Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
ශ්රී ලංකාව
Türkiyə
Voiničiaus rankraštis paslaptinga knyga parašyta maždaug prieš 500 metų nežinomo autoriaus nežinoma kalba ir neiššifruot
Voiničiaus rankraštis
Voiničiaus rankraštis – paslaptinga knyga, parašyta maždaug prieš 500 metų nežinomo autoriaus, nežinoma kalba ir neiššifruota rašto sistema. Voiničiaus rankraštį iššifruoti bandyta daug kartų, tačiau niekam to sėkmingai atlikti nepavyko. Neretai manoma, kad tai tėra – atsitiktinis bereikšmių ženklų kratinys.
Rankraštis pavadintas jį atradusio iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voiničiaus vardu. Dabar rankraštis saugomas Jeilio universiteto retų knygų bibliotekoje.
Turinys
Rankraštį sudaro 240 pergamentinių puslapių. Puslapio matmenys – 15 x 23 cm, knygos storis – 3 cm. Parašyta paukščio plunksna. Kiekviename puslapyje yra grubiai nuspalvintų iliustracijų. Pagal jas knyga skirstoma į šias dalis: botaninę, astronominę, biologinę, kosmologinę, farmacinę ir receptinę. Tekstas parašytas iš kairės į dešinę, suskirstytas paragrafais, pastebimos punktuacijos nėra. Knygoje yra daugiau nei 170 tūkst. ženklų. Raidyną sudaro 20-30 ženklų, tačiau yra ir unikalių ženklų. Panašu, kad tekstas remiasi kai kuriomis fonetinėmis ir ortografinėmis taisyklėmis: dalis ženklų kartojasi daugelyje žodžių, dalis – niekad neina vienas po kito. Struktūra kaip natūralios kalbos, t. y. dalis žodžių pasikartoja (), žodinė entropija primena anglų ar lotynų kalbą. Botaninių straipsnių pradžiose esantys žodžiai daugiau knygoje nesikartoja, todėl tai, matyt, yra pavadinimai. Nuo Europos kalbų skiriasi tuo, kad nėra žodžių, ilgesnių nei 10 ženklų, taip pat nėra žodžių iš 1 ar 2 ženklų. Dalis ženklų turi fiksuotą vietą žodyje (pvz., tik viduryje, tik pabaigoje) kaip arabų rašte. Rankraščio leksikonas, palyginti su įprastomis kalbomis, labai monotoniškas: dalis žodžių kartojasi po 3 kartus iš eilės, yra labai daug žodžių, besiskiriančių tik viena raide.
Rankraštis dar neišifruotas. Tačiau paėmus rankraščio lapo mėginius, radioaktyviosios anglies izotopo pagalba buvo nustatytas laikas, kada galėjo būti parašyta knyga. Po šių tyrimų paaiškėjo, kad knyga parašyta 1404-1428 m. Šiaurės Italijoje.
Istorija
Pirmas tikrai žinomas knygos savininkas buvo XVII a. pr. Prahoje gyvenęs alchemikas . Jis, norėdamas išsiaiškinti knygos turinį, kreipėsi į žymų jėzuitų mokslininką, iššifravusį koptų raidyną, . Barešas Kircheriui nusiuntė keletą kopijų į Romą. Vėlesniais laikais tas kopijas aptiko Renė Canderbergas. Tai buvo pirmos žinios apie šį rankraštį. Neaišku, ar Kircheris atsakė Barešui, tačiau yra žinoma, kad jis norėjo tą knygą nusipirkti. Barešas jos nepardavė, o po mirties ji atiteko Barešo draugui, Prahos universiteto rektoriui Johanui Markusui Marcijui. Jis ją perdavė Kircheriui, be to, rankraštyje išlikęs 1666 m. laiškas, kuriame rašoma, jog šią knygą už 600 dukatų buvo nusipirkęs Šv. Romos imperatorius Rudolfas II (jis knygą laikė Rodžerio Beikono darbu).
Tolimesnius 200 metų knygos likimas nežinomas. Tikėtina, kad ji su kitais Kircherio darbais buvo saugoma Romos kolegijos bibliotekoje. 1870 m. Viktorui Emanueliui II užėmus Romą, bibliotekoje saugomi veikalai buvo greitai pergabenti į universiteto darbuotojų bibliotekas. Voiničiaus rankraštį su kitais Kircherio darbais tikriausiai pasiėmė jėzuitų rektorius Petrusas Beksas (išlikęs jo ekslibrisas). Vėliau Bekso biblioteka perkelta į Mondragono vilą prie Romos.
1912 m. Romos kolegija išgyveno finansinius nepriteklius, todėl ryžosi parduoti dalį savo kolekcijos. Vilfredas Voiničius nusipirko ~30 rankraščių, taip pat ir šį paslaptingą kūrinį, vėliau pavadintą jo vardu. Po Vonyčiaus mirties 1930 m. knyga atiteko jo našlei , tada knygų prekeiviui Hensui Krausui. Šis, neradęs pirkėjų knygai, 1969 m. ją padovanojo Jeilio universitetui.
Autorius
Knygos autorystė priskiriama daugeliui viduramžių mokslininkų. Labiausiai paplitusios šios versijos:
- Rodžeris Beikonas (Roger Bacon). 1666 m. Prahos universiteto rektoriaus Marcijaus laiške šifruotojui Kircheriui rašoma, kad Marcijus iš savo draugo Rafaelio Mnišovskio žinąs, kad kitados knyga priklausė Šv. Romos imperatoriui Rudolfui II. Laiške rašoma, kad Rudolfas manęs, jog knygą sukūrė žymus prancūzų vienuolis Rodžeris Beikonas, gyvenęs 1214–1294 metais. Pats Marcijus nesiryžo vertinti šio spėjimo. Voiničius taip pat buvo įsitikinęs, kad tai Beikono darbas, užtat uoliai bandė jį iššifruoti. Tačiau kiti tyrėjai, susipažinę su Beikono darbais, atmeta tokią galimybę.
- (John Dee). Pripažįstant teiginį, kad knyga susijusi su Beikonu, numatoma galimybė, kad ją sukurti galėjęs anglų astrologas, mistikas Džonas Di (1527–1609 m.). Jis turėjo gausią Beikono darbų biblioteką. Di yra susijęs su imperatoriumi Rudolfu II, mat keletą metų gyveno Bohemijoje, kur siekė parduoti savo paslaugas imperatoriui. Di vedė tikslią apskaitą, tačiau niekur nepaminėjo, jog būtų pardavęs kokį rankraštį. Tačiau jis galbūt galėjęs sukurti rankraštį ir jo autorystę priskirti Beikonui, idant knyga taptų vertingesnė.
- (Edward Kelley; 1555–1595 m.). Kelis buvo Di pagalbininkas, savamokslis alchemikas. Jis Di pasakojęs, kad su paslaptingu paraku galįs varį paversti auksu. Dar gyrėsi, kad girdįs „angelų kalbą“, kurią vadino Enocho kalba. Pasak legendos, Enochas nukeliavęs į dangų ir vėliau rašęs knygą apie tai, ką matė. Todėl visai tikėtina, kad pats Kelis išgalvota „angelų kalba“ parašė knygą ir ją „prakišo“ imperatoriui.
- Vilfredas Voiničius. Voiničiui išgarsinus rankraštį daugelis ėmė įtarinėti, kad knygą jis pats ir sukūrė. Jis prekiavo knygomis, turėjo daug senovinių knygų, todėl žinių sukurti tokią knygą būtų užtekę. Tačiau Barešo ir Kircherio laiškų tyrimas leidžia šią hipotezę atmesti.
- (Jakub Horcick). 1921 m. Voiničiaus darytose knygos viršelio nuotraukose matyti keletas rašalo dėmių, lyg paliktų parašo. Atlikus cheminę analizę galima įžvelgti užrašą „Jacobj’a Tepenece“. Jokūbas Chorčickis iš Tepenecės buvo žolininkystės specialistas ir asmeninis Rudolfo II gydytojas. Voiničius ir dalis kitų tyrėjų tvirtino, kad rankraštis iki Barešo priklausė Chorčickiui. Neatmestina tikimybė, kad jis tą knygą ir galėjo parašyti. Kita vertus, žinomas Chorčickio parašas neatitinka užrašo knygoje. Dar paminėtina, kad Atanasijaus Kircherio rastuose jėzuitų dokumentuose minima, jog Chorčiskis buvęs jėzuitu ir vieninteliu alchemiku Rudolfo rūmuose, kuriam buvo leista naudotis visu bibliotekos turiniu. Voiničiaus naudoti reagentai visai sugadino pergamentą ir dabar užrašo žymės praktiškai neįžvelgiamos.
- (Johannes Marcus Marci). Keliama hipotezė, kad pats Prahos universiteto rektorius Marcijus parašė rankraštį ir sukūrė jo istoriją. Nors tarp jėzuitų Kircheris buvo labai gerbiamas, tačiau savo šifravimo darbuose darė daug klaidų. Dėl politinių priežasčių Marcijui vertėjo diskredituoti Kircherį. Apie rankraščio savininką Georgą Barešą jokių šaltinių, išskyrus susirašinėjimą su Kircheriu, nėra. Taigi visai tikėtina, kad Marcijus pats pasirašinėjo Barešu, o vėliau atidavė knygą Kircheriui.
- Rafaelis Mnišovskis (Raphael Mnishovsky). Marcijaus draugas ir, pasak istorijos, ankstesnis knygos savininkas Mnišovskis be kita ko užsiiminėjo kriptografija. Apie 1618 m. jis sukūrė , kurį vadino neįveikiamu. Jis galėjęs knygą atiduoti alchemikui Barešui, kad išbandytų savo rašto neįveikiamumą. Pasak šios hipotezės, Mnišovskis sužinojęs apie Kircherio koptų raidyno dešifravimą, pasistengė, kad jo kūrinys pakliūtų tikram šifravimo grandui. Mnišovskis galbūt pasiūlęs knygą perduoti Marcijui ir papasakojęs legendą apie Beikoną, kad kiltų didesnis ažiotažas.
- Entonis Eskemas (Anthony Ascham). Dakataro Leonelio Strongo, mėginusio iššifruoti rankraštį, įsitikinimu, rašto paslaptis – ypatinga dviguba daugybinių raidynų aritmetinės progresijos sistema. Strongo hipoteze, knygą galėjęs parašyti XVI a. anglų žolininkas Entonis Eskemas. Tačiau neaišku, kaip žolininkas būtų turėjęs tokių kriptografijos žinių.
Teorijos apie turinį
Sprendžiant pagal išlikusius rankraščio puslapius apskritai manoma, kad knygos tematika buvo arba ankstyvoji viduramžių medicina. Tačiau žvelgiant į iliustracijas taip pat galima padaryti įdomių išvadų.
Beveik užtikrintai galima teigti, kad pirmoji knygos dalis skirta herbalistikai, tačiau bandymas sulyginti realius augalus su stilizuotais knygos piešiniais nėra labai sėkmingas. Dalis augalų (trispalvė našlaitė, papartis adiantas, lelija, dagys) atpažįstami nesunkiai. Dalis „botaninio“ skyriaus augalų perkopijuota į „farmacinį“, tačiau pastebėtina tai, kad augalų dalys skiriasi arba tiesiog sumaišytos su kitų augalų dalimis.
Knygą tyrinėjęs Brumbaugh viename iš paveikslėlių teigė įžvelgęs saulėgrąžą. Kadangi šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, knyga negalėjo būti sukurta anksčiau negu XVI a. Bet iliustracija yra gana neaiški ir joje galima įžvelgti tiek kiaulpienę, tiek ramunę ar kokį kitą Europoje paplitusį augalą.
Vandens telkiniai ir kanalai „biologinėje“ dalyje gali rodyti ryšį su alchemija (pavyzdžiui, gydomųjų eleksyrų receptai). Tačiau alchemijos knygose paprastai vaizduojami mišinius sudarančių komponentų iliustracijos, procesai arba simboliai. Voiničiaus rankraštyje to nėra.
Paleobotanikos eksperto Sergio Toresella teigimu, knyga galėjo būti alcheminės herbalistikos rankraštis. Šią knygą su išgalvotais augalais ir raštu galėjęs sukurti koks žolininkas- ir ją, kaip kokią paslaptingą išminties knygą, nešiotis lankydamas klientus. Šiaurės Italijoje netgi veikė tokias knygas kuriančių žmonių tinklas, tačiau ten buvo rašoma įprastu raštu, skyrėsi stilistika.
Astrologija vaidino svarbų vaidmenį viduramžių gydymų metodikoje, todėl tokio tipo knygose neretai pasitaikydavo astrologinių brėžinių, kalendorių. Rankraštyje taip pat pavaizduoti įvairūs ratai, brėžiniai, tačiau pagal jokias astrologines tradicijas jų identifikuoti nepavyko. Tie skrituliški brėžiniai kartais interpretuojami kaip galaktikos ar primenantys ląsteles. Tokiems brėžiniams sudaryti reikėjo turėti mikroskopą ir teleskopą, nors minimu laikotarpiu viduramžių Europoje tokių nebūta.
JAV karo laivyno kriptoanalitikas Prescott Currier pastebėjo, kad botaninės dalies puslapius galima padalinti į dvi dalis, kurioms būdinga skirtinga stilistika ir . Jis iškėlė hipotezę, kad kūrinį galėjo parašyti du autoriai, naudoję skirtingus dialektus ar ortografijas. Kitų rašysenos tyrėjų ši hipotezė paneigta.
Teorijos apie kalbą
Apie rankraštyje naudojamą kalbą taip pat iškelta daug teorijų.
- Raidinis šifras. Pasak šios teorijos rankraštis parašytas kažkuria Europos kalba, tačiau raidės užkoduotos nežinoma koduote. Šia teorija rėmėsi dauguma XX a. knygos šifruotojų. Paprasčiausi šifravimo būdai raides pakeičiant simboliais greitai atmesti, nes tokiu būdu šifrą atskleisti labai lengva. JAV Nacionalinio saugumo agentūros kriptoanalitikai taikė polialfabetinio šifro (sukurto dar XV a.) metodiką. Manoma, kad balsiai galėjo būti panaikinti prieš užrašant. Nors buvo teigiančiųjų, kad jiems pavyko iššifruoti rankraštį, tačiau nė vienas šifravimo metodas nepripažintas realiu, nes yra pernelyg sudėtingas ir gali būti pritaikomas bet kokiai simbolių aibei.
Raidinio šifro teoriją galėtų paremti tai, kad numanomas autorius Rodžeris Beikonas nusimanė apie šifrus, o to meto Europoje pradėjo plisti kriptografijos mokslas. Tačiau teorijai prieštarauja tai, kad polialfabetinio šifro naudojimas turėtų panaikinti natūralias teksto savybes, pavyzdžiui, Cipfo dėsnį, tačiau taip nėra. Be to, polialfabetinis šifras išpopuliarėjo tik XVI a.
- Šifras kodinėje knygoje. Pasak šios teorijos, rankraščio žodžiai yra kodai, o jų reikšmės pateiktos atskiroje knygoje. Pagrindinis šią teoriją palaikantis argumentas, kad vidinė struktūra ir žodžių ilgis sutampa su naudojamais romėniškiems skaičiams. Tačiau toks metodas labai apsunkintų teksto supratimą, o knygoje turėtų būti užuominų apie raktą.
- Vizualinis šifras. James Finn knygoje „Pandoros viltis“ teigiama, kad tekstas užkoduotas ivritu. Sukūrus Voiničiaus rankraščio transkripciją (kad tekstas galėtų būti apdorotas kompiuteriu) paaiškėjo, kad dalis žodžių gali būti parašyti ivritu ir pasikartoja, kad suklaidinti skaitytoją. Pvz., transkribuotas Ain (ivrite reiškia „akis“), kitur užrašomas kaip aiin arba aiiin, dėl to susidaro įspūdis, kad tai skirtingi žodžiai, nors taip nėra. Nors vizualinio atkodavimo būdas gali būti sėkmingesnis, negu matematinis, tačiau jis labiau pažeidžiamas įvairių asmeninių interpretacijų.
- Mikrografija. Vienas pirmųjų Voiničiaus rankraščio šifruotojų profesorius William Newbold iškėlė hipotezę, kad matomas tekstas bereikšmis, o prasmė slypi tik padidinus tekstą matomose dalelėse. Jis teigė iššifravęs ištisą paragrafą, kur neva Beikonas rašąs apie mikroskopo naudojimą. Vėlesniais tyrimais patvirtinta, kad „dalelės“ yra tik rašalo paliktos žymės, o pritaikytas dešifravimo metodas per daug universalus.
- . Šis metodas remiasi principu, kad dauguma teksto yra beprasmiška, o informacija paslėpta, pavyzdžiui, kiekvieno žodžio kas antroje raidėje, raidžių, sudarančių eilutę ar žodį, skaičiuje ir panašiai. Steganografijos metodai aprašyti dar 1499 m. Johano Tritemijuso. Dalis tyrėjų įžvelgia, kad galėjo būti panaudotos . Šios hipotezės negalima nei patvirtinti, nei atmesti, nes iššifruoti stegotekstą neturint rakto praktiškai neįmanoma. Tačiau tada neaišku, kam buvo naudojamas išgalvotas raidynas ir kaip gavėjas galėjo iššifruoti turinį.
- Egzotinė natūrali kalba. Jacques Guy iškėlė hipotezę, kad tekstas užrašytas kokia Europoje mažai žinoma kalba panaudojant išgalvotą raidyną. Iš tiesų, žodžių struktūra primena dalies Centrinės ir Rytų Azijos kalbų, ypač kinų-tibetiečių (kinų, tibetiečių, mjanmų), austroazinės (khmerų, vietnamiečių), galbūt tajų (tajų, lao) kalbų šeimų kalbų. Daugelyje jų žodžiai turi tik vieną skiemenį, skiemenų struktūra sudėtinga, pasižymi tonacijos įvairove.
Ši teorija istoriškai pagrįsta, nes viduramžių Europoje išties dalis kitų kraštų kalbų būdavo peršifruojamos į lotynišką raidyną, nors atsirasdavo ir originalių raidynų kūrėjų. Nors tokių pavyzdžių išlikę nedaug, tačiau pasakojimų apie raštus kūrusius misionierius yra nemažai. Galbūt ir Voiničiaus rankraštį sukūrė dar Marko Polo laikų misionierius arba iš ten atgabentas azijietis.
Šios hipotezės naudai pateikiami argumentai yra teksto sandara, tonacija, artikelių nebuvimas, žodžių pasikartojimas, būdingas Azijos kalboms, sintaksės, skaičių nebuvimas, iliustracijų keistumas. Užuomina gali būti ir pirmame puslapyje esantys raudoni simboliai, būdingi kiniškiems rankraščiams, galimas rankraščio dalijimas po 15 dienų. Tačiau niekas, taip pat ir Pekino akademijos mokslininkai, rankraščio iliustracijose nesugebėjo atrasti jokių Azijos mokslo darbams būdingų požymių.
2003 m. lenkas Zbigniew Banasik paskelbė, kad jis sugebėjęs iššifruoti dalį teksto, kuris užrašytas mandžiūrų kalba.
- Daugiakalbis tekstas. 1987 m. Leo Levitovo knygoje „Voiničiaus rankraščio sprendimas: Katarų erezijos Induros ritualo ir Izdidės kulto vadovėlis" teigiama, kad rankraštį galėję parašyti katarai kaip slaptą ritualų rinkinį. Jie galėję panaudoti įvairias dvasininkijai nesuprantamas to meto kalbas: flamandų, senovės prancūzų, vokiečių aukštaičių. Pasak jo, iliustracijos – tai ne tikrų dalykų piešiniai, o ritualų simbolika. Ši teorija paprastai atmetama kaip pseudomokslinė.
- Dirbtinė kalba. Savotiška teksto struktūra tyrėjus Viljamą Frydmaną (William Frederick Friedman) ir Džoną Tiltmaną (John Tiltman) privedė prie hipotezės, kad teksto kalba dirbtinė. Rankraštyje galima įžvelgti dalyje dabartinių dirbtinių kalbų pasitaikantį principą, kad žodžio prasmę nulemia galūnė, pvz., : bofo – „spalva“, bofoc – „raudona“, bofof – „geltona“. Tokia priesaginė žodžių daryba žinoma jau nuo XVII a. Kitas šią teoriją palaikantis argumentas, kad visi augalų pavadinimai prasideda tomis pačiomis raidėmis ar skiemenimis. Tai paaiškina ir teksto monotoniškumą. Tačiau nėra žinoma, kas galėjęs suprasti tokią kalbą, be to, tokių kalbų tradicija atsirado vėliau nei knyga buvo parašyta.
- . Keista teksto struktūra, įtartini piešiniai (fantastiniai augalai, neaiškios kopijos) kelia didelį įtarimą, kad visa knyga tėra mistifikacija. 2003 m. Kylio universiteto profesorius Gordon Rugg parodė, kad tekstas, struktūra identiškas rankraščiui, gali būti parašytas naudojant trijų stulpelių lentelę (priešdėliai, priesagos, šaknys). Naudojantis šia lentele galima sudaryti įvairias žodžių kombinacijas. Tačiau Rugo gauto teksto ir rankraščio teksto panašumas yra vizualinis, be to, tokiu metodu galima įrodyti, kad jokia reali kalba neegzistuoja.
Bibliografija
- M. E. D’Imperio, The Voynich Manuscript: An Elegant Enigma. National Security Agency/Central Security Service (1978) ISBN 0-89412-038-7.
- Robert S. Brumbaugh, The Most Mysterious Manuscript: The Voynich 'Roger Bacon' Cipher Manuscript (1978).
- John Stojko, Letters to God’s Eye (1978) ISBN 0-533-04181-3.
- Leo Levitov, Solution of the Voynich Manuscript: A liturgical Manual for the Endura Rite of the Cathari Heresy, the Cult of Isis (1987).
- Mario M. Pérez-Ruiz, El Manuscrito Voynich (2003) ISBN 84-7556-216-7.
- Genny Kennedy, Rob Churchill, Voynich Manuscript (2004) ISBN 0-7528-5996-X.
- James E. Finn, Pandora’s Hope: Humanity’s Call to Adventure : A Short and To-the-Point Essential Guide to the End of the World (2004) ISBN 1-4137-3261-5.
Nuorodos
- Jeilio universiteto rankraščio kopijos Archyvuota kopija 2013-01-13 iš Wayback Machine projekto.
- Rankraštis PDF formatu
- meta-religion.com
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Voiničiaus rankraštis, Kas yra Voiničiaus rankraštis? Ką reiškia Voiničiaus rankraštis?
Voiniciaus rankrastis paslaptinga knyga parasyta mazdaug pries 500 metu nezinomo autoriaus nezinoma kalba ir neissifruota rasto sistema Voiniciaus rankrastį issifruoti bandyta daug kartu taciau niekam to sekmingai atlikti nepavyko Neretai manoma kad tai tera atsitiktinis bereiksmiu zenklu kratinys Voiniciaus rankrastis parasytas neissifruojamu rastu Rankrastis pavadintas jį atradusio is Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo Vilfredo Voiniciaus vardu Dabar rankrastis saugomas Jeilio universiteto retu knygu bibliotekoje TurinysRankrastį sudaro 240 pergamentiniu puslapiu Puslapio matmenys 15 x 23 cm knygos storis 3 cm Parasyta paukscio plunksna Kiekviename puslapyje yra grubiai nuspalvintu iliustraciju Pagal jas knyga skirstoma į sias dalis botanine astronomine biologine kosmologine farmacine ir receptine Tekstas parasytas is kaires į desine suskirstytas paragrafais pastebimos punktuacijos nera Knygoje yra daugiau nei 170 tukst zenklu Raidyna sudaro 20 30 zenklu taciau yra ir unikaliu zenklu Panasu kad tekstas remiasi kai kuriomis fonetinemis ir ortografinemis taisyklemis dalis zenklu kartojasi daugelyje zodziu dalis niekad neina vienas po kito Struktura kaip naturalios kalbos t y dalis zodziu pasikartoja zodine entropija primena anglu ar lotynu kalba Botaniniu straipsniu pradziose esantys zodziai daugiau knygoje nesikartoja todel tai matyt yra pavadinimai Nuo Europos kalbu skiriasi tuo kad nera zodziu ilgesniu nei 10 zenklu taip pat nera zodziu is 1 ar 2 zenklu Dalis zenklu turi fiksuota vieta zodyje pvz tik viduryje tik pabaigoje kaip arabu raste Rankrascio leksikonas palyginti su įprastomis kalbomis labai monotoniskas dalis zodziu kartojasi po 3 kartus is eiles yra labai daug zodziu besiskirianciu tik viena raide Rankrastis dar neisifruotas Taciau paemus rankrascio lapo meginius radioaktyviosios anglies izotopo pagalba buvo nustatytas laikas kada galejo buti parasyta knyga Po siu tyrimu paaiskejo kad knyga parasyta 1404 1428 m Siaures Italijoje IstorijaVilfredas Voinicius Pirmas tikrai zinomas knygos savininkas buvo XVII a pr Prahoje gyvenes alchemikas Jis noredamas issiaiskinti knygos turinį kreipesi į zymu jezuitu mokslininka issifravusį koptu raidyna Baresas Kircheriui nusiunte keleta kopiju į Roma Velesniais laikais tas kopijas aptiko Rene Canderbergas Tai buvo pirmos zinios apie sį rankrastį Neaisku ar Kircheris atsake Baresui taciau yra zinoma kad jis norejo ta knyga nusipirkti Baresas jos nepardave o po mirties ji atiteko Bareso draugui Prahos universiteto rektoriui Johanui Markusui Marcijui Jis ja perdave Kircheriui be to rankrastyje islikes 1666 m laiskas kuriame rasoma jog sia knyga uz 600 dukatu buvo nusipirkes Sv Romos imperatorius Rudolfas II jis knyga laike Rodzerio Beikono darbu Tolimesnius 200 metu knygos likimas nezinomas Tiketina kad ji su kitais Kircherio darbais buvo saugoma Romos kolegijos bibliotekoje 1870 m Viktorui Emanueliui II uzemus Roma bibliotekoje saugomi veikalai buvo greitai pergabenti į universiteto darbuotoju bibliotekas Voiniciaus rankrastį su kitais Kircherio darbais tikriausiai pasieme jezuitu rektorius Petrusas Beksas islikes jo ekslibrisas Veliau Bekso biblioteka perkelta į Mondragono vila prie Romos 1912 m Romos kolegija isgyveno finansinius nepriteklius todel ryzosi parduoti dalį savo kolekcijos Vilfredas Voinicius nusipirko 30 rankrasciu taip pat ir sį paslaptinga kurinį veliau pavadinta jo vardu Po Vonyciaus mirties 1930 m knyga atiteko jo naslei tada knygu prekeiviui Hensui Krausui Sis nerades pirkeju knygai 1969 m ja padovanojo Jeilio universitetui AutoriusKnygos autoryste priskiriama daugeliui viduramziu mokslininku Labiausiai paplitusios sios versijos Rodzeris Beikonas Roger Bacon 1666 m Prahos universiteto rektoriaus Marcijaus laiske sifruotojui Kircheriui rasoma kad Marcijus is savo draugo Rafaelio Mnisovskio zinas kad kitados knyga priklause Sv Romos imperatoriui Rudolfui II Laiske rasoma kad Rudolfas manes jog knyga sukure zymus prancuzu vienuolis Rodzeris Beikonas gyvenes 1214 1294 metais Pats Marcijus nesiryzo vertinti sio spejimo Voinicius taip pat buvo įsitikines kad tai Beikono darbas uztat uoliai bande jį issifruoti Taciau kiti tyrejai susipazine su Beikono darbais atmeta tokia galimybe John Dee Pripazįstant teiginį kad knyga susijusi su Beikonu numatoma galimybe kad ja sukurti galejes anglu astrologas mistikas Dzonas Di 1527 1609 m Jis turejo gausia Beikono darbu biblioteka Di yra susijes su imperatoriumi Rudolfu II mat keleta metu gyveno Bohemijoje kur sieke parduoti savo paslaugas imperatoriui Di vede tikslia apskaita taciau niekur nepaminejo jog butu pardaves kokį rankrastį Taciau jis galbut galejes sukurti rankrastį ir jo autoryste priskirti Beikonui idant knyga taptu vertingesne Edvardas Kelis Edward Kelley 1555 1595 m Kelis buvo Di pagalbininkas savamokslis alchemikas Jis Di pasakojes kad su paslaptingu paraku galįs varį paversti auksu Dar gyresi kad girdįs angelu kalba kuria vadino Enocho kalba Pasak legendos Enochas nukeliaves į dangu ir veliau rases knyga apie tai ka mate Todel visai tiketina kad pats Kelis isgalvota angelu kalba parase knyga ir ja prakiso imperatoriui Vilfredas Voinicius Voiniciui isgarsinus rankrastį daugelis eme įtarineti kad knyga jis pats ir sukure Jis prekiavo knygomis turejo daug senoviniu knygu todel ziniu sukurti tokia knyga butu uzteke Taciau Bareso ir Kircherio laisku tyrimas leidzia sia hipoteze atmesti Jakub Horcick 1921 m Voiniciaus darytose knygos virselio nuotraukose matyti keletas rasalo demiu lyg paliktu paraso Atlikus chemine analize galima įzvelgti uzrasa Jacobj a Tepenece Jokubas Chorcickis is Tepeneces buvo zolininkystes specialistas ir asmeninis Rudolfo II gydytojas Voinicius ir dalis kitu tyreju tvirtino kad rankrastis iki Bareso priklause Chorcickiui Neatmestina tikimybe kad jis ta knyga ir galejo parasyti Kita vertus zinomas Chorcickio parasas neatitinka uzraso knygoje Dar paminetina kad Atanasijaus Kircherio rastuose jezuitu dokumentuose minima jog Chorciskis buves jezuitu ir vieninteliu alchemiku Rudolfo rumuose kuriam buvo leista naudotis visu bibliotekos turiniu Voiniciaus naudoti reagentai visai sugadino pergamenta ir dabar uzraso zymes praktiskai neįzvelgiamos Johannes Marcus Marci Keliama hipoteze kad pats Prahos universiteto rektorius Marcijus parase rankrastį ir sukure jo istorija Nors tarp jezuitu Kircheris buvo labai gerbiamas taciau savo sifravimo darbuose dare daug klaidu Del politiniu priezasciu Marcijui vertejo diskredituoti Kircherį Apie rankrascio savininka Georga Baresa jokiu saltiniu isskyrus susirasinejima su Kircheriu nera Taigi visai tiketina kad Marcijus pats pasirasinejo Baresu o veliau atidave knyga Kircheriui Rafaelis Mnisovskis Raphael Mnishovsky Marcijaus draugas ir pasak istorijos ankstesnis knygos savininkas Mnisovskis be kita ko uzsiiminejo kriptografija Apie 1618 m jis sukure kurį vadino neįveikiamu Jis galejes knyga atiduoti alchemikui Baresui kad isbandytu savo rasto neįveikiamuma Pasak sios hipotezes Mnisovskis suzinojes apie Kircherio koptu raidyno desifravima pasistenge kad jo kurinys pakliutu tikram sifravimo grandui Mnisovskis galbut pasiules knyga perduoti Marcijui ir papasakojes legenda apie Beikona kad kiltu didesnis aziotazas Entonis Eskemas Anthony Ascham Dakataro Leonelio Strongo meginusio issifruoti rankrastį įsitikinimu rasto paslaptis ypatinga dviguba daugybiniu raidynu aritmetines progresijos sistema Strongo hipoteze knyga galejes parasyti XVI a anglu zolininkas Entonis Eskemas Taciau neaisku kaip zolininkas butu turejes tokiu kriptografijos ziniu Teorijos apie turinįKnygos botanines dalies puslapis Sprendziant pagal islikusius rankrascio puslapius apskritai manoma kad knygos tematika buvo arba ankstyvoji viduramziu medicina Taciau zvelgiant į iliustracijas taip pat galima padaryti įdomiu isvadu Beveik uztikrintai galima teigti kad pirmoji knygos dalis skirta herbalistikai taciau bandymas sulyginti realius augalus su stilizuotais knygos piesiniais nera labai sekmingas Dalis augalu trispalve naslaite papartis adiantas lelija dagys atpazįstami nesunkiai Dalis botaninio skyriaus augalu perkopijuota į farmacinį taciau pastebetina tai kad augalu dalys skiriasi arba tiesiog sumaisytos su kitu augalu dalimis Knyga tyrinejes Brumbaugh viename is paveiksleliu teige įzvelges saulegraza Kadangi sis augalas kiles is Siaures Amerikos knyga negalejo buti sukurta anksciau negu XVI a Bet iliustracija yra gana neaiski ir joje galima įzvelgti tiek kiaulpiene tiek ramune ar kokį kita Europoje paplitusį augala Vandens telkiniai ir kanalai biologineje dalyje gali rodyti rysį su alchemija pavyzdziui gydomuju eleksyru receptai Taciau alchemijos knygose paprastai vaizduojami misinius sudaranciu komponentu iliustracijos procesai arba simboliai Voiniciaus rankrastyje to nera Paleobotanikos eksperto Sergio Toresella teigimu knyga galejo buti alchemines herbalistikos rankrastis Sia knyga su isgalvotais augalais ir rastu galejes sukurti koks zolininkas ir ja kaip kokia paslaptinga isminties knyga nesiotis lankydamas klientus Siaures Italijoje netgi veike tokias knygas kurianciu zmoniu tinklas taciau ten buvo rasoma įprastu rastu skyresi stilistika Astrologija vaidino svarbu vaidmenį viduramziu gydymu metodikoje todel tokio tipo knygose neretai pasitaikydavo astrologiniu breziniu kalendoriu Rankrastyje taip pat pavaizduoti įvairus ratai breziniai taciau pagal jokias astrologines tradicijas ju identifikuoti nepavyko Tie skrituliski breziniai kartais interpretuojami kaip galaktikos ar primenantys lasteles Tokiems breziniams sudaryti reikejo tureti mikroskopa ir teleskopa nors minimu laikotarpiu viduramziu Europoje tokiu nebuta JAV karo laivyno kriptoanalitikas Prescott Currier pastebejo kad botanines dalies puslapius galima padalinti į dvi dalis kurioms budinga skirtinga stilistika ir Jis iskele hipoteze kad kurinį galejo parasyti du autoriai naudoje skirtingus dialektus ar ortografijas Kitu rasysenos tyreju si hipoteze paneigta Teorijos apie kalbaApie rankrastyje naudojama kalba taip pat iskelta daug teoriju Raidinis sifras Pasak sios teorijos rankrastis parasytas kazkuria Europos kalba taciau raides uzkoduotos nezinoma koduote Sia teorija remesi dauguma XX a knygos sifruotoju Paprasciausi sifravimo budai raides pakeiciant simboliais greitai atmesti nes tokiu budu sifra atskleisti labai lengva JAV Nacionalinio saugumo agenturos kriptoanalitikai taike polialfabetinio sifro sukurto dar XV a metodika Manoma kad balsiai galejo buti panaikinti pries uzrasant Nors buvo teigianciuju kad jiems pavyko issifruoti rankrastį taciau ne vienas sifravimo metodas nepripazintas realiu nes yra pernelyg sudetingas ir gali buti pritaikomas bet kokiai simboliu aibei Raidinio sifro teorija galetu paremti tai kad numanomas autorius Rodzeris Beikonas nusimane apie sifrus o to meto Europoje pradejo plisti kriptografijos mokslas Taciau teorijai priestarauja tai kad polialfabetinio sifro naudojimas turetu panaikinti naturalias teksto savybes pavyzdziui Cipfo desnį taciau taip nera Be to polialfabetinis sifras ispopuliarejo tik XVI a Sifras kodineje knygoje Pasak sios teorijos rankrascio zodziai yra kodai o ju reiksmes pateiktos atskiroje knygoje Pagrindinis sia teorija palaikantis argumentas kad vidine struktura ir zodziu ilgis sutampa su naudojamais romeniskiems skaiciams Taciau toks metodas labai apsunkintu teksto supratima o knygoje turetu buti uzuominu apie rakta Vizualinis sifras James Finn knygoje Pandoros viltis teigiama kad tekstas uzkoduotas ivritu Sukurus Voiniciaus rankrascio transkripcija kad tekstas galetu buti apdorotas kompiuteriu paaiskejo kad dalis zodziu gali buti parasyti ivritu ir pasikartoja kad suklaidinti skaitytoja Pvz transkribuotas Ain ivrite reiskia akis kitur uzrasomas kaip aiin arba aiiin del to susidaro įspudis kad tai skirtingi zodziai nors taip nera Nors vizualinio atkodavimo budas gali buti sekmingesnis negu matematinis taciau jis labiau pazeidziamas įvairiu asmeniniu interpretaciju Mikrografija Vienas pirmuju Voiniciaus rankrascio sifruotoju profesorius William Newbold iskele hipoteze kad matomas tekstas bereiksmis o prasme slypi tik padidinus teksta matomose dalelese Jis teige issifraves istisa paragrafa kur neva Beikonas rasas apie mikroskopo naudojima Velesniais tyrimais patvirtinta kad daleles yra tik rasalo paliktos zymes o pritaikytas desifravimo metodas per daug universalus Sis metodas remiasi principu kad dauguma teksto yra beprasmiska o informacija paslepta pavyzdziui kiekvieno zodzio kas antroje raideje raidziu sudaranciu eilute ar zodį skaiciuje ir panasiai Steganografijos metodai aprasyti dar 1499 m Johano Tritemijuso Dalis tyreju įzvelgia kad galejo buti panaudotos Sios hipotezes negalima nei patvirtinti nei atmesti nes issifruoti stegoteksta neturint rakto praktiskai neįmanoma Taciau tada neaisku kam buvo naudojamas isgalvotas raidynas ir kaip gavejas galejo issifruoti turinį Egzotine naturali kalba Jacques Guy iskele hipoteze kad tekstas uzrasytas kokia Europoje mazai zinoma kalba panaudojant isgalvota raidyna Is tiesu zodziu struktura primena dalies Centrines ir Rytu Azijos kalbu ypac kinu tibetieciu kinu tibetieciu mjanmu austroazines khmeru vietnamieciu galbut taju taju lao kalbu seimu kalbu Daugelyje ju zodziai turi tik viena skiemenį skiemenu struktura sudetinga pasizymi tonacijos įvairove Si teorija istoriskai pagrįsta nes viduramziu Europoje isties dalis kitu krastu kalbu budavo persifruojamos į lotyniska raidyna nors atsirasdavo ir originaliu raidynu kureju Nors tokiu pavyzdziu islike nedaug taciau pasakojimu apie rastus kurusius misionierius yra nemazai Galbut ir Voiniciaus rankrastį sukure dar Marko Polo laiku misionierius arba is ten atgabentas azijietis Sios hipotezes naudai pateikiami argumentai yra teksto sandara tonacija artikeliu nebuvimas zodziu pasikartojimas budingas Azijos kalboms sintakses skaiciu nebuvimas iliustraciju keistumas Uzuomina gali buti ir pirmame puslapyje esantys raudoni simboliai budingi kiniskiems rankrasciams galimas rankrascio dalijimas po 15 dienu Taciau niekas taip pat ir Pekino akademijos mokslininkai rankrascio iliustracijose nesugebejo atrasti jokiu Azijos mokslo darbams budingu pozymiu 2003 m lenkas Zbigniew Banasik paskelbe kad jis sugebejes issifruoti dalį teksto kuris uzrasytas mandziuru kalba Daugiakalbis tekstas 1987 m Leo Levitovo knygoje Voiniciaus rankrascio sprendimas Kataru erezijos Induros ritualo ir Izdides kulto vadovelis teigiama kad rankrastį galeje parasyti katarai kaip slapta ritualu rinkinį Jie galeje panaudoti įvairias dvasininkijai nesuprantamas to meto kalbas flamandu senoves prancuzu vokieciu aukstaiciu Pasak jo iliustracijos tai ne tikru dalyku piesiniai o ritualu simbolika Si teorija paprastai atmetama kaip pseudomoksline Dirbtine kalba Savotiska teksto struktura tyrejus Viljama Frydmana William Frederick Friedman ir Dzona Tiltmana John Tiltman privede prie hipotezes kad teksto kalba dirbtine Rankrastyje galima įzvelgti dalyje dabartiniu dirbtiniu kalbu pasitaikantį principa kad zodzio prasme nulemia galune pvz bofo spalva bofoc raudona bofof geltona Tokia priesagine zodziu daryba zinoma jau nuo XVII a Kitas sia teorija palaikantis argumentas kad visi augalu pavadinimai prasideda tomis paciomis raidemis ar skiemenimis Tai paaiskina ir teksto monotoniskuma Taciau nera zinoma kas galejes suprasti tokia kalba be to tokiu kalbu tradicija atsirado veliau nei knyga buvo parasyta Keista teksto struktura įtartini piesiniai fantastiniai augalai neaiskios kopijos kelia didelį įtarima kad visa knyga tera mistifikacija 2003 m Kylio universiteto profesorius Gordon Rugg parode kad tekstas struktura identiskas rankrasciui gali buti parasytas naudojant triju stulpeliu lentele priesdeliai priesagos saknys Naudojantis sia lentele galima sudaryti įvairias zodziu kombinacijas Taciau Rugo gauto teksto ir rankrascio teksto panasumas yra vizualinis be to tokiu metodu galima įrodyti kad jokia reali kalba neegzistuoja BibliografijaM E D Imperio The Voynich Manuscript An Elegant Enigma National Security Agency Central Security Service 1978 ISBN 0 89412 038 7 Robert S Brumbaugh The Most Mysterious Manuscript The Voynich Roger Bacon Cipher Manuscript 1978 John Stojko Letters to God s Eye 1978 ISBN 0 533 04181 3 Leo Levitov Solution of the Voynich Manuscript A liturgical Manual for the Endura Rite of the Cathari Heresy the Cult of Isis 1987 Mario M Perez Ruiz El Manuscrito Voynich 2003 ISBN 84 7556 216 7 Genny Kennedy Rob Churchill Voynich Manuscript 2004 ISBN 0 7528 5996 X James E Finn Pandora s Hope Humanity s Call to Adventure A Short and To the Point Essential Guide to the End of the World 2004 ISBN 1 4137 3261 5 NuorodosVikiteka Voiniciaus rankrastis vaizdine ir garsine medziagaJeilio universiteto rankrascio kopijos Archyvuota kopija 2013 01 13 is Wayback Machine projekto Rankrastis PDF formatu meta religion com