Georgas Filipas Telemanas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Georgas Filipas Tėlemanas Georg Philipp Telemann
Rankomis spalvinta Valentino Danielio Preislės akvatinta pagal prarastą paveikslą, 1750 m.
Gimė	1681 m. kovo 24 d. Magdeburgas
Mirė	1767 m. birželio 25 d. (86 metai) Hamburgas
Veikla	kompozitorius
Vikiteka	Georg Philipp Telemann

Georgas Filipas Tėlemanas (vok. Georg Philipp Telemann, 1681 m. kovo 24 d. – 1767 m. birželio 25 d.) – žymus vokiečių baroko kompozitorius.

Aktyviai koncertavo, suburdavo orkestrus ir jiems vadovaudavo, uoliai rūpinosi savo kūrinių leidyba.

Biografija

Tėlemanas buvo savamokslis muzikas, tačiau dar vaikas grojo keliais instrumentais ir būdamas 12 metų parašė savo pirmąją operą. Rimtesnė jo muzikinė veikla prasidėjo Leipcige. Ten jis 1701 m. įkūrė studentų muzikinę draugiją Collegium Musicum, po dvidešimties metų suvaidinusią svarbų vaidmenį Johano Sebastiano Bacho veikloje. G. F. Tėlemanas buvo susijęs su Leipcigo operos teatru, kuris taip pat iš esmės gyvavo studentų pastangomis. Jis tarnavo dvaro muzikantu Eizenache ir bažnyčios muzikantu Frankfurte prie Maino. Tačiau svarbiausią tarnybą, kurioje išbuvo daugiau kaip 40 metų, Tėlemanas gavo 1721 m. Hamburge – pačiame Vokietijos muzikinio gyvenimo centre. Jis tapo miesto muzikos direktoriumi ir buvo atsakingas ne tik už penkių didžiausių bažnyčių muziką, bet ir už visą miesto koncertinį gyvenimą. Be to, jis perėmė vadovavimą operos teatrui ir aprūpindavo kantatomis Frankfurtą bei orkestrine muzika kelis dvarus. Vėliau šias pareigas perėmė Karlas Filipas Emanuelis Bachas.

Kūryba

G. F. Tėlemanas sukūrė mažiausiai 1 500 bažnytinių kantatų ir apie 1 000 orkestrinių siuitų, daugiau kaip 40 operų bei ir daug kamerinės muzikos įvairiausios sudėties ansambliams. G. F. Tėlemanas buvo niekinamai vadinamas „grafomanu“. Kompozitorius pasižymėjo naujovėms atvira dvasia, lėmusia tai, kad jis buvo vienas iš drąsiausių tų laikų kompozitorių – mėgdžiojo visus tuomečius stilius, bet jungdamas juos išliko originalus. Jis nuolat žengė koja kojon su greitai kintančiu XVIII a. muzikiniu skoniu ir dar septintajame amžiaus dešimtmetyje, būdamas jau senyvo amžiaus, rašė taip pat madingai kaip ir to meto jaunoji karta. Laisvas, fantazijos kupinas G. F. Tėlemano kūrybos stilius stipriai paveikė tolesnę vokiečių operos raidą. Tėlemano gabumai ypač išryškėjo kuriant komiškas scenas (komiška opera „Pimpinonė“ (Pimpinione), 1725). Vėlesnėms kartoms pavyzdžiu tapo ir jo oratorijos „Dienos dalys“ (Die Tageszeiten, 1755), Teismo diena„ (Der Tag des Gerichts, 1762) bei dramatinė solinė kantata „Ino“ (1765). Jo kamerinėje muzikoje esminę vietą užima trys ansamblinių siuitų ir sonatų ciklai „Užstalės muzika“ (Tafelmusik, 1733), kurie buvo žinomi visoje Europoje, be to, per 1737–1738 m. kelionę į Paryžių sukurti „Paryžiaus kvartetai“.