Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Giotto di BondoneFikcinis Džoto portretas XVI a Gimė 1267 m Kolė di Vespinjanas prie FlorencijosMirė 1337 m sausio 8 d 7
Giotto di Bondone
| Giotto di Bondone | |
|---|---|
| Fikcinis Džoto portretas, XVI a. | |
| Gimė | 1267 m. Kolė di Vespinjanas prie Florencijos |
| Mirė | 1337 m. sausio 8 d. (~70 metų) Florencija |
| Tautybė | italas |
| Veikla | tapytojas ir architektas |
| Vikiteka | Giotto di Bondone |
Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone, apie 1267–1337 m. sausio 8 d.) – italų viduramžių tapytojas ir architektas. Reikšmingiausia asmenybė Vakarų mene pereinant nuo stilizuotų viduramžių dailės formų į renesanso natūralizmą. Dėl savo vietos dailės istorijoje Džotas vadinamas „Europos tapybos tėvu“. Geriausiai išsilaikiusiu ir reikšmingiausiu jo kūriniu įvardijamas Arenos koplyčios freskų ciklas Padujoje (1302−1306 m.).
Biografija
Džotas, Bondonės sūnus, gimė apie 1267 m. Pasak Dž. Vazario, Džotas buvo kilęs iš Kolė di Vespinjano vietovės prie Florencijos. Kai dailininkas Čimabujė keliavo iš Florencijos, jis pakeliui pamatė piemenį Džotą, kuris plokščio akmens paviršiuje su kitu akmeniu piešė avį. Sužavėtas berniuko talento, kurį jis galėjo išlavinti tik iš pačios gamtos, Čimabujė sutarė su berniuko tėvu, kad jis taptų jo mokiniu. Iš tikro nėra jokių žinių, kad Džotas kada nors būtų buvęs piemeniu, nors tikėtina, kad jo tėvas galėjo būti laisvasis valstietis. Nieko nežinoma apie Džoto gyvenimą iki jam sukako apie 30 metų. Iš tikro nėra tikra, ar Džotas buvo jo tikrasis vardas, o ne Badžo ar Anjolo vardų forma. Gimimo 1267 m. data atsekama iš 1337 m. mirties paminėjimo, kuriame Džotas minimas miręs 70 metų amžiaus, tačiau šis amžius galėjo būti paminėtas tik apibendrintai. Jaunystėje Džotas tikriausiai buvo Čimabujės mokiniu ir tikriausiai dirbo kartu su juo ties kai kuriais Čimabujės užsakymais. Jaunystėje Džotas tikriausiai buvo keliavęs į Romą ir susipažinęs su to meto atsinaujinusia Romos dailės mokykla, kurią tikriausiai inspiravo pirmasis pranciškonų popiežius Mikalojus IV (1288−1292 m.). Romos tapytojai ir mozaikininkai Pjetras Kavalinis, Jakopas Turitis, Filipas Rusutis savo kūriniuose bandė atkurti senovės Romos architektūrai būdingą monumentalumą. Romoje dirbo florentietis Arnolfas di Kambijus.
Apie 1285 m. Čimabujė buvo paskirtas vadovauti Šv. Pranciškaus Asyžiečio aukštutinės bazilikos dekoracijoms Asyžiuje. Nėra aišku, kaip Džotas atvyko į Asyžių − ar būdamas Čimabujės mokiniu, ar su grupe dailininkų iš Romos. Kai kuriose bazilikos freskose atpažįstama Džoto ranka, jis tikriausiai jas tapė kartu su kitais dailininkais, tačiau kai kurios freskos, baigtos apie 1290-ųjų pabaigoje, yra tikriausiai vien Džoto kūriniai („Šv. Pranciškus atsisako žemiškųjų gėrybių“, „Čelano riterio mirtis“, „Asyžiaus liaudis pagarbina Šv. Pranciškų“). Šiose freskose žymus naujoviškas dailės stilius, kai vaizduojama aiški ir atpažįstama architektūrinė aplinka, susieta su scenos veiksmu, Šv. Pranciškaus figūra yra natūrali, jaučiamas jos kūniškumas. Yra didelių menotyrininkų abejonių dėl darbų bazilikoje Džoto autorystės, bandoma freskas priskirti kitam, nežinomam autoriui. Šio priskyrimo kritikai teigia, kad vargiai įmanoma, kad tokio aukšto meistriškumo autoriaus vardas būtų buvęs užmirštas. Taip pat iškyla daug klausimų dėl freskų sukūrimo datavimo, stilistinių neatitikimų. Džotas darbus Asyžiuje baigė 1300 m. ir grįžo į Romą, kurioje dokumentuoti keli neišlikę darbai, iš kurių menkas freskos fragmentas išliko Laterano Šv. Jono katedroje. Po to Džotas grįžo į Florenciją, dirbo Badia bažnyčioje, iš kurios išlikęs poliptikas dabar yra Uficių galerijoje. Svarbiausias šio laikotarpio darbas − tapytas krucifiksas Santa Maria Novella bažnyčios zakristijoje, kuriame Džotas atmetė stilizuotą bizantinį stilių ir pavaizdavo Kristaus figūrą labiau anatomiškai tiksliu stiliumi.
Apie 1304−1306 m. Džotas kūrė freskas Arenos koplyčioje Padujoje, kurias užsakė rėmėjas Enriko Skrovenji, norėdamas išpirkti tėvo, lupikautojo, nuodėmes. Šiose freskose, atliktose palyginus per gana trumpą laiką, iškilo Džoto brandusis stilius, pasireiškęs tolydžiu meistriškumu, stilistine vienove ir vaizduojamų žmonių figūrų prakilnumo svarbiausia vieta scenose. Arenos koplyčiai Džotas nutapė krucifiksą (kitu manymu, jis tapytas apie 1317 m., dabar Padujos valstybiniame muziejuje). Po darbų Padujoje Džotas keliavo į Riminį, kuriame sukūrė krucifiksą šventykloje ir 1310 m. tikriausiai buvo Romoje, kur sukūrė dizainą didžiulei mozaikai „Navicella“ Šv. Petro bazilikoje (senojoje). Šis darbas yra beveik sunaikintas, išlikęs menkais fragmentais ir restauraciniais plotais. Tuo metu Džotas buvo garsiu ir pasiturinčiu dailininku, sukūrė didelių matmenų (3,25 × 2,04 m) „Maestą“ Ognissanti bažnyčiai Florencijoje („Visų Šventųjų Madona“, Uficių galerijoje) ir „Mergelės Marijos palaidojimą“ (Berlyno paveikslų galerijoje). Jo kūrybos laikotarpis nuo Arenos koplyčios freskų iki apie 1320 m. vadinamas „klasikiniu“.
Nuo 1320 m. Džotas daugiausiai dirbo Florencijoje. Daugelis paminėtų šio laikotarpio jo darbų dingo ar buvo išsklaidyti po muziejus. Šv. Kryžiaus bazilikoje Džotas dekoravo bent 4 koplyčias Florencijos įtakingoms giminėms. Dviejų iš jų, Perucių ir Bardžių, koplyčių dekoras išliko, Barončeli koplyčioje išliko Džoto kurtas poliptikas. Tuo metu Džotas tikriausiai turėjo įsteigęs dirbtuves, daug darbo užsakymuose atliko jo mokiniai. 1327 m. Džotas, kartu su Tadeju Gadžiu ir Bernardu Dadžiu, įstojo į Florencijos gydytojų ir vaistininkų gildiją. Apie 1329 m. Džotas keliavo į Neapolį, kur buvo užsakęs jam kūrinių (neišlikę). Apie 1330 m. dailininkas buvo Bolonijoje, kur sukūrė altorinį paveikslą (Bolonijos pinakotekoje), daugiausiai atliktą mokinių. Romoje Džotas sukūrė iš dviejų pusių nutapytą „Stefaneskio altorių“ Šv. Petro bazilikai (Vatikano pinakotekoje). 1334 m. dailininkas Florencijoje buvo paskirtas vadovauti Santa Maria del Fiore katedros statyboms. Pabuvojo Milane, tačiau jokie darbai iš šios kelionės nežinomi. Grįžęs į Florenciją Džotas prižiūrėjo katedros kampanilės statybas. Jis mirė 1337 m. sausio 8 d. ir buvo palaidotas Santa Maria del Fiore katedroje su didelėmis iškilmėmis. Nei vienas Džoto portretas neišliko. Žinoma, kad jis buvo mažo ūgio ir esą bjaurus. Negražiais buvo ir jo vaikai. Esą Dantė, aplankęs Džotą, paklausė dailininko, kaip jam, tokių puikių paveikslų autoriui, išėjo tokie negražūs vaikai. Į tai Džotas atsakė, kad vaikus jis kūrė naktį.
Kūryba
Kai kurie menotyrininkai Džoto kūrybą priskiria vėlyvajai gotikai, nes jo darbų stiprus religinis turinys dar artimas viduramžiams. Tačiau jis neabejotinai buvo naujos eros pradininkas, novatorius, kuris savo tapyboje panaudojo visai naujas, gotikai nežinomas išraiškos priemones. Gotikos dailininkai daugiausia plėtojo monumentalųjį žanrą – vitražą, be to, miniatiūrą. Jie nesistengė perteikti erdvės, jų tapyba buvo plokščia. Pasak Čenino Čeninio (apie 1400 m.), Džotas pakeitė meną „iš graikų į lotynų“. Džoto dailės inovatyvumas buvo aiškiai suprantamas amžininkų, jis sulaukė aukščiausio pripažinimo iš viduramžių menininkų: Dantė 1316 m. „Dieviškosios komedijos“ „Skaistyklos“ dalyje pavadino jį garsiausiu laikmečio tapytoju, Džovanis Bokačas „Dekamerone“ (apie 1350 m.) priskyrė jam tikrojo ir intelektualaus meno, kuris buvo nuvertintas šimtmečiais, atgaivinimą.
Džoto mokytojo, puikaus dailininko Čimabujės (Cimabue) nuostabių spalvų freskos labiau priminė Bizantijos meną. Tuo tarpu Džoto tapyboje ryškėjo naujas vaizdavimas. Jis pradėjo naudoti šviesotamsą: šešėliu atitolindamas, o šviesa priartindamas daiktus ir išgaudamas gilumą. Šviesos ir šešėlių žaismas jam padėjo išgauti ir daikto ar figūros apimtį, paveikslas tapo nebeplokščias. Džotas atrado perspektyvos dėsnius: daiktus, esančius pirmame plane, vaizdavo didesnius, o toliau esančius – mažesnius, t. y. naudojo dvimatę perspektyvą. Tačiau tai ne vieninteliai Džoto nuopelnai – perspektyva ir šviesotamsa tebuvo priemonės geriau išreikšti savo idėjas. Anksčiau už Džotą dailininkai vaizdavo figūras sustingusias, statiškas, išrikiuotas viena šalia kitos, bet neturinčias tarpusavio ryšio. Savo paveiksluose genialusis tapytojas susiejo figūras vieną su kita, sujungė jas bendru veiksmu, vykstančią dramą sustiprindamas jausmine išraiška.
Džoto tapyba pasižymėjo anksčiau nežinota plačia jausmų skale, kuri varijavo nuo tylios lyrikos iki aistringo dramatizmo. Nors Džoto darbų tematika, kaip ir jo pirmtakų, buvo religinė, tačiau jo vaizduojami šventieji yra paprasti žmonės. Žmogus Džoto kūryboje visuomet yra centrinė figūra, o peizažas visada antraeilis, sustiprinantis vykstančią dramą. Džotas buvo pirmasis iš tapytojų 1334 m. paskirtas Florencijos katedros dirbtuvių vadovu. Pagal jo projektą pastatyta Florencijos Santa Maria del Fiore katedros varpinė – kampanilė.
Žymiausi kūriniai
- Apie 1290–1299 sukurtos freskos (autorystė nenustatyta, dalinai priskiriamos Džotui).
- 1304–1306 nutapytos Padujos Arenos koplyčios freskos Mergelės Marijos ir Jėzaus gyvenimo tema. Žymiausios iš jų – „Joakimo ir piemenų susitikimas“, „Kristaus apraudojimas“, „Judo pabučiavimas“.
Galerija
- Džoto kūriniai chronologine tvarka
Arenos koplyčios freskos
- Joakimo ir Onos susitikimas prie Aukso vartų
- Kristaus gimimas
- Kristaus įžengimas į Jeruzalę
- Paskutinis teismas
Tapyba ant medžio
- Krucifiksas (apie 1300 m., Santa Maria Novella)
- „Visų Šventųjų Madona“ (apie 1310 m., Uficių galerija)
- „Marijos palaidojimas“ (apie 1310 m., Berlyno paveikslų galerija)
- „Madona ir Kūdikis“ (apie 1320 m., Vašingtono nacionalinė dailės galerija)
Išnašos
- Lijana Šatavičiūtė. Giotto di Bondone (Džotas di Bondonė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 691-692 psl.
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 5.
- The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 251
- Encyclopaedia Britannica
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 6.
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 7.
- Encyclopaedia Britannica
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 8.
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 11.
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 12.
- Zuffi, Stefano. Giotto. Milan: Electa, − 1995. p. 151.
- The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 251
- Richard K. Emmerson. Key Figures in Medieval Europe. Routledge, − 2013, p. 255
Nuorodos
- Džoto kūrinių analizės (anglų k.)
- Džoto di Bondonė galerija
- Džoto kampanilė
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Giotto di Bondone, Kas yra Giotto di Bondone? Ką reiškia Giotto di Bondone?
Giotto di BondoneFikcinis Dzoto portretas XVI a Gime 1267 m Kole di Vespinjanas prie FlorencijosMire 1337 m sausio 8 d 70 metu FlorencijaTautybe italasVeikla tapytojas ir architektasVikiteka Giotto di Bondone Dzotas di Bondone Giotto di Bondone apie 1267 1337 m sausio 8 d italu viduramziu tapytojas ir architektas Reiksmingiausia asmenybe Vakaru mene pereinant nuo stilizuotu viduramziu dailes formu į renesanso naturalizma Del savo vietos dailes istorijoje Dzotas vadinamas Europos tapybos tevu Geriausiai issilaikiusiu ir reiksmingiausiu jo kuriniu įvardijamas Arenos koplycios fresku ciklas Padujoje 1302 1306 m BiografijaDzotas Bondones sunus gime apie 1267 m Pasak Dz Vazario Dzotas buvo kiles is Kole di Vespinjano vietoves prie Florencijos Kai dailininkas Cimabuje keliavo is Florencijos jis pakeliui pamate piemenį Dzota kuris plokscio akmens pavirsiuje su kitu akmeniu piese avį Suzavetas berniuko talento kurį jis galejo islavinti tik is pacios gamtos Cimabuje sutare su berniuko tevu kad jis taptu jo mokiniu Is tikro nera jokiu ziniu kad Dzotas kada nors butu buves piemeniu nors tiketina kad jo tevas galejo buti laisvasis valstietis Nieko nezinoma apie Dzoto gyvenima iki jam sukako apie 30 metu Is tikro nera tikra ar Dzotas buvo jo tikrasis vardas o ne Badzo ar Anjolo vardu forma Gimimo 1267 m data atsekama is 1337 m mirties paminejimo kuriame Dzotas minimas mires 70 metu amziaus taciau sis amzius galejo buti paminetas tik apibendrintai Jaunysteje Dzotas tikriausiai buvo Cimabujes mokiniu ir tikriausiai dirbo kartu su juo ties kai kuriais Cimabujes uzsakymais Jaunysteje Dzotas tikriausiai buvo keliaves į Roma ir susipazines su to meto atsinaujinusia Romos dailes mokykla kuria tikriausiai inspiravo pirmasis pranciskonu popiezius Mikalojus IV 1288 1292 m Romos tapytojai ir mozaikininkai Pjetras Kavalinis Jakopas Turitis Filipas Rusutis savo kuriniuose bande atkurti senoves Romos architekturai budinga monumentaluma Romoje dirbo florentietis Arnolfas di Kambijus Apie 1285 m Cimabuje buvo paskirtas vadovauti Sv Pranciskaus Asyziecio aukstutines bazilikos dekoracijoms Asyziuje Nera aisku kaip Dzotas atvyko į Asyziu ar budamas Cimabujes mokiniu ar su grupe dailininku is Romos Kai kuriose bazilikos freskose atpazįstama Dzoto ranka jis tikriausiai jas tape kartu su kitais dailininkais taciau kai kurios freskos baigtos apie 1290 uju pabaigoje yra tikriausiai vien Dzoto kuriniai Sv Pranciskus atsisako zemiskuju gerybiu Celano riterio mirtis Asyziaus liaudis pagarbina Sv Prancisku Siose freskose zymus naujoviskas dailes stilius kai vaizduojama aiski ir atpazįstama architekturine aplinka susieta su scenos veiksmu Sv Pranciskaus figura yra naturali jauciamas jos kuniskumas Yra dideliu menotyrininku abejoniu del darbu bazilikoje Dzoto autorystes bandoma freskas priskirti kitam nezinomam autoriui Sio priskyrimo kritikai teigia kad vargiai įmanoma kad tokio auksto meistriskumo autoriaus vardas butu buves uzmirstas Taip pat iskyla daug klausimu del fresku sukurimo datavimo stilistiniu neatitikimu Dzotas darbus Asyziuje baige 1300 m ir grįzo į Roma kurioje dokumentuoti keli neislike darbai is kuriu menkas freskos fragmentas isliko Laterano Sv Jono katedroje Po to Dzotas grįzo į Florencija dirbo Badia baznycioje is kurios islikes poliptikas dabar yra Uficiu galerijoje Svarbiausias sio laikotarpio darbas tapytas krucifiksas Santa Maria Novella baznycios zakristijoje kuriame Dzotas atmete stilizuota bizantinį stiliu ir pavaizdavo Kristaus figura labiau anatomiskai tiksliu stiliumi Judo pabuciavimas freska Arenos koplycioje Padujoje Pagrindinis straipsnis Arenos koplycia Apie 1304 1306 m Dzotas kure freskas Arenos koplycioje Padujoje kurias uzsake remejas Enriko Skrovenji noredamas ispirkti tevo lupikautojo nuodemes Siose freskose atliktose palyginus per gana trumpa laika iskilo Dzoto brandusis stilius pasireiskes tolydziu meistriskumu stilistine vienove ir vaizduojamu zmoniu figuru prakilnumo svarbiausia vieta scenose Arenos koplyciai Dzotas nutape krucifiksa kitu manymu jis tapytas apie 1317 m dabar Padujos valstybiniame muziejuje Po darbu Padujoje Dzotas keliavo į Riminį kuriame sukure krucifiksa sventykloje ir 1310 m tikriausiai buvo Romoje kur sukure dizaina didziulei mozaikai Navicella Sv Petro bazilikoje senojoje Sis darbas yra beveik sunaikintas islikes menkais fragmentais ir restauraciniais plotais Tuo metu Dzotas buvo garsiu ir pasiturinciu dailininku sukure dideliu matmenu 3 25 2 04 m Maesta Ognissanti baznyciai Florencijoje Visu Sventuju Madona Uficiu galerijoje ir Mergeles Marijos palaidojima Berlyno paveikslu galerijoje Jo kurybos laikotarpis nuo Arenos koplycios fresku iki apie 1320 m vadinamas klasikiniu Nuo 1320 m Dzotas daugiausiai dirbo Florencijoje Daugelis paminetu sio laikotarpio jo darbu dingo ar buvo issklaidyti po muziejus Sv Kryziaus bazilikoje Dzotas dekoravo bent 4 koplycias Florencijos įtakingoms giminems Dvieju is ju Peruciu ir Bardziu koplyciu dekoras isliko Baronceli koplycioje isliko Dzoto kurtas poliptikas Tuo metu Dzotas tikriausiai turejo įsteiges dirbtuves daug darbo uzsakymuose atliko jo mokiniai 1327 m Dzotas kartu su Tadeju Gadziu ir Bernardu Dadziu įstojo į Florencijos gydytoju ir vaistininku gildija Apie 1329 m Dzotas keliavo į Neapolį kur buvo uzsakes jam kuriniu neislike Apie 1330 m dailininkas buvo Bolonijoje kur sukure altorinį paveiksla Bolonijos pinakotekoje daugiausiai atlikta mokiniu Romoje Dzotas sukure is dvieju pusiu nutapyta Stefaneskio altoriu Sv Petro bazilikai Vatikano pinakotekoje 1334 m dailininkas Florencijoje buvo paskirtas vadovauti Santa Maria del Fiore katedros statyboms Pabuvojo Milane taciau jokie darbai is sios keliones nezinomi Grįzes į Florencija Dzotas priziurejo katedros kampaniles statybas Jis mire 1337 m sausio 8 d ir buvo palaidotas Santa Maria del Fiore katedroje su didelemis iskilmemis Nei vienas Dzoto portretas neisliko Zinoma kad jis buvo mazo ugio ir esa bjaurus Negraziais buvo ir jo vaikai Esa Dante aplankes Dzota paklause dailininko kaip jam tokiu puikiu paveikslu autoriui isejo tokie negrazus vaikai Į tai Dzotas atsake kad vaikus jis kure naktį KurybaDzoto di Bondones skulptura Uficiu galerijos portike Kai kurie menotyrininkai Dzoto kuryba priskiria velyvajai gotikai nes jo darbu stiprus religinis turinys dar artimas viduramziams Taciau jis neabejotinai buvo naujos eros pradininkas novatorius kuris savo tapyboje panaudojo visai naujas gotikai nezinomas israiskos priemones Gotikos dailininkai daugiausia pletojo monumentalujį zanra vitraza be to miniatiura Jie nesistenge perteikti erdves ju tapyba buvo plokscia Pasak Cenino Ceninio apie 1400 m Dzotas pakeite mena is graiku į lotynu Dzoto dailes inovatyvumas buvo aiskiai suprantamas amzininku jis sulauke auksciausio pripazinimo is viduramziu menininku Dante 1316 m Dieviskosios komedijos Skaistyklos dalyje pavadino jį garsiausiu laikmecio tapytoju Dzovanis Bokacas Dekamerone apie 1350 m priskyre jam tikrojo ir intelektualaus meno kuris buvo nuvertintas simtmeciais atgaivinima Dzoto mokytojo puikaus dailininko Cimabujes Cimabue nuostabiu spalvu freskos labiau primine Bizantijos mena Tuo tarpu Dzoto tapyboje ryskejo naujas vaizdavimas Jis pradejo naudoti sviesotamsa seseliu atitolindamas o sviesa priartindamas daiktus ir isgaudamas giluma Sviesos ir seseliu zaismas jam padejo isgauti ir daikto ar figuros apimtį paveikslas tapo nebeplokscias Dzotas atrado perspektyvos desnius daiktus esancius pirmame plane vaizdavo didesnius o toliau esancius mazesnius t y naudojo dvimate perspektyva Taciau tai ne vieninteliai Dzoto nuopelnai perspektyva ir sviesotamsa tebuvo priemones geriau isreiksti savo idejas Anksciau uz Dzota dailininkai vaizdavo figuras sustingusias statiskas isrikiuotas viena salia kitos bet neturincias tarpusavio rysio Savo paveiksluose genialusis tapytojas susiejo figuras viena su kita sujunge jas bendru veiksmu vykstancia drama sustiprindamas jausmine israiska Dzoto tapyba pasizymejo anksciau nezinota placia jausmu skale kuri varijavo nuo tylios lyrikos iki aistringo dramatizmo Nors Dzoto darbu tematika kaip ir jo pirmtaku buvo religine taciau jo vaizduojami sventieji yra paprasti zmones Zmogus Dzoto kuryboje visuomet yra centrine figura o peizazas visada antraeilis sustiprinantis vykstancia drama Dzotas buvo pirmasis is tapytoju 1334 m paskirtas Florencijos katedros dirbtuviu vadovu Pagal jo projekta pastatyta Florencijos Santa Maria del Fiore katedros varpine kampanile Zymiausi kuriniaiApie 1290 1299 sukurtos freskos autoryste nenustatyta dalinai priskiriamos Dzotui 1304 1306 nutapytos Padujos Arenos koplycios freskos Mergeles Marijos ir Jezaus gyvenimo tema Zymiausios is ju Joakimo ir piemenu susitikimas Kristaus apraudojimas Judo pabuciavimas GalerijaDzoto kuriniai chronologine tvarkaArenos koplycios freskos Joakimo ir Onos susitikimas prie Aukso vartu Kristaus gimimas Kristaus įzengimas į Jeruzale Paskutinis teismasTapyba ant medzio Krucifiksas apie 1300 m Santa Maria Novella Visu Sventuju Madona apie 1310 m Uficiu galerija Marijos palaidojimas apie 1310 m Berlyno paveikslu galerija Madona ir Kudikis apie 1320 m Vasingtono nacionaline dailes galerija IsnasosLijana Sataviciute Giotto di Bondone Dzotas di Bondone Visuotine lietuviu enciklopedija T VI Fau Goris Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2004 691 692 psl Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 5 The Oxford Dictionary of Art and Artists Oxford University Press 2009 p 251 Encyclopaedia Britannica Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 6 Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 7 Encyclopaedia Britannica Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 8 Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 11 Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 12 Zuffi Stefano Giotto Milan Electa 1995 p 151 The Oxford Dictionary of Art and Artists Oxford University Press 2009 p 251 Richard K Emmerson Key Figures in Medieval Europe Routledge 2013 p 255NuorodosDzoto kuriniu analizes anglu k Dzoto di Bondone galerija Dzoto kampanile