Tradicionalizmas pasaulėžiūra ir socialinės filosofijos kryptis iškelianti ilgaamžės Pirmapradės Tradicijos bei Amžinosi

Tradicionalizmas – pasaulėžiūra ir socialinės filosofijos kryptis, iškelianti ilgaamžės „Pirmapradės Tradicijos“ bei „Amžinosios Išminties“ svarbą, priešpastatanti jas modernybės epochos materializmui ir proto sureikšminimui. Apima ir kai kurias konservatyviąsias bei kontrrevoliucines idėjas (pvz., pasaulėžiūrinę nuostatą, kad visų vertybių ištakos glūdi praeityje). Iš dalies persipina su konservatizmu.

Pasak pačių tradicionalistų, tradicionalizmas savo nereflektyviuoju pavidalu gyvavo tūkstančius metų, kuomet visur buvo puoselėjamas tradicinis mitologinis pasaulėvaizdis. Vakarų pasaulyje tradicijos ir šiuolaikybės takoskyra ima ryškėti jau XVIII a., Apšvietos laikotarpiu, kai pradedama abejoti racionalistų išaukštinto proto bei materialistinės pasaulėžiūros svarba. XX a. pr. ima rastis reflektyvusis tradicionalizmas, kurio viena ryškesnių apraiškų buvo vad. perenializmas, kaip siekiamybę iškėlęs Amžinąją Išmintį (Sophia Perennis). Vadinamojo integraliojo tradicionalizmo pradininkas, komparatyvistinės (lyginamosios) kultūrologijos šalininkas Renė Genonas pabrėžė Vakaruose aukštinamo „materialių vertybių kulto“, „civilizuotumo“ reliatyvumą, kurie tradicinių civilizacijų vertybių sistemoje traktuojami kaip „barbariškumo“ apraiškos. Greta jo iškilo tokie mąstytojai kaip Šri Lankos metafizikas ir menotyrininkas Ananda Kumarasvamis, šveicarų metafizikas, menininkas Fritjofas Šuonas, šveicaras eruditas , persų filosofas, religijų tyrinėtojas . Šie tradicionalistai pabrėžė būtinybę žmonijai atsigręžti į praeitį ir iš naujo atrasti prarastąją Pirmapradę Tradiciją, kuri buvusi bendra visai žmonijai; jie taip pat siūlė teikti daugiau reikšmės simbolizmui, metafizikai ir dvasingumui. Integraliojo tradicionalizmo atstovai perėmė indiškąją istorinio laiko sampratą ir šiuolaikybę įvardijo Kalijuga – tamsybiškumo, moralinio nuopuolio, vaidų ir mirties amžiumi. Pasak jų, , arba Tiesos amžiuje susiklosčiusią tūkstantmetę Tradiciją ilgainiui atgaivins žmonijos intelektualinis elitas.

Tradicionalistų idėjas vėliau savitai plėtojo italų mąstytojas antimodernistas Julijus Evola; tradicionalistinės laikysenos apraiškų galima aptikti rumunų religijotyrininko Mirčios Eliadės ir vokiečių mistiko veikaluose.

Kertiniais tradicionalistinės kritikos objektais laikytini:

šiuolaikybės pasaulio telkimasis ties materijos įvaldymu ir gausinimu,
beprasmė visa ko mechanizacija,
dvasingumo, estetikos ir vad. mitinio mąstymo/mitinės pasaulėvokos išsižadėjimas,
skirties tarp sacrum ir profanum nepaisymas.

Mąstytojai tradicionalistai gręžiasi į senųjų Rytų religinių filosofinių mokymų (ypač induizmo, sufizmo, šiaurinio budizmo, daoizmo) bei savo gimtojo krašto tradicijų giluminį pažinimą, t. y. ne formalų religinių dogmų ir/arba ritualų atkartojimą, bet esminį persismelkimą tradicine pasaulėžiūra. XXI a. tradicionalizmas reiškiasi tiek kaip pavienių individų laikysena šiuolaikybės atžvilgiu, tiek kaip organizuoti judėjimai (neopagonybė, antiglobalizmas ir kt.).

Šaltiniai

http://terme.ru/dictionary/187/word/tradicionalizm-i-antitradicionalizm Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
A. Andrijauskas, Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija. – Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2001, p. 335.
http://www.lib.ru/POLITOLOG/genon.txt

Nuorodos

Tradicionalizmas ir Lietuva Archyvuota kopija 2014-12-04 iš Wayback Machine projekto.

[1] ttp://terme.ru/dictionary/187/word/tradicionalizm-i-antitradicionalizm Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[2] A. Andrijauskas, Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija. – Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2001, p. 335.

[3] ttp://www.lib.ru/POLITOLOG/genon.txt