Bogomilizmas

Bogomilai (bulg. богомилство) – religinis judėjimas, X–XV a. gyvavęs Balkanuose. Susiklostė iš dualistinių, neomanichėjiškų idėjų, perimtų iš paulikionų, bei vietinio liaudies religingumo, siekusio pakeisti neseniai įsiteigtos Bulgarijos ortodoksų bažnyčios dogmas. Susiklostė X a. antroje pusėje Bulgarijoje, vėliau išplito kitur Balkanuose, pasiekė Dalmatiją, Kijevo Rusią, Italiją, padarė įtaką katarų judėjimo iškilimui Prancūzijoje. Pavadintas pagal šio judėjimo pradininką . Tačiau judėjimo pavadinimą galima versti ir kaip „dievmyliai“.

Bogomilai sulig manichėjiškomis ir gnostinėmis doktrinomis teigė, jog žemiškasis regimasis pasaulis yra Šėtono kūrinys. Dėl to atmetė Kristaus įsikūnijimo koncepciją, neigė krikščionišką idėją, jog materija yra malonės nešėja. Laikėsi asketizmo, smerkė prie materijos žmogų prikaustantį elgesį – ypač, vyno gėrimą, santuoką, mėsos valgymą. Dėl griežto asketizmo girti netgi aršių oponentų. Nepripažino Bažnyčios, bažnytinės hierarchijos, sakramentų, relikvijų, neigė išganymą, smerkė turtus ir turto siekiančius, klausančius bažnytinės bei pasaulietinės valdžios.

XI–XII a. bogomilų judėjimas sparčiai plito po rytines ir vakarines Bizantijos imperijos žemes. Dėl to, ~1100 m. pradėti persekioti ir kankinti bogomilų vadai, tarp jų – Bogomilas. XIII a. bogomilų, paulikionų ir katarų bendruomenės sudarė ištisą tinklą per visą Europą. XIII–XIV a. katalikų bei stačiatikių hierarchai pasmerkė bogomilizmą kaip ereziją, siekta judėjimą numalšinti. Galop, XV a. Balkanus užkariavus Osmanams, bogomilų judėjimas išnyko. Dalis jo mokymo ir praktikų fragmentų pateko į pietų slavų tautų folklorą.

Šaltiniai

1. Bogomil: religious sect, Encyclopaedia Britannica
2. Romanas Januškevičius. Bogomilai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003