Žemutinė pilis

Pagrindinis puslapis | Žemutinė pilis

54°41′10″ š. pl. 25°17′20″ r. ilg. / 54.68611°š. pl. 25.28889°r. ilg. / 54.68611; 25.28889

Žemutinė pilis
Valdovų rūmai, katedra ir varpinė
Vieta Vilnius
Statybų pradžia XIII a. (seniausi mūrai)
Statybų pabaiga XVII a.[a]
Paskirtis gynybinė, rezidencinė
Plotas apie 10 ha[b]
Kultūros vertybių registras
Statusas paminklas
Reikšmingumo lygmuo nacionalinis
Įregistravimo metai 1992 m.
Kodas 642

Žemutinė pilis – viena Vilniaus pilių, stovėjusi Pilies kalno vakarinėje ir šiaurinėje pašlaitėse, tarp Vilnios atšakų. Kartu su Aukštutine ir Kreivąja pilimis sudarė vientisą įtvirtinimų kompleksą. Iš pilies teritorijoje buvusių pastatų išliko Vilniaus katedra ir varpinė, Naujasis arsenalas (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), Pilininko namas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencinių rūmų rytinio korpuso rūsių dalis, Senojo arsenalo (dabar Lietuvos dailės muziejaus padalinys) trys korpusai, Pilies kalno šiaurinė atraminė siena su konservuotais Šv. Onos bažnyčios bei Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios pamatais.

Priklauso Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui. Piliavietė, pilies pastatai, jų liekanos ir kiti statiniai – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas.

Išaugo iš Aukštutinės pilies papilio, labiausiai suklestėjo XVI a. Buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis, ūkinis, kultūrinis ir dvasinis centras. Pilyje rezidavo Lietuvos didieji kunigaikščiai, Vilniaus vyskupai, saugota Lietuvos Metrika, rinkdavosi Lietuvos Ponų taryba ir seimai, buvo kuriamas ir redaguojamas Lietuvos Statutas. Pilyje vykdavo teatro vaidinimai, riterių turnyrai, buvo suburta profesionali rūmų kapela, sukaupta didelė biblioteka, meno kūrinių, brangenybių, ginklų, šarvų, retenybių kolekcija, dirbo garsūs menininkai. Pilies pastatus statė garsūs architektai, čia anksčiausiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reiškėsi naujausi architektūros stiliai. Pilies architektūra dažnai tapdavo pavyzdžiu kitiems viduramžių Lietuvos mūriniams pastatams.

Nuo XVI a. pabaigos pilies reikšmė pradėjo mažėti. Pilies statybos sustojo, keitėsi pastatų paskirtis ir šeimininkai. Per 1655–1661 m. karą su Maskva nusiaubta pilis nebeatstatyta, remontuoti tik pavieniai pastatai. Lietuvai praradus valstybingumą, XVIII–XIX a. sandūroje Rusijos imperijos administracijos iniciatyva nugriauti Valdovų rūmai, XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje įrengiant Vilniaus tvirtovę, sunaikinti į šiaurę nuo katedros buvę namai ir beveik visi pastatai pilies pietiniame pakraštyje, išardyti pilies bokštai ir sienos.

Nuo XX a. pabaigos Žemutinės pilies pastatai rekonstruojami ir atstatinėjami. XXI a. pradžioje pilies teritorijoje atkurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų istorinė rezidencija (Valdovų rūmai).

Pilies teritorijoje per 700 metų susidarė 5–6 m, vietomis iki 8 m gylio turtingas radiniais kultūrinis sluoksnis.

Istorija

Pilies kalno šiaurinėje papėdėje žmonių gyventa jau IV–III tūkstantmetyje pr. m. e. Vėliau, pakilus Neries lygiui, gyvenvietė užlieta, o klimatui pasausėjus ir vandeniui nuslūgus, jos vietoje susidarė 0,2–1,3 m storio durpių sluoksnis. Pilies kalno vakarinėje papėdėje, po katedra, rasta I tūkstantmečio pr. m. e. ir mūsų eros pradžios gyvenvietės pėdsakų. IX–XI a. ši priešpilio gyvenvietė išsiplėtė, vėl apėmė uždurpėjusią Pilies kalno šiaurinę papėdę. Joje kūrėsi amatininkai, pirkliai. Per gyvenvietę dabartinės Pilies gatvės link ėjo skeltomis lentomis grįstas kelias, prie šio kelio spietėsi nedideli mediniai pastatai. Manoma, kad gyvenvietė buvo Vilniaus miesto užuomazga; ją, kaip svarbiausią Vilniaus gynybos sistemoje, imta tvirtinti medžio ir žemių pylimais. XIII a. antroje pusėje – XIV a. pradžioje, iškasus dabartinę Vilnios vagą, kartu su Aukštutine pilimi virto salos tipo pilimi tvirtove. XIII a. pabaigoje pradėta statyti mūrinius įtvirtinimus – valdant Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Traideniui ir Vyteniui Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje pastatyta seniausia Lietuvoje mūrinė pilis. Jos teritorijai pamažu plečiantis susiformavo Žemutinė pilis. Apie XIV a. vidurį 8–10 m aukščio 1 km ilgio gynybinė mūro siena su bokštais ir vartais jau juosė visą Pilies kalno papėdę.

XIII a. pabaigoje pilies viduje pastatyta mūrinė katedra. Nuo 1390 m. minima gotikinė, vienos navos su apside Šv. Onos bažnyčia. XIV a. pilies vakarinėje dalyje pastatytas mūrinis pastatas, nuo 1387 m. – senieji Vyskupų rūmai. XIV–XVII a. Naujojo arsenalo vietoje stovėjo pilies rūmų tarnybų pastatai, oficinos. Pilies teritorijoje gyveno didysis kunigaikštis ir kai kurie didikai, valstybės pareigūnai, pilies tarnybos, sargybos žmonės, nuo XIV a. pabaigos – ir Vilniaus vyskupas. Pilyje kaldintos monetos, Vytauto laikais pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje mokykla.

Pilį ne kartą puolė kryžiuočiai (1365, 1390, 1394, 1402 m.), tačiau paimti nesugebėjo. 1396 arba 1418 m. nuslinkęs Pilies kalno šlaitas sugriovė didiko Mantvydo rūmus, 1419 m. sudegė katedra, kunigaikščio iždinė, ūkiniai pastatai. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nuo gaisro nukentėjusius pastatus atstatė, dauguma jų buvo mūriniai. Nemažai pastatų pilies teritorijoje atsirado XV a. pabaigoje–XVI a. viduryje. Naujas statybas skatino pilį 1513, 1520 ir 1530 m. nusiaubę gaisrai. 1520–1545 m. Žygimantas Senasis vietoj XV a. sudegusių rūmų pastatė naujus, renesansinius. Po 1530 m. gaisro remontuota katedra, varpinė, Vyskupų rūmai (vyskupas juose nebegyveno, įsikūrė pilies sargybos kareiviai), iš pilies teritorijos iškelti pavieniai čia dar tebegyvenę miestiečiai. 1551–1572 m. gotikinės Šv. Onos bažnyčios vietoje pastatyta renesansinė, vėliau pervadinta Šv. Barboros bažnyčia (nugriauta 1666 m.). XVI a. viduryje pilies šiaurės rytiniame kampe pastatytas arsenalas, tuo metu vienas didžiausių Abiejų Tautų Respublikoje. Pilyje įrengta patrankų liejykla, rekonstruotos stalių ir šaltkalvių dirbtuvės, valdovo pirtys, tiltai, apžvalgos bokštas. Pritrūkus pilyje vietos, nukastas ir sutvirtintas siena Pilies kalno vakarinis šlaitas, dalis valdovo dvaro statinių pastatyta už pilies ribų, dabartinės Tilto gatvės rajone – arklidės, vežiminės ir kiti.

XVI a. pabaigoje statybos pilies teritorijoje sustojo. Karaliaus dvarui galutinai persikėlus į Krokuvą, pilį ėmė valdyti Vilniaus vaivados. Sumenkus pilies reikšmei, būdavo sunku surinkti lėšų gausių pilies pastatų priežiūrai ir remontui. XVI–XVII a. kai kurie gynybiniai bokštai pritaikyti kalėjimui. XVII a. pradžioje pilies pietinėje dalyje, manoma, buvusiame iždininko name, įsikūrė Lietuvos vyriausiasis tribunolas. Po 1610 m. gaisro perstatyti pietiniai vartai, suremontuota katedra, varpinė, Valdovų rūmai, arsenalas.

1655–1661 m. Vilniaus miestą ir pilį buvo užėmusi Rusijos kariuomenė. Pilis išplėšta ir suniokota – smarkiai apgriauta gynybinė siena, bokštai ir pastatai. Po to nebeatstatyta, remontuota tik katedra, tribunolo pastatas. Lietuvos valdovai, atvykę į Vilnių, pilies rūmuose nebegyveno – apsistodavo miesto vaito namuose, Pacų, Sluškų rūmuose, o XVIII a. Lietuvos sostinėje visai nustojo lankytis. XVIII a. apleistus pilies pastatus pradėta nuomoti įvairiems asmenims – pavietų pareigūnams, karininkams, dvariškiams, amatininkams, pirkliams. Valdovų rūmai buvo padalinti į atskirus butus, 1797 m. juose gyveno 25 šeimos. Gyventojai keitė pastato planą, statė priestatus, patalpose laikė gyvulius, kiemuose augino daržoves.

1780 m. Kazimiero Nestoro Sapiegos lėšomis rekonstruotas arsenalas. XVIII a. antroje pusėje Mykolo Kazimiero Oginskio iniciatyva ant 1419 m. per gaisrą ir XVII a. per karą nukentėjusių pastatų liekanų pastatytas Naujasis arsenalas.

Po Trečiojo ATR padalijimo pasikeitus valdžiai pilis pradėta ardyti – ne vien dėl apgailėtinos būklės, bet ir kaip Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę primenantis simbolis. 1799–1801 m. Rusijos imperijos administracijos iniciatyva nugriauti Valdovų rūmai, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje visai išardyti pilies bokštai ir sienos, 1831–1837 m. nugriauti Vilniaus kapitulos, vikarų, senieji Vyskupų rūmai ir tribunolo rūmai, jų vietoje įrengti Vilniaus tvirtovės žemės pylimai, bastėjos. Aplink katedrą susidarė erdvi aikštė. 1878 m. tvirtovė panaikinta, pylimai išlyginti. XIX a. antroje pusėje Senojo arsenalo pastatai naudoti kareivinėms ir sandėliams, o likusi pilies dalis su Pilies kalnu paversta parku.

Pilies teritorija pradėta tvarkyti 1938 m. 1939–1941 m. naujai išplanuota ir išgrįsta Katedros aikštė, 1958–1965 m. rekonstruotas Naujojo arsenalo pastatas; jame 1968 m. įrengtas Istorijos ir etnografijos muziejus. 1986 m. atstatytas Senojo arsenalo rytinis korpusas; jame įrengtas Taikomosios dailės muziejus. Sovietmečio pabaigoje užkonservuoti Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios pamatai. 2000 ir 2001 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė sprendimus dėl Valdovų rūmų atkūrimo. 2009 m. rūmai atkurti, bet dar neįrengti, 2018 m. liepos 6 d. oficialiai atidaryti.

Pilies tyrimai

XIX a. paskelbta nemažai mokslinių straipsnių ir veikalų apie Vilnių, kuriuose pateikta šiek tiek žinių ir apie Vilniaus pilis, jų architektūrą bei kūrėjus. Daugiausia dėmesio skirta Vilniaus katedrai – apie ją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje parašyta monografijų, išleista populiarių leidinėlių. Tuo metu pilis jau buvo sunykusi, tad didesnės apimties darbams apie kitus pilies pastatus ir gynybinius įtvirtinimus trūko duomenų. XX a. ketvirtame dešimtmetyje Vilniaus pilių teritorijoje atlikti pirmieji archeologiniai tyrimai. Intensyviau žvalgyta sovietmečiu, kartu atliekant ir konservavimo bei restauravimo darbus, tačiau išsamesnio tyrimo, apimančio visą pilies kompleksą, nebuvo.

1988 m. pradėti sistemingi moksliniai Valdovų rūmų teritorijos tyrimai (vadovai Vytautas Urbanavičius, Napaleonas Kitkauskas, Stasys Samalavičius, Adolfas Tautavičius), nuo 2002 m. jie suintensyvėjo, pradėjus rūmų statybas. Pagal jų duomenis atkurti Valdovų rūmai. XX a. pabaigoje ir XXI a. tirta Katedros aikštė, Pilies kalno šiaurinė papėdė, Valdovų rūmų aplinka,Pilininko namo kiemas ir kitos pilies vietos.

Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, 2000 m. Katedros aikštės grindinyje rausvo atspalvio granito juostomis pažymėti gynybinės sienos ir senųjų pilies pastatų kontūrai, gynybinių bokštų ir vartų vietos.

Teritorija

Pilies teritorija apėmė pailgą netaisyklingos formos žemės juostą į šiaurę, vakarus ir pietvakarius nuo Pilies kalno. Pilies plotas kartu su Aukštutine pilimi – 13,5 ha, be Aukštutinės pilies – apie 10 ha. Šiais laikais pilies teritorijos paviršius gana lygus, nežymiai aukštėjantis kalno link. Pilies statybos metu paviršius nebuvo lygus – Pilies kalno vakarinėje pašlaitėje plytėjo sausa terasa, toliau nuo kalno ėjo šlaitas į gilų, pelkėtą Vilnios kairiosios atšakos slėnį, kuris bent 5 m buvo žemesnis už dabartinį paviršių.

Aukščiausioje vietoje, beveik pilies centre, Pilies kalno vakarinėje pašlaitėje, stovėjo Valdovų rūmai. Vakarų pusėje prie rūmų šliejosi katedra, iš pietryčių ir pietų rūmus supo didelis sodas, nusitęsęs iki gynybinės sienos. Sodą nuo šalia katedros buvusios aikštės skyrė siena, ėjusi nuo rūmų iki pietinių pilies vartų. Į šiaurę nuo rūmų buvo trys ilgi, siauri dviaukščiai tarnybiniai korpusai (oficinos); dalis jų (prie kalno) buvo pilininko žinioje. Rūmų tarnybiniai ir pilininko pastatai buvo sujungti arkomis bei vartais ir sudarė ištisą labirintą su netaisyklingos formos kiemais ir ilga siaura gatvele tarp vakarinio ir vidinio korpusų. Šių pastatų šiauriniame gale buvo didesnis kiemas, kuriame stovėjo nedidelė Šv. Onos bažnyčia, vėliau pastatyta nauja, didesnė (vidus liko nebaigtas). Už jos, šiaurės rytiniame pilies kampe, buvo arsenalo pastatai – trys nevienodo dydžio korpusai apie keturkampį kiemą. Iš šio kiemo kalno šlaitu ėjo kelias į Aukštutinę pilį.

Pilies rūmai, didelė puošni katedra, aukšta Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia, arsenalas su puošniu atiku bei kiti pastatai sudarė glaudų sienomis ir bokštais apsuptą kompleksą. Todėl Žemutinė pilis ir Aukštutinės pilies mūrai ant stataus kalno Vilnių aplankiusiems svetimšaliams ir saviškiams palikdavo didelį įspūdį.

Statiniai

Gynybiniai įtvirtinimai

Iš pradžių Pilies kalno papėdėje įsikūrusias sodybas supo platus ir pelkėtas Vilnios slėnis. Gyvenvietę saugojo upių vandenys, medžių užtvara ir žemių pylimas. Pamažu medžio ir žemių įtvirtinimus pradėta keisti mūrinėmis gynybinėmis sienomis. Laikui bėgant sumūrytos galingos gynybinės sienos su bokštais ir vartais, prieš jas įrengtos užtvaros, apsauginiai grioviai, užtvankos. Mūro sienos rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtos 1387 m., tačiau manoma, kad mūrinių įtvirtinimų būta jau XIII a. pirmojoje pusėje.

Gynybinės sienos juosė visą pilies teritoriją; kildamos pietrytiniu ir šiaurrytiniu Pilies kalno šlaitu, jungėsi su Aukštutinės pilies įtvirtinimais. Priėjimą prie mūrinių sienų saugojo medinės aštriakuolių rąstų užtvaros, Vilniaus piešiniuose jos vaizduojamos iki pat XVII a. pabaigos. Per kryžiuočių puolimus jos ne kartą apgriautos, bet vėl atstatytos.

Gynybinėje sienoje buvo trys svarbiausieji vartai: rytiniai, vedantys į Kreivąją pilį, vakariniai, pro kuriuos patekdavo į perkėlą per Nerį, ir pietiniai, į Pilies gatvę, jungę pilį su miestu.

Pilies bokštai stovėjo gana toli (apie 170–180 m) vienas nuo kito, jų pagrindinė paskirtis buvo saugoti pilies vartus. XIV a. antrojoje pusėje gynybinių sienų tarpsniai sutrumpinti – pastatyta naujų bokštų, jie taikyti kai kurių gynybinės sienos ruožų flankavimui. XVI a. pilį juosiančioje gynybinėje sienoje buvo 10–11 didesnių ir 4–5 mažesni keturkampiai ir aštuonkampiai bokštai, 5–7 vartai.

XVI a. Žemutinės pilies gynybinei funkcijai tapus antraeile, gynybinės sienos vietomis pradėtos naikinti, jų vietoje buvo statomi pastatai (nugriautas kampinis bokštas šiaurės rytinėje pilies dalyje, šiaurinė gynybinė siena įtraukta į naujai statomo arsenalo rytinį korpusą). Po XVII a. vidurio karų pilies įtvirtinimai dar taisyti, vėliau, piliai palaipsniui nebetenkant reikšmės, nyko, kol XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje beveik visiškai nugriauti ir užpilti žemėmis.

Bokštai ir vartai

Gynybinės sienos pietrytinėje dalyje, į pietus nuo Pilies kalno, stovėjo du apvalūs-aštuonkampiai bokštai. Abu pažymėti XVIII a. pradžios vadinamajame Fiurstenhofo plane. Arčiau kalno buvęs bokštas (rytinis) sunykęs anksčiau, 1808 m. plane jau neberodomas. Bokšto liekanos rastos 2019–2020 m. Antrasis bokštas stovėjo ant Vilnios kairiosios atšakos kanalo, kuriuo iš Karališkojo malūno ištekėdavo vanduo atgal į Vilnią. Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XVI a., pastatymo laikas nežinomas. Nugriautas 1831–1832 m., įrengiant Vilniaus tvirtovę. Bokšto liekanos rastos 2021 m. elektrinės tomografijos būdu – po žeme 1,5–2 m gylyje, Pilių skvere, tarp Gedimino paminklo ir buvusios Rotondos kavinės. Spėjami matmenys – 8 x 11 m.

Toliau į pietvakarius, ties Pilies gatvės pradžia, stovėjo stačiakampis bokštas, kuriame buvo didieji (pietiniai) pilies vartai į miestą. Apie 1566 m. pastatyti nauji, didesni vartai, per Vilnią įrengtas medinis tiltas. Po 1610 m. gaisro vartai perstatyti, vartų bokštas 1611 m. atiduotas Vilniaus pavieto bajorams. Bajorai jį suremontavę ir praplėtę pradėjo naudoti Vilniaus pavieto žemės ir pilies teismams. 1622 m. duomenimis po vartais buvo bajorų kalėjimas, o šalia jų – gilus rūsys, kuriame laikyti pasmerktieji mirti. Nugriauti 1837 m., plečiant Vilniaus tvirtovę.

Į vakarus nuo vartų, prie Vyriausiojo tribunolo rūmų vakarinio galo stovėjo apvalus bokštas, Brauno atlase vaizduojamas neaukštas, bet gana masyvus. XIX a. pradžioje minimos bokšto liekanos, nugriautos 1817 m. Netoli jo, pilies pietvakariniame kampe, buvo du vienodi apvalūs bokštai, sudarę vienus iš pilies vartų; jų liekanos atidengtos 1940 m. Abiejų bokštų ir vartų vietos pažymėtos granito blokų juostomis Katedros aikštėje.

Už Vyskupų rūmų, gynybinei sienai pasisukus į šiaurę, buvo kitas gynybinis bokštas, dabar – katedros varpinės apatinė dalis. Seniausia jo dalis – keturkampė, sumūryta XIII a., stūkso po žeme. Joje aptiktos ir vartų liekanos. Iš apdegusių plytgalių ir suodinų akmenų sluoksnių spėjama, kad bokštas nugriautas kovų metu, o ant jo liekanų XIV a. antroje pusėje sumūrytas naujas, apvalus bokštas, vėliau pritaikytas varpinei. Tai vienintelis Žemutinės pilies bokštas, išlikęs iki šių dienų.

Vietoje sugriauto keturkampio bokšto pastačius apvalųjį, į pietus nuo jo, Vyskupų rūmų link, įrengti nauji vartai. Vėliau įrengti kiti vartai, į šiaurę nuo bokšto (minimi nuo XVII a.).

Gynybinės sienos šiaurės vakariniame kampe, dabartinio Naujojo arsenalo šiauriniame gale buvo kampinis bokštas, vadinamas Žibintu, arba Tvardovskio bokštu. Vaizduojamas XVI–XVIII a. pabaigos planuose ir piešiniuose. Iš pradžių buvęs aštuoniasienis, XVI a. kapitulos aktuose vadinamas apvaliuoju pilies bokštu. Brauno atlase vaizduojamas trijų aukštų, su viršuje smailėjančiu stogu, dviem plačiomis aplink einančiomis galerijomis ir šaudymo angomis. 1750 m. iš Karaliaučiaus į Vilnių atvykęs karo ir domenų patarėjas Liudvikas Reinholdas fon Verneris bokštą aprašė kaip „gražios architektūros” ir „formos atžvilgiu meniškai iš plytų pastatytą”. XIX a. bokšto jau nebebuvo. Pasak legendos, XVI a. bokšte gyvenęs garsus burtininkas Tvardovskis.

Ieškant buvusio Žibinto, 1964 m. Naujojo arsenalo šiauriniame kampe aptikta keturkampio bokšto liekanų. Spėjama, kad jis sugriautas 1394 m. kryžiuočių antpuolio metu.

Pilies šiaurės rytiniame kampe, prie Senojo arsenalo buvo du vartų bokštai. Šalia arsenalo pietrytinio kampo, Vilnios kairiajame krante, stovėjo apvalus kampinis gynybinis bokštelis.

Bokštų būta ir Ankstyvosios mūrinės pilies sienose. Vienas jų, aštuoniasienis bokštas, donžonas, stovėjo pirmo mažojo pilies gynybinio aptvaro šiaurės vakarų kampe, dabartinių Valdovų rūmų vietoje. Statytas XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Apatiniai aukštai buvo skirti gynybai – turėjo šaudymo angas, susisiekė su aptvaro šaulių galerijomis. Viršutiniai buvo gyvenamieji, manoma, kad juose galėjo būti ir didžiųjų kunigaikščių būstinė. Bokštas ne kartą rekonstruotas, o XVI a. viduryje nugriautas, statant kunigaikščių rūmų dalį.

Kitas, didžiojo aptvaro pietinis vartų bokštas, buvo keturkampis, stovėjo į pietus nuo dabartinių Valdovų rūmų, manoma, iki XVI a. Kiek mažesnis, didžiojo aptvaro šiaurinis vartų bokštas, taip pat keturkampis, stovėjo į šiaurę nuo Valdovų rūmų, šalia bokšto donžono.

Vandens kliūtys

Vilniaus Žemutinę ir Aukštutinę pilis iš visų pusių juosė upės: Neris šiaurėje, Vilnios rytinė atšaka rytuose, vakarinė atšaka – pietuose ir vakaruose. Iš pradžių Vilnia natūralia vaga tekėjo pro pietinį, vakarinį ir šiaurės vakarinį Pilies kalno šlaitą. XIII–XIV a. sandūroje senoji Vilnios vaga užpilta žemėmis, o Vilnios vandenys perkelti toliau į pietus ir vakarus, maždaug į tą vietą, kur upė pavaizduota 1737 m. Fiurstenhofo plane. Manoma, kad tuo pat metu iškasta ir dešinioji Vilnios vaga, išlikusi iki šių laikų. Prie naujosios Vilnios vagos mūrytos Žemutinės pilies gynybinės sienos.

Vilnios vandenys pakelti ir jų srautai valdyti užtvankomis. Jos buvo tvirtai įrengtos ir ginamos – per 1394 m. puolimą kryžiuočiai bandę vandenį nuleisti nauju grioviu, tačiau nesugebėję. Užtvankos minimos ir vėliau, po XVII a. karų. Viena jų buvusi ties Šv. Marijos Magdalenos vartais, kur jungėsi pilies ir miesto sienos, ties dabartinių Šventaragio ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gatvių sankryža. Kita – taip pat Vilnios kairiojoje atšakoje, žemiau katedros.

Per kairiąją upės šaką buvę keli tiltai, svarbiausi jų buvę ties vakariniais ir pietiniais pilies vartais. Per dešiniąją šaką buvę tiltai ties jos žiotimis ir į pietus nuo arsenalo rytinio korpuso.

Kairioji Vilnios atšaka, juosusi Žemutinę pilį iš pietų ir vakarų, XIX a. viduryje imta kanalizuoti ir iki 1882 m. kartu su kanalais ir užtvankomis visiškai panaikinta.

Bažnyčios

XIV a. pabaigoje Vilniaus pilių teritorijoje stovėjo trys bažnyčios, iš jų dvi – Žemutinėje pilyje: Jogailos funduota pirmoji vyskupo katedra ir pranciškonų Šv. Onos bažnyčia. Kuri iš jų seniausia, nežinoma.

Katedra. Manoma, kad pirmąją katedrą buvusios pagoniškos šventyklos vietoje 1251 m. įkūrė karalius Mindaugas. Po jo mirties ji galėjo būti paversta pagonių šventykla. 1387 m. Jogailos iniciatyva šventyklos vietoje pastatyta nauja bažnyčia. Per 1419 m. gaisrą sudegė, atstatyta Vytauto. 1522 m. remontuota, 1530 ir 1610 m. vėl degė, po gaisrų atstatyta. Per karą 1655 m. smarkiai apgriauta ir apiplėšta. Dabartinį pavidalą įgijo po rekonstrukcijos 1783–1801 m. Katedroje laidoti Lietuvos valdovai, Vilniaus vyskupai, kapitulos nariai. Sovietmečiu katedra iš tikinčiųjų atimta, joje veikė dailės muziejus.

Katedros varpinė. Įrengta XVI a. pradžioje, pertvarkius gynybinį bokštą. 1672 m. įtaisyti nauji varpai ir laikrodis (seniausias Vilniuje). Dabartinę išvaizdą varpinė įgavo XIX a. pradžioje. 1965–1989 m. varpinės apatinėje dalyje veikė ekskursijų biuras.

Šv. Onos bažnyčia. Stovėjo Pilies kalno šiaurinėje papėdėje. Minima 1390 m., priklausė vienuoliams pranciškonams. 1534 m. atiteko vyskupui Povilui Alšėniškiui, 1551 m. perleista Žygimantui Augustui. Tais pačiais ar sekančiais metais Žygimantas Augustas bažnyčią nugriovė, vietoje jos pradėjo statyti triskart didesnę Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčią, kurioje norėjo įrengti savo šeimos mauzoliejų. 1572 m. Žygimantui Augustui mirus, statybos nutrauktos, bažnyčia liko nebaigta. Per 1655–1661 m. karą su Maskva smarkiai nukentėjo, 1666 m. pradėta griauti, jos plytos ir kitos medžiagos panaudotos katedros atstatymui.

Rūmai

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai (Valdovų rūmai), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų istorinė rezidencija. XIII a. antroje pusėje Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje pradėta statyti Ankstyvoji mūrinė pilis. XVI a. pradžioje po gaisro jos seniausia dalis pradėta perstatyti, plėsti. Pilis tapo ištaigingais renesansiniais rūmais, po rekonstrukcijos XVII a. pirmoje pusėje įgijo ir ankstyvojo baroko bruožų. Per karą su Maskva 1655–1661 m. rūmai nusiaubti, nebeatstatyti, o XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Rusijos imperijos administracijos iniciatyva visiškai nugriauti. XXI a. pradžioje atkurti.

Didiko Mantvydo (Monvydo, Montvydo) rūmai. Minimi XIV a. pabaigoje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, stovėjo Pilies kalno pietinėje pašlaitėje. Sugriauti nuslinkus kalno šlaitui. Pasak Daugpilio komtūro pranešimo Livonijos magistrui, žuvo Mantvydo tarnai ir tarnaitės, žeme užpiltos visos jo brangenybės.

Vyskupų rūmai. Stovėjo į pietryčius nuo katedros varpinės. Dailės istoriko Vlado Drėmos nuomone, rūmuose rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, vėliau – jo sūnus Jogaila. Po Lietuvos krikšto 1387 m. pastatas perleistas vyskupams, o nuo 1536 m. jame įsikūrė pilies įgulos kareiviai. Nuo 1720 m. pastatas buvo skirtas neįgaliems senyvo amžiaus kunigams, vadintas „invalidų kolegija”. XVIII a. viduryje rūmai rekonstruoti. XIX a. pradžios duomenimis, buvo 58 m ilgio ir 11 m pločio, trijų aukštų, su dviem bokšteliais vakariniame gale. Po rekonstrukcijos pastate įsikūrė konsistorijos teismas, o trečias aukštas buvo nuomojamas. 1832 m. rūmai nugriauti, palei katedros pietinį kraštą įrengta esplanada.

Jaunosios karalienės rūmai. Vaizduojami 1588 m. G. Brauno atlase maždaug toje vietoje, kur vėliau vaizduojamas Senasis arsenalas. Iki 1545 m. rūmuose gyveno Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta.

Radvilų rūmai. Stovėjo greta Valdovų rūmų ir Pilies kalno. Ankstesnį pastatą 1539 m. Žemaitijos seniūnas Jonas Radvila išardė, plytas išdalijo. 1544 m. pradėti statyti nauji rūmai, sujungti su Valdovų rūmais koridoriumi (galerija). 1546–1547 m. apgriauti, nuslinkus Pilies kalno šlaitui. Apie 1800 m. nugriauti kartu su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais.

Vyriausiojo tribunolo rūmai. Stovėjo pietinėje pilies dalyje, prie Pilies (pietinių) vartų ir gynybinės sienos. Pastatyti XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje. 1622 m. duomenimis, vienoje rūmų salėje rengti vaivadijų teismai, kitoje vykdavo paprastieji teismai. Pirmajame aukšte saugotos miesto knygos, vienoje patalpoje buvo laikomi arkliai. Nugriauti 1837 m. įrengiant Vilniaus tvirtovę. Po žeme išlikusios rūmų pamatų liekanos.

Pilies ir Žemės teismų rūmai. Stovėjo į pietus nuo Valdovų rūmų, dabartinėje Katedros aikštėje. Pastatyti 1786–1812 m., nugriauti 1837 m. kartu su Pilies vartais.

Kiti pastatai

Į pietus nuo kunigaikščių rūmų stovėjo keletas katedros Švč. Trejybės koplyčios vienuolių misionierių namų, statytų XV a. Po 1530 m. gaisro šių namų atstatyti neleista, jų vietoje praplėstas pilies sodas. Vienuoliams sklypas paskirtas į pietus nuo pilies gynybinės sienos.

Senasis arsenalas. Buvo pilies šiaurrytinėje dalyje. Skirtas patrankoms, vežimams, parakui ir kitiems kariniams reikmenims saugoti. Dažniau minimas nuo XVI a., bet manoma, kad toje vietoje buvo jau XV a., tik vėliau sunyko. XVI–XVII a. atstatytas, vaizduojamas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Vilniaus miesto raižiniuose. Carinės Rusijos laikais arsenalo pastatai perstatyti, pritaikyti Rusijos armijos artilerijos sandėliui, kareivinėms ir karininkų butams. Dalis pastatų sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. 1986 m. atkurtas rytinis korpusas, pritaikytas Lietuvos dailės muziejui. 1997 m. atkurti šiaurinis ir vakarinis korpusai, juose įsikūrė Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniai.

Pilininko namas. Dviejų aukštų su pastoge ir keturiais rūsiais. Pastatytas XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, primūrijant prie Pilies kalno vakarinės atraminės sienos. Per 1655–1661 m. karą sugriautas, bet vėl atstatytas. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje rekonstruotas, 1840 m. pritaikytas arsenalo dirbtuvėms. XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje ne kartą pertvarkytas, pakeisti visi langai ir durys. Nuo 1958 m. pastate saugoti istorijos ir etnografijos muziejaus fondai, kurį laiką buvo įsikūrusi muziejaus administracija. XXI a. pradžioje pastatu naudojosi Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centro padalinys. 2024 m. kovą po restauracijos atidarytas lankytojams – įrengta muziejaus ekspozicija.

Kapitulos namas. Stovėjo į šiaurę nuo katedros, prie pilies gynybinės sienos. Pastatytas 1687 m. vyskupo E. Kotovičiaus pagal jo paties projektą. Buvo dviejų aukštų, puošnus, vadintas rūmais. 1704 m. per Šiaurės karą gerokai apgriautas, jo griuvėsius 1709 m. įsigijo ir namą atstatė kanauninkas Liudvikas Oginskis. Atstatyto namo ilgis buvo 35 m, plotis 10 m, turėjo į Vilnios pusę išsikišusį rizalitą, buvo apjuostas tvora. XVIII a. name gyveno katedros prelatai ir kanauninkai. 1812 m. vėl apgriautas, 1816–1819 m. atstatytas prelato Jano Civinskio. 1831 m. įrengiant Vilniaus tvirtovės esplanadą kartu su kitais namui priklausiusiais statiniais nugriautas.

Naujasis arsenalas. Ištęsto, per vidurį siaurėjančio stačiakampio plano dviejų aukštų pastatas pilies šiaurės vakarinėje dalyje. Pastate įsikūręs Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Pastatytas XIV a. antroje pusėje, rekonstruotas XVI a. prie pilies gynybinės sienos pristatant du priestatus. XVIII a. pabaigoje rekonstruotas, pritaikytas arsenalui. Iki XX a. vidurio naudotas karinei paskirčiai, 1960–1965 m. rekonstruotas, pritaikytas muziejui.

Vikarų namas. Buvo keletą metrų į šiaurę nuo katedros, prie pilies gynybinės sienos. 35,5 m ilgio, 14 m pločio, mūrinis, dengtas čerpėmis, priekinis fasadas orientuotas į katedrą. Už namo buvęs nedidelis kiemelis, aptvertas mūro tvora. XVIII a. pabaigoje praplečiant katedrą, dalis namo nugriauta. Galutinai sunaikintas 1831 m.

Katedros mokykla. Minima 1397 m., stovėjo į šiaurę nuo katedros šoninio šiaurinio įėjimo, netoli vikarų namo. 1610 m. sudegė, 1632 m. pradėta naujo dviaukščio mūrinio pastato statyba. Nugriauta XVIII a. pabaigoje plečiant katedrą.

Šliosbergo namas. 1801 m. nugriovus Valdovų rūmus, liko nenugriauta tik rūmų rytinio korpuso šiaurinė dalis. Ant jos liekanų pirklys Abraomas Šliosbergas pasistatė dviaukštį namą. 1831 m. pilių teritorijoje įrengus tvirtovę, A. Šliosbergas iš namo iškeldintas, pasatą perėmė Rusijos imperijos kariuomenė. Po remonto 1853–1854 m. jame įsikūrė Vilniaus karinės apygardos Inžinerijos valdyba. Iki Antrojo pasaulinio karo pastatas naudotas karinei paskirčiai, sovietmečiu jame įkurdinta pionierių organizacija, pastatas vadintas pionierių rūmais. 1989–2004 m. pastate veikė pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys”. Atkuriant Valdovų rūmus, Šliosbergo namas į juos įjungtas, palikta dalis eksterjero ir interjero.

Pilies arklidė. Nedidelis vieno aukšto mūrinis pastatas, stovi šalia Naujojo arsenalo. Pastatyta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, po šimtmečio iš dalies nugriauta, apie 1960–1970 m. rekonstruota, 1996 m. pritaikyta Nacionalinio muziejaus reikmėms.

Antroji oficina, arba Dvariškių rūmai. Stovėjo tarp Pirmosios oficinos (Naujojo arsenalo) ir Trečiosios oficinos (Radvilų rūmų), dabartinės transformatorinės vietoje ir į šiaurę nuo jos. Spėjama, kad pastatas XVI–XVII a. buvo skirtas dvariškiams gyventi. XVII a. antroje pusėje čia veikė Vilniaus monetų kalykla.

Kiti statiniai

Šiaurinė atraminė siena. Stovi Pilies kalno šiaurinėje papėdėje, vienu galu remiasi į Pilininko namą. Plytų mūro, 42 m ilgio, 9 m aukščio, išgaubta į kalno pusę. Įrengta XVI a. viduryje ruošiant vietą Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios statyboms. Atkasta 1955–1959 m. archeologinių tyrimų metu, 1962 ir 1980 m. restauruota ir atkurta.

Vakarinė atraminė siena Pilies kalno papėdėje. Akmenų-plytų mūro, apie 98 m ilgio ir 12 m aukščio, paremta arkbutanais. Pradėta statyti prieš 1544 m. XXI a. restauruojama, autentiški sienos mūrai tvirtinami, atstatinėjama kalno atraminė struktūra.

Po 1610 m. gaisro aplink katedrą išmūrytas su Vilnia susisiekiantis kanalas. Tikėtasi, kad taip greičiau iš katedros rūsių ištekės pavasario potvynių vanduo.

Architektūros stiliai

Sprendžiant iš archeologinių tyrimų manoma, kad bent dalis seniausių mūrinių pilies pastatų buvo pereinamojo iš romanikos į gotiką laikotarpio. Prie ankstyviausių mūrų priskiriama ir pirmoji Vilniaus katedra; jos presbiterinėje dalyje išsiskiria romaninei epochai būdinga apsidė. Romanikos bruožai pastebimi keturkampio bokšto, buvusio po katedros varpine, liekanose, jų buvo Vyskupų rūmų fasaduose (romaniniam stiliui būdingos biforinės arkos).

Gotikos stilius ryškiau pradėjo reikštis po antrojo Lietuvos krikšto. Gotikiniu stiliumi pastatyta naujoji katedra, Šv. Onos bažnyčia, gotikos bruožų turėjo Senojo arsenalo rytinis korpusas (smailiaarkės sąramos fasaduose, aukštas dvišlaitis stogas, pinakliais dekoruoti frontonai), Kunigaikščių rūmų pietinis ir rytinis korpusai (netinkuoti fasadai, gotikinis plytų jungimo būdas, skliautai, interjero detalės), Radvilų rūmai.

Vėlyvojo renesanso stiliumi išplėsti ir rekonstruoti kunigaikščių rezidenciniai rūmai (nutinkuoti gotikiniai korpusai, pastatytas naujas šiaurinis korpusas, įrengtas manieristinis dekoratyvus atikas), manierizmo bruožų turėjo pradėta statyti Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia. Renesansinius fasadus ir atiką turėjo Senasis arsenalas.

Baroką pilies teritorijoje reprezentuoja katedros Šv. Kazimiero koplyčia ir Valavičių koplyčia, klasicizmą – XVIII a. pabaigoje architekto L. Stuokos-Gucevičiaus rekonstruota katedra. Klasicizmo formų turi katedros varpinės viršutinis aukštas bei stogo smailė, Naujasis arsenalas.

Galerija

  • Naujasis arsenalas, Pilininko namas, Valdovų rūmai
  • Šiaurinė pilies dalis
  • Vaizdas iš rytų

Išnašos

Pastabos

a Po XVII a. karų pilis nebeatstatyta, remontuoti tik pavieniai pastatai. Nuo XX a. vidurio pilis restauruojama, atstatoma.
b Tarp Vilnios atšakų ir Neries, be Pilies kalno.

Šaltiniai

  1. Napoleonas Kitkauskas. Vilniaus pilys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 543, 544
  2. Kitkauskas, p. 5
  3. Žemutinė pilis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2025-03-20. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  4. „Vilniaus piliavietė, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  5. „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2025-11-06.
  6. Vizijos ir tikrovė. Žemutinė pilis – Vilniaus perlas, senosios Lietuvos valstybingumo simbolis, LRT, 2001-05-14. Nuoroda tikrinta 2025-06-08.
  7. Informacinis stendas „Žygimanto Augusto rezidavimas Vilniuje”, Valdovų rūmų muziejus, 2013 m. Google Street View. Nuoroda tikrinta 2025-09-20.
  8. Kitkauskas, p. 29
  9. Valdovų rūmai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2023-01-20. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  10. Kitkauskas, p. 52
  11. Kaip archeologai pakeitė Vilniaus istoriją, Alkas.lt. 2022-06-16. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  12. Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilių architektūros raida. Iš knygos „Lietuvos pilių archeologija”. Klaipėdos universiteto leidykla, 2001 m. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  13. Informacinis stendas „Medinė architektūra ir Ankstyvoji mūrinė pilis Vilniuje”, Valdovų rūmų muziejus, 2013 m. Google Street View. Nuoroda tikrinta 2025-11-10.
  14. Vilniaus katedra ir varpinė, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2025-03-20. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  15. Informacinis stendas „Vilniaus pilys Vytauto laikais (V a. pradžioje)”, Valdovų rūmų muziejus, 2013 m. Google Street View. Nuoroda tikrinta 2025-09-20.
  16. Kitkauskas, p. 23
  17. Informacinis stendas „Vilniaus Žemutinė pilis XVI a. antroje pusėje”, Valdovų rūmų muziejus, 2013 m. Google Street View. Nuoroda tikrinta 2025-09-20.
  18. Informacinis stendas 15.4 „Valdovų rūmų apleistis“, Valdovų rūmų muziejus, pirmas aukštas.
  19. Informacinis stendas 15.6 „Rūmai – miestiečių ir bajorų gyvenamoji vieta (XVIII a.)“, Valdovų rūmų muziejus, pirmas aukštas.
  20. Informacinis stendas 16.1 „Rūmų nugriovimas 1799–1801 m.“, Valdovų rūmų muziejus, pirmas aukštas.
  21. Informacinis stendas 17.1 „Vilniaus Žemutinės pilies naikinimas XIX a. pradžioje“, Valdovų rūmų muziejus, pirmas aukštas.
  22. Kitkauskas, p. 5–7
  23. Katedros aikštė Vilniuje: raida, rekonstrukcijos, tyrimai, Lituanistika.lt. Nuoroda tikrinta 2025-09-20.
  24. Pilies kalno šiaurinės papėdės užstatymo raida pagal archeologinių tyrimų duomenis, Lituanistika.lt. Nuoroda tikrinta 2025-09-21.
  25. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų aplinkos tyrimai, Lituanistika.lt. Nuoroda tikrinta 2025-09-20.
  26. Tyrimai Pilininko namo kieme Vilniuje 2021-2022 m, Lituanistika.lt. Nuoroda tikrinta 2025-09-20.
  27. Pocevičius, p. 14
  28. „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Katedros aikštė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  29. Napoleonas Kitkauskas, Mūras su baltiškąja plytų perriša Lietuvoje. Lietuvių katalikų mokslų akademijos Suvažiavimo darbai. Vilnius, 2005, t. 19, p. 158. Nuoroda tikrinta 2025-11-08.
  30. Lietuvos pilys, p. 36
  31. Lietuvos pilys, p. 67–72
  32. Lietuvos pilys, p. 73, 74
  33. Lietuvos pilys, p. 39
  34. Lietuvos pilys, p. 39, 40
  35. Lietuvos pilys, p. 49
  36. Lietuvos pilys, p. 42, 43
  37. Ramūnas Jakubauskas, Gedimino kalno papėdėje surastas paskutinis nežinomas Žemutinės pilies bokštas, Lrytas.lt, 2021-05-11. Nuoroda tikrinta 2025-11-08.
  38. Lietuvos pilys, p. 43
  39. Kitkauskas, p. 32
  40. Pilies gatvės pradžia, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Nuoroda tikrinta 2025-11-06.
  41. Lietuvos pilys, p. 43–45
  42. Lietuvos pilys, p. 47
  43. Lietuvos pilys, p. 45
  44. Kitkauskas, p. 37, 38
  45. Lietuvos pilys, p. 46
  46. Arkos formos lango apvadas – masverkas, Valdovų rūmų muziejus, 2015-10-26. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  47. Egidijus Ožalas, Virtuali paskaita „Vilniaus Ankstyvoji mūrinė pilis. Svarbiausi statiniai“, Valdovų rūmai, 2021-01-25. Nuoroda tikrinta 2025-06-18.
  48. Napoleonas Kitkauskas, Gedimino kalno vakarinės papėdės pirmykštis reljefas ir ankstyvieji statiniai. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2001, t. 19, p. 213-242. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  49. Lietuvos pilys, p. 48, 49
  50. Kitkauskas, p. 51
  51. Vilniaus malūnai. Nugriautas karališkasis malūnas, Neakivaizdinis Vilnius. Nuoroda tikrinta 2025-10-27.
  52. Pocevičius, p. 23
  53. Pažink Vilniaus širdį. Arkikatedra bazilika, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2024-12-29. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  54. Pažink Vilniaus širdį. Arkikatedros bazilikos varpinė, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2024-12-29. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  55. Kitkauskas, p. 17
  56. Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių pamatai, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija. Suarchyvuota 2021-10-22. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  57. Pažink Vilniaus širdį. Valdovų rūmai, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2024-12-29. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  58. Kitkauskas, p. 18
  59. Pocevičius, p. 20
  60. Senieji Vilniaus vyskupų rūmai, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Made in Vilnius, 2021-03-02. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  61. Kitkauskas, p. 26
  62. Mokslinė konferencija „Radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje”, Valdovų rūmų muziejus, 2014-05-27. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  63. Rasa Abramauskienė, Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III oficinos) šiaurinės dalies tyrimai, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  64. Lietuvos pilys, p. 72
  65. Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rytų korpusas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2021-04-15. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  66. Senamiesčio seniūnija/Senamiestis, Vilnijos vartai. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  67. „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Pilininko namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  68. Oficialiai atidarytas Pilininko namas, Made in Vilnius, 2024-03-27. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  69. Kitkauskas, p. 36, 37
  70. Kitkauskas, p. 39
  71. Naujajame arsenale – paskutinė okupacijų patirtį apmąstančių parodų savaitė, LRT, 2024-02-28. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  72. „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Naujasis arsenalas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  73. Kitkauskas, p. 43
  74. Pažink Vilniaus širdį. Vikariatas, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2024-12-29. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  75. Vilniaus katedros mokykla, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-09-28. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  76. Napoleonas Kitkauskas, Šliosbergo namo nebeliko jau XIX amžiuje. „Literatūra ir menas” Nr. 3121, 2006-12-08. Suarchyvuota 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  77. „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Pilies arklidė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2025-10-28.
  78. Daiva Steponavičienė, Povilas Blaževičius, II oficinos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai 2004–2005 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius, 2006 m., p. 151. Nuoroda tikrinta 2025-11-06.
  79. Pažink Vilniaus širdį. Oficina, monetų kalykla, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2024-12-29. Nuoroda tikrinta 2025-11-06.
  80. Kitkauskas, p. 176, 177
  81. Šarūnas Meškys, Pavojinga situacija Gedimino kalno šlaite: svarstoma nuardyti akmeninę sieną, Lrytas.lt, 2018-01-19. Nuoroda tikrinta 2025-11-09.
  82. Birutė Rūta Vitkauskienė. „Pilininko namo (Unik. KVR k. 24707) su gretima Vakarų atraminės sienos dalimi (TRP), Arsenalo g. 1, Vilniuje, taikomieji tyrimai. Dalis: istoriniai tyrimai,” p. 11. 2020 m.
  83. Kitkauskas, p. 31

Literatūra

  • Lietuvos TSR Mokslų akademija, Istorijos institutas. „Lietuvos pilys”. Vilnius: „Mintis”, 1971 m.
  • Napoleonas Kitkauskas. „Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra”. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m. p. 1–75, p. 76–175, p. 176–231
  • Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų”. Vilnius: „Kitos knygos”, 2016. ISBN 978-609-427-207-3
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Žemutinė pilis, Kas yra Žemutinė pilis? Ką reiškia Žemutinė pilis?

Pagrindinis puslapis | Į viršų