Prigimtinė teisė ir prigimtinės teisės teorija viena seniausių teisės filosofijos ir teisės mokslo kategorijų Nuo senų l

Prigimtinė teisė ir prigimtinės teisės teorija – viena seniausių teisės filosofijos ir teisės mokslo kategorijų. Nuo senų laikų prigimtinė teisė buvo priešinama su galiojančia (pozityviąja) teise kaip ideali, tobula netobulos egzistuojančios teisės atžvilgiu, kylanti iš pačios gamtos ir todėl nekintanti – priešinama su keičiama ir priklausoma nuo nustatyta žmogaus teise. Kaip tobula prigimtinė teisė yra sąlygojama, apibrėžiama per amžiną idealo bei tikrovės prieštarą, taip pat kai kuriomis pozityviosios teisės savybėmis, kurios pabrėžia šį prieštaravimą.

Pozityvieji įstatymai paprastai priimami ilgalaikiam taikymui. Kaip nustatytos bendro pobūdžio normos jie negali keistis kiekvienąkart keičiantis visuomeniniams santykiams, kuriems reguliuoti jie yra sukurti, nors tuo metu gyvenimas keičiasi bei kyla naujų santykių nustatymo poreikis. Netgi patys geriausi įstatymai retai tenkina visas asmenų grupes. Visuomeninių interesų įvairovę nebūtina atspindi teisėkūra. Todėl kyla nepasitenkinimas dėl pozityviosios teisės, kuris gali būti grindžiamas ir prigimtinės teisės reikalavimais. Pozityviosios teisės aktai yra keičiami bei subjektyvūs. Prigimtinė teisė laikoma viršesne už pozityviąją kaip tam tikra aukščiausioji teisė, kurios galia kyla iš gamtos – už pozityviąją teisę viršesnės normos. Laikantis pozicijos, kad egzistuoja prigimtinė teisė, manyta, kad egzistuoja tam tikros nuostatos tarsi nepriklausančios nuo žmogaus valios ir nustatytos pačios gamtos. Tokia įžvalga vertė ieškoti bei atrasti prigimtinės teisės pėdsakų galiojančioje teisėje bei teisės normose skirti nekeičiamas ir prigimtines nuostatas nuo nustatytųjų. Tokiu būdu prigimtinė teisė kaip koncepcija pagrindė praktinę reikšmę turintį reikalavimą dėl tobulesnės teisės, iš kitos pusės – natūraliai kylančią būtinybę stebėti, teoriškai nagrinėti žinomas nuostatas. Šie du aspektai papildo vienas kitą, tačiau negali būti suvesti vienas į kitą. Pirmuoju atveju prigimtinė teisė keliama virš pozityviosios, antru ji suprantama kaip tam tikra žinoma veikiančiosios teisės dalis. Toks dvilypumas pastebimas per visą prigimtinės teisės doktrinos formavimosi laikotarpį. Prigimtinė teisė susiformavo ne tik kaip teisės koncepcija, bet ir kaip atskira teisinė mokykla. Ja buvo grindžiama pozityvioji teisė. Šiai esant neteisingai, bet jos nuginčijimui nesant formalaus teisinio pagrindo, buvo remiamasi prigimtinės teisės reikalavimais. Prigimtine teise rėmėsi ir teisėkūra kai kuriose Europos valstybėse.

Prigimtinės teisės, prigimtinės teisės mokyklos antipodas (priešingybė) XX amžiuje laikytinas teisinis pozityvizmas, aukščiau visų normų keliantis pozityviąją teisę (galiojančius įstatymus, kitus formalius teisės aktus), padaręs didelę įtaką socialistinės teisės tradicijos valstybių teisiniame ir politiniame gyvenime (iki šiol kaip teisinė teorija turinti tvirtas pozicijas ir Lietuvos teisinėje sistemoje).

Prigimtinės teisės teoriją plėtojo tiek pasaulietinės, tiek ir religinės (bažnytinėje) teisėje (teoretikai – Tomas Akvinietis ir kiti).

Literatūra

Чичерин, „История политических учений“ (М., 1869–77); его же, „Политические мыслители древнего и нового Mиpa“ (M., 1897);
Stahl, „Geschichte der Rechtsphilosophie“ (3-е изд., Гейдельб., 1856);
Bergbohm, „Jurisprudenz und Rechtsphilosophie“ (т. I, Лпц., 1892);
Hildenbrand, „Geschichte u. System der Rechts – u. Staatsphilosophie. T. I. Das klassische Altenhum“ (Лпц., 1860);
Kaltenborn, „Die Vorl ä ufer des Hugo Grotius auf dem Gebiete d. ius naturae et gentium“ (Лпц., 1848);
Gierke, „Johannes Althusius u. die Entwickelung d. naturrechtlichen Staatstheorien“ (Бресл., 1880);
Hinrichs, „Geschichte der Rechts – u. Staatsprincipien sett der Reformation“ (Лпц., 1849–52);
Stintzing (продолж. Landsberg), „Geshichte der deutschen Rechtswissenschaft“ (Мюнх., 188 0 –98);
Новгородцев, „Историческая школа юристов“ (М., 1896);
E. Dahn, „Rechtsphilosophie“ в Bluntschli-Brater’s „Staatsw ö nerbuch“ (т. 8).