Išeitinis kodas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Išeitinis kodas, išeities tekstas, pirminis tekstas – bet kokia sakinių seka, užrašyta žmogui suprantama programavimo kalba. Šiuolaikinėse programavimo kalbose programos išeitinis kodas paprastai susideda iš keleto tekstinių failų, tačiau tas pats kodas galėtų būti spausdinamas knygose ar įrašomas į magnetinę juostą (be failinės sistemos).

Istorija

Atsiradus pirmosioms skaičiavimo mašinoms programuotojai rašydavo algoritmus, programas šioms mašinoms. Tai būdavo tiesiog instrukcijų rinkinys, suprantamas tik tai konkrečiai skaičiavimo mašinai, bet sunkiai skaitomas žmogui. Toks instrukcijų rinkinys dar kitaip vadinamas mašininiu kodu – šios instrukcijos buvo ne kas kita, kaip kodų seka.

Tobulėjant ir vystantis kompiuteriams prireikė palengvinti programuotojams šių instrukcijų rašymą ir atsirado pirmoji programavimo kalba Asembleris, kur mašininės instrukcijos įgijo žmogui lengviau suprantamus pavadinimus. Skirtumas buvo tik toks, kad po tam tikru komandos pavadinimu slypi atitinkamas mašininis kodas.

Vėliau atsirado sudėtingesnės programavimo kalbos, kur po tam tikra komanda ar instrukcija slypėjo jau ne tam tikra mašininė instrukcija, o ištisos komandų struktūros (ciklai, sąlygos ar apibrėžimo sakiniai). Štai toks aukštesnio lygio instrukcijų rinkinys ir vadinamas išeitiniu kodu. Dabar išeitinis kodas yra lengvai skaitomas ne tik programuotojų, bet nesunkiai suprantamas ir bent kiek pradinių žinių turinčiam skaitytojui. Akivaizdu, kad tokio kodo kompiuteris nesupranta ir negali vykdyti. Jį reikia atitinkamai apdoroti – kompiliuoti arba interpretuoti.

Šiame straipsnyje naudojami diskutuotini terminai. Daugiau apie kompiuterinius terminus skaitykite žodynėlyje.