Azərbaycan
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Germanų prokalbėPaplitimasŠiaurės Europa Vidurio EuropaKilmėIndoeuropiečių prokalbė gt Germanų prokalbė gt gt gt Dukteri
Germanų prokalbė
| Germanų prokalbė | |
| Paplitimas | Šiaurės Europa, Vidurio Europa |
|---|---|
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė > Germanų prokalbė >>> Dukterinės kalbos – germanų |
Germanų prokalbė – rekonstruota kalba, iš kurios kilo germanų kalbos. Germanų prokalbė savo ruožtu kilusi iš indoeuropiečių prokalbės.
Pirmoje mūsų eros tūkstantmečio pusėje iš archajinės pragermanų kalbos germanų prokalbė skilo į tris šakas: vakarų germanų, rytų germanų ir šiaurės germanų kalbas, tačiau dar ilgoką laiką visos kalbos sąveikavo, ypač ingevonų pogrupis, išaugęs iš vakarų germanų dialektų ir tebepalaikęs ryšius su šiaurės germanų kalbomis.
Germanų prokalbė pasižymi Grimo dėsnio galiojimu, daugybe garsų pokyčių, kurie lėmė jos laipsnišką virtimą iš indoeuropiečių prokalbės dialekto į savarankišką kalbą. Kadangi šie garsų pokyčiai truko, matyt, ilgoką laiką (ne vieną šimtmetį), germanų prokalbė negali būti rekonstruota kaip paprasta medžio modelio grandis – ji labiau vertintina kaip maždaug tūkstantmečio kalbos raidos etapas. Bendroji germanų kalba ėmė skilti į atskiras germanų kalbas IV a., Didžiojo tautų kraustymosi laikais.
Kitas galimas terminas, „motininė germanų kalba“ (angl. Germanic parent language), gali būti vartojamas, norint aprėpti platesnį kalbinės plėtotės laikotarpį, apimantį Skandinavijos bronzos amžių ir ikiromėniškąjį Šiaurės Europos geležies amžių. Šiuo terminu vadinami archajinis, ankstyvasis ir vėlyvasis germanų prokalbės laikotarpiai. Germanų prokalbė – tai germanų kalbų pramotės vėliausio laikotarpio rekonstrukcija, o terminu „motininė germanų kalba“ įvardijamas visas kelias, kurį pragermaniškas indoeuropiečių prokalbės dialektas per tūkstantmečius nuėjo iki germanų prokalbės.
Germanų prokalbė nepaliudyta jokiais rišliais rašytiniais šaltiniais, ji buvo atkurta lyginamosios kalbotyros metodu. Esama tiesioginių vėlyvosios bendrosios germanų kalbos fragmentų ankstyvuosiuose runų įrašuose, ypač rastuose Vimose, Fiuno saloje, Danijoje (II a.), ir užrašytuose ant šalmo, aptikto Negovoje, šiaurės rytų Slovėnijoje (II a. pr. m. e), taip pat turimi Romos imperijos laikais palikti pavieniai užrašyti žodžiai (ypač Tacito knygoje „Germania“, parašytoje apie 90 mūsų eros metus).
Archeologija ir ankstyvoji istoriografija
Germanų prokalbė rutuliojosi pietų Skandinavijoje (Danijoje, pietų Švedijoje ir pietų Norvegijoje) – germanų genčių protėvynėje. Gali būti, kad indoeuropietiškai kalbantys žmonės, virvelinės keramikos kultūros atstovai, pietų Skandinaviją pasiekė III tūkst. pr. m. e. viduryje ir II tūkst. pr. m. e. pradžioje čia išvystė vietines kultūras. Germanų prokalbė išsirutuliojo iš archajinės pragermanų kalbos II–I tūkst. pr. m. e. Anot germanų substrato hipotezės, germanai galėjo būti paveikti neindoeuropietiškų kultūrų, pavyzdžiui, piltuvėlinės keramikos kultūros atstovų, bet garsų pokytis, germanų kalbose žinomas kaip Grimo dėsnis, rodo nesubstratinę raidą, išskiriančią germanų kalbas iš kitų indoeuropiečių kalbų. Germanų prokalbe buvo kalbama maždaug po 500 m. pr. m. e., o skandinavų prokalbe – nuo II a., ir ši vis dar buvo labai artima rekonstruojamai germanų prokalbei, tačiau kitos bendros naujovės, skiriančios germanų prokalbę nuo indoeuropiečių prokalbės, rodo bendrą germanų protėvių istoriją Skandinavijos bronzos amžiaus laikotarpiu.
Ankstyvojo germanų plitimo laikais, ikiromėniškajame geležies amžiuje (V–I a. pr. m. e.), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su keltiškosios Lateno kultūros atstovais.
Germanų prokalbėje nustatyta nemaža keltiškų skolinių. Nuo I a. germanai plėsdamiesi pietuose pasiekė Dunojų bei Reino aukštupį, ir tada jie pirmiausia patenka į romėnų istorinius šaltinius. Maždaug tuo pačiu metu, plėsdamiesi į rytus nuo Vyslos (Oksyvo kultūra, Pševorsko kultūra), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su ankstyvosiomis slavų kultūromis, kas atsispindi senuosiuose slavų prokalbės skoliniuose.
Nuo III a. vėlyvosios germanų prokalbės vartotojai išplito dideliais atstumais, nuo Reino iki Dniepro jų gyvenamos teritorijos taškai buvo nutolę maždaug 1 200 km. Šis laikotarpis žymi vėlyvosios germanų prokalbės skilimą ir istoriškai paliudytą germanų migracijos pradžią. Pirmasis rišlus tekstas germanų kalba yra gotų Biblija, parašyta IV a. pabaigoje gotų krikščionių tervingų genties kalba. Tervingai išvengė persekiojimų, 348 m. iš Skitijos pabėgę į Meziją.
Seniausi žinomi rišlūs tekstai (pilni sakiniai su veiksmažodžiais) skandinavų prokalbe, runų įrašai, sutinkami maždaug nuo 400 m. (pavyzdžiui, Tunės akmuo Norvegijoje). To meto vėlyvosios bendrosios germanų kalbos ir skandinavų prokalbės riba yra labiau susitarimo dalykas. Anksčiausi vakarų germanų tekstai žinomi nuo V a., pradedant frankišku Bergakero įrašu Nyderlanduose.
Raida
Germanų prokalbė, tarp geografiškai artimų kalbos vartotojų prasidėjusi kaip bendrais kalbos ypatumais pasižymintis indoeuropiečių prokalbės dialektas, savo raidą baigė sklisdama į įvairias žmonių grupes, kurių kalbos ypatybės skyrėsi. Nuo raidos pradžios iki pabaigos buvo įvykę daugybė garsų pokyčių.
Kilmės teorijos
Prielaidos
Kalbų medis istorinėje lyginamojoje kalbotyroje rodo, kokia kalba iš kokios kilusi. Kilmės klausimas labiausiai susijęs su tuo, kokia konkrečiai išsišakojančio medžio schema geriausiai paaiškina paliudytų kalbų raidą iš bendro protėvio, kur prokalbė yra šaknys, o atskiros kalbos – lapai. Germanų kalbos sudaro iš germanų prokalbės, kaip iš šaknies, augantį medį, kuris yra indoeuropiečių kalbų medžio šaka, savo ruožtu indoeuropiečių kalbų šaknys yra indoeuropiečių prokalbė. Skoliniai iš kalbų, su kuriomis buvo sąveikaujama, santykinę germanų šakos padėtį tarp kitų indoeuropiečių daro ne tokią aiškią, palyginti su kitomis indoeuropietiškomis kalbų šakomis. Istorinės kalbotyros plėtotės laikotarpiu buvo teikiami įvairūs sprendiniai, kurių nė vienas nebuvo neabejotinas ar neginčytinas.
Kalbų šeimų raidos istorijoje filologai taiko kilmės „medžio modelį“ tik tada, kai bendruomenės liaujasi glaudžiai kontaktuoti, nes tuomet jų kalbos gali atsiskirti. Ankstyvaisiais laikais indoeuropiečių kontaktai su kitomis kalbinėmis bendruomenėmis buvo riboti, ir, be abejonių, germanų kalbų pošeimis pasižymėjo ne kalbų medžio ypatybėmis, nes kai kurie bruožai ankstyvuoju jų raidos metu buvo pasiskolinti iš kaimynų, o ne gauti iš tiesioginio protėvio. Vakarų germanų kalboms ypač būdinga kitokia negu kalbų medis raida.
Sutinkama, kad germanų prokalbės istorija prasidėjo maždaug 500 m. pr. m. e. Jos hipotetinė pramotė nuo indoeuropiečių prokalbės skilimo iki 500 m. pr. m. e vadinama archajine pragermanų kalba (angl. Pre-Proto-Germanic). Ar pastarasis terminas įtrauktinas į platesnę germanų prokalbės sąvoką, yra vartosenos klausimas.
Grimo ir Vernerio dėsnius (kurie iš esmės galioja tik priebalsiams ir ilgus dešimtmečius buvo priskiriami germanų prokalbei) amerikiečių kalbininkas V. P. Lėmanas (W. P. Lehmann) priskyrė archajinei pragermanų kalbai ir manė, kad „viršutinė riba“ – tai kirčio fiksavimas šaknyje, paprastai pirmajame skiemenyje. Indoeuropiečių prokalbėje kirtis buvo laisvas, galėjo kristi į įvairius skiemenis, taip pat gali būti, kad skiemenys pasižymėjo priegaidėmis arba tonais, kirčio vietą lėmė daugybė taisyklių, turėjo įtakos ir skiemens ilgis.
Kirčio fiksavimas sukėlė garsų pokyčių nekirčiuotuose skiemenyse. Pasak V. P. Lėmano (W. P. Lehmann), „apatinė riba“ buvo -a arba -e nekirčiuotame skiemenyje numetimas; pavyzdžiui, vėlyvosios ide. *wóyd-e > gotų k. wait 'žino'. E. Antonsenas (E. Antonsen) sutiko su Lėmanu dėl apatinės ribos, bet vėliau runose rado atvejų, kai -a nebuvo numestas: ékwakraz … wraita 'Aš, Vakrazas, … parašiau'. Pasak E. Antonseno, „Todėl germanų prokalbei turime ieškoti naujos apatinės ribos“.
Antonseno schemoje germanų prokalbė dalijama į ankstyvąją ir vėlyvąją stadijas. Ankstyvoji stadija pasižymi kirčio fiksavimu ir „spontaniškais balsių pokyčiais“, o vėlyvojoje stadijoje galioja dešimtys sudėtingų taisyklių, nustatančių tiek balsių, tiek priebalsių kitimus.
Nuo 250 m. pr. m. e. germanų prokalbė išsišakojo į penkias germaniškas grupes: po dvi vakaruose bei šiaurėje ir vieną rytuose.
Fonologinės stadijos nuo ide. iki germanų prokalbės pabaigos
Toliau nurodyti pokyčiai yra žinomi arba numanomi germanų prokalbės istorijoje, plačiąja prasme nuo indoeuropiečių prokalbės pabaigos iki tada, kai germanų prokalbė ėmė skilti į tarpusavyje nebesusišnekančias tarmes. Pokyčiai nurodomi apytiksle chronologine tvarka turint omenyje, kad ankstesnieji pokyčiai sąraše bus darę įtaką toliau išdėstomiems. Stadijos skirstomos ir su kiekviena iš jų susiję pokyčiai pateikiami daugiausia remianti D. Rindžu (D. Ringe). Savo ruožtu D. Rindžas apibendrina įprastas sąvokas ir terminologiją.
Archajinė pragermanų kalba
Ši stadija prasidėjo atskilimu į atskirą kalbą, nors galbūt ji vis dar įėjo į indoeuropiečių prokalbės dialektų tąsą. Šioje kalboje būta daugybės naujovių, kurios galbūt dėl arealinių kontaktų įvairiais lygmenimis buvo būdingos ir kitoms indoeuropiečių kalbų šakoms, ir tam tikrą laiką galėjo būti įmanoma susikalbėti su kitais dialektais. Vis dėlto ši kalba ėjo savu raidos keliu, nesvarbu, ar ją laikytume atskira kalba, ar tik dialektu.
Ide. suminkštintųjų ir kietųjų gomurinių sprogstamųjų priebalsių suliejimas (kentumizacija):
|
Prieš skiemeninį sonantą /u/ įterpimas:
|
Įterptinis /s/ turėtas jau ide., jis įsiterpdavo po dantinių priebalsių, kai po jų eidavo taip pat dantiniu priebalsiu prasidedanti priesaga.
|
| Po priebalsių arba ilgųjų balsių geminatos buvo sutrumpintos – *káyd-tis 'šaukimas' (tampa *káydstis) > *káyssis > *káysis > *haisiz 'įsakymas' |
| Ilgieji balsiai žodžio gale pailginti iki „superilgųjų“ – *séh₁mō 'sėmuo, sėkla' > *séh₁mô > *sēmô |
Išnykdami laringalai sudarė foneminius balsio /e/ alofonus:
|
| Kaugilo dėsnis: /h₃/ (ir galbūt /h₂/) tarp sonanto ir /w/ paverstas /g/ – *n̥h₃mé 'mudu, gal.' > *n̥h₃wé > *ungwé > *unk |
| Likusiųjų laringalų subalsinimas: /H/ > /ə/ – *ph₂tḗr 'tėvas' > *pətḗr > *fadēr; *sámh₂dʰos 'smėlis' > *sámədʰos > *samdaz |
| Gomuriniai priebalsiai sulūpinti prieš /w/: *éḱwos 'arklys' > *ékwos > *ékʷos > *ehwaz |
Lūpų gomuriniai neteko sulūpintos tarties greta /u/ (arba /un/) ir prieš /t/ – *gʷʰénti- ~ *gʷʰn̥tí- 'žudymas' > *gʷʰúntis > *gʰúntis > *gunþiz 'mūšis'
|
Ankstyvoji germanų prokalbė
Ši stadija savo raidą pradėjo kaip indoeuropiečių prokalbės (ide.) dialektas, kuris neteko laringalų, turėjo penkis ilguosius ir šešis trumpuosius balsius, taip pat vieną ar du superilguosius. Priebalsių sistema vis dar buvo panaši į ide. sistemą be suminkštintųjų gomurinių sprogstamųjų ir laringalų, bet tai, kad buvo netekta skiemeninių sonantų, priebalsyną darė gerokai kitokį. Susikalbėti su kitais ide. dialektais vis dar galėjo būti įmanoma, tačiau nelengvai, ir šis laikotarpis žymi galutinį germanų prokalbės atitrūkimą nuo likusiųjų indoeuropiečių kalbų bei tikrąją germanų prokalbės pradžią su virtine šią kalbų šaką išskiriančių balsių ir priebalsių pokyčių. Ankstyvojoje germanų prokalbėje buvo prarastas kontrastinis, laisvasis ide. kirčiavimas – kirtis buvo atitrauktas į šaknį, į pirmąjį skiemenį, todėl nekirčiuotuose skiemenyse garsai pradėjo redukuotis.
Žodžio pabaigoje nukrito nepriešakinės eilės balsiai /e/, /a/, /o/ – *wóyde '(jis) yra žinojęs' > *wóyd > *wait
|
Grimo dėsnis: grandininis trijų eilių sprogstamųjų priebalsių poslinkis. Skardieji priebalsiai prieš dusliuosius trankiuosius buvo suduslinti dar iki pradedant galioti šiam dėsniui. Lūpų gomuriniai neteko sulūpintos tarties prieš /t/.
|
Vernerio dėsnis: duslieji pučiamieji, pradžioje kaip alofonai, suskardėdavo, jeigu eidavo po nekirčiuoto skiemens:
|
| Visi žodžiai imti kirčiuoti pirmajame skiemenyje. Laisvasis ide. kirčiavimas, kai kirtis pagal tam tikras taisykles gali kristi į bet kurį žodžių skiemenį, buvo prarastas, fonemizuojant dėl Vernerio dėsnio atsiradusį skardumo skyrimą. |
| Žodžio pradžioje /gʷ/ > /b/ – *gʷʰédʰyeti '(jis) prašo' > *gʷédyedi > *bédyedi > *bidiþi '(jis) prašo, meldžia' (su -þ- dėl analogijos) |
Sonantų asimiliacija:
|
| Nekirčiuotas /owo/ > /oː/ – *-owos 'tematinių veiksm. dvs. I asmuo' > *-ōz |
| Nekirčiuotas /ew/ > /ow/ prieš priebalsius arba žodžio gale – *-ews 'u kamieno vns. kilm.' > *-owz > *-auz |
Nekirčiuotas /e/ > /i/, išskyrus atvejus prieš /r/ – *-éteh₂ 'abstrakčių daiktavardžių priesaga' > *-eþā > *-iþā > *-iþō
|
Nekirčiuotas /yi/ > /i/ – *légʰyeti '(jis) gula' ~ *légʰyonti '(jie) gula' > *legyidi ~ *legyondi > *legidi ~ *legyondi > *ligiþi ~ *ligjanþi (su -þ- dėl analogijos)
|
Nepriešakinių balsių susiliejimas:
|
Vėlyvoji germanų prokalbė
Šioje stadijoje germanų prokalbė iškilo kaip savarankiška šaka ir patyrė daugybę esminių garsų pokyčių, dėl kurių šios prokalbės palikuonės vėliau bus atpažįstamos kaip germanų kalbos. Sprogstamųjų priebalsių turtinga sistema pirmiausia buvo pakeista pučiamųjų priebalsių rinkiniu, paslankusis ide. kirtis, kuriam galbūt buvo būdingos priegaidės, buvo pakeistas pastoviuoju, o du balsiai susiliejo į vieną. Dėl į pirmąjį skiemenį atitraukto kirčio jau buvo pradėję irti nekirčiuotųjų skiemenų garsai ir šis procesas tęsėsi dukterinėse kalbose. Galutinė stadija aprėpia visą likusią kalbos raidą, kol prokalbė skilo į dialektus, ir galbūt tuomet ėmė rastis nosiniai balsiai, pradėjo veikti umliauto taisyklės ir atsirado kitų germanų kalboms būdingų ypatybių.
| Žodžio gale /m/ > /n/ – *tóm 'tą' (vyr. g.) > *þam > *þan 'tada'; *-om 'o kamieno vns. gal.' > *-am > *-an > *-ą |
| /m/ > /n/ prieš dantinius priebalsius – *ḱm̥tóm 'šimtas' > *humdan > *hundan > *hundą; *déḱm̥t 'dešimt' > *tehumt > *tehunt > *tehun |
| Po nekirčiuoto skiemens žodžio gale nukrito /n/, ir prieš jį einąs balsis buvo sunosintas – *-om 'o kamieno vns. gal.' > *-am > *-an > *-ą; *-eh₂m 'eh₂ kamieno vns. gal.' > *-ān > *-ą̄ > *-ǭ; *-oHom 'dgs. kilm.' > *-ân > *-ą̂ > *-ǫ̂ |
| Nosinis /ẽː/ buvo pažemintas iki /ɑ̃ː/ – *dʰédʰeh₁m 'dėjau' > *dedēn > *dedę̄ > *dedą̄ > *dedǭ |
Išnyko /ə/:
|
| Po nekirčiuotų skiemenų žodžio gale nukrito /t/ – *déḱm̥t 'dešimt' > *tehunt > *tehun; *bʰéroyt '(jis) neštų' (subj.) > *berayt > *berai; *mélid ~ *mélit- 'medus' > *melit ~ *melid- > *meli ~ *melid- > *mili ~ *milid- |
| /ɣʷ/ > /w/, kai kada /ɣ/ – *snóygʷʰos 'sniegas' > *snaygʷaz > *snaiwaz; *kʷekʷléh₂ 'ratai' (kuopinis daiktv.) > *hʷegʷlā > *hʷewlā > *hweulō |
Ilgasis a buvo paaukštintas:
|
Ankstyvasis i pokytis: /e/ > /i/, kai tame pačiame arba kitame skiemenyje eidavo prieš /i/ arba /y/ – *bʰéreti '(jis) neša' > *beridi > *biridi; *médʰyos 'vidurys' > *medyaz > *midjaz; *néwios 'naujas' > *newyaz > *niwjaz
|
/e/ > /i/, kai eidavo prieš skiemens pabaigos nosinį priebalsį – *en 'į' > *in; *séngʷʰeti '(jis) gieda' > *sengʷidi > *singwidi '(jis) dainuoja'
|
Tarp balsių išnyko /y/, išskyrus atvejus po /i/ ir /w/ (bet po skiemeninio /u/ išnyko). Vienas šalia kito atsidūrę du balsiai sutraukiami į ilgąjį balsį arba paverčiami dvibalsiu – *-oyh₁m̥ 'tematinių veiksm. opt. vns. I a.' > *-oyum > *-ayų > *-aų; *áyeri 'ryte' > *ayiri > *airi 'anksti'
|
| /n/ išnyko prieš /x/ ir, kompensuodamas išnykimą, pailgino bei sunosino prieš jį esantį balsį – *ḱónketi '(jis) kaba' > *hanhidi (fonetiškai [ˈxɑ̃ːxiði]) |
Leksiniai duomenys kitose kalbose
Laikas, kada skoliniai į germanų prokalbę pateko iš kitų (žinomų) kalbų arba kada iš germanų prokalbės – į kitas kalbas, gali būti nustatomas pagal skolinimosi metu germanų kalbose vykusius garsų pokyčius. Kadangi tikslus skolinių ir garsų dėsnių laikas nežinomas, skolinių neįmanoma taikyti absoliučiajai ar kalendorinei chronologijai nustatyti.
Skoliniai iš gretimų indoeuropietiškų kalbų
Dauguma skolinių iš keltų kalbų pasirodė iki Grimo dėsnio arba jo veikimo metu. Pavyzdžiui, žodis *rīks 'valdovas' buvo pasiskolintas iš keltų *rīxs 'karalius' (kamienas *rīg-), kur g → k. Tai akivaizdžiai ne savas žodis, nes ide. *ē → ī būdinga ne germanų, o keltų kalboms. Kitas pavyzdys – *walhaz 'svetimšalis; keltas', kilęs nuo keltų genties pavadinimo Volcae su k → h ir o → a. Kiti skolinių iš keltų kalbų pavyzdžiai: *ambahtaz 'tarnas', *brunjǭ 'šarviniai marškiniai', *gīslaz 'įkaitas', *īsarną 'geležis', *lēkijaz 'gydytojas', *laudą 'švinas', *Rīnaz 'Reinas', *tūnaz, tūną 'įtvirtintas aptvaras'. Šie skoliniai tikriausiai buvo gauti keltiškų Halštato ir ankstyvosios Lateno kultūrų laikais, kai keltai Vidurio Europoje vyravo, nors šis laikotarpis aprėpia keletą šimtmečių.
Iš rytų iranėnų gauta *hanapiz 'kanapė' (plg. sakų k. kaṃhā, oset. gæn(æ) 'linas'), *humalaz, humalǭ 'apynys' (plg. oset. xumællæg), *keppǭ ~ skēpą 'avis' (plg. pers. čapiš 'vienerių metų vaikas'), *kurtilaz 'sujuosiama palaidinė' (plg. oset. kwəræt 'marškiniai'), *kutą 'trobelė' (plg. pers. kad 'namas'), *paidō 'apsiaustas', *paþaz 'takas' (plg. av. pantā, kilm. pathō) ir *wurstwa 'darbas' (plg. av. vərəštuua). Iš Ukrainos lygumų žodžius galėjo perduoti tiesiogiai skitai, kurių būriai per Dunojų atkeliavo į Vidurio Europą ir Karpatų baseine sukūrė (VI–V a. pr. m. e.), arba šie žodžiai gauti iš tomis pačiomis kryptimi keliavusių sarmatų. Abejonių kelia daiktavardis *marhaz 'arklys', kuris galėjo būti pasiskolintas arba tiesiogiai iš skitų ar sarmatų, arba tarpininkaujant keltų kalboms.
Skoliniai negermaniškoms kalboms
Nemažą skolinių iš germanų prokalbės aptinkama negermaniškose kalbose, kurios ribojosi su germanų prokalbės sritimi.
Didžiausią įtaką patyrė finų kalbos, jos iš germanų prokalbės gavo šimtus skolinių. Tarp gerai žinomų pavyzdžių yra *druhtinaz 'karo vadas' (plg. suom. ruhtinas), *hrengaz (vėliau *hringaz) 'žiedas' (plg. suom. rengas, est. rõngas), *kuningaz 'karalius' (plg. suom. kuningas), *lambaz 'avytė' (plg. suom. lammas, lyv. lāmbaz), *lunaz 'išpirka' (plg. suom. lunnas).
Taip pat žinomi skoliniai samių, baltų ir slavų kalbose.
Neindoeuropietiško substrato elementai
Kalbant apie germanų prokalbę, terminas substratas reiškia leksikos vienetus ir fonologijos elementus, nepaveldėtus iš indoeuropiečių prokalbės. Substrato teorija teigia, kad šie elementai perimti iš senesnių populiacijų, kurios išliko tarp indoeuropiečių ir buvo pakankamai įtakingos, kad perduotų kai kurias savo kalbos ypatybes. Pirmasis neindoeuropietiško substrato teoriją pateikė Vokietijos istorinės kalbotyros specialistas Zigmundas Feistas (Sigmund Feist), kuris teigė, jog maždaug trečdalis viso germanų prokalbės žodyno kilę iš šio substrato.
Teo Fenemanas (Theo Vennemann) iškėlė baskų kalbos substrato ir semitų kalbų superstrato (kalbinio antsluoksnio) germanų prokalbėje teoriją; vis dėlto jo spėjimai atitinkamų sričių specialistų dažniausiai atmetami.
Germanų kalbų etimologiniai tyrimai tęsiami, ir daugybė germaniškų žodžių, kurių kilmė anksčiau buvo neaiški ir atrodė prieštaringa, dabar įtikinamai paaiškinami rekonstruotais indoeuropiečių prokalbės žodžiais ir morfologija. Tad neaiškios etimologijos germaniškų žodžių dalis ilgainiui sumažėjo. Šios dalies vertinimai paprastai būna pasenę arba padidinti, nes daug duomenų, kai mokslininkai sudarinėjo nepaaiškinamos kilmės germanų žodžių sąrašus, buvo nežinoma.
Fonologija
Transkripcija
Šiame straipsnyje naudojami šie sutartiniai ženklai ir raidės atkurtoms germanų prokalbės formoms užrašyti:
- Skardieji trankieji priebalsiai žymimi kaip b, d, g; šios fonemos nesuprastinos kaip konkrečiai sprogstamieji /b/, /d/, /ɡ/ arba pučiamieji /β/, /ð/, /ɣ/. Kitoje literatūroje šie priebalsiai gali būti rašomi kaip grafemos su brūkšniu, sudarant pučiamųjų priebalsių raides ƀ, đ, ǥ.
- Duslieji pučiamieji priebalsiai žymimi kaip f, þ, h (TFA /ɸ/, /θ/, /x/). Vėlesnėje germanų prokalbės stadijoje /x/ tam tikrose padėtyse gali virsti /h/. Atitinkamai /xʷ/ tam tikroje garsų apsuptyje vėliau gali tapti /hʷ/ arba /ʍ/.
- Lūpų gomuriniai žymimi kaip kw, hw, gw; tai nerodo kokios nors konkrečios atskiro garso (pvz., /kʷ/, /xʷ/, /ɡʷ/) ar junginio (pvz., /kw/, /xw/, /ɡw/) analizės.
- Jotas žymimas kaip j /j/. Pažymėtina, kad indoeuropiečių prokalbės formose šis garsas, tiksliau – pusbalsis, ne priebalsis, žymimas kaip y arba i̯; čia vartojamas j nerodo jokio išties įvykusio šio garso tarties pokyčio.
- Ilgieji balsiai žymimi brūkšniu virš raidės, pvz., ō. Kai reikia atskirti, TFA /ɛː/ ir /eː/ atitinkamai transkribuojami kaip ē¹ ir ē². ē¹ kartai perteikiamas kaip æ arba ǣ, bet čia tokia rašyba nepalaikoma.
- Superilgieji balsiai pažymėti cirkumfleksu, pvz., ô. Kitoje literatūroje jie užrašomi su dviem brūkšneliais virš raidės (dvigubu makronu), pvz., ō̄.
- Sekant D. Rindžu (D. Ringe), nosiniai balsiai pažymėti kableliu po raide, pvz., ǫ̂ /õːː/. Labai dažnai literatūroje jie perteikiami tiesiog po balsio prirašant raidę n. Vis dėlto taip gali pasidaryti neaišku, ar čia pažymėtas žodžio galo nosinis balsis, ar žodžio galo paprastas prieš /n/ einąs balsis, kurių skyrimas yra foneminis. Kai kuriuose šaltiniuose nosiniams balsiams žymėti vartojama ir tildė (ã, ĩ, ũ…).
- Dvibalsiai perteikiami kaip ai, au, eu, iu, ōi, ōu ir galbūt ēi, ēu. Vis dėlto, kai balsiai eina prieš atitinkamą pusbalsį, jie tampa ajj, aww, eww, iww. u rašomas kaip w tarp balsių ir j. Toks rašybos susitarimas grįstas Rindžo (Ringe 2006 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()) vartosena.
- Ilgieji balsiai prieš nepriešakinius sudarydavo atskirą skiemenį ir rašomi kaip aukščiau nurodyta, išskyrus atvejį prieš ī, kai rašoma ij.
Priebalsiai
Toliau lentelėje pateikiamas rekonstruotas germanų prokalbės priebalsių tarimas. Įžambūs brūkšniai nerašomi dėl patogumo. Kai langelyje yra dvi fonemos, pirmoji iš poros yra duslioji, antroji – skardžioji. Garsai skliausteliuose žymi alofonus, jie nėra savarankiškos fonemos. Dėl kai kurių garsų tikslesnio tarimo taip pat žr. pastabas po lentele.
| Tipas | Abilūpiniai | Dantiniai | Alveoliniai | Palataliniai | Gomuriniai | Lūpų gomuriniai | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Nosiniai | m | n | (ŋ) | (ŋʷ) | ||||||||
| Sprogstamieji | p | b | t | d | k | g | kʷ | ɡʷ | ||||
| Pučiamieji | ɸ | (β) | θ | (ð) | s | z | x | (ɣ) | xʷ | |||
| Viduriniai | j | w | ||||||||||
| Šoniniai | l | |||||||||||
| Virpamieji | r | |||||||||||
Pastabos:
- [ŋ] buvo /n/ alofonas prieš gomurinius trankiuosius.
- [ŋʷ] buvo /n/ alofonas prieš lūpų gomurinius trankiuosius.
- [β], [ð] ir [ɣ] buvo /b/, /d/ bei /ɡ/ alofonai tam tikrose padėtyse (žr. žemiau).
- Raide f žymima fonema germanų prokalbėje galbūt vis dar buvo tariama kaip abilūpinis pučiamasis priebalsis (/ɸ/). Tokio tarimo naudai liudytų tai, kad gotų kalboje žodžio galo b (kuris kitose padėtyse atstovauja skardžiajam pučiamajam) suduslėja iki f, ir tai, kad senojoje norvegų kalboje aptr tariama kaip [ɑɸtr], kur vartota raidė p (o ne žymiai įprastesnė f) apilūpiniam priebalsiui prieš /t/ pažymėti.
Grimo ir Vernerio dėsniai
Archajinėje pragermanų kalboje galiojęs Grimo dėsnis sukėlė grandininius pirminių indoeuropiečių prokalbės sprogstamųjų priebalsių pokyčius. Vernerio dėsnis paaiškina Grimo dėsnio išimčių kategoriją, kai skardieji pučiamieji priebalsiai pasitaiko vietoj Grimo dėsnio numatytų dusliųjų pučiamųjų. Šiuos nesutapimus lėmė pirminė indoeuropiečių prokalbės kirčio vieta.
| Lūpų gomurinių nykimas (greta u) | Grimo dėsnis: dulieji > pučiamieji | Grimo dėsnis: skardieji > duslieji | Grimo dėsnis: aspiruotieji > skardieji | Vernerio dėsnis | Lūpų gomurinių panaikinimas | |
|---|---|---|---|---|---|---|
| lūpiniai | p > ɸ | b > p | bʱ > b, β | ɸ > b, β | ||
| dantiniai | t > θ | d > t | dʱ > d, ð | θ > d, ð | ||
| gomuriniai | k > x | ɡ > k | ɡʱ > ɡ, ɣ | x > ɡ, ɣ | ||
| lūpų gomuriniai | kʷ > k ɡʷ > ɡ ɡʷʱ > ɡʱ | kʷ > xʷ | ɡʷ > kʷ | ɡʷʱ > ɡʷ, ɣʷ | xʷ > ɡʷ, ɣʷ | ɡʷ > b ɣʷ > w, ɣ |
p, t ir k nepakluso Grimo dėsniui po ankštumos pučiamųjų (tokių kaip s) arba po kitų sprogstamųjų priebalsių (kurie dėl germanų pučiamųjų priebalsių dėsnio buvo pakitę į ankštumos pučiamuosius); pavyzdžiui, kur lotynų kalboje (su senuoju t) yra stella 'žvaigždė' ir octō 'aštuoni', vidurinėje olandų kalboje turima ster ir acht (su nepakitusiu t). Šis pirminis t sutapo su antriniu, iš skardžiojo priebalsio atsiradusiu t, tai yra daugumoje atvejų /t/ yra kilęs iš pirminio arba antrinio /t/.
(Vėliau panašus pokytis į vykusį germanų prokalbės priebalsių sistemoje rutuliojosi vokiečių aukštaičių tarmėje. Eiprilė Makmahon (April McMahon) teigia:
„Grimo ir Vernerio dėsniai… drauge apibrėžia pirmąjį germanų priebalsių pokytį. Kitas, chronologiškai vėlesnis, antrasis germanų priebalsių pokytis… padarė įtaką tik germanų prokalbės dusliesiems sprogstamiesiems … ir germanų prokalbę suskaldė į dvi dialektų grupes: vokiečių žemaičių šiaurėje … ir vokiečių aukštaičių toliau pietuose…“)
Laiko atžvilgiu Vernerio dėsnio galiojimas paprastai nustatomas pagal Grimo dėsnį, ir Vernerio dėsnis teigia, kad duslieji ankštumos pučiamieji /s/, /ɸ/, /θ/ ir /x/ verčiami skardžiaisiais, jei eina po nekirčiuoto skiemens. Šis pokytis vyko tada, kai kirčiavimas dar buvo paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės (ide.), buvo laisvas ir kirtis galėjo kristi į bet kurį žodžio skiemenį. Pavyzdžiui, ide. *bʰréh₂tēr > germ. prok. *brōþēr 'brolis', bet ide. *meh₂tḗr > germ. prok. *mōdēr 'motina'. Veikiant Vernerio dėsniui, /s/ buvo suskardintas ir virto /z/ – nauja fonema. Kažkuriuo metu, po Grimo ir Vernerio dėsnių, germanų prokalbė neteko paveldėto laisvo kirčiavimo ir visi žodžiai imti kirčiuoti jų šaknies skiemenyje. Jei žodis neturėdavo priešdėlio, dažniausiai tai būdavo pirmasis skiemuo.
Praradus laisvąjį ide. kirtį, išnyko Vernerio dėsnio sukurta, priebalsių pokyčius sąlygojusi, aplinka. Be šios sąlygojančios aplinkos, pokyčio priežastis kalbos vartotojams pasidarė nebeaiški. Pokyčiai, prasidėję kaip paprasti fonetiniai garsų variantai, ėmė darytis vis labiau gramatiniai ir privedė prie gramatinių garsų pokyčių, žinomų kaip gramatinė kaita (vok. grammatischer Wechsel). Atskiro žodžio kamiene galėjo būti skirtingi priebalsiai, atsižvelgiant į linksnį ar laiką. Kadangi tokia sistema pasidarė sudėtinga, tiek visos germanų prokalbės laikotarpiu, tiek vėliau, dukterinėse kalbose, vyko žymus šių garsų sulyginimas. Jau germanų prokalbėje dauguma pokyčių daiktavardžiuose buvo sulyginti taip, kad visose žodžio formose nuosekliai būtų vartojamas vienas ar kitas garsas, nors iš dalies kaita buvo išlaikyta, o vėliau dukterinėse kalbose ji buvo sulyginta (bet kiekvienoje kalboje skirtingai). Kaita daiktavardžių ir veiksmažodžių galūnėse taip pat buvo suvienodinta, daiktavardžiuose – paprastai skardžiųjų variantų naudai, tačiau skirtumą išlaikė veiksmažodžiai, kai nepriesaginiai (stiprieji) įgydavo skardųjį variantą, o priesaginiai (silpnieji) – duslųjį. Germanų prokalbėje stipriųjų veiksmažodžių priebalsių kaita tarp esamojo ir būtojo laikų buvo įprasta, nebuvo sulyginta, ir kai kuriose germanų kalbose ji išlaikoma iki šių dienų.
Alofonai
Manoma, kad kai kurios po garsų pokyčių atsiradusios fonemos, priklausomai nuo apsupties, buvo tariamos skirtingai (kaip alofonai). Kalbėdamas apie pirminius /k/ arba /kʷ/, Traskas (Trask) pažymi:
„Žodžio pradžioje susidariusieji /x/ arba /xʷ/ buvo paversti /h/ ir /hʷ/.“
Daugumas lentelėje nurodytų priebalsių tam tikromis aplinkybėmis galėjo būti ilginami, ir dukterinėse kalbose jie reiškiami dvigubinant raides. Šis reiškinys vadinamas geminacija. Astrida Krėhenman (Astrid Kraehenmann) teigia:
„Tada germanų prokalbėje jau būta ilgųjų priebalsių… bet jie sudarė priešpriešą su trumpaisiais tik žodžio viduryje. Be to, jie buvo nedažni ir pasitaikydavo tik tarp balsių, beveik išimtinai – po trumpųjų.“
Skardžiosios fonemos /b/, /d/, /ɡ/ ir /ɡʷ/ vienoje fonetinėje aplinkoje rekonstruojamos kaip sprogstamieji priebalsiai, kitoje – kaip ankštumos pučiamieji. Alofonijos modelis nėra visiškai aiškus, bet iš esmės panašus į kitų kalbų skardžiųjų trankiųjų priebalsių alofonų modelius, pavyzdžiui, į ispanų kalbos. Dėl Vernerio dėsnio atsiradę skardieji pučiamieji (žr. aukščiau), pasitaikydavę tiktai ne žodžio pradžioje, susiliejo su pučiamaisiais priebalsių /b/, /d/, /ɡ/ ir /ɡʷ/ alofonais. Seniau buvo linkstama teigti, jog pradžioje garsai buvę pučiamieji ir vėliau kai kuriomis aplinkybėmis „sukietinti“ iki sprogstamųjų. Vis dėlto Rindžas (Ringe) pažymi, kad toks požiūris daugiausia kyla iš senesnėmis fonologinėmis teorijomis grįstų prielaidų, ir, pasak šiuolaikinių teorijų, lygiai taip pat tikėtina, kad alofonija reiškėsi iš pat pradžių.
Visų trijų skardžiųjų fonemų – /b/, /d/ ir /ɡ/ – alofonijos modelis tarpusavyje šiek tiek skyrėsi, bet iš esmės sprogstamieji priebalsiai vartoti „stipriosiose“ padėtyse (žodžio pradžioje ir junginiuose), o pučiamieji – „silpnosiose“ (po balsių). Išsamiau:
- Žodžio pradžioje /b/ ir /d/ buvo sprogstamieji priebalsiai [b] ir [d].
- Tačiau daugybė pavyzdžių rodo, kad žodžio pradžioje /ɡ/ buvo [ɣ], kai kuriose kalbose galiausiai išsirutuliojęs į [ɡ]. Tokia raida aiškiausiai matyti anglų-fryzų ir kitose ingevonų kalbose. Šiuolaikinėje olandų kalboje šioje padėtyje garsas [ɣ] vis dar išlaikomas.
- Sprogstamieji vartoti po homorganinių (tariamų toje pačioje artikuliacinio aparato vietoje) nosinių priebalsių: [mb], [nd], [ŋɡ], [ŋʷɡʷ]. Tai buvo vienintelė padėtis, kai vis dar galėjo būti tariamas skardusis lūpų gomurinis priebalsis [ɡʷ].
- Geminuoti jie buvo tariami kaip sprogstamieji priebalsiai [bb], [dd], [ɡɡ]. Ši taisyklė ir toliau galiojo bent ankstyvosiose vakarų germanų kalbose, nes iš vakarų germanų geminuotųjų išėjo geminuoti sprogstamieji, kilę iš ankstesnių skardžiųjų ankštumos pučiamųjų.
- Po /l/ arba /z/, /d/ buvo [d]. /d/ po /r/ atvejai yra prieštaringi: gotų kalboje jis pasitaiko kaip sprogstamasis priebalsis waurd 'žodis' (ne *waurþ po suduslėjimo), o senojoje norvegų kalboje – kaip pučiamasis orð. Vakarų germanų kalbose /d/ įtvirtintas kaip [d] visose padėtyse.
- Kitur pučiamieji priebalsiai vartojami tik po balsių ir dvibalsių, o /b/ ir /ɡ/ atveju – po nenosinių priebalsių.
Lūpų gomuriniai priebalsiai
Lūpų gomuriniai priebalsiai patyrė daugybę papildomų pokyčių.
- Dar iki pradedant veikti Grimo dėsniui, dėl indoeuropiečių prokalbės boukólos dėsnio lūpų gomuriniai prieš /u/ buvo redukuoti į paprastus gomurinius. Šis dėsnis ir toliau galiojo kaip išorinis filtras, t. y. jei garso pokytis sukurdavo naują aplinką, kurioje lūpų gomurinis priebalsis atsidurdavo greta /u/, jis tuojau pat būdavo paverčiamas paprastu gomuriniu. Veiksmažodžio paradigmoje tai sukėlė tam tikrų netolygumų, pavyzdžiui, *singwaną [siŋʷɡʷɑnɑ̃] 'dainuoti' greta *sungun [suŋɡun] '(jie) dainuoja'. Matyt, šis lūpinės tarties praradimas veikė ir po /un/ einančius lūpų gomurinius priebalsius, kas rodo kalboje buvus taip pat ir lūpinį alofoną [ŋʷ]. Šiuo atveju visi junginiai [uŋʷxʷ], [uŋʷkʷ] ir [uŋʷgʷ] praranda sulūpintą tartį (delabializuojami) ir paverčiami [uŋx], [uŋk] ir [uŋɡ].
- Po Vernerio dėsnio veikimo dėl įvairių pokyčių beveik visiškai išnyko skardieji lūpų gomuriniai priebalsiai. Pradžioje [ɡʷʰ] tapo [b], pavyzdžiui, ide. *gʷʱédʱyeti > germ. prok. *bidiþi '(jis) prašo'. Pučiamasis variantas [ɣʷ] (dažniausiai pasitaikydavęs ne žodžio pradžioje) paprastai virsdavo [w], tačiau kartais vis dėlto pakisdavo į [ɣ]. Vienintelė padėtis, kai skardieji lūpų gomuriniai išlikdavo, – tai po nosinių priebalsių, pavyzdžiui, *singwaną [ˈsiŋʷɡʷɑnɑ̃] 'dainuoti'. Šie įvairūs pokyčiai dažnai sudarydavo prielaidas sudėtingai kaitai atsirasti, pavyzdžiui, *sehwaną [ˈsexʷɑnɑ̃] 'matyti', *sēgun [ˈsɛːɣun] '(jie) matė' (tiesioginė nuosaka), *sēwīn [ˈsɛːwiːn] 'jie būtų matę' (subjunktyvas); skirtingose dukterinėse kalbose šie variantai buvo pertvarkyti ir sureguliuoti nevienodai.
Priebalsių laipsniavimas
Kronenas (Kroonen) (2011) priebalsių kaitos (priebalsių mutacijos) procesą germanų prokalbėje įvardija kaip priebalsių laipsniavimą. (Šis reiškinys skiriasi nuo kaimyninėse samių ir Baltijos finų kalbose veikiančios priebalsių kaitos, kuri nuo XIX a. taip pat vadinama priebalsių laipsniavimu.) Germanų prokalbės priebalsių laipsniavimas tiesiogiai nepaliudytas nė viename germanų dialekte, tačiau, nepaisant to, gali būti rekonstruotas, remiantis tam tikrais dialektuose pasitaikančiais n kamieno vardažodžių ir vadinamųjų ōn veiksmažodžių šaknies nesutapimais.
Diachroniškai (istoriškai) priebalsių laipsniavimas germanų prokalbėje gali būti aiškinamas Kliugės dėsniu, pasak kurio geminatos susidarė iš sprogstamųjų priebalsių, kirčiuotame skiemenyje einančių prieš nosinius priebalsius. Kadangi šis garsų dėsnis galiojo tik dalyje n kamieno vardažodžių ir ōn veiksmažodžių paradigmų, susidarė geminuotų ir negeminuotų priebalsių kaita. Visgi dėl šio dėsnio tikrumo esama nesutarimų, kai kurie kalbininkai geminatų susidarymą linkę aiškinti „ekspresine geminacija“. Šiuo metu germanų geminatų kilmė yra istorinės kalbotyros diskusijų dalis, aiškaus bendrojo sutarimo kol kas nėra.
| n kamienas | Ide. | Germ. prok. |
|---|---|---|
| vardininkas | C_́C-ōn | C_C-ō |
| kilmininkas | C_C-n-ós | C_CC-az |
| neh2 kamieno esamasis l. | Ide. | Germ. prok. |
|---|---|---|
| III vns. a. | C_C-néh2-ti | C_CC-ōþi |
| III dgs. a. | C_C-nh2-énti | C_G-unanþi |
Laipsniuojamųjų paradigmų germanų prokalbėje rekonstrukcija paaiškina šaknies kaitą, kokia turima s. angl. steorra 'žvaigždė' < *sterran- greta s. fryz. stera 't. p.' < *steran- ir tarm. norv. guva 'siūbuoti' < *gubōn- greta vidurio vokiečių aukštaičių gupfen 't. p.' < *guppōn-, kur pradžioje turėta alomorfija yra apibendrinta, suvienodinta. Nagrinėjamuose atvejuose tai leistų rekonstruoti n kamieno vard. *sterō, kilm. *sterraz < ide. *h₂stér-ōn, *h₂ster-n-ós ir ōn veiksmažodžių III vns. a. *guppōþi, III dgs. a. *gubunanþi < *gʱubʱ-néh₂-ti, *gʱubʱ-nh₂-énti.
Balsiai
Germanų prokalbėje buvo penki trumpieji balsiai, penki arba šeši ilgieji ir bent vienas „superilgasis“, arba „trimoris“ (lygus trims moroms; mora – vieno trumpojo skiemens trukmė). Tikroji fonetinė balsių kokybė nėra aiški.
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Pastabos:
- /e/ negalėjo būti vartojamas nekirčiuotuose skiemenyse, nebent jis eidavo prieš /r/, kur jis jau vėlyvuoju germanų prokalbės laikotarpiu pažemėdavo iki /ɑ/.
- Visi nosiniai balsiai, išskyrus /ɑ̃ː/ ir /ũː/, pasitaikydavo žodžio gale. Ilgieji nosiniai balsiai /ɑ̃ː/, /ĩː/ ir /ũː/ buvo vartojami prieš /x/ ir buvo susidarę iš senesnių trumpųjų, prieš /nx/ ėjusių, balsių.
Ide. ə, a, o germanų prokalbėje susiliejo į a; ide. ā, ō susiliejo į germanų prokalbės ō. Susiliejimo metu balsių vertė tikriausiai buvo [ɑ] ir [ɑː] arba galbūt [ɒ] ir [ɒː]. Jų tartis išsiskyrė, ilgąjį balsį paaukštinus (ir galbūt suapvalinus) į [ɔː]. Žinoma, kad ā negalėjo būti pakeltas į ō anksčiau negu užsimezgė anksčiausi germanų prokalbės vartotojų ir romėnų ryšiai. Tai patvirtina faktas, kad lotynų k. Rōmānī vėliau gotų kalboje susiliejo į Rumoneis (t. y. Rūmōnīs). Rindžas (Ringe) aiškina, kad skolinimosi metu germanų prokalbės ā tipo balsis (kuris vėliau tapo ō) buvo panašiausias į lotynų k. ā. O kadangi šiuo atveju germanų prokalbė stokojo vidurinio pakilimo užpakalinės eilės balsio, artimiausias atitikmuo lotynų kalbos balsiui ō buvo germanų prokalbės balsis ū: Rōmānī > *Rūmānīz > *Rūmōnīz > gotų k. Rumoneis.
Po to, kai ā pakito į ō, junginyje -aja- tarp balsių iškritus /j/, susidarė naujas ā. Tai buvo reta fonema, ji buvo vartojama tik keliuose žodžiuose, žymiausi kurių buvo trečiosios klasės silpnieji veiksmažodžiai. Veiksmo atlikėjų priesaga *-ārijaz (šiuolaikinės anglų k. -er) tikriausiai buvo pasiskolinta iš lotynų kalbos maždaug tuo pačiu metu arba šiek tiek vėliau.
Dvibalsiai
Žinoma, kad germanų prokalbėje buvo vartojami tokie dvibalsiai:
- Trumpieji: /ɑu/, /ɑi/, /eu/, /iu/
- Ilgieji: /ɔːu/, /ɔːi/, (galbūt /ɛːu/, /ɛːi/)
Atkreiptinas dėmesys į /e/ > /i/ pokytį prieš /i/ arba /j/ tame pačiame arba paskesniame skiemenyje. Dėl šio pokyčio išnyksta dvibalsis /ei/ (ir tampa /iː/), o iš ankstesnio /eu/ susidaro dvibalsis /iu/.
Kaip dvibalsiai gali būti nagrinėjami balsio ir pusbalsio junginiai, vartoti ir indoeuropiečių prokalbėje. Tai paaiškina, kodėl, sakykime, žodyje *niwjaz ('naujas') neišnyko /j/; antrasis dvibalsio iu dėmuo iš esmės vis dar buvo priebalsis ir todėl aplinka neatitiko garso šalinimo sąlygų. Tai patvirtina ir faktas, kad vėliau, veikiant vakarų germanų kalbų geminacijai, lygia greta su kitais priebalsiais (išskyrus /r/), -wj- geminuojama į -wwj- .
Superilgieji balsiai
Germanų prokalbėje buvo du superilgieji, arba trijų morų (trijų trumpųjų skiemenų trukmės), balsiai ô [ɔːː] ir ê [ɛːː], pastarasis daugiausia pasitaikydavo prieveiksmiuose (pvz., *hwadrê 'kur, kame'). Nė vienoje paliudytoje germanų kalboje tokie balsiai nebevartojami. Jie rekonstruojami pasitelkiant lyginamąjį metodą, ypač tada, kai dvejopų rekonstruoto galinio ilgojo ō atspindžių kitais būdais paaiškinti neišeina, mat vienose morfemose jis netikėtai išlieka ilgas, o kitose – normaliai sutrumpėja.
| Germanų prokalbė | Gotų k. | Senoji norvegų k. | Senoji anglų k. | Senoji vokiečių aukštaičių k. |
|---|---|---|---|---|
| -ō | -a | -u > Ø | -u / Ø | |
| -ô | -ō | -a | -o | |
Trimoriai (superilgieji) balsiai dažniausiai atsirasdavo morfemų sandūrose, kur dvimoriai (dviejų morų, dviejų trumpųjų skiemenų trukmės) ilgieji balsiai susiliedavo su trumpuoju balsiu, ypač išnykus įsiterpusiam laringalui (-VHV-). Pavyzdį be laringalų sudaro II klasės silpnieji (ō kamieno) veiksmažodžiai, kur -j- išnyko tarp balsių, todėl -ōja → ōa → ô (plg. *salbōjaną → *salbôną → gotų k. salbōn 'patepti, įtrinti'). Tačiau daugumoje atvejų superilgieji balsiai vartoti žodžio galo skiemenyse (galūnėse) galbūt todėl, kad šioje padėtyje balsiai negalėjo atsidurti skirtinguose skiemenyse. Be to, germanų prokalbėje, kaip ir baltų ir slavų prokalbėse, absoliutiniame žodžio gale buvo ilginami dvimoriai ilgieji balsiai, galbūt tam, kad geriau atitiktų žodžių prozodijos modelį, bet patikimiau tokius atvejus aiškinti Semerenio dėsnio poveikiu, pavyzdžiui: germ. prok. *arô 'aras, erelis' ← ide. *h₃ér-ō < *h₃ér-ōn < *h₃ér-ons visai kaip liet. akmuõ, slav. kamy ← *aḱmō̃ ← ide. *h₂éḱ-mō < *h₂éḱ-mōn < *h₂éḱ-mons. Kiti atvejai:
- balsiai sutraukiami išnykus laringalui: *wulfǫ̂ 'vilkų' ← *wulfôn ← archajinės pragermanų k. *wúlpōom ← ide. *wĺ̥kʷoHom; ō kamieno dgs. vard. *-ôz ← archajinės pragermanų k. *-āas ← ide. *-eh₂es.
- sutraukiami trumpieji balsiai: *wulfôz 'vilkai' ← ide. *wĺ̥kʷoes.
Tačiau laringalų pailginti balsiai netapo superilgaisiais, pavyzdžiui:
- ō kamieno vns. vard. *-ō ← *-ā ← ide. *-eh₂;
- ō kamieno vns. gal. *-ǭ ← *-ān ← *-ām (dėl Stango dėsnio) ← ide. *-eh₂m;
- ō kamieno dgs. gal. *-ōz ← *-āz ← *-ās (dėl Stango dėsnio) ← ide.* -eh₂ns;
Trimorių balsių likimas paliudytose germanų kalbose kitoks negu dvimorių: trimoriai balsiai žodžio gale išliko ilgaisiais, o iš dvimorių išsirutuliojo trumpieji balsiai. Pasak senesnių šio reiškinio teorijų, ir ilgieji, ir superilgieji balsiai buvo ilgieji, tačiau skyrėsi priegaide, t. y. ô ir ê buvo tariami su „cirkumfleksu“ (kylančia-krentančia-kylančia priegaide), bet ō ir ē – su „akūtu“ (kylančia priegaide), panašiai į priegaides šiuolaikinėse šiaurės germanų,baltų ir senojoje graikų kalbose teigiant, kad toks skyrimas yra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės. Vis dėlto šis požiūris buvo atmestas, nes skiriamosios intonacijos (priegaidės) nekirčiuotame skiemenyje su kontrastiniu (laisvuoju) kirčiu ir balsių ilgumu kalbose šiaip jau nederinamos. Šiuolaikinės teorijos superilguosius balsius perinterpretuoja kaip turinčius labai didelį skiemens svorį (tris moras) ir dėl to ilgesnius už paprastus ilguosius balsius.
Germanų prokalbės gyvavimo pabaigoje ilgieji balsiai žodžio gale buvo sutrumpinti, paversti trumpaisiais balsiais. Po to superilgieji balsiai visose padėtyse sutrumpėjo iki įprastinių ilgųjų ir, išskyrus žodžio galą, susiliejo su pirminiais ilgaisiais balsiais (dėl ankstesniojo trumpėjimo), taigi žodžio gale jie išlaikė savo skirtumą. Tai buvo vėlesnė tarmių raida, nes galutinis rezultatas įvairiose germanų kalbose skiriasi: rytų ir vakarų germanų kalbose žodžio galo ē trumpinamas į a, o senojoje norvegų kalboje – į i; gotų kalboje žodžio galo ō trumpinamas į a, o ankstyvosiose šiaurės ir vakarų germanų kalbose – į o (galbūt į [o]), kuris vėliau pavirto u (VI a. vėlyvąja frankų kalba Salijų įstatyme dar rašoma maltho).
Nuo to laiko sutrumpinti superilgieji balsiai žodžio gale rutuliojosi kaip paprasti ilgieji, turint omenyje ir tai, kad šiaurės ir vakarų germanų kalbose ē buvo pažemintas į ā. Šiaurės vakarų germanų kalbose, suvienbalsinus nekirčiuotąjį au, susidarė fonema, sutapusi su naujuoju žodžio galo ilguoju balsiu ō, tačiau, suvienbalsinus nekirčiuotąjį ai, susidarė naujas balsis ē, kuris sutapo ne su pirminiu ē, o labiau su ē₂, nes šis nebuvo pažemintas į ā. Toks skilimas, greta asimetriškos raidos vakarų germanų kalbose, kai ē žeminamas, bet ō – aukštinamas, rodo, kad dviejų garsų tarties aukštis išsiskyrė anksti, tačiau šiaurės germanų kalbose to nėra. Tai gali būti laikoma įrodymu, kad vakarų germanų kalbose ē pradėtas žeminti į ā tada, kai žodžio gale ilgieji balsiai tebebuvo išlaikyti, ir šis žeminimas vėlyvosios germanų prokalbės dialektų tęsiniu sklido į šiaurės germanų tarmes, bet jas pasiekė po to, kai balsiai jau buvo sutrumpinti.
ē₁ ir ē₂
Balsis ē₂ kaip fonema yra abejotinas ir žinomas tik nedidelėje žodžių grupėje; jis nustatomas lyginamuoju metodu, nes visuose įmanomuose įrodyti pavyzdžiuose iš ide. paveldėtas *ē (germ. prok. *ē₁) gotų kalboje atspindėtas kaip ē, o kitose germanų kalbose – kaip *ā; visos germanų kalbos patvirtina kai kuriuos ē atvejus (pvz., got./sen. ang./sen. norv. hēr 'čia' ← vėlyvosios germ. prok. *hē₂r). Gotų kalboje nedaromas joks rašybos ir turbūt fonetinis ē₁ ir ē₂ skirtumas, tačiau dviejų germanų prokalbės ilgųjų e tipo balsių buvimą remia dvi e tipo senosios Futharko runos, vadinamos „ėvaz“ ir „eivaz“.
Krahė (Krahe) ē₂ (antrinį ē) vertina kaip tapatų balsiui ī. Turbūt jis tęsia ide. ēi, galbūt rodo germanų prokalbėje buvus pereinamąjį etapą iš dvibalsio į paprastą ilgąjį balsį. Lėmanas (Lehmann) vardija tokią ē₂ kilmę:
- ēi: senosios vokiečių aukštaičių k. fiara, fera 'kumpis', gotų k. fera 'šoninė' ← germ. prok. *fē₂rō ← *pēi-s-eh₂ ← ide. *(s)peh₁i-.
- ea: VII stipriųjų veiksmažodžių klasės būtasis laikas su ai, al ar an plius priebalsis arba ē₁, pvz., senosios vokiečių aukštaičių k. erien 'arti' ← *arjanan greta būtojo l. iar, ier ← *e-ar-
- iz iškritus -z: senosios anglų k. mēd, senosios vokiečių aukštaičių k. miata 'atlygis' (greta senosios anglų k. meord, gotų k. mizdō) ← germ. prok. *mē₂dō ← *mizdō ← ide. *misdʰ-eh₂.
- tam tikros įvardinės formos, pvz., senosios anglų k. hēr, senosios vokiečių aukštaičių k. hiar 'čia' ← germ. prok. *hiar, sudaryta iš *hi- 'šis' ← ide. *ḱi- 'šis'
- tam tikro laikotarpio skoliniai iš lotynų kalbos su ē arba e šaknyje (senesni skoliniai rodo ir ī).
Nosiniai balsiai
Germanų prokalbės nosiniai balsiai kilę iš dviejų šaltinių. Senesnis ir dažnesnis šaltinis buvo žodžio galo -n (iš ide. -n arba -m) nekirčiuotuose skiemenyse, pradžioje davęs trumpuosius nosinius balsius -ą, -į, -ų, ilguosius -į̄, -ę̄, -ą̄ ir superilguosius -ę̂, -ą̂. Tada -ę̄ ir -ę̂ sutapo su -ą̄ ir -ą̂, kurie vėliau išsirutuliojo į -ǭ ir -ǫ̂. Kitas šaltinis, galiojęs tik vėlyvuoju germanų prokalbės laikotarpiu, buvo junginiai -inh-, -anh-, -unh-, kur nosinis priebalsis neteko savo uždarumos ir pailgino bei sunosino prieš jį einantį balsį, todėl atsirado -ą̄h-, -į̄h-, -ų̄h- (šiame straipsnyje teberašomi kaip -anh-, -inh-, -unh-).
Daugeliu atvejų nosinė tartis nebuvo skiriamoji ir reiškėsi tiesiog kaip papildoma, paviršinė artikuliacija. Nė viena germanų kalba, išsaugojusi žodžio galo balsius, neišlaikė jų nosinės tarties. Palyginti su nenosiniais balsiais, žodžio galo trumpieji nosiniai balsiai neduoda skirtingų atspindžių. Vis dėlto lyginamasis metodas reikalauja trejopos žodžio galo *-ō, *-ǭ ir *-ōn fonetinės skirties, visų šių balsių atspindžiai vėlesnėse germanų kalbose aiškiai skiriasi:
| Germanų prokalbė | Gotų k. | Senoji norvegų k. | Senoji vokiečių aukštaičių k. | Senoji anglų k. |
|---|---|---|---|---|
| -ō | -a | -u > — | -u / — | |
| -ǭ | -a | -e | ||
| -ōn | -ōn | -a, -u | -ōn | -an |
Skirtingi nosinio -ǭ ir nenosinio -ō atspindžiai atsirado dėl to, kad šiaurės vakarų germanų kalbose žodžio galo -ō /ɔː/ buvo paverstas /oː/, bet toks virsmas neturėjo įtakos balsiui -ǭ. Kai balsiai buvo sutrumpinti ir neteko nosinės tarties, šiųdviejų balsių artikuliavimo vieta jau skyrėsi ir jie nesusiliejo: -ō tapo /o/ (vėliau /u/), bet -ǭ pavirto /ɔ/ (vėliau /ɑ/). Dėl to susidarė skirtingi atspindžiai.
Žodžio viduryje balsių (iš -nh-) nosinė tartis buvo patvaresnė ir ankstyvuoju dialektų laikotarpiu išliko sveika.
Foneminiai nosiniai balsiai neabejotinai vartoti skandinavų prokalbėje ir senojoje norvegų kalboje. Senojoje islandų kalboje jie buvo išlaikyti bent iki 1125 m., iki anksčiausio tikėtino Pirmojo gramatinio traktato sukūrimo laiko, mat šiame traktate paliudyti nosiniai balsiai. Kaip rodo Pirmajame gramatiniame traktate sutinkami pavyzdžiai, germanų prokalbės nosiniai balsiai, kilę iš -nh- junginių, senojoje islandų kalboje buvo išlaikyti. Pavyzdžiui:
- há̇r 'ryklys' < *hą̄haz < germ. prok. *hanhaz
- ǿ̇ra 'jaunesnė' < *jų̄hizô < germ. prok. *junhizô (plg. gotų k. jūhiza)
Fonemiškumą įrodo minimaliosios poros, pavyzdžiui, ǿ̇ra 'jaunesnė' greta ǿra 'pykinti' < *wor-. Senojoje norvegų kalboje paveldėtieji germanų prokalbės nosiniai balsiai buvo prijungti prie kitokios kilmės nosinių balsių, pavyzdžiui, susidariusių netekus n prieš s. Šiuolaikinėje Švedijos elvdalų tarmėje vis dar vartojami nosiniai balsiai, paveldėti iš senosios norvegų kalbos, pvz., gą̊s 'žąsis' < sen. norv. k. gás (tikriausiai sunosinta, nors rašyboje neatspindėta); plg. vokiečių k. Gans su matomu pirminiu priebalsiu.
Panaši paviršinė (galbūt foneminė) nosinių ir nenosinių balsių priešprieša turima vakarų germanų kalbose, ji susidarė anglų-fryzų prokalbėje maždaug apie 400 m. Germanų prokalbės viduriniai nosiniai balsiai buvo paveldėti, tačiau prie jų prisidėjo dėl ingevonų nosinių pučiamųjų priebalsių dėsnio susidarę nauji nosiniai balsiai: veikiant šiam dėsniui, nosiniai priebalsiai išnyko (germanų prokalbėje tik prieš -h-) taip pat ir visose padėtyje prieš pučiamuosius priebalsius (neišskiriant ir -mf-, -nþ- bei -ns- atvejų). Nosinių ir nenosinių ilgųjų balsių skyrimą atspindi kitoks ilgojo nosinio *ą̄ pokytis, mat senojoje anglų ir senojoje fryzų kalbose jis buvo paaukštintas į ō, o nenosinis ilgasis *ā sutinkamas kaip supriešakėjęs ǣ. Iš to išplaukia:
- anglų k. goose 'žąsis', vakarų fryzų k. goes, šiaurės fryzų k. goos < sen. anglų k./fryzų k. gōs < anglų-fryzų k. *gą̄s < germ. prok.*gans
- anglų k. tooth 'dantis' < sen. anglų k. tōþ, sen. fryzų k. tōth < anglų-fryzų k. *tą̄þ < germ. prok. *tanþs
- anglų k. brought 'atneštas', vakarų fryzų k. brocht < sen. anglų k. brōhte, sen. fryzų k. brōchte < anglų-fryzų k. *brą̄htæ < germ. prok. *bringaną.
Fonotaktika
Germanų prokalbės žodžio pradžios ir žodžio vidurio padėtyse galėjo būti vartojami tokie junginiai:
- nedantinis trankusis + l: pl, kl, fl, hl, sl, bl, gl, wl
- trankusis + r: pr, tr, kr, fr, þr, hr, br, dr, gr, wr
- nelūpinis trankusis + w: tw, dw, kw, þw, hw, sw
- gomurinis + nosinis, s + nosinis: kn, hn, sm, sn
Tik žodžio vidurio padėtyje galėjo būti tokių junginių:
- tl
- sklandusis + w: lw, rw
- geminatos: pp, tt, kk, ss, bb, dd, gg, mm, nn, ll, rr, jj, ww
- priebalsis + j: pj, tj, kj, fj, þj, hj, zj, bj, dj, gj, mj, nj, lj, rj, wj
Tik žodžio vidurio ir žodžio galo padėtyse galėjo būti vartojami šie junginiai:
- pučiamasis + trankusis: ft, ht, fs, hs, zd
- nosinis + trankusis: mp, mf, ms, mb, nt, nk, nþ, nh, ns, nd, ng (vis dėlto nh buvo supaprastintas į h, vėlyvojoje germanų prokalbėje sunosinus ir pailginus prieš jį einantį balsį)
- l + priebalsis: lp, lt, lk, lf, lþ, lh, ls, lb, ld, lg, lm
- r + priebalsis: rp, rt, rk, rf, rþ, rh, rs, rb, rd, rg, rm, rn
Junginių s + duslusis sprogstamasis priebalsis (sp, st, sk) galėjo pasitaikyti bet kurioje žodžio padėtyje.
Tolesnė raida
Dėl kirčio atitraukimo į žodžio pradžią nekirčiuotų skiemenų balsiai, pradedant vėlyvąja germanų prokalbe ir baigiant įvairių dialektų istorija, ilgainiui buvo redukuoti. Jau germanų prokalbėje buvo išnykę žodžio galo /e/ ir /ɑ/, o nekirčiuotuose skiemenyse /e/ sutapo su /i/. Iki pradedant skilti į dialektus, trečiajame skiemenyje dažniausiai ėmė iškritinėti balsiai, pavyzdžiui, kai kuriose esamojo laiko galūnėse galinis -i, taip pat – balsiai daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnėse -maz ir -miz bei esamojo laiko veiksmažodžių pirmojo daugiskaitos asmens galūnėje.
Trumpieji žodžio galo nosiniai balsiai vis dėlto išliko ilgiau, kaip leidžia spręsti skandinavų prokalbė, kur vis dar išlaikomas žodžio galo -ą (horna auksiniuose Galehuso raguose), tačiau daugiskaitos naudininke turima -mz (gestumz Stentofteno runų akmenyje). Šiek tiek žymesnis trumpinimas sutinkamas gotų kalboje, kurioje nukritę visi žodžio galo trumpieji balsiai, išskyrus u. Senojoje vokiečių aukštaičių ir senojoje anglų kalbose pradžioje nekirčiuoti i ir u buvo išsaugoti, tačiau vėliau ilguose žodžiuose iškrito, o tada senojoje vokiečių aukštaičių kalboje pagal analogiją buvo panaikinti ir trumpuose žodžiuose.
Senosios anglų kalbos netiesioginiai pavyzdžiai rodo, kad žodžio galo -ą šios kalbos istorijoje buvo išsaugotas. Tai matyti iš bendraties priesagos -an (< *aną) ir būtojo laiko stipriojo dalyvio galūnės -en (< *-anaz). Kadangi ankstyvojoje senojoje anglų kalboje balsis /a/ sunosintuose balsiuose arba prieš užpakalinius balsius į /æ/ nesupriešakėja, susidarė balsių kaita, nes užpakalinio balsio ą bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriešakėti prieš jį einančiam balsiui: *-aną > *-an, tačiau *-anaz > *-ænæ > *-en. Todėl anglų-fryzų kalboje ā [ɑː], jei tik po jo neidavo /n, m/ arba jeigu jis nebūdavo sunosintas, buvo supriešakėjęs į ǣ [æː]. Šis reiškinys, žinomas kaip anglų-fryzų paryškinimas, arba pirmasis supriešakėjimas, turėjo įvykti labai ankstyvame anglų-fryzų kalbų istorijos etape – iki netenkant žodžio galo -ą.
Žodžio galo balsių ir junginių refleksai dukterinėse kalbose:
| Galūnės | Germanų prokalbė | Gotų k. | Šiaurės germanų k. | Vakarų germanų k. | Senoji norvegų k. | Senoji vokiečių aukštaičių k. | Senoji anglų k. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| a (< ide. o) kamieno vyr. g. vienaskaitos galininkas | ą | — | a | a? | — | — | — |
| i kamieno vyr. g. vienaskaitos galininkas | į | i? | |||||
| u kamieno vienaskaitos galininkas | ų | u? | |||||
| a (< ide. o) kamieno vienaskaitos vardininkas | az | s | az | r | |||
| i kamieno vienaskaitos vardininkas | iz | iz | i | i/— | e/— | ||
| u kamieno vienaskaitos vardininkas | uz | us | uz | u | u/— | ||
| esamojo l. vienaskaitos I asmuo | ō | a | o > u | o > u | — | ||
| ō (< ā < ide. eh₂) kamieno būdvardžių vienaskaitos galininkas | ǭ | ō | ā | a | a | e | |
| ō (< ā < ide. eh₂) kamieno daugiskaitos galininkas | ōz | ōs | ōz | ar | |||
| silpnųjų veiksmažodžių būtojo laiko vienaskaitos III asmuo | ē | a | e > i | a | i | ||
| a (< ide. o) kamieno vienaskaitos naudininkas | ai | ē | ē | e | |||
| trumpojo ja (< ide. yo) kamieno bev. g. vienaskaitos vardininkas | ją | i | ja | i > ī | — | i | |
| trumpojo ja (< ide. yo) kamieno vyr. g. vienaskaitos vardininkas | jaz | is > jis | jaz | r | |||
| i kamieno daugiskaitos vardininkas | īz | eis (=īs) | īz | ī | ir | ||
| ilgojo ja (< ide. yo) kamieno vyr. g. vienaskaitos vardininkas | ijaz | ijaz | |||||
| ilgojo ja (< ide. yo) kamieno bev. g. vienaskaitos vardininkas | iją | i | ija | i | |||
| būtojo l. subjunktyvo vienaskaitos III asmuo | ī | ī | |||||
| prieveiksmių priesaga | ô | ō | ō | ō | a | o | a |
| daugiskaitos kilmininkas | ǫ̂ | ||||||
| ō (< ā < ide. eh₂) kamieno daugiskaitos vardininkas | ôz | ōs | ōz | ar | |||
| u kamieno vienaskaitos kilmininkas | auz | aus (=ɔ̄s) | |||||
| prieveiksmio priesaga | ê | ē | ā | a | e | ||
Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios germanų prokalbės galūnės visose paliudytose dukterinėse kalbose susiliejo, tačiau vis dar skiriamos skandinavų prokalbės runose, pavyzdžiui, *-īz greta *-ijaz (þrijōz dohtrīz 'trys dukterys' Tunės akmenyje greta vardo Holtijaz auksiniuose Galehuso raguose).
Morfologija
Rekonstrukcija yra apytikslė, esama keletas įvairiais laipsniais besiskiriančių rekonstravimo variantų. Visos rekonstruotos formos žymimos žvaigždute (*).
Dažnai teigiama, kad germanų kalbose labai supaprastinta kaitybos sistema, palyginti su graikų ir lotynų kalbomis ar sanskritu. Nors tam tikru mastu tai – tiesa, tikriausiai taip yra dėl vėlyvo germanų kalbų paliudijimo, o ne dėl kokio nors germanų kalboms būdingo „paprastumo“. Pavyzdžiui, 500 metų skiria 360-ųjų gotų Evangelijos ištraukas ir 830-ųjų senosios vokiečių aukštaičių Tacianą, bet senoji vokiečių aukštaičių kalba, nors iš vakarų germanų kalbų yra archajiškiausia, nebeturi daugybės gotų kalboje matomų senovinių ypatybių, tarp jų dviskaitos ir veiksmažodžių neveikiamosios rūšies žymenų, VII klasės būtojo l. stipriųjų veiksmažodžių reduplikacijos, šauksmininko ir antroje vietoje einančių klitikų (Vakernagelio dėsnis). Gali būti, jog dar daug archajiškų ypatybių buvo prarasta maždaug nuo dviejų šimtų metų pr. m. e. germanų prokalbės laikotarpio iki paliudytos gotų kalbos. Be to, IV a. liaudies lotynų kalba ir vidurinės indų kalbos, – gyvavo tuo pat metu, kaip gotų kalba, – buvo žymiai paprastesnės negu klasikinė lotynų kalba ir sanskritas, tad, labai tikėtina, nebuvo senoviškesnės už gotų kalbą. Pasakytina, kad kai kurie graikų ir lotynų kalbų bei sanskrito kaitybos sistemos elementai buvo naujoviški, indoeuropiečių prokalbėje dar nesutinkami.
Pagrindinės morfologijos ypatybės
Germanų prokalbėje buvo šeši linksniai, trys giminės, trys skaičiai, trys nuosakos (tiesioginė, subjunktyvas (ide. optatyvas), liepiamoji) ir dvi rūšys (veikiamoji ir neveikiamoji (ide. vidurinė)). Tokia sistema labai panaši į apie 200 metus turėtąsias lotynų, graikų ir vidurio indų kalbose.
Daiktavardžiai ir būdvardžiai buvo linksniuojami (mažiausiai) šešiais linksniais: vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku, šauksmininku. Vietininkas sutapo su naudininku, o abliatyvas susiliejo su kilmininku, naudininku arba įnagininku. Tačiau keli seniau buvusio vietininko ir abliatyvo palaikai matomi kai kuriose įvardžių ir prieveiksmių formose: *innai < *in-n-ai 'viduje' su buvusio vietininko galūne *-ai < ide. *-oy; *gernô < *gern-ô 'noriai' su buvusio abliatyvo galūne *-ô < *-ôt < ide. *-eh₂d. Įvardžiai buvo linksniuojami panašiai, tik neturėjo atskiro šauksmininko linksnio. Įnagininkas išliko tik vakarų germanų kalbose, o šauksmininkas – tik gotų kalboje.
Veiksmažodžiai ir įvardžiai turėjo tris skaičius: vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą. Įvardžių dviskaita išliko visose senesnėse kalbose, o veiksmažodžių – tik gotų kalboje, manytina, kad (numanomos) daiktavardžių ir būdvardžių dviskaitos formos išnyko iki pasirodant seniausiems rašytiniams šaltiniams. Kaip ir italikų kalbose, dviskaita galėjo būti prarasta iki germanų prokalbei tampant atskira kalbų šaka.
Priebalsių ir balsių kaita
Germanų prokalbės istorijoje įvyko keletas garsų pokyčių, kurie buvo būdingi tik tam tikrose padėtyse. Kai kurie pokyčiai buvo gramatizuoti, o kiti ir toliau reikšdavosi kaip fonetinės taisyklės ir iš dalies buvo alofoniški arba veikė kaip išorinis filtras.
Bene toliausiai siekianti kaita buvo tarp [*f, *þ, *s, *h, *hw] ir [*b, *d, *z, *g, *gw], tarp dusliųjų ir skardžiųjų pučiamųjų, žinoma kaip gramatinė kaita, kurią sukėlė ankstesnis Vernerio dėsnio poveikis. Ši kaita sutinkama įvairioje aplinkoje:
- Veiksmažodžių galūnėse, kurios silpnųjų veiksmažodžių būdavo dusliosios, o stipriųjų veiksmažodžių – skardžiosios.
- Įvairiose stipriųjų veiksmažodžių klasėse. Duslieji variantai vartoti tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo laikų vienaskaitoje, skardieji variantai – likusiose būtojo laiko formose.
- Stipriuosiuose veiksmažodžiuose (duslieji) ir iš jų padarytuose kauzatyviniuose veiksmažodžiuose (skardieji).
- Veiksmažodžiuose ir išvestuose daiktavardžiuose.
- Kai kurių daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos formose.
Kitą pokyčių rūšį sukėlė germanų pučiamųjų priebalsių dėsnis, kuris ir toliau galiojo atskirų dukterinių kalbų raidos istorijoje. Tokie pokyčiai pasitaiko prieš priesaginį -t, sakykime:
- Stipriųjų veiksmažodžių būtojo laiko vienaskaitos II asmens galūnėje *-t.
- Silpnųjų veiksmažodžių būtajame laike, kai jame nėra įterpto balsio.
- Su priesagomis *-tiz, *-tuz, *-taz iš veiksmažodžių sudarytuose daiktavardžiuose, kur taip pat turėti variantai su -þ- ir -d-, jei po jų neidavo trankusis priebalsis.
Dėl Zyverso dėsnio susidarė kaita, atsiradusi ne dėl garsų pokyčių: ją priesagose sukėlė -j- ir -ij- kaitaliojimasis, priklausantis nuo prieš priesagą einančios morfemos ilgumo. Jei ankstesnė morfema būdavo sudaryta iš vieno trumpojo balsio, po kurio eidavo vienas priebalsis, buvo vartojama -j- . Visais kitais atvejais, jei, pavyzdžiui, ankstesniame skiemenyje pasitaikydavo ilgasis balsis arba dvibalsis, du arba daugiau priebalsių arba jei eidavo daugiau negu vienas skiemuo, buvo vartojama -ij-. Svarbus morfemų ir žodžių skirtumas, nes variantas su -j- pasitaiko ir žodžiuose, turinčiuose kitokią negu antrojo skiemens su -j- priesagą. Ryškus pavyzdys – veiksmažodžių priesaga *-atjaną, kuri išlaiko -j-, nors, sudarius visą žodį, prieš -j- eina du skiemenys.
Į aukščiau aprašytą reiškinį panašus -j- ir -i-, taip pat – -ij- ir -ī- kaitaliojimasis. Tokia kaita atsirado netekus -j- prieš -i-, ir ji susidarydavo visada, kai galūnė būdavo jungiama prie veiksmažodžio arba daiktavardžio, turinčio priesagą -(i)j- (ši buvo dažna). Panaši, bet žymiai retesnė kaita vyko tarp -aV- ir -aiC-, kai -j- išnyko padėtyje tarp dviejų balsių; ši padėtis pasitaikydavo subjunktyvo esamajame laike: *-aų < *-ajų I asmenyje, *-ai- – kituose asmenyse. Toks dviejų atvejų derinys sudarė prielaidas III klasės silpnųjų veiksmažodžių -ā- ir -ai- kaitai, kur -ā- < -aja- < -əja-, o -ai- < -əi- < -əji-.
Pirmoji mutacija buvo svarbus balsių pokyčių šaltinis, ji ir toliau veikė atskirų dukterinių kalbų istorijoje (nors gotų kalboje jos arba nėra, arba ji negalioja). Germanų prokalbėje pokyčių patyrė tik balsis -e-, kurį paaukštino tolesnio skiemens -i- arba -j-. Pavyzdžių yra daug:
- Veiksmažodžių galūnės, prasidedančios -i-: esamojo laiko vienaskaitos II ir III asmenys, daugiskaitos III asmuo.
- Daiktavardžio galūnės, u kamiene prasidedančios -i-: vienaskaitos naudininkas, daugiskaitos vardininkas ir kilmininkas.
- Kauzatyvo veiksmažodžiai, sudaryti iš stipriųjų veiksmažodžių su priesaga -j-.
- Su priesaga -j- iš daiktavardžių sudaryti veiksmažodžiai.
- Su priesaga -j- iš daiktavardžių sudaryti daiktavardžiai.
- Daiktavardžiai ir būdvardžiai, sudaryti su daugybe priesagų, tarp jų su -il-, -iþō, -į̄, -iskaz, -ingaz.
Daiktavardis
Iš esmės linksniavimo sistema buvo paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės. Jei linksniuojant tarp šaknies ir galūnės yra jungiamasis balsis (kamiengalis), linksniavimo tipai skirstomi pagal šiuos balsius. Kai tarp šaknies ir galūnės eina ne balsis, o priebalsiais besibaigiančios priesagos, linksniavimo tipai skirstomi pagal jas ir vadinami priebalsiniais priesaginiais. Jei tarp šaknies ir galūnės nėra nei jungiamojo balsio, nei priesagos, galūnė dedama iš karto prie šaknies, toks linksniavimo tipas vadinamas priebalsiniu šakniniu. Daiktavardžių ir kitų linksniuojamųjų žodžių o kamienas vadinamas tematiniu, o visi kiti – atematiniais.
Pagrindines germanų prokalbės linksniuotes sudarė kamienai a < ide. o , ō < ā < ide. eh₂, n (priebalsinis priesaginis), i ir u. Pirmieji trys linksniavimo tipai buvo ypač svarbūs ir tarnavo kaip būdvardžių linksniuočių pamatas; visus kitus linksniavimo tipus buvo linkstama pervesti į juos. Pirmieji du tipai atitinkamai turėjo variantus ja, wa ir jō, wō; pradžioje jie buvo linksniuojami visiškai taip pat, kaip kiti tos klasės daiktavardžiai, bet vėliau dėl garsų pokyčių šie variantai išsiskyrė į atskirus poklasius. Priebalsiniai priesaginiai n kamieno daiktavardžiai pasižymėjo įvairiais poklasiais, tarp jų ōn (vyr. ir mot. g.), an (bev. g.) ir īn (mot. g., daugiausia abstraktūs daiktavardžiai). Taip pat turėta mažesnė šakninių daiktavardžių klasė (prieš galūnes besibaigianti įvairiais priebalsiais), giminystės ryšius nusakantis priebalsinis kamienas su priesaga er ir priebalsinis bev. g. kamienas su priesaga z < ide. s (ši klasė labai išsiplėtojo vokiečių kalboje). Esamojo laiko dalyviai ir keletas daiktavardžių baigėsi nd < ide. nt. Bevardės giminės daiktavardžiai nuo atitinkamo kamieno vyr. ir mot. g. daiktavardžių skyrėsi tik vardininku-galininku-šauksmininku, kur visi trys linksniai buvo sutapę.
Germanų prokalbės linksniavimo tipų galūnės:
| Tematiniai | Atematiniai | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| *-a- < ide. *-o- | Priebalsiniai | *-ō- < *-ā- < ide. *-eh₂- | *-i- | *-u- | ||||||
| vyr. g. | bev. g. | vyr. g.–mot.g. | bev. g. | mot. g. | vyr. g.-mot. g. | bev. g. | vyr. g.-mot. g. | bev. g. | ||
| Vienaskaita | V. | *-az | *-ą | *-s, *-ø | *-ø | *-ō | *-iz | *-i | *-uz | *-u |
| K. | *-as, -is | *-iz | *-ōz | *-īz | *-auz | |||||
| N. | *-ai | *-i | *-ōi | *-ī | *-iwi | |||||
| G. | *-ą | *-ą | *-ų | *-ø | *-ǭ | *-į | *-i | *-ų | *-u | |
| Įn. | *-ō | *-ē (?) | *-ō | *-ī | *-ū | |||||
| Š. | *-ø | *-ą | *-ø | *-ō | *-i | *-i | *-u | *-u | ||
| Daugiskaita | V. – Š. | *-ōz, -ōs | *-ō | *-iz | *-ō | *-ôz | *-īz | *-ī | *-iwiz | *-ū |
| K. | *-ǫ̂ | *-ǫ̂ | *-ǫ̂ | *-(i)jǫ̂ | *-iwǫ̂ | |||||
| N. | *-amaz | *-umaz | *-ōmaz | *-imaz | *-umaz | |||||
| G. | *-anz | *-ō | *-unz | *-ō | *-ōz | *-inz | *-ī | *-unz | *-ū | |
| Įn. | *-amiz | *-umiz | *-ōmiz | *-imiz | *-umiz | |||||
Būdvardis
Būdvardžiai su daiktavardžiais buvo derinami linksniu, skaičiumi ir gimine. Būdvardžiai išsirutuliojo į stipriąją ir silpnąją linksniuotes, pradžioje atitinkamai turėjusias neapibrėžtą ir apibrėžtą reikšmes. Dėl savo apibrėžtumo dukterinėse kalbose silpnosios formos pradėtos vartoti su parodomaisiais įvardžiais ir žymimaisiais artikeliais. Terminai „stiprioji“ ir „silpnoji“ grįsti tolesne šių linksniuočių raida dukterinėse kalbose, pavyzdžiui, vokiečių ir senojoje anglų, kuriose stiprioji linksniuotė pasižymi skirtingesnėmis galūnėmis. Prokalbėje, kaip ir gotų kalboje, tokie terminai nėra svarbūs. Stiprioji linksniuotė grįsta a ir ō kamienais, vartojant įvardines ide. galūnes; silpnoji linksniuotė grįsta daiktavardinėmis n kamieno galūnėmis. Yra išlikę u ir i kamienų būdvardžių pėdsakų, šių kamienų galūnių pasitaikydavo tik viename kitame linksnyje.
| Linksnis | Stiprioji linksniuotė | Silpnoji linksniuotė | ||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Vienaskaita | Daugiskaita | Vienaskaita | Daugiskaita | |||||||||
| Vyr g. | Bev. g. | Mot. g. | Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | |
| V. | *blindaz | *blinda-tō | *blindō | *blindai | *blindō | *blindôz | *blindô | *blindô | *blindǭ | *blindaniz | *blindōnō | *blindōniz |
| K. | *blindas, -is | *blindaizōz | *blindaizǫ̂ | *blindaizǫ̂ | *blindiniz | *blindōniz | *blindanǫ̂ | *blindōnǫ̂ | ||||
| N. | *blindammai | *blindaizōi | *blindaimaz | *blindaimaz | *blindini | *blindōni | *blindammaz | *blindōmaz | ||||
| G. | *blindanǭ | *blinda-tō | *blindō | *blindanz | *blindō | *blindôz | blindanų | blindô | blindōnų | blindanunz | blindōnō | blindōnunz |
| Įn. | *blindanō | *blindaizō | *blindaimiz | *blindaimiz | *blindinē | *blindōnē | *blindammiz | *blindōmiz | ||||
Būdvardžiai galėjo būti nelyginamojo (paprastas būdvardis), aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnių. Aukštesnysis laipsnis būdavo sudaromas su priesagomis -izô arba -ōzô ir visada būdavo linksniuojamas pagal an ir īn kamienus. Aukščiausiasis laipsnis būdavo sudaromas su priesagomis -istaz arba -ōstaz ir linksniuojamas kaip paprasti a kamieno būdvardžiai. Kuris aukštesniojo arba aukščiausiojo laipsnių priesagos variantas – su -i- ar su -ō- – pasirenkamas, priklausydavo nuo nelyginamojo laipsnio būdvardžio, tačiau kartais variantai būdavo atsitiktiniai ir nenuspėjami. ja, i ir u kamienų būdvardžiai visada įgydavo priesagą su -i-. Taisyklingieji a kamieno būdvardžiai galėdavo gauti ir vieną, ir kitą variantą, numatyti vartoseną sunku, todėl tenka kiekvieną atvejį įsiminti.
Taip pat buvo vartojama reta aukštesniojo laipsnio forma su -umô, kuri buvo linksniuojama kaip įprastos aukštesniojo laipsnio formos. Ji sutinkama liktiniuose vediniuose ir tikriausiai nebuvo labai dari. Šalia tokio aukštesniojo laipsnio buvo atitinkamas aukščiausiasis su priesaga -umistaz.
Kai kurie būdvardžiai buvo laipsniuojami netaisyklingai, jiems buvo būdingos supletyvios formos, pavyzdžiui: *ubilaz 'blogas', *wirsizô 'blogesnis', *wirsistaz 'blogiausias'.
Įvardis
Pirmojo ir antrojo asmenų įvardžių linksniavimas labai skyrėsi nuo kitų linksniuojamųjų žodžių, tokių linksnių formų vardažodžiai neturėjo. Linksnių sistema nebuvo tokia įvairi – buvo skiriami tik keturi linksniai: sutapo naudininkas ir įnagininkas, o šauksmininkas nesiskyrė nuo vardininko. Paradigma buvo supletyvinė, pasižymėjo skirtingomis gramatinių skaičių ir vardininko bei likusių linksnių šaknimis.
Ypatinga buvo tai, kad šie pirmojo ir antrojo asmenų įvardžiai išsaugojo dviskaitos formas, nusakančias būtent du dalykus. Veiksmažodžiai taip pat buvo išlaikę pirmojo ir antrojo asmenų dviskaitą, kuri buvo derinama su šiais įvardžiais. Kiti linksniuojamieji žodžiai neteko dviskaitos, todėl veiksmažodžių trečiasis dviskaitos asmuo išnyko, nes pasidarė neįmanoma derinti tarinio su veiksniu. Nors asmeninių įvardžių dviskaita išliko visose senesniosiose kalbose, veiksmažodžių dviskaita išlaikyta tik gotų kalboje. Kitų linksniuojamųjų žodžių dviskaita išnyko ikirašytiniu laikotarpiu.
| I asmuo | II asmuo | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Vienaskaita | Dviskaita | Daugiskaita | Vienaskaita | Dviskaita | Daugiskaita | |
| V. | *ek *ik1 | *wet *wit1 | *wīz *wiz1 | *þū | *jut | *jūz |
| K. | *mīnaz | *unkeraz | *unseraz | *þīnaz | *inkweraz | *izweraz |
| N.–Įn. | *miz | *unkiz | *unsiz | *þiz | *inkwiz | *izwiz |
| G. | *mek *mik1 | *unk | *uns | *þek *þik1 | *inkw | *izwiz |
1 – Nekirčiuoti variantai
Kilmininko vietoje vartoti savybiniai įvardžiai: *mīnaz 'manas', *unkeraz 'mudviejų („mudviejas“)', *unseraz 'mūsiškis' ir t. t. Jie buvo linksniuojami kaip stiprieji būdvardžiai.
Germanų prokalbėje turėtas bendrasis anaforinis įvardis *iz 'jis', kilęs iš ide. parodomojo įvardžio *is 'anas'. Šis įvardis buvo vartojamas trečiajam asmeniui įvardyti. Jo linksniavimas:
| Vienaskaita | Daugiskaita | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | |
| V. | *iz | *it | *sī | *īz | *ijō | *ijôz |
| K. | *es | *ezōz | *ezǫ̂ | |||
| N. | *immai | *ezōi | *imaz | |||
| G. | *inǭ | *it | *ijǭ | *inz | *ijō | *ijôz |
| Įn. | *ina? | *ezō | *imiz | |||
Germanų prokalbėje pradžioje buvo vartojami du parodomieji įvardžiai (artimo rodymo *hi- 'šis', tolimojo rodymo *sa/sō/þat 'anas, tas'), jie galėjo būti pasitelkti tiek kaip būdvardžiai, tiek kaip įvardžiai, nors artimo rodymo įvardis gotų kalboje traukėsi iš vartosenos (pvz., gotų k. gal. hina, naud. himma, bev. g. hita) ir buvo pradėjęs nykti kitose kalbose. Artimojo rodymo įvardis *hiz ‘šis’ linksniuotas kaip *iz 'jis'. Galiausiai išliko tik tolimojo rodymo įvardis ir išsirutuliojo į žymimąjį artikelį, anglų kalboje davęs determinantus (pažymimuosius žodžius) the ir that. Šiaurės vakarų germanų kalbose (bet ne gotų k.) susidarė naujas artimojo rodymo įvardis (this 'šis' kaip priešprieša that 'anas'), prie tolimojo rodymo įvardžio pridėjus -si (pvz., norvegų k. runose vns. vard. sa-si, kilm. þes-si, naud. þeim-si), ir vėliau įvairiose dukterinėse kalbose tokie dariniai patyrė sudėtingą raidą. Naujieji parodomieji įvardžiai davė pagrindą anglų kalbos determinantams this 'šis', these 'šie' ir those 'anie'. (Pradžioje these ir those buvo tarminiai įvardžio this daugiskaitos variantai.)
| Vienaskaita | Daugiskaita | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | |
| V. | *sa | *þat | *sō | *þai | *þō | *þōz |
| K. | *þas | *þaizōz | *þaizǫ̂ | |||
| N. | *þammai | *þaizōi | *þaimaz | |||
| G. | *þanǭ | *þat | *þǭ | *þanz | *þō | *þōz |
| Įn. | *þanō | *þaizō | *þaimiz | |||
Klausiamasi įvardis *hwaz 'kas' buvo linksniuojamas panašiai, bet neturėjo daugiskaitos. Moteriškoji giminė tikriausiai buvo vartojama retai, tik tada, kai daiktas ar žmogus, apie kurį klausiama, buvo žinomas kaip moteriškosios giminės.
| Vyr. g. | Bev. g. | Mot. g. | |
|---|---|---|---|
| V. | *hwaz, *hwiz | *hwat | *hwō |
| K. | *hwes, *hwas | *hwezōz | |
| N. | *hwammai | *hwezōi | |
| G. | *hwanǭ | *hwat | *hwǭ |
| Įn. | *hwē, *hwī | *hwezō | |
Turėta keletas kitokių įvardžių ir determinantų, pavyzdžiui, *jainaz ‘anas’, *aljaz 'kitas' ir *allaz 'visas'. Jie buvo linksniuojami kaip stiprieji būdvardžiai, silpnųjų formų paprastai neturėdavo.
Skaitvardis
Skaitvardžiai 1-4 germanų prokalbėje buvo linksniuojami ir kaitomi giminėmis, iš esmės tęsdami indoeuropiečių prokalbės būklę:
- ide. *h₁oinos 'vienas > *ainaz;
- ide. *dwo- 'du' > *twa;
- ide. *treyes 'trys' > *þrijiz > *þrīz;
- ide. *kʷetwores 'keturi' > fiðwor.
Skaitvardžiai nuo 5 iki 10, kaip ir indoeuropiečių prokalbėje, nebuvo linksniuojami:
- *fimf 'penki';
- *sehs 'šeši';
- *sebun 'septyni';
- *ahtōu 'aštuoni';
- *ne(w)un 'devyni';
- *tehun 'dešimt'.
Skaitvardžiai 11 ir 12 buvo sudaromi su veiksmažodžio kamienu *likʷ- 'likti', ir tai yra baltų-germanų bendrybė:
- *ainlif 'vienuolika';
- *twalif 'dvylika'.
Skaitvardžiai 13-19 buvo dūriniai iš vienetų pavadinimų, prie kurių jungiamas skaitvardžio „dešimt“ pavadinimas.
Skaitvardis *hundą 'šimtas' iš ide. paveldėjo a < ide. o kamieno bevardę giminę, turėjo vienaskaitą bei daugiskaitą ir buvo linksniuojamas. Skaitvardis *þūsundī 'tūkstantis' priklausė moteriškajai jō < yā < ide. *yeh₂ kamieno giminei su ī galūne vardininke ir taip pat buvo kaitomas skaičiais bei linksniais.
Veiksmažodis
Germanų prokalbėje buvo tik du laikai (esamasis ir būtasis), o, sakykime, senojoje graikų, lotynų, praslavų kalbose ir sanskrite – 5-7 laikai. Iš dalies toks skirtumas paaiškinamas galūnių netekimu, dėl kurio išnyko kai kurie indoeuropiečių prokalbės laikai. Pavyzdžiui, D. Rindžo (D. Ringe) manymu, germanų prokalbėje anksti išnyko imperfektas, nebaigtinis būtasis laikas (panašiai yra atsitikę daugumoje kitų kalbų), tada susiliejo esamasis laikas ir aoristas bei tiesioginė nuosaka ir subjunktyvas. (Ši prielaida jam leido nustatyti atvejus, kai germanų prokalbės tiesioginės nuosakos formos atrodo kaip aoristo subjunktyvas.)
Vis dėlto dauguma kitų kalbų laikų (pvz., būsimasis, būsimasis atliktinis, pliuskvamperfektas, lotynų k. imperfektas – nebaigtinis būtasis laikas) tarpusavyje nesusiję ir laikytini atskiromis tų kalbų naujovėmis. Pavyzdžiui, graikų kalboje vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su priesaga -s- akivaizdžiai išvestas iš desideratyvo, kuris ide. buvo darybinės morfologijos sistemos (ne kaitybinės sistemos) dalis; sanskrite būsimajam laikui vartojama priesaga -sy-, kilusi iš kitokios desideratyvo veiksmažodžio konstrukcijos, ir sanskrito būsimasis laikas dažnai turi kitokį negu graikų kalboje balsių kaitos laipsnį. Baltų kalbose taip pat vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su priesaga -sy-, turintis tematines galūnes. Lotynų kalbos būsimajam laikui būdingos arba ide. subjunktyvo, arba ide. veiksmažodžio */bʱuː/ 'būti' galūnės. Taip pat lotynų k. imperfektas (būtasis nebaigtinis laikas) ir pliuskvamperfektas yra italikų naujovės, nesusijusios su atitinkamomis graikų ir sanskrito formomis; nors graikų ir sanskrito pliuskvamperfektas atrodo susiję, tačiau jo paralelių kitose indoeuropiečių kalbose nėra, kas leidžia daryti išvadą, jog šis laikas yra arba bendra graikų ir sanskrito naujovė, arba atskira, atsitiktinai sutapusi šiųdviejų kalbų raida. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad germanų prokalbė pasižymėjo negebėjimu kurti naujų vientisinių laikų ir buvo linkusi netekti paveldėtųjų. Vėliau germanų kalbose buvo sudaryta naujoviškų sudėtinių laikų, o anglų kalba pasižymi bene labiausiai išplėtota tokių laikų sistema. Kita vertus, daugumoje vokiečių aukštaičių tarmių ir afrikanse vėliau buvo prarastas net ir būtasis laikas.
Pagal būtojo laiko darybą germanų prokalbės veiksmažodžiai skirstomi į dvi pagrindines grupes – į „stipriuosius“ ir „silpnuosius“. Stiprieji veiksmažodžiai pasižymėjo kamieno balsių kaita ir/arba reduplikacija (daugiausiai kilusia iš indoeuropiečių prokalbės perfekto), o silpnuosiuose veiksmažodžiuose buvo pasitelkiama dantinė priesaga (šiuo metu paprastai laikoma reduplikuoto ide. imperfekto *dheH1-, pradžioje reiškusio 'dėti', germanų prokalbėje 'daryti', atspindžiu). Stiprieji veiksmažodžiai skirstomi į septynias pagrindines klases, o silpnieji veiksmažodžiai – į penkias (nors jokioje paliudytoje kalboje nėra daugiau kaip keturių silpnųjų veiksmažodžių klasių). Stiprieji veiksmažodžiai esamajame laike iš esmės neturėdavo priesagų, nors kai kuriems buvo būdinga priesaga -j-, tiesiogiai tęsianti ide. -y-, o keletas turėjo intarpą -n-, tęsiantį ide. intarpą -n-. Beveik visiems silpniesiems veiksmažodžiams buvo būdingos esamojo laiko priesagos, kurios atskirose klasėse skyrėsi. Dar vienos mažos, bet labai svarbios veiksmažodžių grupės esamasis laikas buvo sudarytas iš ide. perfekto (o būtasis laikas buvo kaip silpnųjų veiksmažodžių); dėl šios priežasties jie žinomi kaip esamojo-būtojo laikų veiksmažodžiai. Visos trys minėtos grupės – stiprieji, silpnieji ir esamojo-būtojo laikų veiksmažodžiai – sudarytos iš ide. tematinių veiksmažodžių; labai maža grupė kilusi iš ide. atematinių veiksmažodžių, o vieno veiksmažodžio (*wiljaną 'norėti') tiesioginės nuosakos esamasis laikas buvo sudaromas iš ide. optatyvo.
Germanų prokalbės veiksmažodis turėjo tris nuosakas: tiesioginę, subjunktyvą ir liepiamąją. Subjunktyvas išvestas iš ide. optatyvo. Tiesioginė nuosaka ir subjunktyvas galėjo turėti esamąjį ir būtąjį laikus, o liepiamoji nuosaka galėjo reikšti tik esamąjį laiką ir neturėjo pirmojo asmens (nebuvo liepimo sau pačiam). Germanų prokalbės veiksmažodžiui buvo būdingos dvi rūšys – veikiamoji ir neveikiamoji, o ši išvesta iš ide. vidurinės. Germanų prokalbės neveikiamoji rūšis buvo vartojama tik esamajame laike (ide. perfektas taip pat nevartotas su vidurine). Sprendžiant iš gotų kalbos – vienintelės germanų kalbos, atspindinčios germanų prokalbės neveikiamąją rūšį – neveikiamosios rūšies asmenavimo sistema buvo žymiai supaprastinta, kai viena forma vartojama visiems dviskaitos ir daugiskaitos asmenims. Pažymėtina, kad, nors senojoje norvegų kalboje (kaip šiuolaikinėse Farerų ir islandų kalbose) vartota asmenuojamoji vidurinė rūšis, ji ne paveldėta iš germanų prokalbės, o yra naujadaras, sudarytas prie veikiamosios rūšies jungiant sangrąžinį įvardį.
Nors dauguma germanų prokalbės stipriųjų veiksmažodžių sudaryti tiesiogiai iš veiksmažodinių šaknų, silpnieji veiksmažodžiai iš esmės išvesti iš turimų daiktavardžių, veiksmažodžių arba būdvardžių (vadinamieji denominaliniai, deverbaliniai ir deadjektyviniai veiksmažodžiai). Pavyzdžiui, žymi I klasės silpnųjų veiksmažodžių dalis yra (deverbaliniai) kauzatyvo veiksmažodžiai, jie sudaromi būdu, tiesiogiai atspindinčiu iš ide. paveldėtą kauzatyvo veiksmažodžių klasę. Indoeuropiečių prokalbėje (ide.) kauzatyvo veiksmažodžiai sudaromi prie o laipsnio neišvestinių veiksmažodžių pridedant kirčiuotą priesagą -éye/-éyo. Germanų prokalbėje kauzatyvo veiksmažodžiai buvo sudaromi prie stipriojo veiksmažodžio (atspindinčio ide. neišvestinį veiksmažodį) būtojo laiko balsių kaitos (daugiausia reflektuojančios ide. o laipsnį) pridedant priesagą -j/ij- (tęsiančią ide. -éye/éyo), kuomet galioja Vernerio dėsnio suskardinimas (ide. kirčiuotosios priesagos -éye/éyo atspindys). Pavyzdžiai:
- *bītaną (I klasė) 'įkąsti' → *baitijaną 'sulaikyti'
- *rīsaną (I klasė) 'kilti' → *raizijaną 'kelti'
- *beuganą (II klasė) 'linkti' → *baugijaną 'lenkti'
- *brinnaną (III klasė) 'degti' → *brannijaną 'deginti'
- *frawerþaną (III klasė) 'pražūti' → *frawardijaną 'pražudyti'
- *nesaną (V klasė) 'išlikti' → *nazjaną 'išlaikyti'
- *ligjaną (V klasė) 'gulėti' → *lagjaną 'guldyti'
- *faraną (VI klasė) 'važiuoti' → *fōrijaną 'vežti', *farjaną 'perkelti', t. y. 'versti važiuoti' (archajiškas balsių kaitos o laipsnio pavyzdys, kai vartojama nepaisant kitokios būtojo laiko balsių kaitos)
- *grētaną (VII klasė) 'verkti' → *grōtijaną 'virkdyti'
- *lais (I klasė, esamojo-būtojo l. veiksm.) '(jis) žino' → *laizijaną 'mokyti', t. y. 'padaryti žinantį'
Kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, germanų prokalbėje veiksmažodžiai galėjo įgyti keičiančių reikšmę prijungiamų priešdėlių (pvz., *fra-werþaną 'pražūti', išvestas iš *werþaną 'darytis, tapti'). Germanų prokalbėje priešdėlis tebebuvo klitikas, kurį galima nuo veiksmažodžio atskirti (taip yra gotų kalboje, kaip matyti iš antroje vietoje esančių klitikų elgesio, pvz., diz-uh-þan-sat 'ir tada jis užėmė', kur vartojami klitikai uh 'ir' bei þan 'tada', įsprausti į dis-sat 'jis užėmė'), jis nebuvo nesavarankiškoji, pastoviai prie veiksmažodžio prijungta, morfema. Bent gotų kalboje priešdėliai galėjo būti jungiami vieni prie kitų (panašiai kaip sanskrite ir kitaip negu lotynų kalboje), pvz., ga-ga-waírþjan 'sutaikyti'.
Dviskaitos vartoti tik I ir II asmenys, III asmuo buvo išnykęs. Toliau pateikiamos IV klasės stipriojo veiksmažodžio *nemaną 'imti' kaityba ir formos:
| Tiesioginė nuosaka | Subjunktyvas | Liepiamoji nuosaka | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Veikiamoji rūšis | Neveikiamoji rūšis | Veikiamoji rūšis | Neveikiamoji rūšis | Veikiamoji rūšis | ||
| Esamasis l. | vns. I asmuo | *nemō | *nemôi? *nemai? | *nema-ų | ??? | — |
| vns. II asmuo | *nimizi | *nemazai | *nemaiz | *nemaizau? | *nem | |
| vns. III asmuo | *nimidi | *nemadai | *nemai | *nemaidau? | *nemadau | |
| dvs. I asmuo | *nemōz (?) | *nemandai | *nemaiw | *nemaindau? | — | |
| dvs. II asmuo | *nemadiz (?) | *nemaidiz (?) | *nemadiz? | |||
| dgs. I asmuo | *nemamaz | *nemaim | — | |||
| dgs. II asmuo | *nimid | *nemaid | *nimid | |||
| dgs. III asmuo | *nemandi | *nemain | *nemandau | |||
| Būtasis l. | vns. I asmuo | *nam | — | *nēmijų (? arba *nēmį̄??) | — | |
| vns. II asmuo | *namt | *nēmīz | ||||
| vns. III asmuo | *nam | *nēmī | ||||
| dvs. I asmuo | *nēmū (?) | *nēmīw | ||||
| dvs. II asmuo | *nēmudiz (?) | *nēmīdiz (?) | ||||
| dgs. I asmuo | *nēmum | *nēmīm | ||||
| dgs. II asmuo | *nēmud | *nēmīd | ||||
| dgs. III asmuo | *nēmun | *nēmīn | ||||
| Bendratis | *nemaną | |||||
| Esamojo l. dalyvis | *nemandaz | |||||
| Būtojo l. dalyvis | *numanaz | |||||
Prielinksniai
Rekonstruojami tokie prielinksniai:
- *frama 'nuo' > got. fram, sen. saksų fram, sen. vok. a. fram, s. angl. from;
- *með(i) 'su' > got. miþ, sen. skand. með, s. angl. mid, sen vok. a. mit(i);
- *under 'po' > got. undar, sen. saksų undar, s. angl. under, sen. fryzų under, sen. vok. a. unter;
- *to, *ta 'į, link' > sen. saksų tō, s. angl. tō, sen. fryzų tō, sen. vok. a. zuo;
- *ūt 'iš' > got. ūt, sen. skand. ūt, s. angl. ūt, fryzų ūt, sen. vok. a. ūz.
Jungtukai
Germanų prokalbei rekonstruojami tokie jungtukai:
Sintaksė
Palyginti su indoeuropiečių prokalbės būkle, germanų prokalbės sintakse pasikeitė mažai. Kaip ir anksčiau pagrindinė žodžių tvarka sakinyje buvo SOV (veiksnys – papildinys – tarinys), būdvardžiai eidavo prieš daiktavardžius, ir toliau galiojo Vakernagelio dėsnis.
Šleicherio ide. pasakėčia, pritaikyta germanų prokalbei
A. Šleicheris (A. Schleicher) rekonstruota indoeuropiečių prokalbe parašė pasakėčią, kuri ne kartą kitų autorių buvo perkurta, tačiau vis viena tebevadinama jo vardu.
Pirmasis variantas rodo tik fonetinę teksto raidą iš ide. į germanų prokalbę, jame neatsižvelgiama į įvairius idiomatinius ir gramatinius ilgainiui atsiradusius pokyčius. Pavyzdžiui, pradiniame tekste vartojamas imperfektas (būtasis nebaigtinis laikas), kuris germanų prokalbėje išnykęs. Antrajame variante į tokius neatitikimus atsižvelgta, todėl jis artimesnis kalbai, kuria būtų kalbėję germanų protėviai.
Germanų prokalbe tik su fonetiniais skirtumais nuo ide. sistemos
- Awiz ehwōz-uh: awiz, hwisi wullō ne est, spihi ehwanz, ainą kurų wagą wegandų, ainą-uh mekǭ burą, ainą-uh gumanų ahu berandų. Awiz nu ehwamaz wiuhi: hert agnutai mek, witandī ehwanz akandų gumanų. Ehwōz weuhą: hludi, awi! hert agnutai uns witundumaz: gumô, fadiz, wullǭ awją hwurniudi sibi warmą westrą. Awją-uh wullō ne isti. Þat hehluwaz awiz akrą buki.
Germanų prokalbe su tuometine jos gramatika ir žodynu
- Awiz ehwōz-uh: awiz, sō wullǭ ne habdē, sahw ehwanz, ainanǭ kurjanǭ wagną teuhandų, ainanǭ-uh mikilǭ kuriþǭ, ainanǭ-uh gumanų sneumundô berandų. Awiz nu ehwamaz sagdē: hertô sairīþi mek, sehwandē ehwanz akandų gumanų. Ehwōz sagdēdun: gahauzī, awi! hertô sairīþi uns sehwandumiz: gumô, fadiz, uz awīz wullō wurkīþi siz warmą wastijǭ. Awiz-uh wullǭ ne habaiþi. Þat hauzidaz awiz akrą flauh.
Lietuviškai
- Avis ir arkliai: avis, kuri neturėjo vilnų, pamatė arklius, vieną – sunkų vežimą vežantį, vieną – sunkų nešulį, vieną – žmogų greitai nešantį. Avis tarė arkliams: širdis dega mano matant žmogų arklius išnaudojantį. Arkliai tarė: klausyk, avie, širdis dega mums matant: žmogus, ponas, iš avies vilnos pasidaro sau naują šiltą drabužį; avims nebėra vilnų. Tai išgirdusi, avis nubėgo į laukus.
Pastabos
- Lieka atviras klausimas, ar neolitinių piltuvėlinės keramikos arba duobelinės keramikos kultūrų atstovai taip pat laikytini indoeuropiečiais.
- Feistas šią idėją pateikė dar 1913 m., o jo klasikinis straipsnis šiuo klausimu yra Feist, Sigmund (1932). „The Origin of the Germanic Languages and the Europeanization of North Europe“. Language. 8: 245–254. doi:10.2307/408831. Trumpą biografiją ir jo idėjų pristatymą galima rasti Mees, Bernard (2003), "Stratum and Shadow: The Indo-European West: Sigmund Feist", in Andersen, Henning, Language Contacts in Prehistory: Studies in Stratigraphy, John Benjamin Publishing Company, p. 19–21, ISBN 1-58811-379-5
- Nors rekonstruojamas tarimas šiek tiek įvairuoja, dėl tokios fonologinės sistemos apskritai sutariama; pavyzdžiui, liežuvio priešakiniai priebalsiai kartais vadinami dantiniais ir alveoliniais, o gomuriniai ir lūpų gomuriniai jungiami į liežuvio užpakalinius (dorsalinius).
Išnašos
- Bloomfield, Leonard (1984). Language. Chicago and London: The University of Chicago Press. pp. 298–299. ISBN 0-226-06067-5.
- Comrie, Bernard (editor) (1987). The World's Major Languages. New York, New York: Oxford University Press. pp. 69–70. ISBN 0-19-506511-5.
{{cite book}}:|first=turi bendrinį pavadinimą () - Čia įtraukti įprasti žodžiai, pvz., framea 'tam tikra ietis', mitinis veikėjas Mannus ir gentivardis Ingaevones
- „Languages of the World: Germanic languages“. The New Encyclopædia Britannica. Chicago, IL, United States: Encyclopædia Britannica, Inc. 1993. ISBN 0-85229-571-5.
- Bell-Fialkoll, Andrew, red. (2000). The Role of Migration in the History of the Eurasian Steppe: Sedentary Civilization v. "Barbarian" and Nomad. Palgrave Macmillan. p. 117. ISBN 0-312-21207-0.
- [1] Frederik Kortlandt: The spread of the Indo-Europeans, 1989 : "It is possible […] that Germanic grew out of a later component of the Corded Ware horizon. "
- Kinder, Hermann; Werner Hilgemann (1988). The Penguin atlas of world history. 1. Vertė Ernest A. Menze. Harald and Ruth Bukor (Maps). Harmondsworth: Penguin Books. p. 109. ISBN 0-14-051054-0.
- Andrew Villen Bell (2000), The Role of Migration in the History of the Eurasian Steppe: Sedentary Civilization Vs. 'Barbarian' and Nomad, Palgrave Macmillan
- Ringe (2006), p. 67.
- Žr., pvz., Ringe From Proto-Indo-European to Proto-Germanic, OUP (2006), 296.
- Nakhleh, Luay; Ringe, Don; Warnow, Tandy (June 2005). „Perfect Phylogenetic Networks: A New Methodology for Reconstructing the Evolutionary History of Natural Languages“ (PDF). Language — Journal of the Linguistic Society of America. 81 (2): 1, 10. Nuoroda tikrinta 2016-10-13.
- Ringe 2006, p. 67 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ().
- Lehmann, W. P. (January–March 1961). „A Definition of Proto-Germanic: A Study in the Chronological Delimitation of Languages“. Language. 37 (1): 67–74. doi:10.2307/411250.
- Bennett, William H. (May 1970). „The Stress Patterns of Gothic“. PMLA. 85 (3): 463–472. doi:10.2307/1261448. First page and abstract no charge.
- Antonsen, Elmer H. (January–March 1965). „On Defining Stages in Prehistoric German“. Language. 41 (1): 19–36. doi:10.2307/411849.
- Antonsen, Elmer H. (2002). Runes and Germanic Linguistics. Walter de Gruyter. pp. 26–30. ISBN 3-11-017462-6. Šie pavyzdžiai apibendrina ir Lėmano požiūrį.
- Antonsen (2000) page 28 table 9.
- Ringe 2006, Chapter 3, "The development of Proto-Germanic" harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Aikio, Ante (2006). „On Germanic-Saami contacts and Saami prehistory“. Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja. 91: 9–55.
- Ringe 2006, p. 296 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 (); Lane, George S (1933). „The Germano-Celtic Vocabulary“. Language. 9: 244–264. doi:10.2307/409353.
- Watkins, Calvert (2000). „Appendix I: Indo-European Roots: reg-“. The American Heritage Dictionary of the English Language: Fourth Edition.
- Etimologijas paprastai galima rasti Green, Dennis Howard (2000). Language and History in the Early Germanic World. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 149–164. One is in Ringe 2006, p. 296 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ().
- Martin Schwartz, „Avestan Terms for the Sauma Plant“, Haoma and Harmaline (Berkeley: University of California Press, 1989), 123.
- Orel 2003, *paido-. Iš šių žodžių kilo senosios ang. k. pād, senosios saksų k. pēda, senosios vok. aukštaičių k. pfeit, bavarų k. Pfoad, gotų k. paida 'apsiaustas'.
- Šios etimologijos paimtos iš Orel 2003, kur žodžių šaknys pateikiamos abėcėlės tvarka.
- Cunliffe, Barry (2008). Europe Between the Oceans 9000 BC – AD 1000. New Haven: Yale University Press. pp. 303–7, 352.
- Kylstra, A.D.; Hahmo, Sirkka-Liisa; Hofstra, Tette; Nikkilä, Osmo (1991–2012). Lexikon der älteren germanischen Lehnwörter in den ostseefinnischen Sprachen. Amsterdam–Atlanta: Rodopi.
- Kallio, Petri (2012). „The Prehistoric Germanic Loanword Strata in Finnic“. A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe (PDF). Suomalais-Ugrilaisen Seuran Toimituksia. Suomalais-Ugrilainen Seura. ISBN 978-952-5667-42-4. Nuoroda tikrinta 2017-04-04.
- Ringe 2006, p. 149 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Ringe 2006, p. 278 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Vladimir Orel, A Handbook of Germanic Etymology (Leiden, Netherlands: Brill, 2003), 251.
- „Archived copy“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-04-11. Nuoroda tikrinta 2018-10-08.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link) - Dėl eu ir iu žr. Cercignani 1973.
- Van Kerckvoorde, Colette M. (1993). An Introduction to Middle Dutch. Berlin and New York: Mouton de Gruyter. p. 123. ISBN 3-11-013535-3.
- McMahon, April M. S. (1994). Understanding Language Change. Cambridge University Press. p. 227. ISBN 0-521-44665-1.
- Trask, Robert Lawrence (2000). The Dictionary of Historical and Comparative Linguistics. Chicago, London: Fitzroy Dearborn. p. 122. ISBN 1-57958-218-4.
- Kraehenmann, Astrid (2003). Quantity and Prosodic Asymmetries is Alemannic: Synchronic and Diachronic. Berlin and New York: Mouton de Gruyter. p. 58. ISBN 3-11-017680-7.
- Ringe 2006, p. 100 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Ringe 2006 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Ringe 2006, pp. 92, 215 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Kroonen, Guus. 2011. The Proto-Germanic n-stems: a study in diachronic morphophonology. Amsterdam/New York.
- Dėl i ir e žr. Cercignani 1979.
- Ringe 2006, p. 295 harvnb error: multiple targets (2×): CITEREFRinge2006 ()
- Benjamin W. Fortson IV, Indo-European Language and Culture: An Introduction, 2nd edn. (Chichester/Malden, MA: Wiley-Blackwell, 2010), 342.
- Hall, T.A. (2000), "The Distribution of Trimoraic Syllables in German and English as Evidence for the Phonological Word", in Hall, T. A. & Rochoń, Marzena, Investigations in Prosodic Phonology: The Role of the Foot and the Phonological Word, ZAS Papers in Linguistics 19, Berlin: ZAS, Zentrum für Allgemeine Sprachwissenschaft (ZAS), p. 41–90 Archyvuota kopija 2017-10-20 iš Wayback Machine projekto.
- Liberman, Anatoly (1982). Germanic Accentology. Minneapolis: University of Minnesota Press. p. 140.
- Purczinsky, Julius (1993). „Proto-Indo-European Circumflex Intonation or Bisyllabicity“. Word. 44 (1): 53.
- Tačiau žr. Cercignani 1972
- Lehmann, Winfred P. (2007). „The Origin of PGmc. Long Close e“. Proto-Indo-European phonology. Austin: Linguistics Research Center. Suarchyvuotas originalas 2012-08-05. Nuoroda tikrinta 2018-10-18.
- Guus Kroonen, Etymological Dictionary of Proto-Germanic (Leiden: Brill, 2013), xxiii-iv, 225.
- Einar Haugen, „First Grammatical Treatise. The Earliest Germanic Phonology“, Language, 26:4 (Oct–Dec, 1950), pp. 4–64 (p. 33).
- „Reconstruction:Proto-Germanic/innai“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2022-08-13.
- „Reconstruction:Proto-Germanic/-ô“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2022-08-13.
- „Reconstruction:Proto-Germanic/gernô“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2022-08-13.
- Wiktionary: Appendix:Proto-Germanic adjectives; tikrinta 2018-10-17
- Ringe, Donald (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. Oxford University Press. ISBN 0-19-928413-X.
- Ramat P. (1998). The Indo-European Languages. The Germanic Languages. London — New York: Routledge. p. 401. ISBN 0-415-06-449-X.
- Ringe D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. New York: Oxford University Press. pp. 287–288.
- Wiktionary: Reconstruction:Proto-Germanic/hundą; tikrinta 2018-10-18
- Wiktionary: Reconstruction:Proto-Germanic/þūsundī; tikrinta 2018-10-18
- Ramat P. (1998). „The Germanic Languages“. The Indo-European Languages. London — New York: Routledge. pp. 408. ISBN 0-415-06-449-X.
- Ramat P. (1998). „The Germanic Languages“. The Indo-European Languages. London — New York: Routledge. pp. 407. ISBN 0-415-06-449-X.
- Ringe D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. New York: Oxford University Press. p. 295.
- Bičovský J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 202. ISBN 978-80-7308-287-1.
Literatūra
- Bennett, William Holmes (1980), An Introduction to the Gothic Language, New York: Modern Language Association of America
- Campbell, A. (1959), Old English Grammar, London: Oxford University Press
- Cercignani, Fausto (1972). „Indo-European ē in Germanic“. Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung. 86 (1): 104–110.
- Cercignani, Fausto (1973). „Indo-European eu in Germanic“. Indogermanische Forschungen. 78: 106–112.
- Cercignani, Fausto (1979), "Proto-Germanic */i/ and */e/ Revisited", Journal of English and Germanic Philology 78(1): 72–82
- Krahe, Hans and Wolfgang Meid. Germanische Sprachwissenschaft, 2 vols. Berlin: de Gruyter, 1969.
- Orel, Vladimir (2003), A Handbook of Germanic Etymology, Leiden; Boston; Internet: Brill; Internet Archive
- Plotkin, Vulf (2008), The Evolution of Germanic Phonological Systems: Proto-Germanic, Gothic, West Germanic, and Scandinavian, Lewiston: Edwin Mellen
- Ramat, Anna Giacalone and Paolo Ramat, eds. The Indo-European Languages. Routledge, 1998. ISBN 0-415-06449-X.
- Ringe, Donald A. (2006), From Proto-Indo-European to Proto-Germanic, Linguistic history of English, v. 1, Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19-955229-0
- Voyles, Joseph B. (1992), Early Germanic Grammar, San Diego: Academic Press, ISBN 0-12-728270-X
- Kroonen, Guus (2013), Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 11, Brill Academic Publishers, ISBN 978-90-04-18340-7
Nuorodos
- W.P. Lehmann & J. Slocum (eds.) Germanų prokalbės gramatika (anglų k.)
- Germanų prokalbės vardažodžių ir įvardžių paradigmos (anglų k.)
- Germanų prokalbės žodynas (vokiečių k.)
- Kitoks germanų prokalbės žodynas (anglų k.)
- Charles Prescott. „Germanų prokalbė ir ruki dialektai“ Archyvuota kopija 2012-02-22 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
- Lentelė: germanų prokalbės ir ide. -ia bei -ja kamienų palyginimas (anglų k.)
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
| Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Germanų prokalbė, Kas yra Germanų prokalbė? Ką reiškia Germanų prokalbė?
Germanu prokalbePaplitimasSiaures Europa Vidurio EuropaKilmeIndoeuropieciu prokalbe gt Germanu prokalbe gt gt gt Dukterines kalbos germanu Germanu prokalbe rekonstruota kalba is kurios kilo germanu kalbos Germanu prokalbe savo ruoztu kilusi is indoeuropieciu prokalbes Ikiromeniskasis Siaures Europos gelezies amziaus zemelapis apie 500 m pr m e Su germanu prokalbes vartotojais siejamos kulturos raudona spalva pazymeta Skandinavijos bronzos amziaus kultura alyvine spalva isskirta sritis pietuose Siaures Vokietijos zemumoje atstovaujanti Jastorfo kulturai Pirmoje musu eros tukstantmecio puseje is archajines pragermanu kalbos germanu prokalbe skilo į tris sakas vakaru germanu rytu germanu ir siaures germanu kalbas taciau dar ilgoka laika visos kalbos saveikavo ypac ingevonu pogrupis isauges is vakaru germanu dialektu ir tebepalaikes rysius su siaures germanu kalbomis Germanu prokalbe pasizymi Grimo desnio galiojimu daugybe garsu pokyciu kurie leme jos laipsniska virtima is indoeuropieciu prokalbes dialekto į savarankiska kalba Kadangi sie garsu pokyciai truko matyt ilgoka laika ne viena simtmetį germanu prokalbe negali buti rekonstruota kaip paprasta medzio modelio grandis ji labiau vertintina kaip mazdaug tukstantmecio kalbos raidos etapas Bendroji germanu kalba eme skilti į atskiras germanu kalbas IV a Didziojo tautu kraustymosi laikais Kitas galimas terminas motinine germanu kalba angl Germanic parent language gali buti vartojamas norint aprepti platesnį kalbines pletotes laikotarpį apimantį Skandinavijos bronzos amziu ir ikiromeniskajį Siaures Europos gelezies amziu Siuo terminu vadinami archajinis ankstyvasis ir velyvasis germanu prokalbes laikotarpiai Germanu prokalbe tai germanu kalbu pramotes veliausio laikotarpio rekonstrukcija o terminu motinine germanu kalba įvardijamas visas kelias kurį pragermaniskas indoeuropieciu prokalbes dialektas per tukstantmecius nuejo iki germanu prokalbes Germanu prokalbe nepaliudyta jokiais risliais rasytiniais saltiniais ji buvo atkurta lyginamosios kalbotyros metodu Esama tiesioginiu velyvosios bendrosios germanu kalbos fragmentu ankstyvuosiuose runu įrasuose ypac rastuose Vimose Fiuno saloje Danijoje II a ir uzrasytuose ant salmo aptikto Negovoje siaures rytu Slovenijoje II a pr m e taip pat turimi Romos imperijos laikais palikti pavieniai uzrasyti zodziai ypac Tacito knygoje Germania parasytoje apie 90 musu eros metus Archeologija ir ankstyvoji istoriografijaGermanu genciu plitimas 750 m pr m e musu eros pradzioje Įsikurta iki 750 m pr m e Įsikurta 750 500 m pr m e Įsikurta 500 250 m pr m e Įsikurta 250 musu eros pradzioje Kai kurie saltiniai 750 m pr m e nurodo kaip anksciausia laika kai germanai is pietu Skandinavijos Siaures juros pakrante verzesi Reino ziociu link Ankstyvasis rytu germanu plitimas I ir II amziai Jastorfo kultura melyna Oksyvo kultura raudona Psevorsko kultura geltona tamsiai geltona Velbarko kulturos verzimasis į rytus rausva tamsiai geltona Germanu prokalbe rutuliojosi pietu Skandinavijoje Danijoje pietu Svedijoje ir pietu Norvegijoje germanu genciu protevyneje Gali buti kad indoeuropietiskai kalbantys zmones virvelines keramikos kulturos atstovai pietu Skandinavija pasieke III tukst pr m e viduryje ir II tukst pr m e pradzioje cia isvyste vietines kulturas Germanu prokalbe issirutuliojo is archajines pragermanu kalbos II I tukst pr m e Anot germanu substrato hipotezes germanai galejo buti paveikti neindoeuropietisku kulturu pavyzdziui piltuvelines keramikos kulturos atstovu bet garsu pokytis germanu kalbose zinomas kaip Grimo desnis rodo nesubstratine raida isskiriancia germanu kalbas is kitu indoeuropieciu kalbu Germanu prokalbe buvo kalbama mazdaug po 500 m pr m e o skandinavu prokalbe nuo II a ir si vis dar buvo labai artima rekonstruojamai germanu prokalbei taciau kitos bendros naujoves skiriancios germanu prokalbe nuo indoeuropieciu prokalbes rodo bendra germanu proteviu istorija Skandinavijos bronzos amziaus laikotarpiu Ankstyvojo germanu plitimo laikais ikiromeniskajame gelezies amziuje V I a pr m e germanu prokalbes vartotojai susidure su keltiskosios Lateno kulturos atstovais Germanu prokalbeje nustatyta nemaza keltisku skoliniu Nuo I a germanai plesdamiesi pietuose pasieke Dunoju bei Reino aukstupį ir tada jie pirmiausia patenka į romenu istorinius saltinius Mazdaug tuo paciu metu plesdamiesi į rytus nuo Vyslos Oksyvo kultura Psevorsko kultura germanu prokalbes vartotojai susidure su ankstyvosiomis slavu kulturomis kas atsispindi senuosiuose slavu prokalbes skoliniuose Nuo III a velyvosios germanu prokalbes vartotojai isplito dideliais atstumais nuo Reino iki Dniepro ju gyvenamos teritorijos taskai buvo nutole mazdaug 1 200 km Sis laikotarpis zymi velyvosios germanu prokalbes skilima ir istoriskai paliudyta germanu migracijos pradzia Pirmasis rislus tekstas germanu kalba yra gotu Biblija parasyta IV a pabaigoje gotu krikscioniu tervingu genties kalba Tervingai isvenge persekiojimu 348 m is Skitijos pabege į Mezija Seniausi zinomi rislus tekstai pilni sakiniai su veiksmazodziais skandinavu prokalbe runu įrasai sutinkami mazdaug nuo 400 m pavyzdziui Tunes akmuo Norvegijoje To meto velyvosios bendrosios germanu kalbos ir skandinavu prokalbes riba yra labiau susitarimo dalykas Anksciausi vakaru germanu tekstai zinomi nuo V a pradedant frankisku Bergakero įrasu Nyderlanduose RaidaGermanu prokalbe tarp geografiskai artimu kalbos vartotoju prasidejusi kaip bendrais kalbos ypatumais pasizymintis indoeuropieciu prokalbes dialektas savo raida baige sklisdama į įvairias zmoniu grupes kuriu kalbos ypatybes skyresi Nuo raidos pradzios iki pabaigos buvo įvyke daugybe garsu pokyciu Kilmes teorijos Prielaidos Kalbu medis istorineje lyginamojoje kalbotyroje rodo kokia kalba is kokios kilusi Kilmes klausimas labiausiai susijes su tuo kokia konkreciai issisakojancio medzio schema geriausiai paaiskina paliudytu kalbu raida is bendro protevio kur prokalbe yra saknys o atskiros kalbos lapai Germanu kalbos sudaro is germanu prokalbes kaip is saknies augantį medį kuris yra indoeuropieciu kalbu medzio saka savo ruoztu indoeuropieciu kalbu saknys yra indoeuropieciu prokalbe Skoliniai is kalbu su kuriomis buvo saveikaujama santykine germanu sakos padetį tarp kitu indoeuropieciu daro ne tokia aiskia palyginti su kitomis indoeuropietiskomis kalbu sakomis Istorines kalbotyros pletotes laikotarpiu buvo teikiami įvairus sprendiniai kuriu ne vienas nebuvo neabejotinas ar negincytinas Kalbu seimu raidos istorijoje filologai taiko kilmes medzio modelį tik tada kai bendruomenes liaujasi glaudziai kontaktuoti nes tuomet ju kalbos gali atsiskirti Ankstyvaisiais laikais indoeuropieciu kontaktai su kitomis kalbinemis bendruomenemis buvo riboti ir be abejoniu germanu kalbu poseimis pasizymejo ne kalbu medzio ypatybemis nes kai kurie bruozai ankstyvuoju ju raidos metu buvo pasiskolinti is kaimynu o ne gauti is tiesioginio protevio Vakaru germanu kalboms ypac budinga kitokia negu kalbu medis raida Sutinkama kad germanu prokalbes istorija prasidejo mazdaug 500 m pr m e Jos hipotetine pramote nuo indoeuropieciu prokalbes skilimo iki 500 m pr m e vadinama archajine pragermanu kalba angl Pre Proto Germanic Ar pastarasis terminas įtrauktinas į platesne germanu prokalbes savoka yra vartosenos klausimas Grimo ir Vernerio desnius kurie is esmes galioja tik priebalsiams ir ilgus desimtmecius buvo priskiriami germanu prokalbei amerikieciu kalbininkas V P Lemanas W P Lehmann priskyre archajinei pragermanu kalbai ir mane kad virsutine riba tai kircio fiksavimas saknyje paprastai pirmajame skiemenyje Indoeuropieciu prokalbeje kirtis buvo laisvas galejo kristi į įvairius skiemenis taip pat gali buti kad skiemenys pasizymejo priegaidemis arba tonais kircio vieta leme daugybe taisykliu turejo įtakos ir skiemens ilgis Kircio fiksavimas sukele garsu pokyciu nekirciuotuose skiemenyse Pasak V P Lemano W P Lehmann apatine riba buvo a arba e nekirciuotame skiemenyje numetimas pavyzdziui velyvosios ide woyd e gt gotu k wait zino E Antonsenas E Antonsen sutiko su Lemanu del apatines ribos bet veliau runose rado atveju kai a nebuvo numestas ekwakraz wraita As Vakrazas parasiau Pasak E Antonseno Todel germanu prokalbei turime ieskoti naujos apatines ribos Antonseno schemoje germanu prokalbe dalijama į ankstyvaja ir velyvaja stadijas Ankstyvoji stadija pasizymi kircio fiksavimu ir spontaniskais balsiu pokyciais o velyvojoje stadijoje galioja desimtys sudetingu taisykliu nustatanciu tiek balsiu tiek priebalsiu kitimus Numanomas penkiu pradiniu pragermanu dialektiniu grupiu issidestymas tukstantmeciu sankirtoje Siaures germanu nuo 300 m skandinavu prokalbe Ingevonu Istevonu Irminonu Rytu germanu nuo 300 m gotu Nuo 250 m pr m e germanu prokalbe issisakojo į penkias germaniskas grupes po dvi vakaruose bei siaureje ir viena rytuose Fonologines stadijos nuo ide iki germanu prokalbes pabaigos Toliau nurodyti pokyciai yra zinomi arba numanomi germanu prokalbes istorijoje placiaja prasme nuo indoeuropieciu prokalbes pabaigos iki tada kai germanu prokalbe eme skilti į tarpusavyje nebesusisnekancias tarmes Pokyciai nurodomi apytiksle chronologine tvarka turint omenyje kad ankstesnieji pokyciai sarase bus dare įtaka toliau isdestomiems Stadijos skirstomos ir su kiekviena is ju susije pokyciai pateikiami daugiausia remianti D Rindzu D Ringe Savo ruoztu D Rindzas apibendrina įprastas savokas ir terminologija Archajine pragermanu kalba Si stadija prasidejo atskilimu į atskira kalba nors galbut ji vis dar įejo į indoeuropieciu prokalbes dialektu tasa Sioje kalboje buta daugybes naujoviu kurios galbut del arealiniu kontaktu įvairiais lygmenimis buvo budingos ir kitoms indoeuropieciu kalbu sakoms ir tam tikra laika galejo buti įmanoma susikalbeti su kitais dialektais Vis delto si kalba ejo savu raidos keliu nesvarbu ar ja laikytume atskira kalba ar tik dialektu Ide suminkstintuju ir kietuju gomuriniu sprogstamuju priebalsiu suliejimas kentumizacija ḱ gt k ḱm tom simtas gt km tom gt hunda ǵ gt g werǵom darbas gt wergom gt werka ǵʰ gt gʰ ǵʰh yeti eiti gt gʰh yeti gt gana Suminkstintuju palataliniu ir kietuju gomuriniu sprogstamuju priebalsiu tikrasis tarimas nerekonstruotas gali buti kad suminkstintieji gomuriniai sprogstamieji buvo paprasti gomuriniai sprogstamieji o kietieji gomuriniai buvo tariami uzpakaliau kaip gomurio uzpakaliniai arba liezuveliniai tad butu tiksliau sakyti kad pavyzdziui k gt ḱ zr Ringe 2006 p 87 Kartais teigiama kad sios dvi priebalsiu eiles ide nebuvo skiriamos Pries skiemeninį sonanta u įterpimas m gt um ḱm tom simtas gt kumtom gt hunda n gt un n ter viduje gt unter gt under tarp l gt ul wĺ kʷos vilkas gt wulkʷos gt wulfaz r gt ur wŕ mis kirminas gt wurmis gt wurmizĮterptinis s turetas jau ide jis įsiterpdavo po dantiniu priebalsiu kai po ju eidavo taip pat dantiniu priebalsiu prasidedanti priesaga Galima tokia pokyciu seka TsT gt ts gt ss wid tos zinomas tampa widstos gt witstos gt wissos gt wissaz tikras Turimas vienintelis pavyzdys kai tt yra vidinis saknyje ir tokiu atveju jis islieka nepaisant Grimo desnio atta tetis gt attoPo priebalsiu arba ilguju balsiu geminatos buvo sutrumpintos kayd tis saukimas tampa kaydstis gt kayssis gt kaysis gt haisiz įsakymas Ilgieji balsiai zodzio gale pailginti iki superilguju seh mō semuo sekla gt seh mo gt semoIsnykdami laringalai sudare foneminius balsio e alofonus Zodzio pradzioje laringalai isnyko pries priebalsius h dontm dantį gt dontum gt tanthu Laringalai isnyko pries balsius h V gt V h esti esti yra gt esti gt isti h e gt a kitais atvejais h V gt V h enti priesais gt su kircio vietos pasikeitimu anti gt andi papildomai h e gt o kitais atvejais h V gt V h erō aras gt oro gt aro Isnykdami po balsiu laringalai juos pailgino VH gt Vː seh mō semuo sekla gt semo gt semo Del siu pokyciu vienas salia kito atsidure du balsiai buvo sutraukiami į viena superilgajį oHom dgs kilm galune gt om gt ǫ eh es eh kamieno dgs vard galune gt as gt oz Zodzio gale ilgieji balsiai islaike skirtuma buvo trumpesni nuo superilguju kilusiu is ide zodzio galo ilguju oh esm l temat veiksm vns I a galune gt ō Laringalai isliko tarp priebalsiu Kaugilo desnis h ir galbut h tarp sonanto ir w paverstas g n h me mudu gal gt n h we gt ungwe gt unkLikusiuju laringalu subalsinimas H gt e ph tḗr tevas gt petḗr gt fader samh dʰos smelis gt samedʰos gt samdazGomuriniai priebalsiai sulupinti pries w eḱwos arklys gt ekwos gt ekʷos gt ehwazLupu gomuriniai neteko sulupintos tarties greta u arba un ir pries t gʷʰenti gʷʰn ti zudymas gt gʷʰuntis gt gʰuntis gt gunthiz musis Si taisykle galiojo ir velesniuose etapuose Ankstyvoji germanu prokalbe Si stadija savo raida pradejo kaip indoeuropieciu prokalbes ide dialektas kuris neteko laringalu turejo penkis ilguosius ir sesis trumpuosius balsius taip pat viena ar du superilguosius Priebalsiu sistema vis dar buvo panasi į ide sistema be suminkstintuju gomuriniu sprogstamuju ir laringalu bet tai kad buvo netekta skiemeniniu sonantu priebalsyna dare gerokai kitokį Susikalbeti su kitais ide dialektais vis dar galejo buti įmanoma taciau nelengvai ir sis laikotarpis zymi galutinį germanu prokalbes atitrukima nuo likusiuju indoeuropieciu kalbu bei tikraja germanu prokalbes pradzia su virtine sia kalbu saka isskirianciu balsiu ir priebalsiu pokyciu Ankstyvojoje germanu prokalbeje buvo prarastas kontrastinis laisvasis ide kirciavimas kirtis buvo atitrauktas į saknį į pirmajį skiemenį todel nekirciuotuose skiemenyse garsai pradejo redukuotis Zodzio pabaigoje nukrito nepriesakines eiles balsiai e a o woyde jis yra zinojes gt woyd gt wait Pusbalsiai y ir w pries balsį taip pat buvo numesti tosyo to gt tos gt thas Vienskiemeniai zodziai nebuvo paveikti taciau klitikams si taisykle galiojo kʷe ir gt kʷ gt hw Kai nukrentantis balsis kirciuotas kirtis persikeldavo į gretima pirmesnį skiemenį n sme mus gt n swe gt unswe gt uns gt uns ne unz kas rodo kad balsiai numesti iki Vernerio desnio galiojimo Grimo desnis grandininis triju eiliu sprogstamuju priebalsiu poslinkis Skardieji priebalsiai pries dusliuosius trankiuosius buvo suduslinti dar iki pradedant galioti siam desniui Lupu gomuriniai neteko sulupintos tarties pries t Duslieji sprogstamieji tapo puciamaisiais jei tik pries juos nejo kitas trankusis priebalsis Dvieju dusliuju trankiuju priebalsiu junginiuose antrasis is ju likdavo sprogstamuoju p gt ɸ f ph tḗr tevas gt fethḗr gt fader t gt 8 th tod tai gt thod gt that k gt x h katus kova gt hathus gt hathuz h eǵs asis gt aks suduslejimas gt ahs gt ahsō kʷ gt xʷ hw kʷod kas bev g gt hʷod gt hwat Kadangi antrasis is dvieju trankusis priebalsis nepakinta junginiai sp st sk skʷ tt tik ide zodyje atta tetis islieka Taip pat eme galioti germanu puciamuju priebalsiu desnis bt bʰt pt gt ɸt kh ptos pagriebtas gt keptos gt heftos gt haftaz belaisvis gt gʰt kt gt xt oḱtṓw astuoni gt oktṓw gt ohtṓw gt ahtōu gʷt gʷʰt kʷt gt xt nokʷtm naktį gt noktum gt nohtum gt nahtu Skardieji sprogstamieji priebalsiai buvo suduslinti b gt p dʰewbu gilus dubus gt dʰewpu gt dewpu gt deupaz pakeista o kamienu d gt t h dontm dantį gt tonthum gt tanthu kʷod kas bev g gt hʷod gt hwat g gt k werǵom darbas gt wergom gt werkom gt werka gʷ gt kʷ gʷemeti jis zengtu subjunktyvas gt kʷemethi gt kwimidi jis ateina Aspiruotieji sprogstamieji tapo skardziaisiais sprogstamaisiais arba puciamaisiais bʰ gt b b b bʰereti jis nesa gt berethi gt biridi dʰ gt d d d dʰoh mos dedamas gt dṓmos gt dōmaz teismas gʰ gt g g ɣ gʰans zasis gt gans gt gans gʷʰ gt gʷ gʷ ɣʷ songʷʰos giesme gt songʷos gt sangwaz daina Vernerio desnis duslieji puciamieji pradzioje kaip alofonai suskardedavo jeigu eidavo po nekirciuoto skiemens ɸ gt b uperi per gt uferi gt uberi gt ubiri 8 gt d tewteh tauta gt thewtha gt thewda gt theudō x gt ɣ h yuHn ḱos jaunas gt yunkos gt yunhos gt yungos gt jungaz su z del analogijos xʷ gt ɣʷ kʷekʷleh ratai kuopinis daiktv gt hʷehʷla gt hʷegʷla gt hweulō s gt z h regʷeses tamsos gt rekʷeses gt rekʷezez gt rikwiziz kʷekʷlos ratas gt hʷehʷlos gt hʷehʷloz gt hwehwlaz Buvo paveikti ir kai kurie dazniausiai nekirciuojami zodziai h esmi h esmi esu gt esmi gt ezmi gt immi h senti h senti jie jos yra gt senthi gt sendi gt sindi kirciuotieji variantai kurie butu virte ismi ir sinthi buvo prarasti Visi zodziai imti kirciuoti pirmajame skiemenyje Laisvasis ide kirciavimas kai kirtis pagal tam tikras taisykles gali kristi į bet kurį zodziu skiemenį buvo prarastas fonemizuojant del Vernerio desnio atsiradusį skardumo skyrima Zodzio pradzioje gʷ gt b gʷʰedʰyeti jis praso gt gʷedyedi gt bedyedi gt bidithi jis praso meldzia su th del analogijos Sonantu asimiliacija nw gt nn tenh us plonas tn h ewih plona gt tn h us tn h wih gt thunus thunwi gt thunus thunni gt thunnuz thunni ln gt ll pl h nos pilnas gt fulnos gt fullos gt fullaz Sie pokyciai rodytu kontaktus su samiu kalbos vartotojais buvus velesnius kaip matyti skolinyje pulna gt samiu prokalbes polne kalva pagrindas zm gt mm h esmi esu gt ezmi gt emmi gt immiNekirciuotas owo gt oː owos tematiniu veiksm dvs I asmuo gt ōzNekirciuotas ew gt ow pries priebalsius arba zodzio gale ews u kamieno vns kilm gt owz gt auzNekirciuotas e gt i isskyrus atvejus pries r eteh abstrakciu daiktavardziu priesaga gt etha gt itha gt ithō Nekirciuotas ey sutraukiamas į iː eys i kamieno vns kilm gt iys gt is gt iz su z del analogijos e pries r veliau virto ɑ bet tik įvykus i pokyciui Kai kurie zodziai siaip jau galeje buti bekirciai taip pat buvo paveikti ir neretai susidarydavo kirciuoto nekirciuoto varianto pora eǵh as gt ek gt nekirciuotas ik greta islikusio kirciuotojo ek Nekirciuotas yi gt i legʰyeti jis gula legʰyonti jie gula gt legyidi legyondi gt legidi legyondi gt ligithi ligjanthi su th del analogijos Sis procesas is pradzioje buvusiu dviskiemeniu junginiu sudare dvibalsius oyend tematiniu veiksm optatyvo dgs III a gt oyint gt oint gt ain ayeri ryte viet gt ayiri gt airi anksti treyes trys gt threyiz gt threiz gt thriz Junginys iyi virto iː gʰosteyes svetimieji gt gostiyiz gt gostiz gt gastiz sveciai Nepriesakiniu balsiu susiliejimas o a gt ɑ gʰostis svetimasis gt gostiz gt gastiz svecias katus kova gt hathuz musis oː aː gt ɑː dʰoh mos dedamas gt dōmoz gt damaz gt dōmaz teismas swa dus saldus gt swatuz gt swōtuz oːː aːː gt ɑːː a seh mō semuo sekla gt semo gt sema gt semo eh es eh kamieno dgs vard galune gt az gt ozVelyvoji germanu prokalbe Sioje stadijoje germanu prokalbe iskilo kaip savarankiska saka ir patyre daugybe esminiu garsu pokyciu del kuriu sios prokalbes palikuones veliau bus atpazįstamos kaip germanu kalbos Sprogstamuju priebalsiu turtinga sistema pirmiausia buvo pakeista puciamuju priebalsiu rinkiniu paslankusis ide kirtis kuriam galbut buvo budingos priegaides buvo pakeistas pastoviuoju o du balsiai susiliejo į viena Del į pirmajį skiemenį atitraukto kircio jau buvo pradeje irti nekirciuotuju skiemenu garsai ir sis procesas tesesi dukterinese kalbose Galutine stadija aprepia visa likusia kalbos raida kol prokalbe skilo į dialektus ir galbut tuomet eme rastis nosiniai balsiai pradejo veikti umliauto taisykles ir atsirado kitu germanu kalboms budingu ypatybiu Zodzio gale m gt n tom ta vyr g gt tham gt than tada om o kamieno vns gal gt am gt an gt a m gt n pries dantinius priebalsius ḱm tom simtas gt humdan gt hundan gt hunda deḱm t desimt gt tehumt gt tehunt gt tehunPo nekirciuoto skiemens zodzio gale nukrito n ir pries jį einas balsis buvo sunosintas om o kamieno vns gal gt am gt an gt a eh m eh kamieno vns gal gt an gt a gt ǭ oHom dgs kilm gt an gt a gt ǫ Nosinis ẽː buvo pazemintas iki ɑ ː dʰedʰeh m dejau gt deden gt dede gt deda gt dedǭIsnyko e Tarp priebalsiu nekirciuotasis e sva iskrito samh dʰos smelis gt samedaz gt samdaz takeh tyleti gt su priesaga takeyonti jie tyli gt thageyanthi gt thagyanthi gt thagjanthi e gt ɑ kitose padetyse ph tḗr tevas gt feder gt fader takeh tyleti gt su priesaga takeyeti jis tyli gt thageyithi gt thageithi gt thagaithiPo nekirciuotu skiemenu zodzio gale nukrito t deḱm t desimt gt tehunt gt tehun bʰeroyt jis nestu subj gt berayt gt berai melid melit medus gt melit melid gt meli melid gt mili milid ɣʷ gt w kai kada ɣ snoygʷʰos sniegas gt snaygʷaz gt snaiwaz kʷekʷleh ratai kuopinis daiktv gt hʷegʷla gt hʷewla gt hweulōIlgasis a buvo paaukstintas ɑː gt ɔː dʰoh mos dedamas gt damaz gt dōmaz teismas swa dus saldus gt swatuz gt swōtuz ɑːː gt ɔːː seh mō semuo sekla gt sema gt semo eh es eh kamieno dgs vard gt az gt oz Sie pokyciai siekia ankstyviausius germanu ir romenu kontaktus nes is lotynu k Rōmani buvo pasiskolintas kaip Rumaniz o tada pakito į Rumōniz Taip pat zinomi skoliniai finu kalbose dar nepatyre sio pokycio suom hake siekti is ankstyvosios germanu prok sakija veliau sōkija suom raha pinigai is ankstyvosios germanu prok skraha voveres kailis veliau skrahō suom kavio kanopa is ankstyvosios germanu prok kapa kanopa veliau hōfa suom lieka saitas is ankstyvosios germanu prok lega guleti ilsetis veliau legō ka rodo ir velesnis skolinys lieko vejo nulauztas arba supuves medis Ankstyvasis i pokytis e gt i kai tame paciame arba kitame skiemenyje eidavo pries i arba y bʰereti jis nesa gt beridi gt biridi medʰyos vidurys gt medyaz gt midjaz newios naujas gt newyaz gt niwjaz Sis pokyti panaikino dvibalsį ei paversdamas jį iː deywos dievas gt teywaz gt Tiwaz dievas Tiras treyes trys gt threiz gt thriz Daugybe skoliniu Baltijos finu ir samiu kalbose rodo buvus ankstesnįjį e pavyzdziui suom teljo maisyti is ankstyvosios germanu prok theljō veliau thiljō suom menninkainen piktasis nykstukas is ankstyvosios germanu prok menthingō veliau minthingō sam deahkki stora mesa is ankstyvosios germanu prok thekkwiz storas veliau thikkwiz sam jievja baltas apie gyvulius arba plaukus is ankstyvosios germanu prok heuja veliau hiuja e gt i kai eidavo pries skiemens pabaigos nosinį priebalsį en į gt in sengʷʰeti jis gieda gt sengʷidi gt singwidi jis dainuoja Finu skoliniai su senesniuoju e zinomi ir siuo atveju pvz suom rengas ziedas is ankstyvosios germanu prok hrengaz veliau hringaz Tarp balsiu isnyko y isskyrus atvejus po i ir w bet po skiemeninio u isnyko Vienas salia kito atsidure du balsiai sutraukiami į ilgajį balsį arba paverciami dvibalsiu oyh m tematiniu veiksm opt vns I a gt oyum gt ayu gt au ayeri ryte gt ayiri gt airi anksti Del sio pokycio ankstesnysis junginys ɑjɑ virto ilguoju balsiu ɑː steh stoti gt su priesaga sth yonti jie stovi gt stayanthi gt stanthi n isnyko pries x ir kompensuodamas isnykima pailgino bei sunosino pries jį esantį balsį ḱonketi jis kaba gt hanhidi fonetiskai ˈxɑ ːxidi Leksiniai duomenys kitose kalbose Laikas kada skoliniai į germanu prokalbe pateko is kitu zinomu kalbu arba kada is germanu prokalbes į kitas kalbas gali buti nustatomas pagal skolinimosi metu germanu kalbose vykusius garsu pokycius Kadangi tikslus skoliniu ir garsu desniu laikas nezinomas skoliniu neįmanoma taikyti absoliuciajai ar kalendorinei chronologijai nustatyti Skoliniai is gretimu indoeuropietisku kalbu Dauguma skoliniu is keltu kalbu pasirode iki Grimo desnio arba jo veikimo metu Pavyzdziui zodis riks valdovas buvo pasiskolintas is keltu rixs karalius kamienas rig kur g k Tai akivaizdziai ne savas zodis nes ide e i budinga ne germanu o keltu kalboms Kitas pavyzdys walhaz svetimsalis keltas kiles nuo keltu genties pavadinimo Volcae su k h ir o a Kiti skoliniu is keltu kalbu pavyzdziai ambahtaz tarnas brunjǭ sarviniai marskiniai gislaz įkaitas isarna gelezis lekijaz gydytojas lauda svinas Rinaz Reinas tunaz tuna įtvirtintas aptvaras Sie skoliniai tikriausiai buvo gauti keltisku Halstato ir ankstyvosios Lateno kulturu laikais kai keltai Vidurio Europoje vyravo nors sis laikotarpis aprepia keleta simtmeciu Is rytu iranenu gauta hanapiz kanape plg saku k kaṃha oset gaen ae linas humalaz humalǭ apynys plg oset xumaellaeg keppǭ skepa avis plg pers capis vieneriu metu vaikas kurtilaz sujuosiama palaidine plg oset kweraet marskiniai kuta trobele plg pers kad namas paidō apsiaustas pathaz takas plg av panta kilm pathō ir wurstwa darbas plg av verestuua Is Ukrainos lygumu zodzius galejo perduoti tiesiogiai skitai kuriu buriai per Dunoju atkeliavo į Vidurio Europa ir Karpatu baseine sukure VI V a pr m e arba sie zodziai gauti is tomis paciomis kryptimi keliavusiu sarmatu Abejoniu kelia daiktavardis marhaz arklys kuris galejo buti pasiskolintas arba tiesiogiai is skitu ar sarmatu arba tarpininkaujant keltu kalboms Skoliniai negermaniskoms kalboms Nemaza skoliniu is germanu prokalbes aptinkama negermaniskose kalbose kurios ribojosi su germanu prokalbes sritimi Didziausia įtaka patyre finu kalbos jos is germanu prokalbes gavo simtus skoliniu Tarp gerai zinomu pavyzdziu yra druhtinaz karo vadas plg suom ruhtinas hrengaz veliau hringaz ziedas plg suom rengas est rongas kuningaz karalius plg suom kuningas lambaz avyte plg suom lammas lyv lambaz lunaz ispirka plg suom lunnas Taip pat zinomi skoliniai samiu baltu ir slavu kalbose Neindoeuropietisko substrato elementai Kalbant apie germanu prokalbe terminas substratas reiskia leksikos vienetus ir fonologijos elementus nepaveldetus is indoeuropieciu prokalbes Substrato teorija teigia kad sie elementai perimti is senesniu populiaciju kurios isliko tarp indoeuropieciu ir buvo pakankamai įtakingos kad perduotu kai kurias savo kalbos ypatybes Pirmasis neindoeuropietisko substrato teorija pateike Vokietijos istorines kalbotyros specialistas Zigmundas Feistas Sigmund Feist kuris teige jog mazdaug trecdalis viso germanu prokalbes zodyno kile is sio substrato Teo Fenemanas Theo Vennemann iskele basku kalbos substrato ir semitu kalbu superstrato kalbinio antsluoksnio germanu prokalbeje teorija vis delto jo spejimai atitinkamu sriciu specialistu dazniausiai atmetami Germanu kalbu etimologiniai tyrimai tesiami ir daugybe germanisku zodziu kuriu kilme anksciau buvo neaiski ir atrode priestaringa dabar įtikinamai paaiskinami rekonstruotais indoeuropieciu prokalbes zodziais ir morfologija Tad neaiskios etimologijos germanisku zodziu dalis ilgainiui sumazejo Sios dalies vertinimai paprastai buna pasene arba padidinti nes daug duomenu kai mokslininkai sudarinejo nepaaiskinamos kilmes germanu zodziu sarasus buvo nezinoma FonologijaTranskripcija Siame straipsnyje naudojami sie sutartiniai zenklai ir raides atkurtoms germanu prokalbes formoms uzrasyti Skardieji trankieji priebalsiai zymimi kaip b d g sios fonemos nesuprastinos kaip konkreciai sprogstamieji b d ɡ arba puciamieji b d ɣ Kitoje literaturoje sie priebalsiai gali buti rasomi kaip grafemos su bruksniu sudarant puciamuju priebalsiu raides ƀ đ ǥ Duslieji puciamieji priebalsiai zymimi kaip f th h TFA ɸ 8 x Velesneje germanu prokalbes stadijoje x tam tikrose padetyse gali virsti h Atitinkamai xʷ tam tikroje garsu apsuptyje veliau gali tapti hʷ arba ʍ Lupu gomuriniai zymimi kaip kw hw gw tai nerodo kokios nors konkrecios atskiro garso pvz kʷ xʷ ɡʷ ar junginio pvz kw xw ɡw analizes Jotas zymimas kaip j j Pazymetina kad indoeuropieciu prokalbes formose sis garsas tiksliau pusbalsis ne priebalsis zymimas kaip y arba i cia vartojamas j nerodo jokio isties įvykusio sio garso tarties pokycio Ilgieji balsiai zymimi bruksniu virs raides pvz ō Kai reikia atskirti TFA ɛː ir eː atitinkamai transkribuojami kaip e ir e e kartai perteikiamas kaip ae arba ǣ bet cia tokia rasyba nepalaikoma Superilgieji balsiai pazymeti cirkumfleksu pvz o Kitoje literaturoje jie uzrasomi su dviem bruksneliais virs raides dvigubu makronu pvz ō Sekant D Rindzu D Ringe nosiniai balsiai pazymeti kableliu po raide pvz ǫ oːː Labai daznai literaturoje jie perteikiami tiesiog po balsio prirasant raide n Vis delto taip gali pasidaryti neaisku ar cia pazymetas zodzio galo nosinis balsis ar zodzio galo paprastas pries n einas balsis kuriu skyrimas yra foneminis Kai kuriuose saltiniuose nosiniams balsiams zymeti vartojama ir tilde a ĩ ũ Dvibalsiai perteikiami kaip ai au eu iu ōi ōu ir galbut ei eu Vis delto kai balsiai eina pries atitinkama pusbalsį jie tampa ajj aww eww iww u rasomas kaip w tarp balsiu ir j Toks rasybos susitarimas grįstas Rindzo Ringe 2006harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 vartosena Ilgieji balsiai pries nepriesakinius sudarydavo atskira skiemenį ir rasomi kaip auksciau nurodyta isskyrus atvejį pries i kai rasoma ij Priebalsiai Toliau lenteleje pateikiamas rekonstruotas germanu prokalbes priebalsiu tarimas Įzambus bruksniai nerasomi del patogumo Kai langelyje yra dvi fonemos pirmoji is poros yra duslioji antroji skardzioji Garsai skliausteliuose zymi alofonus jie nera savarankiskos fonemos Del kai kuriu garsu tikslesnio tarimo taip pat zr pastabas po lentele Germanu prokalbes priebalsiai Tipas Abilupiniai Dantiniai Alveoliniai Palataliniai Gomuriniai Lupu gomuriniaiNosiniai m n ŋ ŋʷ Sprogstamieji p b t d k g kʷ ɡʷPuciamieji ɸ b 8 d s z x ɣ xʷViduriniai j wSoniniai lVirpamieji r Pastabos ŋ buvo n alofonas pries gomurinius trankiuosius ŋʷ buvo n alofonas pries lupu gomurinius trankiuosius b d ir ɣ buvo b d bei ɡ alofonai tam tikrose padetyse zr zemiau Raide f zymima fonema germanu prokalbeje galbut vis dar buvo tariama kaip abilupinis puciamasis priebalsis ɸ Tokio tarimo naudai liudytu tai kad gotu kalboje zodzio galo b kuris kitose padetyse atstovauja skardziajam puciamajam sudusleja iki f ir tai kad senojoje norvegu kalboje aptr tariama kaip ɑɸtr kur vartota raide p o ne zymiai įprastesne f apilupiniam priebalsiui pries t pazymeti Grimo ir Vernerio desniai Archajineje pragermanu kalboje galiojes Grimo desnis sukele grandininius pirminiu indoeuropieciu prokalbes sprogstamuju priebalsiu pokycius Vernerio desnis paaiskina Grimo desnio isimciu kategorija kai skardieji puciamieji priebalsiai pasitaiko vietoj Grimo desnio numatytu dusliuju puciamuju Siuos nesutapimus leme pirmine indoeuropieciu prokalbes kircio vieta Lupu gomuriniu nykimas greta u Grimo desnis dulieji gt puciamieji Grimo desnis skardieji gt duslieji Grimo desnis aspiruotieji gt skardieji Vernerio desnis Lupu gomuriniu panaikinimaslupiniai p gt ɸ b gt p bʱ gt b b ɸ gt b bdantiniai t gt 8 d gt t dʱ gt d d 8 gt d dgomuriniai k gt x ɡ gt k ɡʱ gt ɡ ɣ x gt ɡ ɣlupu gomuriniai kʷ gt k ɡʷ gt ɡ ɡʷʱ gt ɡʱ kʷ gt xʷ ɡʷ gt kʷ ɡʷʱ gt ɡʷ ɣʷ xʷ gt ɡʷ ɣʷ ɡʷ gt b ɣʷ gt w ɣ p t ir k nepakluso Grimo desniui po ankstumos puciamuju tokiu kaip s arba po kitu sprogstamuju priebalsiu kurie del germanu puciamuju priebalsiu desnio buvo pakite į ankstumos puciamuosius pavyzdziui kur lotynu kalboje su senuoju t yra stella zvaigzde ir octō astuoni vidurineje olandu kalboje turima ster ir acht su nepakitusiu t Sis pirminis t sutapo su antriniu is skardziojo priebalsio atsiradusiu t tai yra daugumoje atveju t yra kiles is pirminio arba antrinio t Veliau panasus pokytis į vykusį germanu prokalbes priebalsiu sistemoje rutuliojosi vokieciu aukstaiciu tarmeje Eiprile Makmahon April McMahon teigia Grimo ir Vernerio desniai drauge apibrezia pirmajį germanu priebalsiu pokytį Kitas chronologiskai velesnis antrasis germanu priebalsiu pokytis padare įtaka tik germanu prokalbes dusliesiems sprogstamiesiems ir germanu prokalbe suskalde į dvi dialektu grupes vokieciu zemaiciu siaureje ir vokieciu aukstaiciu toliau pietuose Laiko atzvilgiu Vernerio desnio galiojimas paprastai nustatomas pagal Grimo desnį ir Vernerio desnis teigia kad duslieji ankstumos puciamieji s ɸ 8 ir x verciami skardziaisiais jei eina po nekirciuoto skiemens Sis pokytis vyko tada kai kirciavimas dar buvo paveldetas is indoeuropieciu prokalbes ide buvo laisvas ir kirtis galejo kristi į bet kurį zodzio skiemenį Pavyzdziui ide bʰreh ter gt germ prok brōther brolis bet ide meh tḗr gt germ prok mōder motina Veikiant Vernerio desniui s buvo suskardintas ir virto z nauja fonema Kazkuriuo metu po Grimo ir Vernerio desniu germanu prokalbe neteko paveldeto laisvo kirciavimo ir visi zodziai imti kirciuoti ju saknies skiemenyje Jei zodis neturedavo priesdelio dazniausiai tai budavo pirmasis skiemuo Praradus laisvajį ide kirtį isnyko Vernerio desnio sukurta priebalsiu pokycius salygojusi aplinka Be sios salygojancios aplinkos pokycio priezastis kalbos vartotojams pasidare nebeaiski Pokyciai prasideje kaip paprasti fonetiniai garsu variantai eme darytis vis labiau gramatiniai ir privede prie gramatiniu garsu pokyciu zinomu kaip gramatine kaita vok grammatischer Wechsel Atskiro zodzio kamiene galejo buti skirtingi priebalsiai atsizvelgiant į linksnį ar laika Kadangi tokia sistema pasidare sudetinga tiek visos germanu prokalbes laikotarpiu tiek veliau dukterinese kalbose vyko zymus siu garsu sulyginimas Jau germanu prokalbeje dauguma pokyciu daiktavardziuose buvo sulyginti taip kad visose zodzio formose nuosekliai butu vartojamas vienas ar kitas garsas nors is dalies kaita buvo islaikyta o veliau dukterinese kalbose ji buvo sulyginta bet kiekvienoje kalboje skirtingai Kaita daiktavardziu ir veiksmazodziu galunese taip pat buvo suvienodinta daiktavardziuose paprastai skardziuju variantu naudai taciau skirtuma islaike veiksmazodziai kai nepriesaginiai stiprieji įgydavo skardujį varianta o priesaginiai silpnieji duslujį Germanu prokalbeje stipriuju veiksmazodziu priebalsiu kaita tarp esamojo ir butojo laiku buvo įprasta nebuvo sulyginta ir kai kuriose germanu kalbose ji islaikoma iki siu dienu Alofonai Manoma kad kai kurios po garsu pokyciu atsiradusios fonemos priklausomai nuo apsupties buvo tariamos skirtingai kaip alofonai Kalbedamas apie pirminius k arba kʷ Traskas Trask pazymi Zodzio pradzioje susidariusieji x arba xʷ buvo paversti h ir hʷ Daugumas lenteleje nurodytu priebalsiu tam tikromis aplinkybemis galejo buti ilginami ir dukterinese kalbose jie reiskiami dvigubinant raides Sis reiskinys vadinamas geminacija Astrida Krehenman Astrid Kraehenmann teigia Tada germanu prokalbeje jau buta ilguju priebalsiu bet jie sudare priespriesa su trumpaisiais tik zodzio viduryje Be to jie buvo nedazni ir pasitaikydavo tik tarp balsiu beveik isimtinai po trumpuju Skardziosios fonemos b d ɡ ir ɡʷ vienoje fonetineje aplinkoje rekonstruojamos kaip sprogstamieji priebalsiai kitoje kaip ankstumos puciamieji Alofonijos modelis nera visiskai aiskus bet is esmes panasus į kitu kalbu skardziuju trankiuju priebalsiu alofonu modelius pavyzdziui į ispanu kalbos Del Vernerio desnio atsirade skardieji puciamieji zr auksciau pasitaikydave tiktai ne zodzio pradzioje susiliejo su puciamaisiais priebalsiu b d ɡ ir ɡʷ alofonais Seniau buvo linkstama teigti jog pradzioje garsai buve puciamieji ir veliau kai kuriomis aplinkybemis sukietinti iki sprogstamuju Vis delto Rindzas Ringe pazymi kad toks poziuris daugiausia kyla is senesnemis fonologinemis teorijomis grįstu prielaidu ir pasak siuolaikiniu teoriju lygiai taip pat tiketina kad alofonija reiskesi is pat pradziu Visu triju skardziuju fonemu b d ir ɡ alofonijos modelis tarpusavyje siek tiek skyresi bet is esmes sprogstamieji priebalsiai vartoti stipriosiose padetyse zodzio pradzioje ir junginiuose o puciamieji silpnosiose po balsiu Issamiau Zodzio pradzioje b ir d buvo sprogstamieji priebalsiai b ir d Taciau daugybe pavyzdziu rodo kad zodzio pradzioje ɡ buvo ɣ kai kuriose kalbose galiausiai issirutuliojes į ɡ Tokia raida aiskiausiai matyti anglu fryzu ir kitose ingevonu kalbose Siuolaikineje olandu kalboje sioje padetyje garsas ɣ vis dar islaikomas Sprogstamieji vartoti po homorganiniu tariamu toje pacioje artikuliacinio aparato vietoje nosiniu priebalsiu mb nd ŋɡ ŋʷɡʷ Tai buvo vienintele padetis kai vis dar galejo buti tariamas skardusis lupu gomurinis priebalsis ɡʷ Geminuoti jie buvo tariami kaip sprogstamieji priebalsiai bb dd ɡɡ Si taisykle ir toliau galiojo bent ankstyvosiose vakaru germanu kalbose nes is vakaru germanu geminuotuju isejo geminuoti sprogstamieji kile is ankstesniu skardziuju ankstumos puciamuju Po l arba z d buvo d d po r atvejai yra priestaringi gotu kalboje jis pasitaiko kaip sprogstamasis priebalsis waurd zodis ne waurth po suduslejimo o senojoje norvegu kalboje kaip puciamasis ord Vakaru germanu kalbose d įtvirtintas kaip d visose padetyse Kitur puciamieji priebalsiai vartojami tik po balsiu ir dvibalsiu o b ir ɡ atveju po nenosiniu priebalsiu Lupu gomuriniai priebalsiai Lupu gomuriniai priebalsiai patyre daugybe papildomu pokyciu Dar iki pradedant veikti Grimo desniui del indoeuropieciu prokalbes boukolos desnio lupu gomuriniai pries u buvo redukuoti į paprastus gomurinius Sis desnis ir toliau galiojo kaip isorinis filtras t y jei garso pokytis sukurdavo nauja aplinka kurioje lupu gomurinis priebalsis atsidurdavo greta u jis tuojau pat budavo paverciamas paprastu gomuriniu Veiksmazodzio paradigmoje tai sukele tam tikru netolygumu pavyzdziui singwana siŋʷɡʷɑnɑ dainuoti greta sungun suŋɡun jie dainuoja Matyt sis lupines tarties praradimas veike ir po un einancius lupu gomurinius priebalsius kas rodo kalboje buvus taip pat ir lupinį alofona ŋʷ Siuo atveju visi junginiai uŋʷxʷ uŋʷkʷ ir uŋʷgʷ praranda sulupinta tartį delabializuojami ir paverciami uŋx uŋk ir uŋɡ Po Vernerio desnio veikimo del įvairiu pokyciu beveik visiskai isnyko skardieji lupu gomuriniai priebalsiai Pradzioje ɡʷʰ tapo b pavyzdziui ide gʷʱedʱyeti gt germ prok bidithi jis praso Puciamasis variantas ɣʷ dazniausiai pasitaikydaves ne zodzio pradzioje paprastai virsdavo w taciau kartais vis delto pakisdavo į ɣ Vienintele padetis kai skardieji lupu gomuriniai islikdavo tai po nosiniu priebalsiu pavyzdziui singwana ˈsiŋʷɡʷɑnɑ dainuoti Sie įvairus pokyciai daznai sudarydavo prielaidas sudetingai kaitai atsirasti pavyzdziui sehwana ˈsexʷɑnɑ matyti segun ˈsɛːɣun jie mate tiesiogine nuosaka sewin ˈsɛːwiːn jie butu mate subjunktyvas skirtingose dukterinese kalbose sie variantai buvo pertvarkyti ir sureguliuoti nevienodai Priebalsiu laipsniavimas Kronenas Kroonen 2011 priebalsiu kaitos priebalsiu mutacijos procesa germanu prokalbeje įvardija kaip priebalsiu laipsniavima Sis reiskinys skiriasi nuo kaimyninese samiu ir Baltijos finu kalbose veikiancios priebalsiu kaitos kuri nuo XIX a taip pat vadinama priebalsiu laipsniavimu Germanu prokalbes priebalsiu laipsniavimas tiesiogiai nepaliudytas ne viename germanu dialekte taciau nepaisant to gali buti rekonstruotas remiantis tam tikrais dialektuose pasitaikanciais n kamieno vardazodziu ir vadinamuju ōn veiksmazodziu saknies nesutapimais Diachroniskai istoriskai priebalsiu laipsniavimas germanu prokalbeje gali buti aiskinamas Kliuges desniu pasak kurio geminatos susidare is sprogstamuju priebalsiu kirciuotame skiemenyje einanciu pries nosinius priebalsius Kadangi sis garsu desnis galiojo tik dalyje n kamieno vardazodziu ir ōn veiksmazodziu paradigmu susidare geminuotu ir negeminuotu priebalsiu kaita Visgi del sio desnio tikrumo esama nesutarimu kai kurie kalbininkai geminatu susidaryma linke aiskinti ekspresine geminacija Siuo metu germanu geminatu kilme yra istorines kalbotyros diskusiju dalis aiskaus bendrojo sutarimo kol kas nera n kamienas Ide Germ prok vardininkas C C ōn C C ōkilmininkas C C n os C CC azneh2 kamieno esamasis l Ide Germ prok III vns a C C neh2 ti C CC ōthiIII dgs a C C nh2 enti C G unanthi Laipsniuojamuju paradigmu germanu prokalbeje rekonstrukcija paaiskina saknies kaita kokia turima s angl steorra zvaigzde lt sterran greta s fryz stera t p lt steran ir tarm norv guva siubuoti lt gubōn greta vidurio vokieciu aukstaiciu gupfen t p lt guppōn kur pradzioje tureta alomorfija yra apibendrinta suvienodinta Nagrinejamuose atvejuose tai leistu rekonstruoti n kamieno vard sterō kilm sterraz lt ide h ster ōn h ster n os ir ōn veiksmazodziu III vns a guppōthi III dgs a gubunanthi lt gʱubʱ neh ti gʱubʱ nh enti Balsiai Germanu prokalbeje buvo penki trumpieji balsiai penki arba sesi ilgieji ir bent vienas superilgasis arba trimoris lygus trims moroms mora vieno trumpojo skiemens trukme Tikroji fonetine balsiu kokybe nera aiski Grynieji balsiai Tipas Priesakines eiles Uzpakalines eilestrumpieji ilgieji superilgieji trumpieji ilgieji superilgiejiAukstutinio pakilimo i iː u uːVidurio aukstutinio pakilimo e eːVidurio zemutinio pakilimo ɛː ɛːː ɔː ɔːːZemutinio pakilimo ɑ ɑː Nosiniai balsiai Tipas Priesakines eiles Uzpakalines eilestrumpieji ilgieji trumpieji ilgieji superilgiejiAukstutinio pakilimo ĩ ĩː ũ ũːVidurio aukstutinio pakilimo ɔ ː ɔ ːːZemutinio pakilimo ɑ ɑ ː Pastabos e negalejo buti vartojamas nekirciuotuose skiemenyse nebent jis eidavo pries r kur jis jau velyvuoju germanu prokalbes laikotarpiu pazemedavo iki ɑ Visi nosiniai balsiai isskyrus ɑ ː ir ũː pasitaikydavo zodzio gale Ilgieji nosiniai balsiai ɑ ː ĩː ir ũː buvo vartojami pries x ir buvo susidare is senesniu trumpuju pries nx ejusiu balsiu Ide e a o germanu prokalbeje susiliejo į a ide a ō susiliejo į germanu prokalbes ō Susiliejimo metu balsiu verte tikriausiai buvo ɑ ir ɑː arba galbut ɒ ir ɒː Ju tartis issiskyre ilgajį balsį paaukstinus ir galbut suapvalinus į ɔː Zinoma kad a negalejo buti pakeltas į ō anksciau negu uzsimezge anksciausi germanu prokalbes vartotoju ir romenu rysiai Tai patvirtina faktas kad lotynu k Rōmani veliau gotu kalboje susiliejo į Rumoneis t y Rumōnis Rindzas Ringe aiskina kad skolinimosi metu germanu prokalbes a tipo balsis kuris veliau tapo ō buvo panasiausias į lotynu k a O kadangi siuo atveju germanu prokalbe stokojo vidurinio pakilimo uzpakalines eiles balsio artimiausias atitikmuo lotynu kalbos balsiui ō buvo germanu prokalbes balsis u Rōmani gt Rumaniz gt Rumōniz gt gotu k Rumoneis Po to kai a pakito į ō junginyje aja tarp balsiu iskritus j susidare naujas a Tai buvo reta fonema ji buvo vartojama tik keliuose zodziuose zymiausi kuriu buvo treciosios klases silpnieji veiksmazodziai Veiksmo atlikeju priesaga arijaz siuolaikines anglu k er tikriausiai buvo pasiskolinta is lotynu kalbos mazdaug tuo paciu metu arba siek tiek veliau Dvibalsiai Zinoma kad germanu prokalbeje buvo vartojami tokie dvibalsiai Trumpieji ɑu ɑi eu iu Ilgieji ɔːu ɔːi galbut ɛːu ɛːi Atkreiptinas demesys į e gt i pokytį pries i arba j tame paciame arba paskesniame skiemenyje Del sio pokycio isnyksta dvibalsis ei ir tampa iː o is ankstesnio eu susidaro dvibalsis iu Kaip dvibalsiai gali buti nagrinejami balsio ir pusbalsio junginiai vartoti ir indoeuropieciu prokalbeje Tai paaiskina kodel sakykime zodyje niwjaz naujas neisnyko j antrasis dvibalsio iu demuo is esmes vis dar buvo priebalsis ir todel aplinka neatitiko garso salinimo salygu Tai patvirtina ir faktas kad veliau veikiant vakaru germanu kalbu geminacijai lygia greta su kitais priebalsiais isskyrus r wj geminuojama į wwj Superilgieji balsiai Germanu prokalbeje buvo du superilgieji arba triju moru triju trumpuju skiemenu trukmes balsiai o ɔːː ir e ɛːː pastarasis daugiausia pasitaikydavo prieveiksmiuose pvz hwadre kur kame Ne vienoje paliudytoje germanu kalboje tokie balsiai nebevartojami Jie rekonstruojami pasitelkiant lyginamajį metoda ypac tada kai dvejopu rekonstruoto galinio ilgojo ō atspindziu kitais budais paaiskinti neiseina mat vienose morfemose jis netiketai islieka ilgas o kitose normaliai sutrumpeja Germanu prokalbe Gotu k Senoji norvegu k Senoji anglu k Senoji vokieciu aukstaiciu k ō a u gt O u O o ō a o Trimoriai superilgieji balsiai dazniausiai atsirasdavo morfemu sandurose kur dvimoriai dvieju moru dvieju trumpuju skiemenu trukmes ilgieji balsiai susiliedavo su trumpuoju balsiu ypac isnykus įsiterpusiam laringalui VHV Pavyzdį be laringalu sudaro II klases silpnieji ō kamieno veiksmazodziai kur j isnyko tarp balsiu todel ōja ōa o plg salbōjana salbona gotu k salbōn patepti įtrinti Taciau daugumoje atveju superilgieji balsiai vartoti zodzio galo skiemenyse galunese galbut todel kad sioje padetyje balsiai negalejo atsidurti skirtinguose skiemenyse Be to germanu prokalbeje kaip ir baltu ir slavu prokalbese absoliutiniame zodzio gale buvo ilginami dvimoriai ilgieji balsiai galbut tam kad geriau atitiktu zodziu prozodijos modelį bet patikimiau tokius atvejus aiskinti Semerenio desnio poveikiu pavyzdziui germ prok aro aras erelis ide h er ō lt h er ōn lt h er ons visai kaip liet akmuo slav kamy aḱmō ide h eḱ mō lt h eḱ mōn lt h eḱ mons Kiti atvejai balsiai sutraukiami isnykus laringalui wulfǫ vilku wulfon archajines pragermanu k wulpōom ide wĺ kʷoHom ō kamieno dgs vard oz archajines pragermanu k aas ide eh es sutraukiami trumpieji balsiai wulfoz vilkai ide wĺ kʷoes Taciau laringalu pailginti balsiai netapo superilgaisiais pavyzdziui ō kamieno vns vard ō a ide eh ō kamieno vns gal ǭ an am del Stango desnio ide eh m ō kamieno dgs gal ōz az as del Stango desnio ide eh ns Trimoriu balsiu likimas paliudytose germanu kalbose kitoks negu dvimoriu trimoriai balsiai zodzio gale isliko ilgaisiais o is dvimoriu issirutuliojo trumpieji balsiai Pasak senesniu sio reiskinio teoriju ir ilgieji ir superilgieji balsiai buvo ilgieji taciau skyresi priegaide t y o ir e buvo tariami su cirkumfleksu kylancia krentancia kylancia priegaide bet ō ir e su akutu kylancia priegaide panasiai į priegaides siuolaikinese siaures germanu baltu ir senojoje graiku kalbose teigiant kad toks skyrimas yra paveldetas is indoeuropieciu prokalbes Vis delto sis poziuris buvo atmestas nes skiriamosios intonacijos priegaides nekirciuotame skiemenyje su kontrastiniu laisvuoju kirciu ir balsiu ilgumu kalbose siaip jau nederinamos Siuolaikines teorijos superilguosius balsius perinterpretuoja kaip turincius labai didelį skiemens svorį tris moras ir del to ilgesnius uz paprastus ilguosius balsius Germanu prokalbes gyvavimo pabaigoje ilgieji balsiai zodzio gale buvo sutrumpinti paversti trumpaisiais balsiais Po to superilgieji balsiai visose padetyse sutrumpejo iki įprastiniu ilguju ir isskyrus zodzio gala susiliejo su pirminiais ilgaisiais balsiais del ankstesniojo trumpejimo taigi zodzio gale jie islaike savo skirtuma Tai buvo velesne tarmiu raida nes galutinis rezultatas įvairiose germanu kalbose skiriasi rytu ir vakaru germanu kalbose zodzio galo e trumpinamas į a o senojoje norvegu kalboje į i gotu kalboje zodzio galo ō trumpinamas į a o ankstyvosiose siaures ir vakaru germanu kalbose į o galbut į o kuris veliau pavirto u VI a velyvaja franku kalba Saliju įstatyme dar rasoma maltho Nuo to laiko sutrumpinti superilgieji balsiai zodzio gale rutuliojosi kaip paprasti ilgieji turint omenyje ir tai kad siaures ir vakaru germanu kalbose e buvo pazemintas į a Siaures vakaru germanu kalbose suvienbalsinus nekirciuotajį au susidare fonema sutapusi su naujuoju zodzio galo ilguoju balsiu ō taciau suvienbalsinus nekirciuotajį ai susidare naujas balsis e kuris sutapo ne su pirminiu e o labiau su e nes sis nebuvo pazemintas į a Toks skilimas greta asimetriskos raidos vakaru germanu kalbose kai e zeminamas bet ō aukstinamas rodo kad dvieju garsu tarties aukstis issiskyre anksti taciau siaures germanu kalbose to nera Tai gali buti laikoma įrodymu kad vakaru germanu kalbose e pradetas zeminti į a tada kai zodzio gale ilgieji balsiai tebebuvo islaikyti ir sis zeminimas velyvosios germanu prokalbes dialektu tesiniu sklido į siaures germanu tarmes bet jas pasieke po to kai balsiai jau buvo sutrumpinti e ir e Balsis e kaip fonema yra abejotinas ir zinomas tik nedideleje zodziu grupeje jis nustatomas lyginamuoju metodu nes visuose įmanomuose įrodyti pavyzdziuose is ide paveldetas e germ prok e gotu kalboje atspindetas kaip e o kitose germanu kalbose kaip a visos germanu kalbos patvirtina kai kuriuos e atvejus pvz got sen ang sen norv her cia velyvosios germ prok he r Gotu kalboje nedaromas joks rasybos ir turbut fonetinis e ir e skirtumas taciau dvieju germanu prokalbes ilguju e tipo balsiu buvima remia dvi e tipo senosios Futharko runos vadinamos evaz ir eivaz Krahe Krahe e antrinį e vertina kaip tapatu balsiui i Turbut jis tesia ide ei galbut rodo germanu prokalbeje buvus pereinamajį etapa is dvibalsio į paprasta ilgajį balsį Lemanas Lehmann vardija tokia e kilme ei senosios vokieciu aukstaiciu k fiara fera kumpis gotu k fera sonine germ prok fe rō pei s eh ide s peh i ea VII stipriuju veiksmazodziu klases butasis laikas su ai al ar an plius priebalsis arba e pvz senosios vokieciu aukstaiciu k erien arti arjanan greta butojo l iar ier e ar iz iskritus z senosios anglu k med senosios vokieciu aukstaiciu k miata atlygis greta senosios anglu k meord gotu k mizdō germ prok me dō mizdō ide misdʰ eh tam tikros įvardines formos pvz senosios anglu k her senosios vokieciu aukstaiciu k hiar cia germ prok hiar sudaryta is hi sis ide ḱi sis tam tikro laikotarpio skoliniai is lotynu kalbos su e arba e saknyje senesni skoliniai rodo ir i Nosiniai balsiai Germanu prokalbes nosiniai balsiai kile is dvieju saltiniu Senesnis ir daznesnis saltinis buvo zodzio galo n is ide n arba m nekirciuotuose skiemenyse pradzioje daves trumpuosius nosinius balsius a į u ilguosius į e a ir superilguosius e a Tada e ir e sutapo su a ir a kurie veliau issirutuliojo į ǭ ir ǫ Kitas saltinis galiojes tik velyvuoju germanu prokalbes laikotarpiu buvo junginiai inh anh unh kur nosinis priebalsis neteko savo uzdarumos ir pailgino bei sunosino pries jį einantį balsį todel atsirado a h į h u h siame straipsnyje teberasomi kaip anh inh unh Daugeliu atveju nosine tartis nebuvo skiriamoji ir reiskesi tiesiog kaip papildoma pavirsine artikuliacija Ne viena germanu kalba issaugojusi zodzio galo balsius neislaike ju nosines tarties Palyginti su nenosiniais balsiais zodzio galo trumpieji nosiniai balsiai neduoda skirtingu atspindziu Vis delto lyginamasis metodas reikalauja trejopos zodzio galo ō ǭ ir ōn fonetines skirties visu siu balsiu atspindziai velesnese germanu kalbose aiskiai skiriasi Germanu prokalbe Gotu k Senoji norvegu k Senoji vokieciu aukstaiciu k Senoji anglu k ō a u gt u ǭ a e ōn ōn a u ōn an Skirtingi nosinio ǭ ir nenosinio ō atspindziai atsirado del to kad siaures vakaru germanu kalbose zodzio galo ō ɔː buvo paverstas oː bet toks virsmas neturejo įtakos balsiui ǭ Kai balsiai buvo sutrumpinti ir neteko nosines tarties siudvieju balsiu artikuliavimo vieta jau skyresi ir jie nesusiliejo ō tapo o veliau u bet ǭ pavirto ɔ veliau ɑ Del to susidare skirtingi atspindziai Zodzio viduryje balsiu is nh nosine tartis buvo patvaresne ir ankstyvuoju dialektu laikotarpiu isliko sveika Foneminiai nosiniai balsiai neabejotinai vartoti skandinavu prokalbeje ir senojoje norvegu kalboje Senojoje islandu kalboje jie buvo islaikyti bent iki 1125 m iki anksciausio tiketino Pirmojo gramatinio traktato sukurimo laiko mat siame traktate paliudyti nosiniai balsiai Kaip rodo Pirmajame gramatiniame traktate sutinkami pavyzdziai germanu prokalbes nosiniai balsiai kile is nh junginiu senojoje islandu kalboje buvo islaikyti Pavyzdziui ha r ryklys lt ha haz lt germ prok hanhaz ǿ ra jaunesne lt ju hizo lt germ prok junhizo plg gotu k juhiza Fonemiskuma įrodo minimaliosios poros pavyzdziui ǿ ra jaunesne greta ǿra pykinti lt wor Senojoje norvegu kalboje paveldetieji germanu prokalbes nosiniai balsiai buvo prijungti prie kitokios kilmes nosiniu balsiu pavyzdziui susidariusiu netekus n pries s Siuolaikineje Svedijos elvdalu tarmeje vis dar vartojami nosiniai balsiai paveldeti is senosios norvegu kalbos pvz ga s zasis lt sen norv k gas tikriausiai sunosinta nors rasyboje neatspindeta plg vokieciu k Gans su matomu pirminiu priebalsiu Panasi pavirsine galbut fonemine nosiniu ir nenosiniu balsiu priespriesa turima vakaru germanu kalbose ji susidare anglu fryzu prokalbeje mazdaug apie 400 m Germanu prokalbes viduriniai nosiniai balsiai buvo paveldeti taciau prie ju prisidejo del ingevonu nosiniu puciamuju priebalsiu desnio susidare nauji nosiniai balsiai veikiant siam desniui nosiniai priebalsiai isnyko germanu prokalbeje tik pries h taip pat ir visose padetyje pries puciamuosius priebalsius neisskiriant ir mf nth bei ns atveju Nosiniu ir nenosiniu ilguju balsiu skyrima atspindi kitoks ilgojo nosinio a pokytis mat senojoje anglu ir senojoje fryzu kalbose jis buvo paaukstintas į ō o nenosinis ilgasis a sutinkamas kaip supriesakejes ǣ Is to isplaukia anglu k goose zasis vakaru fryzu k goes siaures fryzu k goos lt sen anglu k fryzu k gōs lt anglu fryzu k ga s lt germ prok gans anglu k tooth dantis lt sen anglu k tōth sen fryzu k tōth lt anglu fryzu k ta th lt germ prok tanths anglu k brought atnestas vakaru fryzu k brocht lt sen anglu k brōhte sen fryzu k brōchte lt anglu fryzu k bra htae lt germ prok bringana Fonotaktika Germanu prokalbes zodzio pradzios ir zodzio vidurio padetyse galejo buti vartojami tokie junginiai nedantinis trankusis l pl kl fl hl sl bl gl wl trankusis r pr tr kr fr thr hr br dr gr wr nelupinis trankusis w tw dw kw thw hw sw gomurinis nosinis s nosinis kn hn sm sn Tik zodzio vidurio padetyje galejo buti tokiu junginiu tl sklandusis w lw rw geminatos pp tt kk ss bb dd gg mm nn ll rr jj ww priebalsis j pj tj kj fj thj hj zj bj dj gj mj nj lj rj wj Tik zodzio vidurio ir zodzio galo padetyse galejo buti vartojami sie junginiai puciamasis trankusis ft ht fs hs zd nosinis trankusis mp mf ms mb nt nk nth nh ns nd ng vis delto nh buvo supaprastintas į h velyvojoje germanu prokalbeje sunosinus ir pailginus pries jį einantį balsį l priebalsis lp lt lk lf lth lh ls lb ld lg lm r priebalsis rp rt rk rf rth rh rs rb rd rg rm rn Junginiu s duslusis sprogstamasis priebalsis sp st sk galejo pasitaikyti bet kurioje zodzio padetyje Tolesne raida Del kircio atitraukimo į zodzio pradzia nekirciuotu skiemenu balsiai pradedant velyvaja germanu prokalbe ir baigiant įvairiu dialektu istorija ilgainiui buvo redukuoti Jau germanu prokalbeje buvo isnyke zodzio galo e ir ɑ o nekirciuotuose skiemenyse e sutapo su i Iki pradedant skilti į dialektus treciajame skiemenyje dazniausiai eme iskritineti balsiai pavyzdziui kai kuriose esamojo laiko galunese galinis i taip pat balsiai daugiskaitos naudininko ir įnagininko galunese maz ir miz bei esamojo laiko veiksmazodziu pirmojo daugiskaitos asmens galuneje Trumpieji zodzio galo nosiniai balsiai vis delto isliko ilgiau kaip leidzia spresti skandinavu prokalbe kur vis dar islaikomas zodzio galo a horna auksiniuose Galehuso raguose taciau daugiskaitos naudininke turima mz gestumz Stentofteno runu akmenyje Siek tiek zymesnis trumpinimas sutinkamas gotu kalboje kurioje nukrite visi zodzio galo trumpieji balsiai isskyrus u Senojoje vokieciu aukstaiciu ir senojoje anglu kalbose pradzioje nekirciuoti i ir u buvo issaugoti taciau veliau ilguose zodziuose iskrito o tada senojoje vokieciu aukstaiciu kalboje pagal analogija buvo panaikinti ir trumpuose zodziuose Senosios anglu kalbos netiesioginiai pavyzdziai rodo kad zodzio galo a sios kalbos istorijoje buvo issaugotas Tai matyti is bendraties priesagos an lt ana ir butojo laiko stipriojo dalyvio galunes en lt anaz Kadangi ankstyvojoje senojoje anglu kalboje balsis a sunosintuose balsiuose arba pries uzpakalinius balsius į ae nesupriesakeja susidare balsiu kaita nes uzpakalinio balsio a bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriesaketi pries jį einanciam balsiui ana gt an taciau anaz gt aenae gt en Todel anglu fryzu kalboje a ɑː jei tik po jo neidavo n m arba jeigu jis nebudavo sunosintas buvo supriesakejes į ǣ aeː Sis reiskinys zinomas kaip anglu fryzu paryskinimas arba pirmasis supriesakejimas turejo įvykti labai ankstyvame anglu fryzu kalbu istorijos etape iki netenkant zodzio galo a Zodzio galo balsiu ir junginiu refleksai dukterinese kalbose Galunes Germanu prokalbe Gotu k Siaures germanu k Vakaru germanu k Senoji norvegu k Senoji vokieciu aukstaiciu k Senoji anglu k a lt ide o kamieno vyr g vienaskaitos galininkas a a a i kamieno vyr g vienaskaitos galininkas į i u kamieno vienaskaitos galininkas u u a lt ide o kamieno vienaskaitos vardininkas az s az ri kamieno vienaskaitos vardininkas iz iz i i e u kamieno vienaskaitos vardininkas uz us uz u u esamojo l vienaskaitos I asmuo ō a o gt u o gt u ō lt a lt ide eh kamieno budvardziu vienaskaitos galininkas ǭ ō a a a eō lt a lt ide eh kamieno daugiskaitos galininkas ōz ōs ōz arsilpnuju veiksmazodziu butojo laiko vienaskaitos III asmuo e a e gt i a ia lt ide o kamieno vienaskaitos naudininkas ai e e etrumpojo ja lt ide yo kamieno bev g vienaskaitos vardininkas ja i ja i gt i itrumpojo ja lt ide yo kamieno vyr g vienaskaitos vardininkas jaz is gt jis jaz ri kamieno daugiskaitos vardininkas iz eis is iz i irilgojo ja lt ide yo kamieno vyr g vienaskaitos vardininkas ijaz ijazilgojo ja lt ide yo kamieno bev g vienaskaitos vardininkas ija i ija ibutojo l subjunktyvo vienaskaitos III asmuo i iprieveiksmiu priesaga o ō ō ō a o adaugiskaitos kilmininkas ǫ ō lt a lt ide eh kamieno daugiskaitos vardininkas oz ōs ōz aru kamieno vienaskaitos kilmininkas auz aus ɔ s prieveiksmio priesaga e e a a e Atkreiptinas demesys kad kai kurios germanu prokalbes galunes visose paliudytose dukterinese kalbose susiliejo taciau vis dar skiriamos skandinavu prokalbes runose pavyzdziui iz greta ijaz thrijōz dohtriz trys dukterys Tunes akmenyje greta vardo Holtijaz auksiniuose Galehuso raguose MorfologijaRekonstrukcija yra apytiksle esama keletas įvairiais laipsniais besiskirianciu rekonstravimo variantu Visos rekonstruotos formos zymimos zvaigzdute Daznai teigiama kad germanu kalbose labai supaprastinta kaitybos sistema palyginti su graiku ir lotynu kalbomis ar sanskritu Nors tam tikru mastu tai tiesa tikriausiai taip yra del velyvo germanu kalbu paliudijimo o ne del kokio nors germanu kalboms budingo paprastumo Pavyzdziui 500 metu skiria 360 uju gotu Evangelijos istraukas ir 830 uju senosios vokieciu aukstaiciu Taciana bet senoji vokieciu aukstaiciu kalba nors is vakaru germanu kalbu yra archajiskiausia nebeturi daugybes gotu kalboje matomu senoviniu ypatybiu tarp ju dviskaitos ir veiksmazodziu neveikiamosios rusies zymenu VII klases butojo l stipriuju veiksmazodziu reduplikacijos sauksmininko ir antroje vietoje einanciu klitiku Vakernagelio desnis Gali buti jog dar daug archajisku ypatybiu buvo prarasta mazdaug nuo dvieju simtu metu pr m e germanu prokalbes laikotarpio iki paliudytos gotu kalbos Be to IV a liaudies lotynu kalba ir vidurines indu kalbos gyvavo tuo pat metu kaip gotu kalba buvo zymiai paprastesnes negu klasikine lotynu kalba ir sanskritas tad labai tiketina nebuvo senoviskesnes uz gotu kalba Pasakytina kad kai kurie graiku ir lotynu kalbu bei sanskrito kaitybos sistemos elementai buvo naujoviski indoeuropieciu prokalbeje dar nesutinkami Pagrindines morfologijos ypatybes Germanu prokalbeje buvo sesi linksniai trys gimines trys skaiciai trys nuosakos tiesiogine subjunktyvas ide optatyvas liepiamoji ir dvi rusys veikiamoji ir neveikiamoji ide vidurine Tokia sistema labai panasi į apie 200 metus turetasias lotynu graiku ir vidurio indu kalbose Daiktavardziai ir budvardziai buvo linksniuojami maziausiai sesiais linksniais vardininku kilmininku naudininku galininku įnagininku sauksmininku Vietininkas sutapo su naudininku o abliatyvas susiliejo su kilmininku naudininku arba įnagininku Taciau keli seniau buvusio vietininko ir abliatyvo palaikai matomi kai kuriose įvardziu ir prieveiksmiu formose innai lt in n ai viduje su buvusio vietininko galune ai lt ide oy gerno lt gern o noriai su buvusio abliatyvo galune o lt ot lt ide eh d Įvardziai buvo linksniuojami panasiai tik neturejo atskiro sauksmininko linksnio Įnagininkas isliko tik vakaru germanu kalbose o sauksmininkas tik gotu kalboje Veiksmazodziai ir įvardziai turejo tris skaicius vienaskaita dviskaita ir daugiskaita Įvardziu dviskaita isliko visose senesnese kalbose o veiksmazodziu tik gotu kalboje manytina kad numanomos daiktavardziu ir budvardziu dviskaitos formos isnyko iki pasirodant seniausiems rasytiniams saltiniams Kaip ir italiku kalbose dviskaita galejo buti prarasta iki germanu prokalbei tampant atskira kalbu saka Priebalsiu ir balsiu kaita Germanu prokalbes istorijoje įvyko keletas garsu pokyciu kurie buvo budingi tik tam tikrose padetyse Kai kurie pokyciai buvo gramatizuoti o kiti ir toliau reiksdavosi kaip fonetines taisykles ir is dalies buvo alofoniski arba veike kaip isorinis filtras Bene toliausiai siekianti kaita buvo tarp f th s h hw ir b d z g gw tarp dusliuju ir skardziuju puciamuju zinoma kaip gramatine kaita kuria sukele ankstesnis Vernerio desnio poveikis Si kaita sutinkama įvairioje aplinkoje Veiksmazodziu galunese kurios silpnuju veiksmazodziu budavo dusliosios o stipriuju veiksmazodziu skardziosios Įvairiose stipriuju veiksmazodziu klasese Duslieji variantai vartoti tiesiogines nuosakos esamojo ir butojo laiku vienaskaitoje skardieji variantai likusiose butojo laiko formose Stipriuosiuose veiksmazodziuose duslieji ir is ju padarytuose kauzatyviniuose veiksmazodziuose skardieji Veiksmazodziuose ir isvestuose daiktavardziuose Kai kuriu daiktavardziu vienaskaitos ir daugiskaitos formose Kita pokyciu rusį sukele germanu puciamuju priebalsiu desnis kuris ir toliau galiojo atskiru dukteriniu kalbu raidos istorijoje Tokie pokyciai pasitaiko pries priesaginį t sakykime Stipriuju veiksmazodziu butojo laiko vienaskaitos II asmens galuneje t Silpnuju veiksmazodziu butajame laike kai jame nera įterpto balsio Su priesagomis tiz tuz taz is veiksmazodziu sudarytuose daiktavardziuose kur taip pat tureti variantai su th ir d jei po ju neidavo trankusis priebalsis Del Zyverso desnio susidare kaita atsiradusi ne del garsu pokyciu ja priesagose sukele j ir ij kaitaliojimasis priklausantis nuo pries priesaga einancios morfemos ilgumo Jei ankstesne morfema budavo sudaryta is vieno trumpojo balsio po kurio eidavo vienas priebalsis buvo vartojama j Visais kitais atvejais jei pavyzdziui ankstesniame skiemenyje pasitaikydavo ilgasis balsis arba dvibalsis du arba daugiau priebalsiu arba jei eidavo daugiau negu vienas skiemuo buvo vartojama ij Svarbus morfemu ir zodziu skirtumas nes variantas su j pasitaiko ir zodziuose turinciuose kitokia negu antrojo skiemens su j priesaga Ryskus pavyzdys veiksmazodziu priesaga atjana kuri islaiko j nors sudarius visa zodį pries j eina du skiemenys Į auksciau aprasyta reiskinį panasus j ir i taip pat ij ir i kaitaliojimasis Tokia kaita atsirado netekus j pries i ir ji susidarydavo visada kai galune budavo jungiama prie veiksmazodzio arba daiktavardzio turincio priesaga i j si buvo dazna Panasi bet zymiai retesne kaita vyko tarp aV ir aiC kai j isnyko padetyje tarp dvieju balsiu si padetis pasitaikydavo subjunktyvo esamajame laike au lt aju I asmenyje ai kituose asmenyse Toks dvieju atveju derinys sudare prielaidas III klases silpnuju veiksmazodziu a ir ai kaitai kur a lt aja lt eja o ai lt ei lt eji Pirmoji mutacija buvo svarbus balsiu pokyciu saltinis ji ir toliau veike atskiru dukteriniu kalbu istorijoje nors gotu kalboje jos arba nera arba ji negalioja Germanu prokalbeje pokyciu patyre tik balsis e kurį paaukstino tolesnio skiemens i arba j Pavyzdziu yra daug Veiksmazodziu galunes prasidedancios i esamojo laiko vienaskaitos II ir III asmenys daugiskaitos III asmuo Daiktavardzio galunes u kamiene prasidedancios i vienaskaitos naudininkas daugiskaitos vardininkas ir kilmininkas Kauzatyvo veiksmazodziai sudaryti is stipriuju veiksmazodziu su priesaga j Su priesaga j is daiktavardziu sudaryti veiksmazodziai Su priesaga j is daiktavardziu sudaryti daiktavardziai Daiktavardziai ir budvardziai sudaryti su daugybe priesagu tarp ju su il ithō į iskaz ingaz Daiktavardis Is esmes linksniavimo sistema buvo paveldeta is indoeuropieciu prokalbes Jei linksniuojant tarp saknies ir galunes yra jungiamasis balsis kamiengalis linksniavimo tipai skirstomi pagal siuos balsius Kai tarp saknies ir galunes eina ne balsis o priebalsiais besibaigiancios priesagos linksniavimo tipai skirstomi pagal jas ir vadinami priebalsiniais priesaginiais Jei tarp saknies ir galunes nera nei jungiamojo balsio nei priesagos galune dedama is karto prie saknies toks linksniavimo tipas vadinamas priebalsiniu sakniniu Daiktavardziu ir kitu linksniuojamuju zodziu o kamienas vadinamas tematiniu o visi kiti atematiniais Pagrindines germanu prokalbes linksniuotes sudare kamienai a lt ide o ō lt a lt ide eh n priebalsinis priesaginis i ir u Pirmieji trys linksniavimo tipai buvo ypac svarbus ir tarnavo kaip budvardziu linksniuociu pamatas visus kitus linksniavimo tipus buvo linkstama pervesti į juos Pirmieji du tipai atitinkamai turejo variantus ja wa ir jō wō pradzioje jie buvo linksniuojami visiskai taip pat kaip kiti tos klases daiktavardziai bet veliau del garsu pokyciu sie variantai issiskyre į atskirus poklasius Priebalsiniai priesaginiai n kamieno daiktavardziai pasizymejo įvairiais poklasiais tarp ju ōn vyr ir mot g an bev g ir in mot g daugiausia abstraktus daiktavardziai Taip pat tureta mazesne sakniniu daiktavardziu klase pries galunes besibaigianti įvairiais priebalsiais giminystes rysius nusakantis priebalsinis kamienas su priesaga er ir priebalsinis bev g kamienas su priesaga z lt ide s si klase labai issipletojo vokieciu kalboje Esamojo laiko dalyviai ir keletas daiktavardziu baigesi nd lt ide nt Bevardes gimines daiktavardziai nuo atitinkamo kamieno vyr ir mot g daiktavardziu skyresi tik vardininku galininku sauksmininku kur visi trys linksniai buvo sutape Germanu prokalbes linksniavimo tipu galunes Tematiniai Atematiniai a lt ide o Priebalsiniai ō lt a lt ide eh i u vyr g bev g vyr g mot g bev g mot g vyr g mot g bev g vyr g mot g bev g Vienaskaita V az a s o o ō iz i uz uK as is iz ōz iz auzN ai i ōi i iwiG a a u o ǭ į i u uĮn ō e ō i uS o a o ō i i u uDaugiskaita V S ōz ōs ō iz ō oz iz i iwiz uK ǫ ǫ ǫ i jǫ iwǫ N amaz umaz ōmaz imaz umazG anz ō unz ō ōz inz i unz uĮn amiz umiz ōmiz imiz umizBudvardis Budvardziai su daiktavardziais buvo derinami linksniu skaiciumi ir gimine Budvardziai issirutuliojo į stipriaja ir silpnaja linksniuotes pradzioje atitinkamai turejusias neapibrezta ir apibrezta reiksmes Del savo apibreztumo dukterinese kalbose silpnosios formos pradetos vartoti su parodomaisiais įvardziais ir zymimaisiais artikeliais Terminai stiprioji ir silpnoji grįsti tolesne siu linksniuociu raida dukterinese kalbose pavyzdziui vokieciu ir senojoje anglu kuriose stiprioji linksniuote pasizymi skirtingesnemis galunemis Prokalbeje kaip ir gotu kalboje tokie terminai nera svarbus Stiprioji linksniuote grįsta a ir ō kamienais vartojant įvardines ide galunes silpnoji linksniuote grįsta daiktavardinemis n kamieno galunemis Yra islike u ir i kamienu budvardziu pedsaku siu kamienu galuniu pasitaikydavo tik viename kitame linksnyje Linksnis Stiprioji linksniuote Silpnoji linksniuoteVienaskaita Daugiskaita Vienaskaita DaugiskaitaVyr g Bev g Mot g Vyr g Bev g Mot g Vyr g Bev g Mot g Vyr g Bev g Mot g V blindaz blinda tō blindō blindai blindō blindoz blindo blindo blindǭ blindaniz blindōnō blindōnizK blindas is blindaizōz blindaizǫ blindaizǫ blindiniz blindōniz blindanǫ blindōnǫ N blindammai blindaizōi blindaimaz blindaimaz blindini blindōni blindammaz blindōmazG blindanǭ blinda tō blindō blindanz blindō blindoz blindanu blindo blindōnu blindanunz blindōnō blindōnunzĮn blindanō blindaizō blindaimiz blindaimiz blindine blindōne blindammiz blindōmiz Budvardziai galejo buti nelyginamojo paprastas budvardis aukstesniojo ir auksciausiojo laipsniu Aukstesnysis laipsnis budavo sudaromas su priesagomis izo arba ōzo ir visada budavo linksniuojamas pagal an ir in kamienus Auksciausiasis laipsnis budavo sudaromas su priesagomis istaz arba ōstaz ir linksniuojamas kaip paprasti a kamieno budvardziai Kuris aukstesniojo arba auksciausiojo laipsniu priesagos variantas su i ar su ō pasirenkamas priklausydavo nuo nelyginamojo laipsnio budvardzio taciau kartais variantai budavo atsitiktiniai ir nenuspejami ja i ir u kamienu budvardziai visada įgydavo priesaga su i Taisyklingieji a kamieno budvardziai galedavo gauti ir viena ir kita varianta numatyti vartosena sunku todel tenka kiekviena atvejį įsiminti Taip pat buvo vartojama reta aukstesniojo laipsnio forma su umo kuri buvo linksniuojama kaip įprastos aukstesniojo laipsnio formos Ji sutinkama liktiniuose vediniuose ir tikriausiai nebuvo labai dari Salia tokio aukstesniojo laipsnio buvo atitinkamas auksciausiasis su priesaga umistaz Kai kurie budvardziai buvo laipsniuojami netaisyklingai jiems buvo budingos supletyvios formos pavyzdziui ubilaz blogas wirsizo blogesnis wirsistaz blogiausias Įvardis Pirmojo ir antrojo asmenu įvardziu linksniavimas labai skyresi nuo kitu linksniuojamuju zodziu tokiu linksniu formu vardazodziai neturejo Linksniu sistema nebuvo tokia įvairi buvo skiriami tik keturi linksniai sutapo naudininkas ir įnagininkas o sauksmininkas nesiskyre nuo vardininko Paradigma buvo supletyvine pasizymejo skirtingomis gramatiniu skaiciu ir vardininko bei likusiu linksniu saknimis Ypatinga buvo tai kad sie pirmojo ir antrojo asmenu įvardziai issaugojo dviskaitos formas nusakancias butent du dalykus Veiksmazodziai taip pat buvo islaike pirmojo ir antrojo asmenu dviskaita kuri buvo derinama su siais įvardziais Kiti linksniuojamieji zodziai neteko dviskaitos todel veiksmazodziu treciasis dviskaitos asmuo isnyko nes pasidare neįmanoma derinti tarinio su veiksniu Nors asmeniniu įvardziu dviskaita isliko visose senesniosiose kalbose veiksmazodziu dviskaita islaikyta tik gotu kalboje Kitu linksniuojamuju zodziu dviskaita isnyko ikirasytiniu laikotarpiu Germanu prokalbes asmeniniai įvardziai I asmuo II asmuoVienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vienaskaita Dviskaita DaugiskaitaV ek ik1 wet wit1 wiz wiz1 thu jut juzK minaz unkeraz unseraz thinaz inkweraz izwerazN Įn miz unkiz unsiz thiz inkwiz izwizG mek mik1 unk uns thek thik1 inkw izwiz 1 Nekirciuoti variantai Kilmininko vietoje vartoti savybiniai įvardziai minaz manas unkeraz mudvieju mudviejas unseraz musiskis ir t t Jie buvo linksniuojami kaip stiprieji budvardziai Germanu prokalbeje turetas bendrasis anaforinis įvardis iz jis kiles is ide parodomojo įvardzio is anas Sis įvardis buvo vartojamas treciajam asmeniui įvardyti Jo linksniavimas Vienaskaita DaugiskaitaVyr g Bev g Mot g Vyr g Bev g Mot g V iz it si iz ijō ijozK es ezōz ezǫ N immai ezōi imazG inǭ it ijǭ inz ijō ijozĮn ina ezō imiz Germanu prokalbeje pradzioje buvo vartojami du parodomieji įvardziai artimo rodymo hi sis tolimojo rodymo sa sō that anas tas jie galejo buti pasitelkti tiek kaip budvardziai tiek kaip įvardziai nors artimo rodymo įvardis gotu kalboje traukesi is vartosenos pvz gotu k gal hina naud himma bev g hita ir buvo pradejes nykti kitose kalbose Artimojo rodymo įvardis hiz sis linksniuotas kaip iz jis Galiausiai isliko tik tolimojo rodymo įvardis ir issirutuliojo į zymimajį artikelį anglu kalboje daves determinantus pazymimuosius zodzius the ir that Siaures vakaru germanu kalbose bet ne gotu k susidare naujas artimojo rodymo įvardis this sis kaip priespriesa that anas prie tolimojo rodymo įvardzio pridejus si pvz norvegu k runose vns vard sa si kilm thes si naud theim si ir veliau įvairiose dukterinese kalbose tokie dariniai patyre sudetinga raida Naujieji parodomieji įvardziai dave pagrinda anglu kalbos determinantams this sis these sie ir those anie Pradzioje these ir those buvo tarminiai įvardzio this daugiskaitos variantai Vienaskaita DaugiskaitaVyr g Bev g Mot g Vyr g Bev g Mot g V sa that sō thai thō thōzK thas thaizōz thaizǫ N thammai thaizōi thaimazG thanǭ that thǭ thanz thō thōzĮn thanō thaizō thaimiz Klausiamasi įvardis hwaz kas buvo linksniuojamas panasiai bet neturejo daugiskaitos Moteriskoji gimine tikriausiai buvo vartojama retai tik tada kai daiktas ar zmogus apie kurį klausiama buvo zinomas kaip moteriskosios gimines Vyr g Bev g Mot g V hwaz hwiz hwat hwōK hwes hwas hwezōzN hwammai hwezōiG hwanǭ hwat hwǭĮn hwe hwi hwezō Tureta keletas kitokiu įvardziu ir determinantu pavyzdziui jainaz anas aljaz kitas ir allaz visas Jie buvo linksniuojami kaip stiprieji budvardziai silpnuju formu paprastai neturedavo Skaitvardis Skaitvardziai 1 4 germanu prokalbeje buvo linksniuojami ir kaitomi giminemis is esmes tesdami indoeuropieciu prokalbes bukle ide h oinos vienas gt ainaz ide dwo du gt twa ide treyes trys gt thrijiz gt thriz ide kʷetwores keturi gt fidwor Skaitvardziai nuo 5 iki 10 kaip ir indoeuropieciu prokalbeje nebuvo linksniuojami fimf penki sehs sesi sebun septyni ahtōu astuoni ne w un devyni tehun desimt Skaitvardziai 11 ir 12 buvo sudaromi su veiksmazodzio kamienu likʷ likti ir tai yra baltu germanu bendrybe ainlif vienuolika twalif dvylika Skaitvardziai 13 19 buvo duriniai is vienetu pavadinimu prie kuriu jungiamas skaitvardzio desimt pavadinimas Skaitvardis hunda simtas is ide paveldejo a lt ide o kamieno bevarde gimine turejo vienaskaita bei daugiskaita ir buvo linksniuojamas Skaitvardis thusundi tukstantis priklause moteriskajai jō lt ya lt ide yeh kamieno giminei su i galune vardininke ir taip pat buvo kaitomas skaiciais bei linksniais Veiksmazodis Germanu prokalbeje buvo tik du laikai esamasis ir butasis o sakykime senojoje graiku lotynu praslavu kalbose ir sanskrite 5 7 laikai Is dalies toks skirtumas paaiskinamas galuniu netekimu del kurio isnyko kai kurie indoeuropieciu prokalbes laikai Pavyzdziui D Rindzo D Ringe manymu germanu prokalbeje anksti isnyko imperfektas nebaigtinis butasis laikas panasiai yra atsitike daugumoje kitu kalbu tada susiliejo esamasis laikas ir aoristas bei tiesiogine nuosaka ir subjunktyvas Si prielaida jam leido nustatyti atvejus kai germanu prokalbes tiesiogines nuosakos formos atrodo kaip aoristo subjunktyvas Vis delto dauguma kitu kalbu laiku pvz busimasis busimasis atliktinis pliuskvamperfektas lotynu k imperfektas nebaigtinis butasis laikas tarpusavyje nesusije ir laikytini atskiromis tu kalbu naujovemis Pavyzdziui graiku kalboje vartojamas sigmatinis busimasis laikas su priesaga s akivaizdziai isvestas is desideratyvo kuris ide buvo darybines morfologijos sistemos ne kaitybines sistemos dalis sanskrite busimajam laikui vartojama priesaga sy kilusi is kitokios desideratyvo veiksmazodzio konstrukcijos ir sanskrito busimasis laikas daznai turi kitokį negu graiku kalboje balsiu kaitos laipsnį Baltu kalbose taip pat vartojamas sigmatinis busimasis laikas su priesaga sy turintis tematines galunes Lotynu kalbos busimajam laikui budingos arba ide subjunktyvo arba ide veiksmazodzio bʱuː buti galunes Taip pat lotynu k imperfektas butasis nebaigtinis laikas ir pliuskvamperfektas yra italiku naujoves nesusijusios su atitinkamomis graiku ir sanskrito formomis nors graiku ir sanskrito pliuskvamperfektas atrodo susije taciau jo paraleliu kitose indoeuropieciu kalbose nera kas leidzia daryti isvada jog sis laikas yra arba bendra graiku ir sanskrito naujove arba atskira atsitiktinai sutapusi siudvieju kalbu raida Siuo atzvilgiu galima sakyti kad germanu prokalbe pasizymejo negebejimu kurti nauju vientisiniu laiku ir buvo linkusi netekti paveldetuju Veliau germanu kalbose buvo sudaryta naujovisku sudetiniu laiku o anglu kalba pasizymi bene labiausiai ispletota tokiu laiku sistema Kita vertus daugumoje vokieciu aukstaiciu tarmiu ir afrikanse veliau buvo prarastas net ir butasis laikas Pagal butojo laiko daryba germanu prokalbes veiksmazodziai skirstomi į dvi pagrindines grupes į stipriuosius ir silpnuosius Stiprieji veiksmazodziai pasizymejo kamieno balsiu kaita ir arba reduplikacija daugiausiai kilusia is indoeuropieciu prokalbes perfekto o silpnuosiuose veiksmazodziuose buvo pasitelkiama dantine priesaga siuo metu paprastai laikoma reduplikuoto ide imperfekto dheH1 pradzioje reiskusio deti germanu prokalbeje daryti atspindziu Stiprieji veiksmazodziai skirstomi į septynias pagrindines klases o silpnieji veiksmazodziai į penkias nors jokioje paliudytoje kalboje nera daugiau kaip keturiu silpnuju veiksmazodziu klasiu Stiprieji veiksmazodziai esamajame laike is esmes neturedavo priesagu nors kai kuriems buvo budinga priesaga j tiesiogiai tesianti ide y o keletas turejo intarpa n tesiantį ide intarpa n Beveik visiems silpniesiems veiksmazodziams buvo budingos esamojo laiko priesagos kurios atskirose klasese skyresi Dar vienos mazos bet labai svarbios veiksmazodziu grupes esamasis laikas buvo sudarytas is ide perfekto o butasis laikas buvo kaip silpnuju veiksmazodziu del sios priezasties jie zinomi kaip esamojo butojo laiku veiksmazodziai Visos trys minetos grupes stiprieji silpnieji ir esamojo butojo laiku veiksmazodziai sudarytos is ide tematiniu veiksmazodziu labai maza grupe kilusi is ide atematiniu veiksmazodziu o vieno veiksmazodzio wiljana noreti tiesiogines nuosakos esamasis laikas buvo sudaromas is ide optatyvo Germanu prokalbes veiksmazodis turejo tris nuosakas tiesiogine subjunktyva ir liepiamaja Subjunktyvas isvestas is ide optatyvo Tiesiogine nuosaka ir subjunktyvas galejo tureti esamajį ir butajį laikus o liepiamoji nuosaka galejo reiksti tik esamajį laika ir neturejo pirmojo asmens nebuvo liepimo sau paciam Germanu prokalbes veiksmazodziui buvo budingos dvi rusys veikiamoji ir neveikiamoji o si isvesta is ide vidurines Germanu prokalbes neveikiamoji rusis buvo vartojama tik esamajame laike ide perfektas taip pat nevartotas su vidurine Sprendziant is gotu kalbos vieninteles germanu kalbos atspindincios germanu prokalbes neveikiamaja rusį neveikiamosios rusies asmenavimo sistema buvo zymiai supaprastinta kai viena forma vartojama visiems dviskaitos ir daugiskaitos asmenims Pazymetina kad nors senojoje norvegu kalboje kaip siuolaikinese Fareru ir islandu kalbose vartota asmenuojamoji vidurine rusis ji ne paveldeta is germanu prokalbes o yra naujadaras sudarytas prie veikiamosios rusies jungiant sangrazinį įvardį Nors dauguma germanu prokalbes stipriuju veiksmazodziu sudaryti tiesiogiai is veiksmazodiniu saknu silpnieji veiksmazodziai is esmes isvesti is turimu daiktavardziu veiksmazodziu arba budvardziu vadinamieji denominaliniai deverbaliniai ir deadjektyviniai veiksmazodziai Pavyzdziui zymi I klases silpnuju veiksmazodziu dalis yra deverbaliniai kauzatyvo veiksmazodziai jie sudaromi budu tiesiogiai atspindinciu is ide paveldeta kauzatyvo veiksmazodziu klase Indoeuropieciu prokalbeje ide kauzatyvo veiksmazodziai sudaromi prie o laipsnio neisvestiniu veiksmazodziu pridedant kirciuota priesaga eye eyo Germanu prokalbeje kauzatyvo veiksmazodziai buvo sudaromi prie stipriojo veiksmazodzio atspindincio ide neisvestinį veiksmazodį butojo laiko balsiu kaitos daugiausia reflektuojancios ide o laipsnį pridedant priesaga j ij tesiancia ide eye eyo kuomet galioja Vernerio desnio suskardinimas ide kirciuotosios priesagos eye eyo atspindys Pavyzdziai bitana I klase įkasti baitijana sulaikyti risana I klase kilti raizijana kelti beugana II klase linkti baugijana lenkti brinnana III klase degti brannijana deginti frawerthana III klase prazuti frawardijana prazudyti nesana V klase islikti nazjana islaikyti ligjana V klase guleti lagjana guldyti farana VI klase vaziuoti fōrijana vezti farjana perkelti t y versti vaziuoti archajiskas balsiu kaitos o laipsnio pavyzdys kai vartojama nepaisant kitokios butojo laiko balsiu kaitos gretana VII klase verkti grōtijana virkdyti lais I klase esamojo butojo l veiksm jis zino laizijana mokyti t y padaryti zinantį Kaip ir kitose indoeuropieciu kalbose germanu prokalbeje veiksmazodziai galejo įgyti keicianciu reiksme prijungiamu priesdeliu pvz fra werthana prazuti isvestas is werthana darytis tapti Germanu prokalbeje priesdelis tebebuvo klitikas kurį galima nuo veiksmazodzio atskirti taip yra gotu kalboje kaip matyti is antroje vietoje esanciu klitiku elgesio pvz diz uh than sat ir tada jis uzeme kur vartojami klitikai uh ir bei than tada įsprausti į dis sat jis uzeme jis nebuvo nesavarankiskoji pastoviai prie veiksmazodzio prijungta morfema Bent gotu kalboje priesdeliai galejo buti jungiami vieni prie kitu panasiai kaip sanskrite ir kitaip negu lotynu kalboje pvz ga ga wairthjan sutaikyti Dviskaitos vartoti tik I ir II asmenys III asmuo buvo isnykes Toliau pateikiamos IV klases stipriojo veiksmazodzio nemana imti kaityba ir formos Tiesiogine nuosaka Subjunktyvas Liepiamoji nuosakaVeikiamoji rusis Neveikiamoji rusis Veikiamoji rusis Neveikiamoji rusis Veikiamoji rusisEsamasis l vns I asmuo nemō nemoi nemai nema u vns II asmuo nimizi nemazai nemaiz nemaizau nemvns III asmuo nimidi nemadai nemai nemaidau nemadaudvs I asmuo nemōz nemandai nemaiw nemaindau dvs II asmuo nemadiz nemaidiz nemadiz dgs I asmuo nemamaz nemaim dgs II asmuo nimid nemaid nimiddgs III asmuo nemandi nemain nemandauButasis l vns I asmuo nam nemiju arba nemį vns II asmuo namt nemizvns III asmuo nam nemidvs I asmuo nemu nemiwdvs II asmuo nemudiz nemidiz dgs I asmuo nemum nemimdgs II asmuo nemud nemiddgs III asmuo nemun neminBendratis nemanaEsamojo l dalyvis nemandazButojo l dalyvis numanazPrielinksniai Rekonstruojami tokie prielinksniai frama nuo gt got fram sen saksu fram sen vok a fram s angl from med i su gt got mith sen skand med s angl mid sen vok a mit i under po gt got undar sen saksu undar s angl under sen fryzu under sen vok a unter to ta į link gt sen saksu tō s angl tō sen fryzu tō sen vok a zuo ut is gt got ut sen skand ut s angl ut fryzu ut sen vok a uz Jungtukai Germanu prokalbei rekonstruojami tokie jungtukai endi undi ir gt angl and vok und ol en auk taip pat ir gt dan og angl eke vok auch ol ook thauh bet gt angl though nors vok doch dan dog sved dock iba uba jei gt isl ef angl if ol of vok ob ar SintaksePalyginti su indoeuropieciu prokalbes bukle germanu prokalbes sintakse pasikeite mazai Kaip ir anksciau pagrindine zodziu tvarka sakinyje buvo SOV veiksnys papildinys tarinys budvardziai eidavo pries daiktavardzius ir toliau galiojo Vakernagelio desnis Sleicherio ide pasakecia pritaikyta germanu prokalbeiA Sleicheris A Schleicher rekonstruota indoeuropieciu prokalbe parase pasakecia kuri ne karta kitu autoriu buvo perkurta taciau vis viena tebevadinama jo vardu Pirmasis variantas rodo tik fonetine teksto raida is ide į germanu prokalbe jame neatsizvelgiama į įvairius idiomatinius ir gramatinius ilgainiui atsiradusius pokycius Pavyzdziui pradiniame tekste vartojamas imperfektas butasis nebaigtinis laikas kuris germanu prokalbeje isnykes Antrajame variante į tokius neatitikimus atsizvelgta todel jis artimesnis kalbai kuria butu kalbeje germanu proteviai Germanu prokalbe tik su fonetiniais skirtumais nuo ide sistemos Awiz ehwōz uh awiz hwisi wullō ne est spihi ehwanz aina kuru waga wegandu aina uh mekǭ bura aina uh gumanu ahu berandu Awiz nu ehwamaz wiuhi hert agnutai mek witandi ehwanz akandu gumanu Ehwōz weuha hludi awi hert agnutai uns witundumaz gumo fadiz wullǭ awja hwurniudi sibi warma westra Awja uh wullō ne isti THat hehluwaz awiz akra buki Germanu prokalbe su tuometine jos gramatika ir zodynu Awiz ehwōz uh awiz sō wullǭ ne habde sahw ehwanz ainanǭ kurjanǭ wagna teuhandu ainanǭ uh mikilǭ kurithǭ ainanǭ uh gumanu sneumundo berandu Awiz nu ehwamaz sagde herto sairithi mek sehwande ehwanz akandu gumanu Ehwōz sagdedun gahauzi awi herto sairithi uns sehwandumiz gumo fadiz uz awiz wullō wurkithi siz warma wastijǭ Awiz uh wullǭ ne habaithi THat hauzidaz awiz akra flauh Lietuviskai Avis ir arkliai avis kuri neturejo vilnu pamate arklius viena sunku vezima vezantį viena sunku nesulį viena zmogu greitai nesantį Avis tare arkliams sirdis dega mano matant zmogu arklius isnaudojantį Arkliai tare klausyk avie sirdis dega mums matant zmogus ponas is avies vilnos pasidaro sau nauja silta drabuzį avims nebera vilnu Tai isgirdusi avis nubego į laukus PastabosLieka atviras klausimas ar neolitiniu piltuvelines keramikos arba duobelines keramikos kulturu atstovai taip pat laikytini indoeuropieciais Feistas sia ideja pateike dar 1913 m o jo klasikinis straipsnis siuo klausimu yra Feist Sigmund 1932 The Origin of the Germanic Languages and the Europeanization of North Europe Language 8 245 254 doi 10 2307 408831 Trumpa biografija ir jo ideju pristatyma galima rasti Mees Bernard 2003 Stratum and Shadow The Indo European West Sigmund Feist in Andersen Henning Language Contacts in Prehistory Studies in Stratigraphy John Benjamin Publishing Company p 19 21 ISBN 1 58811 379 5 Nors rekonstruojamas tarimas siek tiek įvairuoja del tokios fonologines sistemos apskritai sutariama pavyzdziui liezuvio priesakiniai priebalsiai kartais vadinami dantiniais ir alveoliniais o gomuriniai ir lupu gomuriniai jungiami į liezuvio uzpakalinius dorsalinius IsnasosBloomfield Leonard 1984 Language Chicago and London The University of Chicago Press pp 298 299 ISBN 0 226 06067 5 Comrie Bernard editor 1987 The World s Major Languages New York New York Oxford University Press pp 69 70 ISBN 0 19 506511 5 a href wiki C5 A0ablonas Cite book title Sablonas Cite book cite book a first turi bendrinį pavadinima Cia įtraukti įprasti zodziai pvz framea tam tikra ietis mitinis veikejas Mannus ir gentivardis Ingaevones Languages of the World Germanic languages The New Encyclopaedia Britannica Chicago IL United States Encyclopaedia Britannica Inc 1993 ISBN 0 85229 571 5 Bell Fialkoll Andrew red 2000 The Role of Migration in the History of the Eurasian Steppe Sedentary Civilization v Barbarian and Nomad Palgrave Macmillan p 117 ISBN 0 312 21207 0 1 Frederik Kortlandt The spread of the Indo Europeans 1989 It is possible that Germanic grew out of a later component of the Corded Ware horizon Kinder Hermann Werner Hilgemann 1988 The Penguin atlas of world history 1 Verte Ernest A Menze Harald and Ruth Bukor Maps Harmondsworth Penguin Books p 109 ISBN 0 14 051054 0 Andrew Villen Bell 2000 The Role of Migration in the History of the Eurasian Steppe Sedentary Civilization Vs Barbarian and Nomad Palgrave Macmillan Ringe 2006 p 67 Zr pvz Ringe From Proto Indo European to Proto Germanic OUP 2006 296 Nakhleh Luay Ringe Don Warnow Tandy June 2005 Perfect Phylogenetic Networks A New Methodology for Reconstructing the Evolutionary History of Natural Languages PDF Language Journal of the Linguistic Society of America 81 2 1 10 Nuoroda tikrinta 2016 10 13 Ringe 2006 p 67harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Lehmann W P January March 1961 A Definition of Proto Germanic A Study in the Chronological Delimitation of Languages Language 37 1 67 74 doi 10 2307 411250 Bennett William H May 1970 The Stress Patterns of Gothic PMLA 85 3 463 472 doi 10 2307 1261448 First page and abstract no charge Antonsen Elmer H January March 1965 On Defining Stages in Prehistoric German Language 41 1 19 36 doi 10 2307 411849 Antonsen Elmer H 2002 Runes and Germanic Linguistics Walter de Gruyter pp 26 30 ISBN 3 11 017462 6 Sie pavyzdziai apibendrina ir Lemano poziurį Antonsen 2000 page 28 table 9 Ringe 2006 Chapter 3 The development of Proto Germanic harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Aikio Ante 2006 On Germanic Saami contacts and Saami prehistory Suomalais Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 91 9 55 Ringe 2006 p 296harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Lane George S 1933 The Germano Celtic Vocabulary Language 9 244 264 doi 10 2307 409353 Watkins Calvert 2000 Appendix I Indo European Roots reg The American Heritage Dictionary of the English Language Fourth Edition Etimologijas paprastai galima rasti Green Dennis Howard 2000 Language and History in the Early Germanic World Cambridge Cambridge University Press pp 149 164 One is in Ringe 2006 p 296harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Martin Schwartz Avestan Terms for the Sauma Plant Haoma and Harmaline Berkeley University of California Press 1989 123 Orel 2003 paido Is siu zodziu kilo senosios ang k pad senosios saksu k peda senosios vok aukstaiciu k pfeit bavaru k Pfoad gotu k paida apsiaustas Sios etimologijos paimtos is Orel 2003 kur zodziu saknys pateikiamos abeceles tvarka Cunliffe Barry 2008 Europe Between the Oceans 9000 BC AD 1000 New Haven Yale University Press pp 303 7 352 Kylstra A D Hahmo Sirkka Liisa Hofstra Tette Nikkila Osmo 1991 2012 Lexikon der alteren germanischen Lehnworter in den ostseefinnischen Sprachen Amsterdam Atlanta Rodopi Kallio Petri 2012 The Prehistoric Germanic Loanword Strata in Finnic A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe PDF Suomalais Ugrilaisen Seuran Toimituksia Suomalais Ugrilainen Seura ISBN 978 952 5667 42 4 Nuoroda tikrinta 2017 04 04 Ringe 2006 p 149harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Ringe 2006 p 278harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Vladimir Orel A Handbook of Germanic Etymology Leiden Netherlands Brill 2003 251 Archived copy PDF Suarchyvuotas originalas PDF 2014 04 11 Nuoroda tikrinta 2018 10 08 a href wiki C5 A0ablonas Cite web title Sablonas Cite web cite web a CS1 prieziura archived copy as title link Del eu ir iu zr Cercignani 1973 Van Kerckvoorde Colette M 1993 An Introduction to Middle Dutch Berlin and New York Mouton de Gruyter p 123 ISBN 3 11 013535 3 McMahon April M S 1994 Understanding Language Change Cambridge University Press p 227 ISBN 0 521 44665 1 Trask Robert Lawrence 2000 The Dictionary of Historical and Comparative Linguistics Chicago London Fitzroy Dearborn p 122 ISBN 1 57958 218 4 Kraehenmann Astrid 2003 Quantity and Prosodic Asymmetries is Alemannic Synchronic and Diachronic Berlin and New York Mouton de Gruyter p 58 ISBN 3 11 017680 7 Ringe 2006 p 100harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Ringe 2006harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Ringe 2006 pp 92 215harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Kroonen Guus 2011 The Proto Germanicn stems a study in diachronic morphophonology Amsterdam New York Del i ir e zr Cercignani 1979 Ringe 2006 p 295harvnb error multiple targets 2 CITEREFRinge2006 Benjamin W Fortson IV Indo European Language and Culture An Introduction 2nd edn Chichester Malden MA Wiley Blackwell 2010 342 Hall T A 2000 The Distribution of Trimoraic Syllables in German and English as Evidence for the Phonological Word in Hall T A amp Rochon Marzena Investigations in Prosodic Phonology The Role of the Foot and the Phonological Word ZAS Papers in Linguistics 19 Berlin ZAS Zentrum fur Allgemeine Sprachwissenschaft ZAS p 41 90 Archyvuota kopija 2017 10 20 is Wayback Machine projekto Liberman Anatoly 1982 Germanic Accentology Minneapolis University of Minnesota Press p 140 Purczinsky Julius 1993 Proto Indo European Circumflex Intonation or Bisyllabicity Word 44 1 53 Taciau zr Cercignani 1972 Lehmann Winfred P 2007 The Origin of PGmc Long Close e Proto Indo European phonology Austin Linguistics Research Center Suarchyvuotas originalas 2012 08 05 Nuoroda tikrinta 2018 10 18 Guus Kroonen Etymological Dictionary of Proto Germanic Leiden Brill 2013 xxiii iv 225 Einar Haugen First Grammatical Treatise The Earliest Germanic Phonology Language 26 4 Oct Dec 1950 pp 4 64 p 33 Reconstruction Proto Germanic innai Wiktionary Nuoroda tikrinta 2022 08 13 Reconstruction Proto Germanic o Wiktionary Nuoroda tikrinta 2022 08 13 Reconstruction Proto Germanic gerno Wiktionary Nuoroda tikrinta 2022 08 13 Wiktionary Appendix Proto Germanic adjectives tikrinta 2018 10 17 Ringe Donald 2006 From Proto Indo European to Proto Germanic Oxford University Press ISBN 0 19 928413 X Ramat P 1998 The Indo European Languages The Germanic Languages London New York Routledge p 401 ISBN 0 415 06 449 X Ringe D 2006 From Proto Indo European to Proto Germanic New York Oxford University Press pp 287 288 Wiktionary Reconstruction Proto Germanic hunda tikrinta 2018 10 18 Wiktionary Reconstruction Proto Germanic thusundi tikrinta 2018 10 18 Ramat P 1998 The Germanic Languages The Indo European Languages London New York Routledge pp 408 ISBN 0 415 06 449 X Ramat P 1998 The Germanic Languages The Indo European Languages London New York Routledge pp 407 ISBN 0 415 06 449 X Ringe D 2006 From Proto Indo European to Proto Germanic New York Oxford University Press p 295 Bicovsky J 2009 Vademecum starymi indoevropskymi jazyky Praha Nakladatelstvi Univerzity Karlovy p 202 ISBN 978 80 7308 287 1 LiteraturaBennett William Holmes 1980 An Introduction to the Gothic Language New York Modern Language Association of America Campbell A 1959 Old English Grammar London Oxford University Press Cercignani Fausto 1972 Indo European e in Germanic Zeitschrift fur vergleichende Sprachforschung 86 1 104 110 Cercignani Fausto 1973 Indo European eu in Germanic Indogermanische Forschungen 78 106 112 Cercignani Fausto 1979 Proto Germanic i and e Revisited Journal of English and Germanic Philology 78 1 72 82 Krahe Hans and Wolfgang Meid Germanische Sprachwissenschaft 2 vols Berlin de Gruyter 1969 Orel Vladimir 2003 A Handbook of Germanic Etymology Leiden Boston Internet Brill Internet Archive Plotkin Vulf 2008 The Evolution of Germanic Phonological Systems Proto Germanic Gothic West Germanic and Scandinavian Lewiston Edwin Mellen Ramat Anna Giacalone and Paolo Ramat eds The Indo European Languages Routledge 1998 ISBN 0 415 06449 X Ringe Donald A 2006 From Proto Indo European to Proto Germanic Linguistic history of English v 1 Oxford Oxford University Press ISBN 0 19 955229 0 Voyles Joseph B 1992 Early Germanic Grammar San Diego Academic Press ISBN 0 12 728270 X Kroonen Guus 2013 Etymological Dictionary of Proto Germanic Leiden Indo European Etymological Dictionary Series 11 Brill Academic Publishers ISBN 978 90 04 18340 7 NuorodosW P Lehmann amp J Slocum eds Germanu prokalbes gramatika anglu k Germanu prokalbes vardazodziu ir įvardziu paradigmos anglu k Germanu prokalbes zodynas vokieciu k Kitoks germanu prokalbes zodynas anglu k Charles Prescott Germanu prokalbe ir ruki dialektai Archyvuota kopija 2012 02 22 is Wayback Machine projekto anglu k Lentele germanu prokalbes ir ide ia bei ja kamienu palyginimas anglu k Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu Sis straipsnis įtrauktas į Vertingu straipsniu kategorija