. dalis Zetos kilmingųjų dalyvavo maište Stefano Dušano pusėje.
Per visą laikotarpį Zetos kultūrą stipriai veikė Venecija, kuri, kaip ir gretimoje Dalmatijoje, propagavo katalikybę.
Zetos kunigaikštystė
1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui , imperija ėmė byrėti. Ilgainiui čia susiformavo 6 atskiros valstybės, valdomos vietos dinastijų. Tuo pasinaudoję Zetoje į valdžią atėjo vietos didikai , kurie iš pradžių valdė kaip imperijos vasalai, bet nuo 1366 m. nebepripažino caro Urošo valdžios. Taip įkurta Zetos kunigaikštystė. Valdant Balšičiams, krašte galutinai įsitvirtino stačiatikių tikėjimas.
1385 m. Balša II žuvo mūšyje su turkais, o jo valdos Zetoje atiteko Georgijui II Starcimirovičiui. Vukas Brankovičius dalyvavo prieš turkus nukreiptoje serbų-bosnių koalicijoje, kuri patyrė pralaimėjimą kosovo mūšyje 1389 m. birželio 15 d. XIV a. pabaigoje dauguma Zetos vidinių rajonų didikų tapo turkų vasalais. 1396 m. Georgijus II Stracimirovičius atidavė Venecijai Šv. Srdo uostą ant Bojanos upės, Skadaro ir Drivasto miestus.
1421 m. mirdamas paskutinis Balšičius paliko kunigaikštystę savo motinos broliui, Serbijos despotui Stefanui Lazarevičiui ir Zeta vėl pateko į Serbijos sudėtį. Stefanas Lazarevičius tęsė kovą su Venecija, tačiau greitai sudarė taiką ir perdavė venecijiečiams pajūrio Paštrovičių bendruomenę ir Kotoro, Ulcinio, Skadaro ir Lešo miestus. Taip nuo maždaug 1420 m. Juodkalnijos pakrantėje įsigalėjo Venecijos respublika, kuri vietos miestus valdė kaip dalį savo užjūrio kolonijų – Venecijos Albaniją. Ji teritorijas prie Kotoro įlankos išlaikė iki pat XVIII a.
Kadangi despotai kovodami su Osmanais negalėjo skirti pakankamo dėmesio Juodkalnijai, 1427 m. čia įsigalėjo nauja vietinė dinastija – , valdę iki 1498 m. Jiems valdant kraštas jau tapo žinomas kaip Montenegro, kas, išvertus iš italų kalbos ir reiškia Juodkalnija. Crnojevičių valdos užėmė tik labai nedidelę dalį Juodkalnijos, ties sostine Cetinje. Vidiniai Zetos rajonai pamažu perėjo į turkų valdžią. 1439 m. Zeta tapo Venecijos protektoratu. 1455 m. kalnuotoji Zetos dalis į vakarus nuo Maračos buvo pavaldi Venecijai. Remdamasis materialine Venecijos parama Aukštutinės Zetos valdovas Stefanas Černojevičius aktyviai kovojo su Osmanų imperija. Stefano sūnus Ivanas Černojevičius (1465–1490 m.) pabandė užimti Venecijos pajūrį, tačiau netrukus su Venecija susitaikė. Po to, kai turkai užėmė Juodkalnijos lygumų dalį Ivanas Černojevičius pabėgo į Italiją. Pasinaudojęs po sultono Mehmedo II mirties Turkijoje kilusia kova dėl valdžios Ivanas Černojevičius grįžo į gimtinę ir pripažino save Turkijos vasalu. Sunkiai prieinamoje vietoje Ivanas įkūrė , kuris tapo jo rezidencija. Po Ivano Černojevičiaus mirties kilo tarpusavio kova tarp jo sūnų.
Osmanų imperijoje
XV a. didžiąją dalį Balkanų užkariavę Osmanai Juodkalnijoje tenkinosi pajūrio miestų bei Grahovo ir Nikšičiaus poljų kontrole. Timaro sistema Juodkalnijoje nebuvo įvesta. Dalis dabartinės Juodkalnijos nuo 1496 m. formaliai buvo pavaldi Osmanų vietininkui Žabliake prie Škoderio ežero. Nuo 1530 m. Osmanų valdoma Juodkalnijos dalis priklausė Škoderio sandžakui. Zetos šerdis, sunkiai prieinama dėl kalnų, taip pat neturėjusi strategiškai svarbių didesnių gyvenviečių politiškai niekada iki galo nebuvo užvaldyta.
Po Osmanų užkariavimo dalis dabartinės Juodkalnijos, vadinamasis Sandžakas (istoriškai jis nebuvo Juodkalnijos dalimi iki 1912 m.) buvo Osmanų valdomas nuo 1498 iki 1912 m., vakarinė Juodkalnijos pakrantė buvo valdoma Venecijos. Likusi Juodkalnijos dalis nuo 1516 m. faktiškai tapo nepriklausoma teokratine valstybe, kai Crnojevičių palikuonis Džuradžas V, nominalus kunigaikštis, pabėgo į Veneciją, o Juodkalnijos klanai savo valdovu išrinko vyskupą Vavilą.
Osmanų imperijos valdymas Balkanuose sukėlė masines krikščionių migracijas į šiaurę. Tuo metu serbai kolonizavo Voivodiną, o albanai migravo į dabartinį Kosovą ir šiaurės Albaniją. Pastaroji, sudariusi pietines teritorijas nuo su didžiausiu miestu Skodra, iki XV a. buvo Juodkalnijos etninė teritorija. Stumiami albanų juodkalniečiai apgyvendino dalį šiauriau buvusios Hercegovinos, t. y. Juodkalnijos kultūrinis regionas „pasislinko“ į šiaurę.
Renkamų vladikų valdymas (1516–1696 m.)
Po 1528 m. Cetinės stačiatikių vyskupai formaliai tapo bendrų reikalų tvarkytojais. Juodkalnijos vyskupai pripažino Osmanų valdžią, tačiau tvarkėsi autonomiškai. Tik nedideli miesteliai buvo kontroliuojami Osmanų, o kalnai ir kaimiškosios vietovės faktiškai buvo nepriklausomomis ir valdomos keleto Juodkalnijos klanų. klanams vadovavo vadai, kurie kelis kartus metuose rinkdavosi Juodkalnijos sostinėje Cetinėje, kur priimdavo svarbius tautai sprendimus, spręsdavo tarpusavio ginčus ir skelbdavo karą.
Vienas iš Crnojevičių šeimos pretendentų į sostą, kuris priėmė islamą, įsiveržė į Juodkalniją taip pat kaip ir Skenderberbegas Crnojevičius prieš trisdešimt metų ir taip pat nieko nepasiekė. Pasaulietinis vadovas Vukotičius atmušė turkų puolimą.
Iš juodkalniečių Osmanai rinko mokesčius ir atsisakymas šiuos mokesčius mokėti greičiausiai paskatino pašos įsiveržimą valdant vyskupui Rufimui, kurio metu turkai buvo priversti atsitraukti patyrę didelių nuostolių Leškopolės mūšyje 1604 m. Mūšis įvyko, kai apie 1500 juodkalniečių užpuolė 10 000 turkų karių stovyklą Leškopolėje nakties metu.
1603 m. sultonas pripažino Juodkalnijos autonomiją. Taip prasidėjo Juodkalnijos kaip valstybės istorija. Faktiškai ši „valstybė“ buvo tik silpnai susijusių konkuruojančių klanų bendrija, kuri neturėjo biurokratinio valstybės aparato. Jai dažniausiai tik simboliškai vadovavo vyskupas, o vienybę išlaikyti padėjo tik išorinė Osmanų grėsmė ir iš to kilusi bendrų kovų patirtis.
1613 m. Arslanas Paša surinko 40 000 karių armiją ir užpulė Senosios Juodkalnijos dalį. Turkų karių buvo dukart daugiau nei visų Senosios Juodkalnijos gyventojų kartu sudėjus. Rugsėjo 10 d. juodkalniečiai susitikimo su turkų kariuomene toje pačioje vietoje, kur beveik prieš šimtą metų buvo nugalėtas Skenderbegas Cnojevičius. Juodkalniečiai, kuriems apdėjo kaimyninės gentys surinko 4000 karių. Nepaisant to jie sugebėjo sumušti kelis kartus didesnę turkų kariuomenę, Arslanas Paša buvo sužeistas. Osmanų pajėgos netvarkingai atsitraukė, daugybė jų nuskendo Moračos vandenyse, dar daugiau žuvo nuo juos persekiojančių juodkalniečių rankų.
Vladikomis vadinti vyskupai bendradarbiaudami su laisvų Juodkalnijos kalnų klanų vadais galėjo pasiekti ir šiek tiek daugiau nei tik simbolinę vadovo padėtį. Nuo 1697 m. vladikų postas tapo paveldimas, ir čia įsitvirtino (Петровић-Његош). Kadangi vyskupai negalėjo tuoktis, linijos perdavimas vykdavo iš dėdės sūnėnui. Ši sosto perdavimo iš dėdės sūnėnui sistema išliko ir po teokratijos panaikinimo 1852 m., nes pirmasis pasaulietinis valdovas iš Petrovičių dinastijos, Danilas I buvo bevaikis ir 1860 m. sostą paveldėjo jo sūnėnas Nikola I.
Be įtakingų ir stiprių vladikų, pvz., teokratinės dinastijos įkūrėjo Danilo I (1697–1735 m.) ar Petaro I (1782–1830 m.), kurie jų valdomas teritorijas sėkmingai gynė nuo turkų ir jas plėtė, Petrovičių dinastijoje buvo ir silpnesnių veikėjų, kurie savo valdžią įgyvendino tik nominaliai ir sudarė sąlygas veikti uzurpatoriams, tokiems kaip avantiūristas Stefanas Mali, kuris apsimetęs Rusijos caru Petru III apie 1770 m. keletą metų faktiškai buvo tapęs Juodkalnijos valdovu iki buvo nužudytas. 1781-2 m. Petrovičiai trumpam net buvo praradę valdžią, kai vladika tapo Plamenacų klano atstovas. Tuo pačiu metu atsirado pasaulietiniai „gubernatorius“ iš Radoničių klano, kurio paveldėtojas tik po 1830 m. prarado savo valdžią.
Nepriklausoma Juodkalnija
Petaro II įpėdinis Juodkalnijos vladika 1852 m. sekuliarizavo šalį, ėmė tituluotis kunigaikščiu. Taip įkurta nominaliai nuo Osmanų imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikštystė.
Šalimais esančioje Hercegovinoje 1876 m. kilęs sukilimas sukėlė keletą maištų ir sukilimų prieš Osmanus Europoje. Juodkalnija ir Serbija sutarė paskelbti karą Osmanams 1876 m. birželio 18 d. Juodkalniečiai susivienijo su Hercegovinos sukilėliais ir laimėjo vieną mūšį po kito. Juodkalnijos pergalei kare lemiamas buvo pergalingas Vučji Do mūšis. 1877 m. juodkalniečiai kovėsi ties Hercegovinos ir Albanijos sienomis. Nikola I rodė iniciatyvą ir puolė turkų pajėgas, kurios artėjo iš šiaurės, pietų ir vakarų. 1877 m. rugsėjo 24 d. jis užėmė Nikšičių, 1878 m. sausio 10 d. – Barą, 1878 m. sausio 20 d. – Ulcinį, 1878 m. sausio 26 d. Grmožurą. 1878 m. sausio 30 d. – Vraniną ir Lesendrą.
Karas baigėsi, kai Osmanai 1878 m. sausio 13 d. pasirašė su Juodkalnija paliaubas Edirnėje. San Stefano taika Osmanų imperija pripažino Juodkalnijos nepriklausomybę bei užleido jai užimtus Nikšičiaus, Kolašino, Spužo, Podgoricos, Žabliako, Baro miestus. Po (1876–1878 m.) 1878 m. Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybė nuo Turkijos imperijos. Jos teritorijos išaugo beveik dvigubai.
Ilgas Nikola I, Danilo II įpėdinio, valdymas (1860–1918) žymėjo valstybės nepriklausomybės laikotarpį. Šalis sparčiai modernizavosi, 1905 m. išleista konstitucija. Sėkmingai sprendžiamos problemos leido 1910 m. Juodkalniją paskelbti karalyste. Po Balkanų karų (1912–1913) jos teritorija dar labiau išsiplėtė į žemyną (dalį istorinio Sandžako ir Metohijos). Tačiau tuo pačiu metu ji buvo priversta atsisakyti savo buvusių istorinių žemių pietuose (su Škoderiu), kurios atiduotos Albanijai.
Šiuo nepriklausomybės laikotarpiu Juodkalnija nevaldė tik Kotoro. Šis iki XVIII a. buvo Venecijos respublikos dalis, vėliau atiteko Prancūzijai, o galiausiai buvo valdomas Austro-Vengrijos.
Jugoslavijoje
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nepaisant juodkalniečių karinio pasipriešinimo, 1916 m. valstybę okupavo Austrija-Vengrija, o karalius Nikola I pabėgo iš šalies. Kuomet 1918 m. Juodkalnija buvo išlaisvinta sąjungininkų, karalystė oficialiai panaikinta (Nikola apkaltintas bendradarbivimu su priešais), o Juodkalnijai buvo pasiūlyta įsijungti į naujai kuriamos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės sudėtį. Nors juodkalniečiai parodė didelį pasipriešinimą, įjungimas įvyko 1922 m.
Šioje karalystėje, dar vadinamoje Pirmąja Jugoslavija, Juodkalnija sudarė administracinį vienetą . Jai sugrąžintas Kotoro regionas. Karalystėje viepatavo serbai siekę įdiegti didžiaserbiškumo idėjas, kas kėlė kitų valstybės tautų pasipriešinimą.
Juodkalniečių separatistinės nuotaikos dar labiau išaugo per Antrąjį pasaulinį karą. Kraštą okupavus Italijai, čia sukurta fašistinė (1941–1944), iš tikro Italijos protektoratas.
Po karo Juodkalnija tapo socialistinės Jugoslavijos dalimi. Kadangi Jugoslavija buvo federacija, čia suformuota atskira , nustatytos dabartinės jos sienos, o sostinė perkelta į Podgoricą (tometinis Titogradas). Per karus nukentėjusi Juodkalnija gavo didelę Jugoslavijos vyriausybės paramą prikeliant šalies ūkį, čia pradėtas vystyti turizmas.
Jugoslavijai skylant, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, 1992 m. Juodkalnija liko jos sudėtyje kartu su Serbija ir be Serbijos buvo vienintelė resublika, likusi Jugoslavijos sudėtyje. Vėliau šis junginys pervardintas Serbija ir Juodkalnija. Juodkalniečiai aktyviai dalyvavo Serbijos karuose prieš Bosniją ir Kroatiją.
Nepriklausomybė
Nuo 1997 m. įtampa tarp Serbijos ir Juodkalnijos didėjo, ėmė skirtis politinės kryptys, o Juodkalnijos politikai palaipsniui nebepalaikė Serbijos Miloševičiaus linijos. Tai lėmė, kad abiejų sudėtinių dalių santykiai virto į palaidą sąjungą, užtvirtintą 2003 m.
2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę, įteisindamas 2006 m. gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus.
Nuorodos
- Crna Gora. – Organizacioni odbor Dana crnogorske kulture, 1981. – С. 54.
- Макова Е.С. Сербские земли в Средние века и Раннее Новое время // История южных и западных славян / Матвеев Г.Ф., Ненашева З.С.. – Москва: Издательство Московского университета, 2008. – Т. 1. – С. 61. – ISBN 978-5-211-05388-5.
- Чиркович Сима. История сербов. – М.: Весь мир, 2009. – С. 15. – ISBN 978-5-7777-0431-3.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – 62 c.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – 64 c.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – 66 c.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – С. 67.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – С. 68.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – С. 88.
- „Котор“. // bigenc.ru. Suarchyvuotas originalas 2020-08-05. Nuoroda tikrinta 2017-02-03.
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.107
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.110
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.112
- Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.113
- Katrin Boeckh: Serbien, Montenegro. Geschichte und Gegenwart. Pustet, Regensburg 2009, S. 40.
- Kenneth Morrison: Montenegro. A modern history. Tauris, London 2009, ISBN 978-1-84511-710-8, S. 17.
- Stephen Clissold (1966). A short history of Yugoslavia from earliest times to 1966, chapter III
- Šerbo Rastoder: A short review of the history of Montenegro. In: Florian Bieber (Hg.): Montenegro in transition. Problems of identity and statehood. Nomos, Baden-Baden 2003, ISBN 3-8329-0072-1, S. 107–137, žr. S. 113.
Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | | Vengrija | Vokietija
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Juodkalnijos istorija, Kas yra Juodkalnijos istorija? Ką reiškia Juodkalnijos istorija?
Juodkalnijos istorija Juodkalnijos teritorijoje egzistavusiu valstybiu ir tautu istorija Ji artimai susijusi su gretimu saliu Serbijos Bosnijos ir Hercegovinos istorija Vakaru Balkanu istorijaSerbijos Juodkalnijos KosovoIlyrija MezijaBizantijos imperijaSerbu kunigaikstystes zupos RaskaBizantija Sirmijaus tema Duklia gt Serbijos DKSerbijos karalyste gt Serbijos imperijaMoravijos Serbija Zeta Prilepas Brankoviciai VojinoviciaiSerbijos despotijaOsmanu imperijaRumelijos ejaletaiModerniosios Serbijos istorija Juodkalnijos kunigaikstystesSerbijos Juodkalnijos karalystesJugoslavijos karalysteJugoslavija gt Serbija ir JuodkalnijaSerbija Juodkalnija Kosovas Senoveje Juodkalnijos teritorija buvo apgyvendinta ilyru Nuo I a pr m e ji buvo Senoves Romos valdzioje VII a cia apsigyveno pietu slavai IX a Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikstystes Duklia pietineje dalyje Travunija vakaruose ir Raska siaureje XI XII a Juodkalnijos teritorija priklause Dukljos valstybei kuri buvo serbu valstybingumo centras ir savo egzistavimo pabaigoje apeme visas serbu zemes Valdant serbu zupanui Stefanui Nemanjai apie 1170 1196 m prijungta prie Nemanjiciu valstybes Zlugus serbu imperijai susikure savarankiska Zetos kunigaikstyste XIV XV a XIV a pb XV a pirmoje puseje pakrantes miestai atiteko Venecijai 1439 m į Juodkalnijos teritorija įsiverze turkai 1499 m Juodkalnija buvo oficialiai prijungta prie Osmanu imperijos XVII a Cetines metropolitai tapo politiniais Juodkalnijos valdovais 1796 m Juodkalnija faktiskai tapo nepriklausoma veliau susikure Juodkalnijos kunigaikstyste 1878 1910 ir Juodkalnijos karalyste 1910 1916 Dabartine nepriklausomybe Juodkalnija gavo 2006 m Antika ir Bizantijos valdymasPagrindiniai straipsniai Ilyrija Dalmatija Romos provincija ir Prevalitana Romeniska mozaika rasta archeologniu kasinejimu metu Budvoje Dabartine Juodkalnijos teritorija nuo gelezies amziaus buvo apgyvendinusios ilyru gentys ardiajai piruetai plerejai enchelejai ir is dalies autariatai Keletas ilyru genciu buvo įkurusios nedideles valstybes tarp ju buvo labeatu valstybe ir Ardiaju karalyste Didziausio issipletimo laikais Adriaju karalyste valde taip pat didele dalį dabartines Albanijos o jos sostine buvo Skodra Palei Adrijos juros pakrante vyko tipiskas Senoves Vidurzemio juros regionui gyventoju judejimas cia kuresi kolonistai prekybininkai VII VI a pr m e cia įsikure graiku kolonijos IV a pr m e apsigyveno keltai Po Ilyrijos karalyste tapo Romos protektoratu o 27 m pr m e ji buvo integruota į Romos valstybe kaip dalis Ilyriko provincijos Musu eros pradzioje Ilyrikas pervardintas į Dalmatija IV a pradzioje jos pietineje dalyje isskirta nauja provincija Prevalitana didele dalimi sutapo su dabartines Juodkalnijos teritorija Pagal didziausia regiono miesta krastas romenu dar buvo vadinamas Docleata Valdant romenams senieji gyventojai ilyrai beveik asimiliuoti cia įsitvirtino lotynu kalbos atmainos Romos imperija padalinus 395 m dabartines Juodkalnijos teritorija atiteko Italijos prefekturai ir kartu su Vakaru Romos imperija pergyveno germanu genciu kraustymasi ostgotai vandalai Valdant Justinianui I 535 m įjungta į Rytu Romos imperija ir isliko Bizantijos valdzioje iki 1077 m net ir po to kai krasta uzeme avarai o po ju VII a slavai kurie asimiliavo romanizuotus gyventojus nors arabu invazijos metu VII ir VIII a Bizantijos kontrole buvo gana menka valdymo metu Dalmatijos tema 869 m kuriai priklause ir dabartine Juodkalnijos teritorija vel paeme į savo valdzia pakranciu miestus Risana Kotora Bara ir Budva Pakranciu miestu raida nebuvo sustojusi nuo pat Antikos tuo tarpu krasto viduje Antikos miestai isnyko ir viduramziais formavosi is naujo Po Bazilijo II valdymo 976 1025 m kurio metu Rytu Romos imperija pasieke savo viduramziu laikotarpio zenita del seldziuku invazijos imperija pergyveno ilga krize ViduramziaiViduramziu keraminiai indai atkurti pagal likucius rastus Budvos kasinejimu metu Mazdaug VI a slavu gentys pradejo apgyvendinti Balkanu pusiasalį VI a II oje puseje slavai is Kotoro įlankos kelesi link Bojanos upes bei į Skoderio ezero apylinkes VII a pradzioje buvusios romenu Prevalitanos provincijos teritorijoje buvo įkurta serbu Duklios valstybe Valstybes centras buvo romenu miete Doklejoje Cia kaip ir kitur Vakariniuose Balkanuose įsitvirtino serbu proteviai Per Kirilo ir Metodijaus misijas gyventojai buvo apkrikstyti Duklia tapo vienu is sesiu serbu etniniu regionu kiti buvo Raska Bosnija Travunija Zahlumija ir Paganija Formaliai Duklia įejo į Bizantijos imperijos sudetį Jos zupanai arba viduramziu Dukljos genciu vadai Bizantijos pavaldume buvo iki X a antrosios puses kai pripazino savo kunigaikscio valdzia Pastarasis Bizantijos vasalu isliko iki XI a penktojo desimtmecio Apie slavu genciu istorija Juodkalnijos teritorijoje X a vid pranesa Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis Pasak jo aprasymo tarp Draco ir Kotoro buvo Dukljos sritis į siaure nuo jos Travunija Jis dar mini tris miestus buvusius Dukljos vidinese teritorijose Dukljos pakranteje nuo Antikos buvo Kotoro Budvos Ulcinio ir Skadaro miestai Pajurio miestu gyventojai buvo daugiausia romanizuoti ilyrai Pasak Konstantinio VII Purpurinio sioje Balkanu dalyje serbu gentys įskaitant ir Dukljos gyventojus tapo savarankiskais ir nepriklausomais nuo Bizantijos X a Duklioje valdant kunigaiksciui Vladimirui ja uzeme Bulgarijos caras Samuilas Vladimiras buvo paimtas į nelaisve o po vedybu su caro dukterimi atgavo savo valdzia Dukljoje ir valde Samuilo vasalo teisemis Duklja Dukljos teritorijos apie 1077 m Pagrindinis straipsnis Duklja Pagrindinis serbu regionas buvo Raska dab vakaru Serbijos teritorijose kur valde Po trumpo Bulgrijos valdymo Raskoje į valdzia atejo 927 960 m pirma karta sujunges visas proto serbu teritorijas įskaitant Duklia į vieninga valstybe Po Caslavo mirties Serbija uzkariavo Bulgarija o netrukus ji perejo Bizantijos imperijai Taip panaikinus serbu valstybinguma Vlastimiroviciu atstovas perkele sostine į Duklia kur valde kaip pusiau priklausomas nuo Bizantijos kunigaikstis knez Tokiu budu viduramziu serbu politinis ir kulturinis centras daugiau nei simtui metu persikele į pakrantes regionus Duklia Travunija ir Zahumlje Nuo XI XII Duklja taip pat pradeta vadinti Zeta Iki 1018 m krasta valde Vlastimiroviciu atsaka Petroviciai kartu kontroliave ir pajurį siauriau Travunija dab Hercegovina Zahlumija taip pat zemyninį ruoza Podgorija Ju valdos XI a vid perejo kitai dinastinei atsakai Dinastijos įkurejas buvo kuris vadovavo nesekmingam pries Bizantija nukreiptam sukilimui 1035 metais Vojislavas buvo suciuptas ir isveztas į Konstantinopolį taciau is ten pabego ir grįzes savo valdziai pajunge Duklia Travunija ir Zahumlje 1040 1041 m vakarineje Balkanu dalyje kilo sukilimas 1042 m Bizantijos kariuomene nusiaube Duklja taciau tais paciais metais keliu Bizantijos strategu kariuomene Vojislavo buvo sumusta Po to Vojislavas sukure nepriklausoma Dukljos valstybe Po 1054 m Didziosios Schizmos duklia liko Kataliku baznycioje 1067 m Bare įkurta vyskupyste Vojislavo sunus Mihailo Vojislavjevicius apie 1050 apie 1082 m savo valdzia trumpam buvo ispletes į Bosnija ir Raska 1072 m Mihailo savo pajegas vadovaujamas sunaus Bodino issiunte į pagalba Makedonijoje sukilusiems slavams 1077 m popiezius Grigalius VII Mihailo Vojislavjeviciu pripazino Duklios karaliumi Rex Doclea Valdant Mihailo sunui Konstantinui Bodinui 1082 1101 m Dukljos valstybe apeme visas serbu zemes įskaitant Raska Bosnija ir Zahumlje 1082 m Bare įkurta katalikiskoji visu serbu zemiu tarp Cetinos pieciau Splito Savos tarp senosios Serbijos ir Vojevodinos Drino siaures Albanija ir Bojanos tarp Albanijos ir Juodkalnijos arkivyskupyste 1072 m net buvo pakviestas tapti Bulgarijos imperatoriumi Po jo mirties Dukljos karalysteje paastrejo vidaus kovos valstybe silpo neteko daugumos teritoriju ir serbu galios centras vel sugrįzo į Raska Nuo 1118 m Dukljos valdovai tapo Raskos ir Bizantijos marionetemis Nuo XI a si valstybe vis dazniau imta vadinti Zeta Njemaniciu valstybeje Serbijos imperija pilka XIV a Pagrindinis straipsnis Serbijos imperija Apie 1168 m Raskoje atejo nauja Vlastimiroviciu atsaka Jau pirmasis ju valdovas didysis zupanas Stefanas Nemanja apie 1168 1196 m 1186 m uzeme Duklia isvijo Zetos kunigaikstį Mihaila ir galutinai nutrauke Vojislevljeviciu dinastija Zeta buvo integruota į Serbijos karalyste nuo 1346 m Serbijos imperija Kartu su Travunija Zeta buvo perduota valdyti sosto paveldetojui Vukanui 1186 m Stefanas Nemanja uzkariavo Kotora ir prijunge jį prie serbu valstybes Priklausomybe Serbijai truko iki 1360 m Serbijos sudetyje krastas pradetas vadinti Zeta ir traktuotas kaip atskiras administracinis vienetas Neretai cia atskirai valdyti buvo skiriami Njemaniciu dinastijos atstovai kurie tituluodavosi Serbijos ir Zetos karaliais Pakranteje XIII XIV a didziausiu miestu buvo Kotoras kuris aktyviai prekiavo su vidiniais Serbijos rajonais Budvos Baro Ulcinio gyventojai daugiausia uzsieme jurininkyste taip pat laivu statyba Sie miestai turejo savivalda savo statutus 1332 m dalis Zetos kilminguju dalyvavo maiste Stefano Dusano puseje Per visa laikotarpį Zetos kultura stipriai veike Venecija kuri kaip ir gretimoje Dalmatijoje propagavo katalikybe Zetos kunigaikstyste Vakaru Balkanai 1373 1395 m Pagrindinis straipsnis Zetos kunigaikstyste 1355 m mirus didziausiam Serbijos imperijos valdovui imperija eme byreti Ilgainiui cia susiformavo 6 atskiros valstybes valdomos vietos dinastiju Tuo pasinaudoje Zetoje į valdzia atejo vietos didikai kurie is pradziu valde kaip imperijos vasalai bet nuo 1366 m nebepripazino caro Uroso valdzios Taip įkurta Zetos kunigaikstyste Valdant Balsiciams kraste galutinai įsitvirtino staciatikiu tikejimas 1385 m Balsa II zuvo musyje su turkais o jo valdos Zetoje atiteko Georgijui II Starcimiroviciui Vukas Brankovicius dalyvavo pries turkus nukreiptoje serbu bosniu koalicijoje kuri patyre pralaimejima kosovo musyje 1389 m birzelio 15 d XIV a pabaigoje dauguma Zetos vidiniu rajonu didiku tapo turku vasalais 1396 m Georgijus II Stracimirovicius atidave Venecijai Sv Srdo uosta ant Bojanos upes Skadaro ir Drivasto miestus 1421 m mirdamas paskutinis Balsicius paliko kunigaikstyste savo motinos broliui Serbijos despotui Stefanui Lazareviciui ir Zeta vel pateko į Serbijos sudetį Stefanas Lazarevicius tese kova su Venecija taciau greitai sudare taika ir perdave venecijieciams pajurio Pastroviciu bendruomene ir Kotoro Ulcinio Skadaro ir Leso miestus Taip nuo mazdaug 1420 m Juodkalnijos pakranteje įsigalejo Venecijos respublika kuri vietos miestus valde kaip dalį savo uzjurio koloniju Venecijos Albanija Ji teritorijas prie Kotoro įlankos islaike iki pat XVIII a Kadangi despotai kovodami su Osmanais negalejo skirti pakankamo demesio Juodkalnijai 1427 m cia įsigalejo nauja vietine dinastija valde iki 1498 m Jiems valdant krastas jau tapo zinomas kaip Montenegro kas isvertus is italu kalbos ir reiskia Juodkalnija Crnojeviciu valdos uzeme tik labai nedidele dalį Juodkalnijos ties sostine Cetinje Vidiniai Zetos rajonai pamazu perejo į turku valdzia 1439 m Zeta tapo Venecijos protektoratu 1455 m kalnuotoji Zetos dalis į vakarus nuo Maracos buvo pavaldi Venecijai Remdamasis materialine Venecijos parama Aukstutines Zetos valdovas Stefanas Cernojevicius aktyviai kovojo su Osmanu imperija Stefano sunus Ivanas Cernojevicius 1465 1490 m pabande uzimti Venecijos pajurį taciau netrukus su Venecija susitaike Po to kai turkai uzeme Juodkalnijos lygumu dalį Ivanas Cernojevicius pabego į Italija Pasinaudojes po sultono Mehmedo II mirties Turkijoje kilusia kova del valdzios Ivanas Cernojevicius grįzo į gimtine ir pripazino save Turkijos vasalu Sunkiai prieinamoje vietoje Ivanas įkure kuris tapo jo rezidencija Po Ivano Cernojeviciaus mirties kilo tarpusavio kova tarp jo sunu Osmanu imperijojePetaras II Juodkalnijos vladikaJuodkalnijos vladiku veliavos XIX a Pagrindiniai straipsniai Osmanu imperija ir XV a didziaja dalį Balkanu uzkariave Osmanai Juodkalnijoje tenkinosi pajurio miestu bei Grahovo ir Niksiciaus polju kontrole Timaro sistema Juodkalnijoje nebuvo įvesta Dalis dabartines Juodkalnijos nuo 1496 m formaliai buvo pavaldi Osmanu vietininkui Zabliake prie Skoderio ezero Nuo 1530 m Osmanu valdoma Juodkalnijos dalis priklause Skoderio sandzakui Zetos serdis sunkiai prieinama del kalnu taip pat neturejusi strategiskai svarbiu didesniu gyvenvieciu politiskai niekada iki galo nebuvo uzvaldyta Po Osmanu uzkariavimo dalis dabartines Juodkalnijos vadinamasis Sandzakas istoriskai jis nebuvo Juodkalnijos dalimi iki 1912 m buvo Osmanu valdomas nuo 1498 iki 1912 m vakarine Juodkalnijos pakrante buvo valdoma Venecijos Likusi Juodkalnijos dalis nuo 1516 m faktiskai tapo nepriklausoma teokratine valstybe kai Crnojeviciu palikuonis Dzuradzas V nominalus kunigaikstis pabego į Venecija o Juodkalnijos klanai savo valdovu isrinko vyskupa Vavila Osmanu imperijos valdymas Balkanuose sukele masines krikscioniu migracijas į siaure Tuo metu serbai kolonizavo Voivodina o albanai migravo į dabartinį Kosova ir siaures Albanija Pastaroji sudariusi pietines teritorijas nuo su didziausiu miestu Skodra iki XV a buvo Juodkalnijos etnine teritorija Stumiami albanu juodkalnieciai apgyvendino dalį siauriau buvusios Hercegovinos t y Juodkalnijos kulturinis regionas pasislinko į siaure Renkamu vladiku valdymas 1516 1696 m Po 1528 m Cetines staciatikiu vyskupai formaliai tapo bendru reikalu tvarkytojais Juodkalnijos vyskupai pripazino Osmanu valdzia taciau tvarkesi autonomiskai Tik nedideli miesteliai buvo kontroliuojami Osmanu o kalnai ir kaimiskosios vietoves faktiskai buvo nepriklausomomis ir valdomos keleto Juodkalnijos klanu klanams vadovavo vadai kurie kelis kartus metuose rinkdavosi Juodkalnijos sostineje Cetineje kur priimdavo svarbius tautai sprendimus spresdavo tarpusavio gincus ir skelbdavo kara Vienas is Crnojeviciu seimos pretendentu į sosta kuris prieme islama įsiverze į Juodkalnija taip pat kaip ir Skenderberbegas Crnojevicius pries trisdesimt metu ir taip pat nieko nepasieke Pasaulietinis vadovas Vukoticius atmuse turku puolima Is juodkalnieciu Osmanai rinko mokescius ir atsisakymas siuos mokescius moketi greiciausiai paskatino pasos įsiverzima valdant vyskupui Rufimui kurio metu turkai buvo priversti atsitraukti patyre dideliu nuostoliu Leskopoles musyje 1604 m Musis įvyko kai apie 1500 juodkalnieciu uzpuole 10 000 turku kariu stovykla Leskopoleje nakties metu 1603 m sultonas pripazino Juodkalnijos autonomija Taip prasidejo Juodkalnijos kaip valstybes istorija Faktiskai si valstybe buvo tik silpnai susijusiu konkuruojanciu klanu bendrija kuri neturejo biurokratinio valstybes aparato Jai dazniausiai tik simboliskai vadovavo vyskupas o vienybe islaikyti padejo tik isorine Osmanu gresme ir is to kilusi bendru kovu patirtis 1613 m Arslanas Pasa surinko 40 000 kariu armija ir uzpule Senosios Juodkalnijos dalį Turku kariu buvo dukart daugiau nei visu Senosios Juodkalnijos gyventoju kartu sudejus Rugsejo 10 d juodkalnieciai susitikimo su turku kariuomene toje pacioje vietoje kur beveik pries simta metu buvo nugaletas Skenderbegas Cnojevicius Juodkalnieciai kuriems apdejo kaimynines gentys surinko 4000 kariu Nepaisant to jie sugebejo sumusti kelis kartus didesne turku kariuomene Arslanas Pasa buvo suzeistas Osmanu pajegos netvarkingai atsitrauke daugybe ju nuskendo Moracos vandenyse dar daugiau zuvo nuo juos persekiojanciu juodkalnieciu ranku Vladikomis vadinti vyskupai bendradarbiaudami su laisvu Juodkalnijos kalnu klanu vadais galejo pasiekti ir siek tiek daugiau nei tik simboline vadovo padetį Nuo 1697 m vladiku postas tapo paveldimas ir cia įsitvirtino Petroviћ Њegosh Kadangi vyskupai negalejo tuoktis linijos perdavimas vykdavo is dedes sunenui Si sosto perdavimo is dedes sunenui sistema isliko ir po teokratijos panaikinimo 1852 m nes pirmasis pasaulietinis valdovas is Petroviciu dinastijos Danilas I buvo bevaikis ir 1860 m sosta paveldejo jo sunenas Nikola I Be įtakingu ir stipriu vladiku pvz teokratines dinastijos įkurejo Danilo I 1697 1735 m ar Petaro I 1782 1830 m kurie ju valdomas teritorijas sekmingai gyne nuo turku ir jas plete Petroviciu dinastijoje buvo ir silpnesniu veikeju kurie savo valdzia įgyvendino tik nominaliai ir sudare salygas veikti uzurpatoriams tokiems kaip avantiuristas Stefanas Mali kuris apsimetes Rusijos caru Petru III apie 1770 m keleta metu faktiskai buvo tapes Juodkalnijos valdovu iki buvo nuzudytas 1781 2 m Petroviciai trumpam net buvo prarade valdzia kai vladika tapo Plamenacu klano atstovas Tuo paciu metu atsirado pasaulietiniai gubernatorius is Radoniciu klano kurio paveldetojas tik po 1830 m prarado savo valdzia Nepriklausoma JuodkalnijaJuodkalnijos teritoriju augimasNikola I Juodkalnija paskelbiant karalystePagrindiniai straipsniai Juodkalnijos kunigaikstyste ir Juodkalnijos karalyste Petaro II įpedinis Juodkalnijos vladika 1852 m sekuliarizavo salį eme tituluotis kunigaiksciu Taip įkurta nominaliai nuo Osmanu imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikstyste Salimais esancioje Hercegovinoje 1876 m kiles sukilimas sukele keleta maistu ir sukilimu pries Osmanus Europoje Juodkalnija ir Serbija sutare paskelbti kara Osmanams 1876 m birzelio 18 d Juodkalnieciai susivienijo su Hercegovinos sukileliais ir laimejo viena musį po kito Juodkalnijos pergalei kare lemiamas buvo pergalingas Vucji Do musis 1877 m juodkalnieciai kovesi ties Hercegovinos ir Albanijos sienomis Nikola I rode iniciatyva ir puole turku pajegas kurios artejo is siaures pietu ir vakaru 1877 m rugsejo 24 d jis uzeme Niksiciu 1878 m sausio 10 d Bara 1878 m sausio 20 d Ulcinį 1878 m sausio 26 d Grmozura 1878 m sausio 30 d Vranina ir Lesendra Karas baigesi kai Osmanai 1878 m sausio 13 d pasirase su Juodkalnija paliaubas Edirneje San Stefano taika Osmanu imperija pripazino Juodkalnijos nepriklausomybe bei uzleido jai uzimtus Niksiciaus Kolasino Spuzo Podgoricos Zabliako Baro miestus Po 1876 1878 m 1878 m Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybe nuo Turkijos imperijos Jos teritorijos isaugo beveik dvigubai Ilgas Nikola I Danilo II įpedinio valdymas 1860 1918 zymejo valstybes nepriklausomybes laikotarpį Salis sparciai modernizavosi 1905 m isleista konstitucija Sekmingai sprendziamos problemos leido 1910 m Juodkalnija paskelbti karalyste Po Balkanu karu 1912 1913 jos teritorija dar labiau issiplete į zemyna dalį istorinio Sandzako ir Metohijos Taciau tuo paciu metu ji buvo priversta atsisakyti savo buvusiu istoriniu zemiu pietuose su Skoderiu kurios atiduotos Albanijai Siuo nepriklausomybes laikotarpiu Juodkalnija nevalde tik Kotoro Sis iki XVIII a buvo Venecijos respublikos dalis veliau atiteko Prancuzijai o galiausiai buvo valdomas Austro Vengrijos JugoslavijojePagrindinis straipsnis Jugoslavijos istorija Prasidejus Pirmajam pasauliniam karui nepaisant juodkalnieciu karinio pasipriesinimo 1916 m valstybe okupavo Austrija Vengrija o karalius Nikola I pabego is salies Kuomet 1918 m Juodkalnija buvo islaisvinta sajungininku karalyste oficialiai panaikinta Nikola apkaltintas bendradarbivimu su priesais o Juodkalnijai buvo pasiulyta įsijungti į naujai kuriamos Serbu kroatu ir slovenu karalystes sudetį Nors juodkalnieciai parode didelį pasipriesinima įjungimas įvyko 1922 m Sioje karalysteje dar vadinamoje Pirmaja Jugoslavija Juodkalnija sudare administracinį vieneta Jai sugrazintas Kotoro regionas Karalysteje viepatavo serbai sieke įdiegti didziaserbiskumo idejas kas kele kitu valstybes tautu pasipriesinima Juodkalnieciu separatistines nuotaikos dar labiau isaugo per Antrajį pasaulinį kara Krasta okupavus Italijai cia sukurta fasistine 1941 1944 is tikro Italijos protektoratas Po karo Juodkalnija tapo socialistines Jugoslavijos dalimi Kadangi Jugoslavija buvo federacija cia suformuota atskira nustatytos dabartines jos sienos o sostine perkelta į Podgorica tometinis Titogradas Per karus nukentejusi Juodkalnija gavo didele Jugoslavijos vyriausybes parama prikeliant salies ukį cia pradetas vystyti turizmas Jugoslavijai skylant atsizvelgiant į referendumo rezultatus 1992 m Juodkalnija liko jos sudetyje kartu su Serbija ir be Serbijos buvo vienintele resublika likusi Jugoslavijos sudetyje Veliau sis junginys pervardintas Serbija ir Juodkalnija Juodkalnieciai aktyviai dalyvavo Serbijos karuose pries Bosnija ir Kroatija NepriklausomybeNuo 1997 m įtampa tarp Serbijos ir Juodkalnijos didejo eme skirtis politines kryptys o Juodkalnijos politikai palaipsniui nebepalaike Serbijos Miloseviciaus linijos Tai leme kad abieju sudetiniu daliu santykiai virto į palaida sajunga uztvirtinta 2003 m 2006 m birzelio 3 d Juodkalnijos parlamentas paskelbe respublikos nepriklausomybe įteisindamas 2006 m geguzes 21 d vykusio referendumo del atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus NuorodosCrna Gora Organizacioni odbor Dana crnogorske kulture 1981 S 54 Makova E S Serbskie zemli v Srednie veka i Rannee Novoe vremya Istoriya yuzhnyh i zapadnyh slavyan Matveev G F Nenasheva Z S Moskva Izdatelstvo Moskovskogo universiteta 2008 T 1 S 61 ISBN 978 5 211 05388 5 Chirkovich Sima Istoriya serbov M Ves mir 2009 S 15 ISBN 978 5 7777 0431 3 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I 62 c Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I 64 c Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I 66 c Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I S 67 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I S 68 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I S 88 Kotor bigenc ru Suarchyvuotas originalas 2020 08 05 Nuoroda tikrinta 2017 02 03 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I c 107 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I c 110 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I c 112 Bromlej Yu V i dr Istoriya Yugoslavii M Izdatelstvo AN SSSR 1963 T I c 113 Katrin Boeckh Serbien Montenegro Geschichte und Gegenwart Pustet Regensburg 2009 S 40 Kenneth Morrison Montenegro A modern history Tauris London 2009 ISBN 978 1 84511 710 8 S 17 Stephen Clissold 1966 A short history of Yugoslavia from earliest times to 1966 chapter III Serbo Rastoder A short review of the history of Montenegro In Florian Bieber Hg Montenegro in transition Problems of identity and statehood Nomos Baden Baden 2003 ISBN 3 8329 0072 1 S 107 137 zr S 113 v rEuropos saliu istorijos Airija Albanija Andora Armenija Austrija Azerbaidzanas Baltarusija Belgija Bosnija ir Hercegovina Bulgarija Cekija Danija Estija Graikija Gruzija Islandija Ispanija Italija Jungtine Karalyste Juodkalnija Kazachija Kosovas Kroatija Latvija Lenkija Lichtensteinas Lietuva Liuksemburgas Makedonija Malta Monakas Norvegija Nyderlandai Portugalija Prancuzija Rumunija Rusija San Marinas Serbija Slovakija Slovenija Suomija Svedija Sveicarija Turkija Ukraina Vengrija Vokietija