Kengyro sukilimas

1954 m. Kengiro sukilimas – nepavykęs politinių kalinių sukilimas „”.

1954 m. gegužės 17 d. viename skyriuje malšinant kalinių neramumus buvo nušauta 18 ir sužeista 70 kalinių. Pasipiktinę tokiu administracijos žiaurumu, kaliniai sukilo. Sukilę kaliniai (tik politiniai, nes kriminaliniai buvo tučtuojau išvežti iš lagerio) pareikalavo sutrumpinti bausmės laiką, paleisti šeimas iš tremties, įvesti 8 valandų darbo dieną ir kt. Sukilimui vadovavo išrinktas komitetas, jo pirmininkas buvo buvęs pulkininkas Kuznecovas. Komitete dalyvavo ir lietuvis teisininkas . J. Kondratas, SSC narys, tyręs lagerio administracijos nusikaltimus.

Dėl kalinių sukilimo nutrūko gamyklų ir elektrinės statybos, kuriose dirbo kaliniai. Kadangi Gulago valdžia sutiko patenkinti tik kai kuriuos buitinius reikalavimus, vakarų ukrainiečių ir lietuvių vadovaujami kaliniai sukilimą nutraukti atsisakė. SSRS vidaus reikalų ministro S. Kruglovo įsakymu birželio 26 d. ne mažiau kaip 1700 MVD kareivių su 5 tankais ir 98 tarnybiniais šunimis įsiveržė į sukilėlių užimtą lagerį ir sukilimą numalšino, nužudę mažiausiai 43 kalinius (liudininkų parodymais žuvusiųjų buvo apie 500).

Lietuviai

Lageryje kalintys lietuviai buvo aktyvūs sukilimo dalyviai. Šeši iš jų žuvo: Povilas Seikalis, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Kazimieras Šiugždinis, Stasys Daraškevičius ir Balys Leipus.

Išnašos

1. Edvardas Burokas. Krauju rašyta istorija. puslapis 48, 86. Archyvuota kopija 2016-03-10 iš Wayback Machine projekto.
2. Oficialiais duomenimis 37 kaliniai žuvo malšinant sukilimą ir 6 sukilimo vadovai buvo sušaudyti.
3. Anne Applebaum. Gulago istorija. Vilnius : Baltos lankos, 2009, ISBN 978-9955-23-288-9, 492 p.
4. Kazachstane paminėtos 70-osios Kengyro sukilimo metinės