Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Jasunaris Kavabata jap 川端 康成Gimė 1899 m birželio 14 d OsakojeMirė 1972 m balandžio 16 d 72 metai Veikla Japonijos noveli
Yasunari Kawabata
| Jasunaris Kavabata jap. 川端 康成 | |
|---|---|
| Gimė | 1899 m. birželio 14 d. Osakoje |
| Mirė | 1972 m. balandžio 16 d. (72 metai) |
| Veikla | Japonijos novelistas ir romanistas. |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
| Vikiteka | Yasunari Kawabata |
Jasunaris Kavabata (jap. 川端 康成 = Kawabata Yasunari, 1899 m. birželio 14 d. Osakoje – 1972 m. balandžio 16 d. Kamakuroje) – Japonijos novelistas ir romanistas. Už kuklią, lyrišką ir subtilią prozą 1968 m. laimėjo Nobelio literatūros premiją, tapdamas pirmuoju šią premija gavusiu japonu.
Biografija
Kavabata gimė Osakoje ir tapo našlaičiu sulaukęs dvejų metų ir gyveno su seneliais. Jis turėjo vyresnę seserį, kurią priglaudė teta. Jo senelė mirė, kai jam buvo septyneri (1906 m. rugsėjo mėn.), jo sesuo, kurią jis tik vienąkart sutiko po tėvų mirties – kai jam buvo dešimt metų (1909 m. liepos mėn.), o senelis mirė kai jam buvo penkiolika (1914 m. gegužės mėn.).
Netekęs visų artimų giminaičių jis persikėlė pas motinos gimines (Kurodos šeimą), o 1916 m. sausio mėn. – į pensioną prie jaunimo aukštosios mokyklos (atitinka šiuolaikinę aukštąją mokyklą). Pabaigęs mokyklą 1917 m. kovo mėn. prieš savo 18-tą gimtadienį jis išvyko į Tokiją, tikėdamasis išlaikyti Dai-ichi Koto-gakko' (Pirmosios aukštesniosios mokyklos), kuriai vadovavo Tokijo imperatoriškasis universitetas, egzaminus. Egzaminus išlaikė tais pačiais metais ir įstojo į humanitarinių mokslų fakultetą, pasirinkęs pagrindiniu dalyku anglų kalbą. 1920 m. liepos mėn. Kavabata baigė mokyklą ir tą patį mėnrsį įstojo į Tokijo imperatoriškąjį universitetą.
1924 m. Kavabata baigė universitetą ir tuo metu jau buvo pritraukęs ir kitų žymių to meto rašytojų ir redaktorių dėmesį per darbus pateiktus į Kikuchi literatūrinį žurnalą Bungei Šundžu.
Be grožinės literatūros rašymo, Kavabata dirbo reporteriu, ypač pasižymėjo Mainichi Šimbun. Nors jis nedalyvavo Antrojo pasaulinio karo militaristiniam užsidegime, rodė mažai dėmesio ir pokario reformoms. Kavabata teigia, kad be visos šeimos mirties, jam jaunam esant, karas buvo viena iš didžiausių įtakų jo kūriniams, tad pokario Japonijoje jis sugebėjo rašyti tik elegijas. Bet tyrinėtojai pastebi nedidelį temos pasikeitimą tarp Kavabatos prieškario ir pokario kūrinių.
Kavabata nusižudė 1972 m. apsinuodydamas dujomis, nors daug kolegų ir jo našlė mano, kad jo mirtis galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Buvo iškelta daug teorijų aiškinant jo savižudybės priežastis: prasta sveikata (manoma, kad jis sirgo Parkinsono liga), galimas meilės romanas ar šokas, kurio priežastis yra draugo Jukio Mišimos savižudybė 1970 m. Bet priešingai nei Mišima, Kavabata nepaliko raštelio ar užuominų savo darbuose, kokie galėtų būti savižudybės motyvai.
Kūryba
Dar būdamas studentu Kavabata atkūrė Tokijo universiteto literatūrinį žurnalą Šin-šichō („Naujas minčių potvynis“), kuris nebuvo leistas ilgiau nei ketverius metus. Jame jis išspausdino savo pirmąją trumpą istoriją Šokonsai Ikkei („Scena iš seanso“). Universitete jis perstojo į japonų literatūros fakultetą ir parašė diplominį darbą „Japonų romanų trumpa istorija“.
1924 m. spalio mėn. Kavabata, Kataoka Teppei, ir kiti jauni rašytojai įkūrė naują literatūrinį žurnalą Bungei Džidai („Meno amžius“). Žurnalas stojo ne tik prieš įsitvirtinusią japonų literatūros mokyklą, tiksliau japonų judėjimą atsiradusį iš , bet ir prieš „darbininkus“ ar socialistų/komunistų mokyklų proletarinį literatūros judėjimą. Tai buvo „menas dėl meno“ judėjimas paveiktas Europos kubizmo, ekspresionizmo, ir kitų modernizmo stilių. Terminas Šinkankakuha, kurį Kavabata ir Jokomicu naudojo apibūdinti jų filosofiją, dažnai klaidingai išverčiamas kaip „neo-impresionizmas“. Tačiau Šinkankakuha nebuvo skirtas būti patobulinta ar atnaujinta impresionizmo versija. Jis stengėsi suteikti „naujus įspūdžius“, o tiksliau „naujus pojūčius“ ar „naują supratimą“ literatūros rašyme.
Kavabata pradėjo būti pripažintu dėl daugybės trumpų istorijų, išleistų po universiteto baigimo, ir tapo labai žinomu po „Šokėjos iš Izu“ pasirodymo 1926 m. Tai istorija apie liūdną studentą, kuris pėsčiomis keliavo po Izu pusiasalį, sutiko jauną šokėją ir grįžo į Tokiją su pasitaisiusia nuotaika. Istorija, tyrinėjusi iš jaunuolių meilės bundantį erotizmą, buvo sėkminga dėl melancholijos ir netgi kartumo priemaišų, be kurių istorija būtų per daug saldi. Dauguma vėlesnių darbų tyrinėjo panašias temas.
1920 m. Kavabata gyveno skurdžiame rajone Tokijo centre. Tuo metu jis eksperimentavo su įvairiais rašymo stiliais. Asakusa Kurenaidan („Asakusos raudonoji gauja“), išleistam 1929-1930 m., jis tyrinėjo demimondžių (panašios į ) ir kitų, esančių visuomenės pakrašty, gyvenimus, rašydamas stiliumi, panašiu į vėlyvojo Edo laikotarpio literatūrą. Tuo tarpu kūrinys Suišo Genso („Kristalinė fantazija“) buvo pagrįstas sąmonės srauto rašymu.
Kavabata 1934 m. persikėlė į Kamakurą, Kanagava prefektūroje, ir nors iš pradžių aktyviai įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, vėliau iš viešumos pasitraukė.
Po Antojo pasaulinio karo jo sėkmė tęsėsi su tokiais romanais kaip Tūkstantis gervių (nelaimingos meilės istorija), Kalno aimana, Miegančių gražuolių namai, Grožis ir liūdesys ir Senoji sostinė.
Daugelis Kavabatos istorijų neužbaigtos ir tai erzina skaitytojus ir redaktorius. Taip padaryta tyčia, nes jis manė, kad įvykių vinjetė pakeliui yra svarbiau už pabaigą. Jis lygino savo rašymo formą su tradicine japonų poezija, tiksliau haiku.
Kaip Japonijos P.E.N. (rašytojų asociacijos) prezidentas (1948–1965 m.) Kavabata skatino japonų literatūros vertimą į užsienio kalbas.
1968 m. Kavabata tapo pirmuoju japonu gavusiu Nobelio literatūros premiją. Apdovanojant Nobelio komitetas citavo tris jo romanus: Sniegynų šalis, Tūkstantis gervių, Senoji sostinė.
Vertimai į lietuvių kalbą
- Tūkstančiai gervių. „Alma littera“, 2007 m., iš rusų kalbos vertė
- Kalno aimana. „Vaga“, 1976 m. ir 1983 m., iš rusų kalbos vertė
- Sniegynų šalis. „Vaga“, 1974 m. ir „Tyto alba“, 1994 m., iš vokiečių kalbos vertė ; „Alma littera“, 2008 m., iš japonų kalbos vertė
Šaltiniai
- Buckley, S. (2009). The Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. Routledge, p. 249.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Yasunari Kawabata, Kas yra Yasunari Kawabata? Ką reiškia Yasunari Kawabata?
Jasunaris Kavabata jap 川端 康成Gime 1899 m birzelio 14 d OsakojeMire 1972 m balandzio 16 d 72 metai Veikla Japonijos novelistas ir romanistas Zymus apdovanojimai1968 m Nobelio literaturos premijaVikiteka Yasunari Kawabata Jasunaris Kavabata jap 川端 康成 Kawabata Yasunari 1899 m birzelio 14 d Osakoje 1972 m balandzio 16 d Kamakuroje Japonijos novelistas ir romanistas Uz kuklia lyriska ir subtilia proza 1968 m laimejo Nobelio literaturos premija tapdamas pirmuoju sia premija gavusiu japonu BiografijaKavabata gime Osakoje ir tapo naslaiciu sulaukes dveju metu ir gyveno su seneliais Jis turejo vyresne seserį kuria priglaude teta Jo senele mire kai jam buvo septyneri 1906 m rugsejo men jo sesuo kuria jis tik vienakart sutiko po tevu mirties kai jam buvo desimt metu 1909 m liepos men o senelis mire kai jam buvo penkiolika 1914 m geguzes men Netekes visu artimu giminaiciu jis persikele pas motinos gimines Kurodos seima o 1916 m sausio men į pensiona prie jaunimo aukstosios mokyklos atitinka siuolaikine aukstaja mokykla Pabaiges mokykla 1917 m kovo men pries savo 18 ta gimtadienį jis isvyko į Tokija tikedamasis islaikyti Dai ichi Koto gakko Pirmosios aukstesniosios mokyklos kuriai vadovavo Tokijo imperatoriskasis universitetas egzaminus Egzaminus islaike tais paciais metais ir įstojo į humanitariniu mokslu fakulteta pasirinkes pagrindiniu dalyku anglu kalba 1920 m liepos men Kavabata baige mokykla ir ta patį menrsį įstojo į Tokijo imperatoriskajį universiteta 1924 m Kavabata baige universiteta ir tuo metu jau buvo pritraukes ir kitu zymiu to meto rasytoju ir redaktoriu demesį per darbus pateiktus į Kikuchi literaturinį zurnala Bungei Sundzu Be grozines literaturos rasymo Kavabata dirbo reporteriu ypac pasizymejo Mainichi Simbun Nors jis nedalyvavo Antrojo pasaulinio karo militaristiniam uzsidegime rode mazai demesio ir pokario reformoms Kavabata teigia kad be visos seimos mirties jam jaunam esant karas buvo viena is didziausiu įtaku jo kuriniams tad pokario Japonijoje jis sugebejo rasyti tik elegijas Bet tyrinetojai pastebi nedidelį temos pasikeitima tarp Kavabatos prieskario ir pokario kuriniu Kavabata nusizude 1972 m apsinuodydamas dujomis nors daug kolegu ir jo nasle mano kad jo mirtis galejo buti nelaimingas atsitikimas Buvo iskelta daug teoriju aiskinant jo savizudybes priezastis prasta sveikata manoma kad jis sirgo Parkinsono liga galimas meiles romanas ar sokas kurio priezastis yra draugo Jukio Misimos savizudybe 1970 m Bet priesingai nei Misima Kavabata nepaliko rastelio ar uzuominu savo darbuose kokie galetu buti savizudybes motyvai KurybaDar budamas studentu Kavabata atkure Tokijo universiteto literaturinį zurnala Sin sichō Naujas minciu potvynis kuris nebuvo leistas ilgiau nei ketverius metus Jame jis isspausdino savo pirmaja trumpa istorija Sokonsai Ikkei Scena is seanso Universitete jis perstojo į japonu literaturos fakulteta ir parase diplominį darba Japonu romanu trumpa istorija 1924 m spalio men Kavabata Kataoka Teppei ir kiti jauni rasytojai įkure nauja literaturinį zurnala Bungei Dzidai Meno amzius Zurnalas stojo ne tik pries įsitvirtinusia japonu literaturos mokykla tiksliau japonu judejima atsiradusį is bet ir pries darbininkus ar socialistu komunistu mokyklu proletarinį literaturos judejima Tai buvo menas del meno judejimas paveiktas Europos kubizmo ekspresionizmo ir kitu modernizmo stiliu Terminas Sinkankakuha kurį Kavabata ir Jokomicu naudojo apibudinti ju filosofija daznai klaidingai isverciamas kaip neo impresionizmas Taciau Sinkankakuha nebuvo skirtas buti patobulinta ar atnaujinta impresionizmo versija Jis stengesi suteikti naujus įspudzius o tiksliau naujus pojucius ar nauja supratima literaturos rasyme Kavabata pradejo buti pripazintu del daugybes trumpu istoriju isleistu po universiteto baigimo ir tapo labai zinomu po Sokejos is Izu pasirodymo 1926 m Tai istorija apie liudna studenta kuris pesciomis keliavo po Izu pusiasalį sutiko jauna sokeja ir grįzo į Tokija su pasitaisiusia nuotaika Istorija tyrinejusi is jaunuoliu meiles bundantį erotizma buvo sekminga del melancholijos ir netgi kartumo priemaisu be kuriu istorija butu per daug saldi Dauguma velesniu darbu tyrinejo panasias temas 1920 m Kavabata gyveno skurdziame rajone Tokijo centre Tuo metu jis eksperimentavo su įvairiais rasymo stiliais Asakusa Kurenaidan Asakusos raudonoji gauja isleistam 1929 1930 m jis tyrinejo demimondziu panasios į ir kitu esanciu visuomenes pakrasty gyvenimus rasydamas stiliumi panasiu į velyvojo Edo laikotarpio literatura Tuo tarpu kurinys Suiso Genso Kristaline fantazija buvo pagrįstas samones srauto rasymu Kavabata 1934 m persikele į Kamakura Kanagava prefekturoje ir nors is pradziu aktyviai įsitrauke į miesto kulturinį gyvenima veliau is viesumos pasitrauke Po Antojo pasaulinio karo jo sekme tesesi su tokiais romanais kaip Tukstantis gerviu nelaimingos meiles istorija Kalno aimana Mieganciu grazuoliu namai Grozis ir liudesys ir Senoji sostine Daugelis Kavabatos istoriju neuzbaigtos ir tai erzina skaitytojus ir redaktorius Taip padaryta tycia nes jis mane kad įvykiu vinjete pakeliui yra svarbiau uz pabaiga Jis lygino savo rasymo forma su tradicine japonu poezija tiksliau haiku Kaip Japonijos P E N rasytoju asociacijos prezidentas 1948 1965 m Kavabata skatino japonu literaturos vertima į uzsienio kalbas 1968 m Kavabata tapo pirmuoju japonu gavusiu Nobelio literaturos premija Apdovanojant Nobelio komitetas citavo tris jo romanus Sniegynu salis Tukstantis gerviu Senoji sostine Vertimai į lietuviu kalba Tukstanciai gerviu Alma littera 2007 m is rusu kalbos verte Kalno aimana Vaga 1976 m ir 1983 m is rusu kalbos verte Sniegynu salis Vaga 1974 m ir Tyto alba 1994 m is vokieciu kalbos verte Alma littera 2008 m is japonu kalbos verteSaltiniaiBuckley S 2009 The Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture Routledge p 249