Tuniso Respublika

Šis straipsnis apie Tuniso valstybę. Apie Tuniso miestą skaitykite straipsnyje Tunisas (miestas).

Tuniso Respublika arab. الجمهورية التونسية al-Jumhūrīyah at-Tūnisīyah
Vėliava Herbas
Himnas: „Tėvynės gynėjai“
Tunisas žemėlapyje
Valstybinė kalba	Arabų, prancūzų (de facto)
Sostinė ir didžiausias miestas	Tunisas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras pirmininkas
Plotas  • Iš viso  • % vandens	163 610 km^2 (91) 5,04 %
Gyventojų  • 2020  • Tankis	11 708 370 (81) 71,65 žm./km^2 (110)
BVP  • Iš viso  • Vienam gyventojui	2022 45,642 mlrd. $ (96) 3 763$ (129)
Valiuta	Tuniso dinaras (TND)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+1 (CET) netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Prancūzijos 1956 m. kovo 20 d.
Interneto kodas	.tn تونس‎.
Telefono kodas	+216

Tunisas (arab. تونس = Tūnis, pranc. Tunisie), oficialiai Tuniso Respublika (arab. الجمهورية التونسية = al-Jumhūrīyah at-Tūnisīyah, pranc. République tunisienne) – valstybė Šiaurės Afrikoje, prie Viduržemio jūros. Vakaruose ribojasi su Alžyru, pietryčiuose – su Libija. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Tunisas.

Tunisas yra populiarus tarp turistų, kurie lankosi Viduržemio jūros pakrantėje, Sacharos dykumoje ir buvusio senovinio miesto Kartaginos vietoje.

Tuniso plotas yra beveik 165 000 km², jame gyvena apie 10,7 milijono gyventojų.

Tuniso respublika yra Arabų Magribo sąjungos, Arabų Lygos bei Afrikos Sąjungos narė.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Tuniso istorija.

Tunisas yra apgyvendintas nuo priešistorinių laikų, žmonių gyvenimo pėdsakai čia randami nuo paleolito. Pirmaisiais Tuniso gyventojais laikomi tiesioginiai dabartinių berberų protėviai, kuriuos egiptiečiai vadino apibendrinančiu terminu libu (lbw). Iš to etnonimo kilo vietovardis Libija, kuriuo graikai įvardijo visą jiems žinomą Šiaurės Afriką į vakarus nuo Nilo slėnio.

Dabartinio Tuniso teritorija buvo viena derlingiausių senovės Libijos dalių, todėl I tūkst. pr. m. e. pradžioje įvairios tautos ėmė kurti savo kolonijas. Svarbiausia tų tautų buvo finikiečiai, kurie čia įkūrė daug miestų-valstybių. Jos čia plėtojo semitišką Artimųjų Rytų civilizaciją ir aktyviai dalyvavo kaip egzotinių Afrikos produktų tarpininkės tarp jūros ir Sacharos tautų. Svarbiausia jų buvo Kartagina, ilgainiui įgijęs hegemoniją kaimyninių miestų atžvilgiu ir sukūręs tikrą jūrinę imperiją vakarinėje Viduržemio jūroje.

III a. pr. m. e. Kartaginos interesai susikirto su kitos augančios galybės – Romos imperijos interesais. Tarp dviejų valstybių kilo Pūnų karai, kuriuose 146 m. pr. m. e. galutinę pergalę šventė Roma, sugriovusi Kartaginą iki pamatų ir ėmė kontroliuoti pajūrį. Tuniso teritorija paversta Romos provincija ir pavadinta Afrika. Iš jos vėliau kilo viso žemyno pavadinimas. Tuo metu didžiają dalį teritorijos žemyne jau kontroliavo berberiška Numidija. Skverbdamasi gilyn į krašto gilumą Roma pradėjo karą su jos karaliumi , kol galiausiai laimėjo taip vadinamuosius .

Romos imperijoje Tunisas buvo laikomas bene svarbiausiu šalies grūdų aruodu. Jis klestėjo ekonomiškai. Iš čia buvo gabenamos prabangos prekės. Pirmaisiais mūsų eros amžiais kraštas kristianizuotas.

Byrant Romos imperijai, V a. tunisą nusiaubė germanai vandalai, kurie įkūrė čia savo . VI a. vandalus sutriuškino atsigavusi Bizantijos imperija, kuri atkūrė Romėnų administraciją. Tačiau galutinę pergalę krašte šventė VII a. arabai, kurie nukariavo Afrikos provinciją ir prijungė ją prie Kalifato. Vietos gyventojai kriškščionys berberai buvo masiškai islamizuoti ir arabizuoti. Dalis berberų pasitraukė į kalnus siekdami išvengti prievartinio vertimo musulmonais. Dar ir dabar jų pagrindinės gyvenvietės yra įsikūrusios Atlaso kalnuose.

Arabai paliko senąjį krašto pavadinimą (Afrika), jį arabizuodami ir paversdami . Ifrikijos provincija Kalifate egzistavo tiek valdant Omejadų, tiek Abasidų kalifams. Tai buvo viena svarbiausių provincijų, kurioje klestėjo menas, sukurta daug islamiškos architektūros šedevrų. Vienas jų – Kairuano mečetė.

Ilgainiui Ifrikijos vietininkai įgijo didelę nepriklausomybę nuo Abasidų, susiformavo vietos dinastijos, nominaliai pripažinusios kalifų valdžią. Viena svarbiausių jų buvo Aglabidai (800–909), valdę iš Kairuano. Vėliau Ifrikija priklausė Fatimidams, kol vėl atsiskyrė valdoma Ziridų (973–1148). Dar vėliau Ifrikiją nukariavo Mauretanijos Almohadų dinastija, kol nuo jos XIII a. atsiskyrė , nuo 1249 m. ambicingai titulavęsi kalifais. Jiems valdant Ifrikija patyrė vieną didžiausių klestėjimo laikotarpių, prekiaudama su dykumos tautomis pietuose ir kriščionimis šiaurėje.

XIV a. Hafsidų karalystė turėjo laviruoti tarp dviejų augančių galybių – Ispanijos karalystės ir Osmanų imperijos. Osmanai net du kartus buvo paėmę jų sostinę Tunisą, priversdami Hafsidus pripažinti Ispanijos vasalitetą. 1574 m. paskutinysis Hafsidų kalifas pralaimėjo ir buvo nukirsdintas Konstantinopolyje. Ifrikija atiteko Osmanams.

Valdant turkams Tunisą ne kartą siaubė badas. Čia ilgainiui susiformavo vietininkų dinastija , turėjusi didelę autonomiją nuo Osmanų. Osmanų imperijai XIX a. silpstant, interesus regione pradėjo reikšti Prancūzija, kuri 1881 m. įvedė čia savo armiją, privertė Huseinidus pripažinti savo valdžią ir įkūrė .

1956 m. Tunisas gavo nepriklausomybę iš Prancūzijos, ir pirmuoju šalies prezidentu tapo . Po ilgo laiko, prezidentui susenus, 1987 m. įvyko karinis perversmas, kuriame prezidento valdžią perėmė . Jis ir jo šeima pagarsėjo korupcijos skandalais. 2011 m. Tunise įvyko .

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – .

2011 m. įvyko perversmas.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Tuniso administracinis suskirstymas.

Tunisas yra suskirstytas į 24 apygardas (vilajetus).

Didžiausi šalies miestai :

• Tunisas
• Sfaksas
• Susas
• Kairuanas
• Bizerta
• Gabesas

Geografija

Pagrindinis straipsnis – .

Tunisas yra mažiausia (plotas – 163 610 km²) Šiaurės Afrikos valstybė, turinti pakrantę prie Viduržemio jūros. Pietryčiuose ribojasi su Libija, o vakaruose – su Alžyru.

Šalis gali būti suskirstyta į tris regionus: kalnuotą šiaurę, centrines lygumas ir pietuose esančią dykumą. Šiaurėje esantys Atlaso kalnai (aukščiausias taškas – 1544 m Šambi kalnas) užima apie ketvirtadalį Tuniso. Iš jų išteka ilgiausia šalies upė – Medžerda. Šioje šalies dalyje dėl palankaus klimato ir derlingos žemės susitelkę didžioji dauguma gyventojų. Tolstant į pietus, prasideda centrinės lygumos, iškilę 180–450 m virš jūros lygio. Jose mažai kritulių, plyti stepės, palaipsniui pereinančios į Saharos dykumą. Tunisui priklausančioje Saharos dalyje aptinkami sezoniniai druskos ežerai, oazės su datulių palmėmis.

Klimatas

Tuniso klimatą šiaurėje lemia Viduržemio jūra, iš kurios atnešamos vėsesnės oro masės ir krituliai. Žiemos čia vėsios ir drėgnos, o vasaros karštos ir sausos. Centrinėje dalyje orai panašūs, tačiau kritulių dvigubai mažiau, o tolstant į pietus klimatui vis didesnę įtaką daro Saharos dykuma, nuo kurios pučia karšti, sausi vėjai.

Tunisas klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	11	12	14	16	19	24	26	26,5	25	21	16	12,5	18,4
Krituliai mm	70	47	43	42	23	11	1	11	37	56	57	70	468
Duomenys: Tuniso klimatas, Tunisas 2012 10 16

Gamta

Tunise aptinkama apie 2200 augalų, 80 žinduolių, 362 paukščių, virš 80 žuvų bei 67 roplių ir varliagyvių rūšys. Rudenį į šiaurinį Tunisą iš Europos suskrenda migruojantys paukščiai: antys, žąsys, gandrai ir kiti. Pietinėje šalies dalyje galima pamatyti fenekus, šoklius, skarabėjus, skorpionus. Miškai Tunise užima tik 6% sausumos ploto.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Tuniso ekonomika.

Tuniso ekonomika glaudžiai siejama su turizmu. Pagrindiniai turizmo miestai yra išsidėstę pakrantėje: , Susas, Monastyras. Dėl šiltų žiemų bei istorinių, kultūrinių paminklų per metus Tunisą aplanko apie 5 mln. turistų.

Taip pat Tunisas eksportuoja naftą bei dujas, taip pat tekstilės bei žemės ūkio produktus. Beveik visa šalies pramonė sutelkta sostinėje bei jos apylinkėse. Apie 50 % Tuniso teritorijos yra naudojama žemės ūkio paskirties veiklai.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – .

98 % Tuniso gyventojų yra arabai, kalbantys tunisietišku arabų kalbos dialektu. Populiariausia užsienio kalba yra prancūzų, kurią moka daugelis išsilavinusių tunisiečių. Nors neturi jokio oficialaus statuso, prancūzų kalba yra naudojama švietimo sistemoje, spaudoje ir versle. Mokykloje prancūzų kalba yra mokoma nuo 8 metų, o anglų – nuo 12. Mažiau nei 1 % gyventojų yra berberai, daugiausiai kalbantys savo berberų kalbų grupei priklausančia kalba. Tiesa, daug daugiau yra iš berberų kilusių žmonių. Taip pat maždaug 1 % sudaro europiečiai, daugiausiai prancūzai ir italai. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki nepriklausomybės paskelbimo, Tunise europiečių buvo daug daugiau. 1956 m., kai buvo paskelbta nepriklausomybė, šalyje jų gyveno apie 255 000, bet vėliau didžioji europiečių dalis išvažiavo. Panaši situacija yra ir su žydais: 1948 m. šalyje jų buvo apie 105 000, bet iki 2003 m. Tuniso žydų populiacija sumažėjo iki maždaug 1 500.

Pasak 2004 m. surašymo, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas Tunise yra 74,3 % (vyrų – 83,4 %, moterų – 65,3 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų, Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė šalyje yra 75,78 metų (vyrų – 73,98 m., moterų – 77,7 m.) – beveik metais didesnė nei Lietuvos. Palyginus su kitomis Afrikos valstybėmis, ypač esančiomis piečiau, Tunisas turi mažą gimstamumą. 14 metų bei jaunesni žmonės sudaro 22,7 % visų šalies gyventojų – daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis (15,44 %), bet daug mažiau nei daugelyje kitų Afrikos valstybių. 65 metų ir vyresni žmonės sudaro 7,2 % Tuniso populiacijos.

Religija

98–99 % Tuniso gyventojų yra musulmonai, daugiausia sunitai. Taip pat šalyje yra maždaug 25 000 krikščionių (daugiausiai katalikų) ir 1 500 judėjų. Patikimų šaltinių apie praktikuojančių religijas žmonių skaičių nėra, bet manoma, kad ateistai sudaro nemenką visų gyventojų dalį, didžiausią tarp šiaurės Afrikos valstybių.

Nors Islamas yra oficiali šalies religija ir pagal įstatymus šalies prezidentas privalo būti musulmonu, Tunise yra pakankamai didelė religijos laisvė, kurią saugoja ir konstitucija. Daugelis tunisiečių toleruoja kitų religijų praktikavimą ir dažniausiai apie tikėjimą neklausia.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – .

Kita informacija

• Tuniso transportas

Šaltiniai

1. Prancūzų yra Tuniso administracinė, komercinė ir edukacinė kalba.
2. „National Institute of Statistics-Tunisia“. National Institute of Statistics-Tunisia. Suarchyvuotas originalas 28 November 2019. Nuoroda tikrinta 2 March 2020.
3. „World Economic Outlook Database, April 2022“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. 2022 m. balandžio mėn. Nuoroda tikrinta 2022-04-19.
4. Roslind Varghese Brown, Michael Spilling. Tunisia. Marshall Cavendish, 2008, p. 8
5. http://www.tunisia.climatemps.com/ Tunis], Climatemps.com; tikrinta: 2012-10-16
6. CŽV faktų knyga: Tunisas Archyvuota kopija 2012-10-16 iš Wayback Machine projekto.
7. Tunisia. Worldmark Encyclopedia of the Nations. Thomson Gale. 2007. Encyclopedia.com.
8. The Jews of Tunisia. Jewish Virtual Library.
9. Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor (2008), "Report on Tunisia", International Religious Freedom Report 2008, US State Department 

Nuorodos

Vikiteka: Tunisas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Tunisas

Bendros nuorodos:

• Rekomendacija vykstantiems į Tunisą^{[neveikianti nuoroda]} Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos puslapyje Archyvuota kopija 2019-09-30 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

• Tuniso fizinis žemėlapis
• Tuniso administracinis – politinis žemėlapis
• Tuniso pagrindinių kelių žemėlapis
• Tunisas per google žemėlapį

Laikas ir orai:

• Tuniso laikas
• Tuniso orai