Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Apie 1431–1500 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, galimai pagonių šventyklos vietoje. 1594 m. sudegė. 1609–1616 m. suręsta nauja, medinė bažnyčia. Prie jos buvo prieglauda. Mirus bažnyčios statytojui klebonui Petrui Korkonosui, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius 1625 m. iš Krokuvos pasikvietė Laterano kanauninkų vienuolius ir jiems paskyrė bažnyčią. Per karą 1655 m. bažnyčia buvo beveik sugriauta.^[3][4]

Pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis 1668 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia (pergalei prieš maskvėnus ir jų išvarymui iš Vilniaus po 6-erių metų okupacijos įamžinti; kertinis akmuo padėtas birželio 29 d.). Statybą organizavo ir medžiagomis rūpinosi kanauninkų vienuolyno viršininkas B. Šamotulskis. 1669–1671 m. statybai vadovavo J. Zaoras, nuo 1672 m. – italų architektas Džambatista Fredianis. Iki 1674 m. išmūrytos sienos, 1674–1675 m. – skliautai, kupolas, bokštai. 1677–1682 m. pastatytas vienuolynas. XVII a. pabaigoje išmūryta šventoriaus tvora ir aštuoniakampės koplyčios. 1671 m. pradėta bažnyčios fasado, 1677 m. – vidaus apdaila. Ją atliko italų baroko meistrai Pjetras Pertis, Džovanis Maria Galis ir Jonas Gotardas Berghofas. 1682 m. mirus M. K. Pacui, apdailos darbai sustojo. 1701 m. bažnyčia beveik užbaigta, trūko tik didžiojo altoriaus. 1801–1804 m. restauruotos skulptūros, sukurta laivo formos sakykla ir 2 šoniniai altorėliai.^[3][4]

1805 m. įrengtas didysis altorius su dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Rusijos valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė. Vilniaus gubernatorius 1868 m. pasiūlė bažnyčią uždaryti ir joje įrengti cerkvę. Architektas Ivanas Levickis 1869 m. parengė bažnyčios pertvarkymo projektą (sąmatinė vertė 16 554 rubliai). Generalgubernatorius nesutiko skirti tiek pinigų, bažnyčia liko katalikams. Ji 1870–1878 ir 1901–1903 m. restauruota. 1915 m. karo pabėgėliams leistos lietuviškos pamaldos.^[3][4]

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri nebuvo uždaryta SSRS okupacijos metais. 1942 m. bažnyčia apgriauta. 1944–1946 m. atstatytas kupolas. 1949–1963 m. klebonavęs Mykolas Tarvydas 1954 m. perdengė stogą. 1953–1989 m. bažnyčioje buvo laikomas karstas su šv. Kazimiero palaikais. 1968 m. įrengtas šildymas, 1969–1974 m. rekonstruota bažnyčios išorė, 1976–1984 m. restauruotas vidus.^[4]

Bažnyčios pastatas žymi svarbų Vilniaus urbanistinį lūžį – tai pirmoji bažnyčia, išėjusi už miesto gynybinės sienos ribų ir suformavusi naują Antakalnio priemiesčio centrą.^[5]

Pagrindinis patekimas į šventovės erdvę yra per monumentalius šventoriaus vartus, kurie savo architektūrine išraiška atkartoja bažnyčios fasado ritmiką. Vartai yra dviaukščiai, gausiai dekoruoti piliastrais ir karnizais, jų viršutinę dalį vainikuoja barokiniai elementai, pabrėžiantys įėjimo į sakralią erdvę iškilmingumą.^[3][6]

Bažnyčia barokinė, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė, bazilikinė, su kupolu ir pusapskrite apside. Laisvai stovinčios kolonos jos pagrindiniame fasade Lietuvos bažnytinėje architektūroje buvo panaudotos pirmą kartą. Vidus 3 navų, dengtų cilindriniais skliautais, atskirtų piliastrais.^[3][4]

Šventoriaus tvora tinkuoto mūro, jos kampuose stovi keturios koplytėlės, suteikiančios ansambliui gynybinės tvirtovės aliuziją, būdingą XVII a. sakralinei architektūrai. Kiekviena koplytėlė yra kvadrato plano, dengta mansardiniu stogeliu, jų architektūrinės formos atkartoja pačios bažnyčios baroko stilistiką. Šios koplytėlės kartu su monumentaliais šventoriaus vartais sudaro vientisą reprezentacinę erdvę, kuri XVII–XVIII a. tarnavo procesijoms ir svarbioms religinėms iškilmėms. Jų išdėstymas aplink bažnyčią sukuria uždarą sakralų kiemą, vizualiai atskiriantį šventovę nuo aplinkinio Antakalnio užstatymo.^[3][6] Viešpaties Jėzaus koplyčia (dar vadinama Viešpaties Jėzaus koplytėle) atstatyta 2024–2025 m. Ši aštuonkampė baroko stiliaus koplyčia pirmą kartą pastatyta 1700 m. Basųjų trinitorių vienuolių iniciatyva, siekiant tinkamai pagerbti iš Romos atgabentą stebuklingąją Antakalnio Jėzaus Nazariečio skulptūrą. 1953 m. sovietų valdžios nurodymu koplyčia buvo nugriauta, jos vietoje įrengtas šaligatvis. Atkūrimo darbai, rėmęsi istoriniais brėžiniais ir archyviniais duomenimis, užbaigti 2024 m. spalio mėnesį, kai koplyčia buvo iškilmingai pašventinta, taip sugrąžinant vieną svarbiausių Antakalnio istorinio peizažo akcentų.^[7]

Fasado nišose stovi šv. Augustino ir šv. Stanislovo skulptūros, kurios simbolizuoja tiek Laterano kanauninkų regulą, tiek Lenkijos ir Lietuvos globėją. Virš antrojo aukšto kolonų įkomponuotas „Gozdava" herbas su etmono kepure pabrėžia fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco karinę šlovę ir valstybinę reikšmę.^[8] Kupolas, pasiekiantis 40 metrų aukštį, vainikuoja transepto ir centrinės navos susikirtimą, tapdamas dominuojančiu Antakalnio panoramos akcentu.^[8]

Virš bažnyčios įėjimo puikuojasi lotyniškas užrašas „REGINA PACIS FUNDA NOS IN PACE“ (Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje). Ši frazė dviprasmė: ja ne tik kreipiamasi į Mergelę Mariją, bet ir subtiliai įamžinama fundatoriaus pavardė (lot. Pacis – Paco).^[6][3] Priešais pagrindinį įėjimą plytinti Jono Pauliaus II aikštė užbaigia vientisą barokinę erdvę.^[8]

Prie bažnyčios šliejasi XVII a. statytas trijų aukštų pastatas – Laterano kanauninkų vienuolynas, kurį su bažnyčia jungia dviaukštė dengta galerija. Arkinė dengta galerija leido vienuoliams patekti į bažnyčios chorą tiesiai iš savo gyvenamųjų patalpų, neišeinant į lauką. Tokia ansamblio kompozicija pabrėžia šventovės monumentalumą ir reprezentacinę paskirtį, būdingą brandžiajam barokui. Vienuolyno statyba vyko lygiagrečiai su bažnyčios rekonstrukcija, funduojant Mykolui Kazimierui Pacui. Buvęs vienuolyno pastatas yra saugomas kaip sudėtinė bažnyčios ansamblio dalis (u. k. 27300), jo galerija išlieka vienu raiškiausių tokio tipo architektūrinių elementų Vilniuje.^[3][6]

Šalia bažnyčios esantys geltonų plytų pastatai (XIX a. pab. – XX a. pr.) primena laikotarpį, kai vienuolyno patalpos buvo pritaikytos karinėms reikmėms. Po 1831 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžiai uždarius vienuolyną, ansamblis buvo paverstas kareivinėmis, aplinkinė teritorija užstatyta pagal tuometinius karinės paskirties standartus.^[3]

Priešais bažnyčią plytinti erdvė, dabar žinoma kaip Jono Pauliaus II aikštė, istoriškai formavosi kaip svarbus Antakalnio urbanistinis mazgas. Ši aikštė ilgą laiką tarnavo kaip turgavietė ir susibūrimų vieta, jos dabartinis pavadinimas įamžino popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, kurio metu jis lankėsi ir šioje šventovėje. Šį apsilankymą primena prie pagrindinio įėjimo esanti lenta. Aikštės rekonstrukcija sustiprino bažnyčios kaip dominuojančio rajono akcento vaidmenį, atvėrus vaizdą į fasadą nuo Neries krantinės pusės. Ši aikštė ir šventoriaus prieigos yra neatsiejama barokinio ansamblio dalis, kurioje tikintieji būdavo paruošiami įžengimui į bažnyčios vidų.^[6][5]

Prie pat pagrindinio įėjimo į bažnyčią, dešinėje pusėje po slenksčiu palaidotas šventyklos fundatorius, LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Jo kapą žymi grindinyje įmūryta paprasta akmeninė plokštė su užrašu lotynų kalba: „HIC JACET PECCATOR“ (čia guli nusidėjėlis).^[3] Šis pasirinkimas po mirties būti minamam visų įeinančiųjų į bažnyčią kojomis yra viena svarbiausių ansamblio detalių, demonstruojanti barokinį nuolankumą ir asketišką pamaldumą, kontrastuojantį su etmono karine šlove bei prabangiu bažnyčios vidumi.^[5] XVIII a. pabaigoje žaibui suskaldžius pirminę antkapinę plokštę, ji buvo įmūryta į sieną dešinėje portalo pusėje, grindinyje ją pakeitė nauja plokštė be užrašo, tačiau išlaikanti tą pačią simbolinę vietą.^[6]

Prie bažnyčios išorinės sienos (šiaurinio fasado) pritvirtinta monumentali metalinė memorialinė lenta, skirta ilgamečiam parapijos klebonui Feliksui Zavadskiui (pl. Feliks Zawadzki, 1823–1915). Lenta pasižymi aukšta menine verte ir vėlyvojo romantizmo bruožais.^[6]

Aplink bažnyčią esančiame šventoriuje anksčiau būta senųjų kapinių, kurios veikė iki XIX a. vidurio, kol nebuvo galutinai suformuotos parapinės Saulės kapinės. Nors antkapių paviršiuje beveik neišliko, šventoriaus žemė slepia daugybę istorinių palaidojimų, būdingų senosioms Vilniaus parapijoms.^[3]

Bažnyčios kairiajame bokšte įrengtas unikalus mechaninis laikrodis, pasižymintis barokine simbolika. Laikrodžio ciferblatas išsiskiria romėniškais skaitmenimis ir tamsiu fonu, kontrastuojančiu su šviesiu bokšto mūru. Karūnos ir pusmėnulio simbolika rodyklėse interpretuojama kaip aliuzija į Švč. Mergelės Marijos, kuriai dedikuotas vienas iš šoninių altorių, dangiškąją garbę bei laiko tėkmės pajungimą dieviškajai tvarkai. Šis laikrodis buvo ne tik funkcinis prietaisas Antakalnio gyventojams, bet ir svarbus meninis akcentas, pabrėžiantis bažnyčios bokštų vertikalumą.^[6][5]

Šventoriaus sienose bei koplytėlių prieigose yra lentų, skirtų čia tarnavusiems Laterano kanauninkams bei vėlesnių laikų dvasininkams, prisidėjusiems prie parapijos išlaikymo sudėtingais istoriniais tarpsniais. Šios lentos eksterjerą paverčia savotišku „istorijos metraščiu“, kuriame užfiksuoti esminiai parapijos gyvavimo etapai.^[5]

Aplinką suformavo didikų, stambesnių ir vidutinių bajorų, kunigų, pasiturinčių miestiečių statydinti vilos bei vasarnamiai. Dvarai pasižymi itališkojo manierizmo stiliumi, kuriam būdingi ir renesanso, ir baroko stilių bruožai.^[9]

Bažnyčios vidus garsėja unikaliu brandžiojo baroko dekoru, kurį 1677–1685 m. sukūrė italų meistrai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Erdvę puošia daugiau nei 2 000 stiuko statulų, reljefų ir freskų, sudarančių vientisą teologinę programą. Tarp jų beveik nėra pasikartojančių veidų ar detalių – kiekvienas angelas, šventasis ar biblinė scena yra individualizuoti.^[6]

Viduje yra 13 koplyčių, altorių ir erdvių, barokinė marmurinė krikštykla bei XIX a. pastatyta paauksuota rokokinė sakykla. Virš pagrindinės navos kabo 1905 m. meistrų sukurtas, laivą imituojantis sietynas. Ypač vertinami šventovėje saugomi stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos Maloningosios bei „Vilniaus maro“ paveikslai.^[3]

Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje iš viso yra 9 altoriai. Pagrindinėje erdvėje ir transeptuose išsidėstę šie svarbiausi altoriai: Didysis altorius, Švč. Mergelės Marijos Maloningosios altorius (kairėje), jame gerbiamas stebuklingasis Marijos atvaizdas, saugojęs miestą nuo maro, Penkių Jėzaus žaizdų altorius (dešinėje), jame gerbiamas Vilniaus žvejų brolijos dovanotas paveikslas. Likę altoriai ir altorėliai yra išsidėstę 13-oje koplyčių, kurios užpildo šonines navas ir transeptą.^[3][6][5]

Centrinėje dalyje esančiame altoriuje matomas Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Šiame kūrinyje užfiksuota dramatiška akimirka prieš šventųjų kankinystę Romoje. Centre matomi apaštalai Petras ir Paulius, kurie apsikabina paskutinį kartą prieš būsimas egzekucijas. Fone pavaizduota romėnų kareivių ir stebėtojų minia, suteikianti scenai monumentalumą ir istorinį svorį. Aplink didįjį altorių stovi keturios monumentalios pranašų skulptūros: Danieliaus, Jeremijaus, Izaijaus, Ezechielio, simbolizuojančios Senojo Testamento ryšį su Naujuoju. Virš skulptūrų esantį konchos skliautą puošia reljefinės kompozicijos, vaizduojančios biblines scenas.^[3][6][5]

Kairiajame transepto sparne esantis Švč. Mergelės Marijos Maloningosios altorius yra viena svarbiausių bažnyčios dvasinių vietų, skirta Švč. Mergelei Marijai Maloningajai (arba Skausmingajai). Altoriaus centre gerbiamas nedidelis, prabangiame paauksuotame rėme įkomponuotas Marijos paveikslas, kuris yra XVII a. kopija iš Faencos (Italija). Paveiksle Marija vaizduojama laižanti Dievo rūstybės strėles. Šis siužetas buvo itin reikšmingas vilniečiams maro epidemijų laikais, nes simbolizavo Marijos užtarimą ir apsaugą nuo „maro strėlių“. Virš altoriaus esančioje skulptūrinėje grupėje Jėzus vaizduojamas tarsi antikinis Dzeusas, metantis strėles, kurias Marija sugauna ir sulaužo. Altorių rėmina gausi stiuko lipdyba. Šonuose stovi monumentalios šventųjų moterų skulptūros, viršutinę dalį puošia angelų figūros ir augaliniai motyvai.^[3][6][5]

Dešiniajame transepto sparne (priešais Švč. Mergelės Marijos Maloningosios altorių) įrengtas Penkių Jėzaus žaizdų altorius. Tai viena svarbiausių bažnyčios koplyčių, kurios ikonografija sutelkta į Kristaus kančią ir krikščioniškąjį pasiaukojimą. Altoriaus centre gerbiamas XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios paveikslas, vaizduojantis nukryžiuotą Kristų, kurio žaizdas (rankų, kojų ir šono) garbina angelai. Šis atvaizdas istoriškai buvo itin svarbus Vilniaus žvejų ir amatininkų brolijoms, kurios šį altorių laikė savo dvasinės globos centru. Altorių rėmina gausi stiuko lipdyba. Šonuose stovi monumentalios pranašų ir šventųjų vyrų skulptūros, viršutinę dalį puošia angelų figūros, laikančios kančios įrankius (Arma Christi): kryžių, kopėčias, ietį ir kempinę.^{[3][6][5][10][11]}

Šv. Pranciškaus altorius (arba Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius) įrengtas dešiniajame bažnyčios transepte. Pagrindinis altoriaus elementas – XVIII a. paveikslas, vaizduojantis Šv. Pranciškų Asyžietį, priimantį stigmas (Kristaus žaizdas). Ši erdvė išsiskiria itin gausia ir plastiška Pietro Perti bei Giovanni Maria Galli sukurta stiuko apdaila, kurioje vaizduojami angelai, laikantys kankinystės bei atgailos simbolius, ir dangiškoji šviesa. Pasak menotyrininkų, šis altorius, esantis priešais Marijos Maloningosios Motinos altorių, sudaro simbolinę atsvarą – krikščioniško nuolankumo ir dieviškojo gailestingumo dialogą, būdingą baroko laikotarpio teologinei programai.^[3][6][5]

Šv. Sebastijono altorius yra įrengtas bažnyčios pietinėje navoje, dešinėje pusėje. Pagrindinis altoriaus akcentas – paveikslas, vaizduojantis Šventąjį Sebastijoną, krikščionių kankinį, sušaudytą strėlėmis, kuris tradiciškai laikomas apsaugotoju nuo maro ir kitų užkrečiamųjų ligų. Altoriaus kompoziciją papildo gausi stiuko lipdyba, sukurta italų skulptorių Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, kurioje pavaizduoti angelai bei kankinystės simboliai. Menotyrininkų teigimu, šis altorius, kaip ir kiti šoninėse navose esantys altoriai, atspindi XVII a. antrosios pusės Vilniaus gyventojų pamaldumą ir dėkingumą už išsigelbėjimą nuo epidemijų bei negandų ATR–Maskvos karo metu.^[3][6][5]

Šv. Roko altorius įrengtas bažnyčios šoninėje navoje, dešinėje pusėje (žiūrint į pagrindinį altorių). Pagrindinis altoriaus elementas – paveikslas, vaizduojantis Šventąjį Roką, krikščionių piligrimą ir ligonių globėją, kuris tradiciškai laikomas galingu užtarėju prieš marą bei kitas epidemijas.^[3][6][5]

Šv. Kazimiero altorius įrengtas bažnyčios kairėje navoje. Šis altorius dedikuotas vieninteliam Lietuvos dangiškajam globėjui Šventajam Kazimierui. Pagrindinis altoriaus akcentas – paveikslas, vaizduojantis karalaitį Kazimierą, o jį supanti itin puošni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli sukurta stiuko lipdyba perteikia šventojo dorybes, pamaldumą ir skaistumą. Menotyrininkų teigimu, Šv. Kazimiero kultas šioje šventovėje buvo itin svarbus fundatoriui Mykolui Kazimierui Pacui, kuris savo varduvininką laikė asmeniniu ir visos valstybės užtarėju.^[3][6][5]

Virš centrinės bažnyčios navos kabo įspūdingas, laivą imituojantis sietynas (liustra), sukurtas 1905 m. meistrų. Šis kūrinys yra tiesioginė nuoroda į šventovės globėją šv. Petrą, kuris pagal Naująjį Testamentą buvo žvejys. Sietynas pagamintas iš žalvario, gausiai puoštas krištolo karoliais, kurie simbolizuoja vandenį ir suteikia objektui lengvumo bei spindesio pojūtį. Sietynas vaizduoja stilizuotą burinį laivą su stiebu, viena didele bure ir virvėmis, kurios taip pat nusagstytos krištolo detalėmis. Laivo priekyje matoma dekoratyvinė drakono ar paukščio galva, būdinga senoviniams laivams.^[3][6][5]

Erdvę vainikuoja monumentalus kupolas, kurio būgne iškaltas lotyniškas užrašas: „TU ES PETRUS ET SUPER HANC PETRAM AEDIFICABO ECCLESIAM MEAM" (Tu esi Petras ir ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią). Kupolo būgne taip pat matomos keturių evangelistų skulptūros. Centre yra Šv. Augustino skulptūra, po kuria iškaltas jo vardas S. AUGUSTINUS. Šis šventasis yra itin reikšmingas šiai šventovei, nes Laterano kanauninkų vienuoliai vadovavosi būtent Šv. Augustino regula. Skulptūra įkomponuota puošnioje nišoje, kurią rėmina korintinio orderio piliastrai. Virš šventojo figūros matoma angelo galvutė ir dekoratyvinės augalinės girliandos, būdingos italų meistrų Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli braižui. Kupolo būgno apačioje, ant karnizo, tęsiasi lotyniškas užrašas: ...TU ES PETRUS... (Tu esi Petras). Tai dalis Evangelijos pagal Matą citatos, kuria pagrindžiama apaštalo Petro (bažnyčios globėjo) autoriteto svarba. Be Šv. Augustino, kupolo būgne taip pat pavaizduoti kiti trys bažnyčios tėvai (Ambraziejus, Grigalius Didysis, Jeronimas) bei keturi evangelistai (Matas, Morkus, Lukas, Jonas), vaizduojami su savo tradiciniais atributais. Per aštuonis kupolo būgno langus krintanti šviesa sukuria dramatišką šešėlių žaismą ant balto stuko lipdinių, pabrėždama jų plastiką ir erdviškumą.^[3][6][5]

Bažnyčios centrinės navos skliautus puošia XVII a. pabaigos freskos, kurios įrėmintos į itin puošnius, reljefinius stiuko rėmus. Šios freskos vaizduoja šventųjų apaštalų Petro ir Povilo gyvenimo bei kankinystės scenas, papildančias bendrą šventovės ikonografinę programą. Freskas supa gausūs italų meistrų Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli sukurti lipdiniai: angelų figūros, augalinės girliandos, kriauklių motyvai bei dekoratyviniai skydai.^[3][6][5]

Kairėje pusėje matoma XIX a. pr. paauksuota rokokinė sakykla, kurios apačią puošia dvasininkų figūros, viršų vainikuoja stilizuota dvasios balandžio figūra. Tai vienas nedaugelio spalvotų akcentų baltame bažnyčios interjere.^[3][6][5]

Kairiojo transepto nišoje, prabangiame barokiniame altoriuje, stovi viena žymiausių ir labiausiai gerbiamų šventovės skulptūrų – Antakalnio Jėzus (arba Vilniaus Išganytojas). Tai XVIII a. pradžios medinė, polichromuota skulptūra, pasižyminti unikalia ikonografija ir gilia pamaldumo tradicija. Skulptūra vaizduoja Jėzų Kristų, einantį į kankinystę (siužetas Ecce Homo – štai žmogus). Jis pavaizduotas surištomis rankomis, su tikrais plaukais (peruku) ir erškėčių vainiku ant galvos. Pagal seną tradiciją skulptūra yra aprengta tikrais audeklo drabužiais: balta tunika ir tamsiai raudonu aksominiu apsiaustu. Ši tradicija būdinga pietų Europos barokui (ypač Ispanijai), iš kurios ir kilo šis pamaldumas. Skulptūrą supa gausus suformuotas stiuko dekoras. Ją rėmina sraigtinės (vytos) korintinio orderio kolonos, kurios simbolizuoja dvasinį kilimą ir Jeruzalės šventyklos kolonas.^[3][6][5] Ši skulptūra į Vilnių pateko 1700 m. iš Romos kaip popiežiaus Inocento XII dovana Laterano kanauninkams. Antakalnio Jėzus visais laikais buvo laikomas stebuklingu – prie jo kojų kabantys gausūs sidabriniai votyvai (širdelės, rankų, kojų formos ženklai) liudija apie tikinčiųjų gautas malones ir padėkas už išgijimus.^[3][6][5]

Virš pagrindinio įėjimo į bažnyčią įrengtas erdvus vargonų choras, kurį prilaiko masyvios, arkadomis sujungtos kolonos. Ši prieangio dalis išsiskiria itin gausia stiuko lipdyba ant skliautų, vaizduojančia augalinius motyvus ir angelų figūras. Dabartinis vargonų prospektas yra XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kūrinys, pasižymintis neobarokinėmis formomis, derančiomis prie bendro interjero stiliaus. Instrumentą puošia paauksuotos detalės ir klasikiniai vamzdžių korpusai. Virš vargonų choro esančiose arkose matomos spalvotos freskos, vaizduojančios biblines scenas ir šventuosius. Šios freskos suteikia spalvinį kontrastą dominuojančiam baltam stiuko dekorui.^[3][6][5]

Viena įspūdingiausių ir geriausiai žinomų Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios detalių – Mirties figūra, esanti kairėje nartekso (prieangio) pusėje. Tai XVII a. pabaigos stiuko lipdinys, vaizduojantis skeletą su karūna ir dalgiu, sukurtas italų meistrų Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Skeletas vaizduojamas su valdovo karūna ant galvos, prie jo kojų guli numestos popiežiaus tiara, karalių karūnos, vyskupo mitra ir riterio šalmas. Ši kompozicija įkūnija barokinę „Memento mori" (atmink, kad mirsi) idėją ir mirties visagalybę („Mors omnia aequat" – mirtis visus sulygina), pabrėžiant, kad prieš mirtį visi luomai ir titulai yra beverčiai. Skulptūra įkomponuota nišoje šalia įėjimo, kad kiekvienas įeinantis į šventovę būtų priverstas susimąstyti apie gyvenimo laikinumą.^{[3][6][5][12]}

Moterų koplyčia – viena iš keturių pagrindinių kampinių koplyčių Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, esanti kairėje (šiaurinėje) navoje. Jos meninė programa skirta moterų krikščioniškosioms dorybėms, pamaldumui ir kankinystei aukštinti. Koplyčios skliautus ir sienas puošia itin gausus italų meistrų Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli suformuotas stiuko dekoras.^[3][6][5]

Riterių (vyrų) koplyčia (arba Šv. Karių-kankinių koplyčia) – viena iš keturių kampinių koplyčių Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, esanti dešinėje (pietinėje) navoje. Jos meninė programa tiesiogiai atspindi fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco karinę šlovę ir baroko epochai būdingą kario-krikščionio idealą.^{[3][6][5][12]}

Koplyčios sienas ir skliautus puošia gausus stiuko dekoras, kuriame dominuoja karinė tematika. Skulptūrinėse nišose ir reljefuose pavaizduoti žymiausi krikščionys kariai-kankiniai: šv. Jurgis, šv. Martynas, šv. Florijonas, šv. Viktoras ir šv. Mauricijus. Jie vaizduojami su romėniškais šarvais, šalmais ir ginklais, būdingais XVII a. baroko dailei. Lipdyboje gausu trofėjų, skydų, kalavijų, būgnų bei vėliavų motyvų, kurie pabrėžia krikščionybės triumfą prieš kitatikius ir blogį.^[3][6][5]

Ši koplyčia yra savotiškas paminklas fundatoriaus M. K. Paco karinei karjerai ir jo pergalei prieš Maskvos kariuomenę. Ši erdvė istoriškai buvo skirta vyrų maldai, jos dekoras turėjo įkvėpti tuometinę LDK bajoriją bei karius krikščioniškai dorybei ir tėvynės gynybai.^[3][6][5]

Šv. Mykolo Arkangelo koplyčia (dar žinoma kaip Karžygių koplyčia) įrengta dešinėje (pietinėje) navoje, netoli transepto. Ši erdvė istoriškai buvo skirta dangiškajam kariuomenės globėjui pagerbti, kas tiesiogiai atspindėjo fundatoriaus, LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco karinį rangą ir pergales.^[3][6][5]

Altoriaus centre kabo XVII a. pabaigos paveikslas, vaizduojantis šv. Mykolą Arkangelą, nugalintį šėtoną. Arkangelas vaizduojamas su kario šarvais, pakeltu kalaviju ir skydu, simbolizuojančiu krikščionybės pergalę prieš blogio jėgas. Altorių rėmina keturios masyvios korintinio orderio kolonos, kurios palaiko dekoratyvinį antablementą. Ši struktūra suteikia koplyčiai monumentalumo ir išskiria ją iš bendro sienų dekoro.^[3][6][5] Viršutinę altoriaus dalį ir koplyčios skliautus puošia gausūs lipdiniai. Čia vaizduojami angelai, laikantys karinę atributiką – skydus, šalmus ir vėliavas.^{[3][6][5][12]}

Ši koplyčia kartu su šalia esančia Riterių koplyčia sudaro vientisą karinę-patriotinę interjero programą. Šv. Mykolo Arkangelo figūra buvo itin populiari tarp XVII a. LDK bajorų, kurie save laikė „tikėjimo kariais“. Koplyčios dekoras tarnavo kaip religinis pateisinimas etmono Paco vykdytiems karams už valstybės ir bažnyčios saugumą.^{[3][6][5][12]}

Šv. Kristoforo koplyčia (dar žinoma kaip Keliautojų koplyčia) įrengta dešinėje (pietinėje) navoje, netoli įėjimo į bažnyčią. Ši erdvė skirta Vilniaus miesto globėjui Šv. Kristoforui, jos meninė programa akcentuoja dvasinę pagalbą keliaujantiesiems bei miesto apsaugą.^{[3][6][5][12]}

Altorių rėmina keturios monumentalios korintinio orderio kolonos, kurios palaiko dekoratyvinį antablementą. Viršutinę altoriaus dalį puošia sėdintys angelai ir gausi augalinė stiuko lipdyba.^[3][6][5] Altoriaus centre kabo XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios paveikslas, vaizduojantis šv. Kristoforą, per upę nešantį kūdikėlį Jėzų. Šventasis vaizduojamas kaip galingas vyras, pasirėmęs lazda, simbolizuojančia stiprybę ir pagalbą keliaujantiesiems.^{[3][6][5][12]} Priešais altorių stovi vėlesnio laikotarpio medinė, tamsiai ruda Šv. Antano Paduviečio skulptūra su kūdikėliu Jėzumi ant rankų, suteikianti spalvinį kontrastą baltam barokiniam fonui.^{[3][6][5][12]}

Ši koplyčia yra skirta ne tik asmeninei keliautojų apsaugai, bet ir viso Vilniaus miesto dvasinei globai, mat Šv. Kristoforas yra pavaizduotas ir miesto herbe. Koplyčios lipdyboje vaizduojami angelai su kelionės atributais (lazdomis, krepšiais) pabrėžia krikščionio gyvenimo kaip piligrimystės idėją.^{[3][6][5][12]}

Šv. Uršulės koplyčia (dar vadinama Mergelių koplyčia) yra viena iš keturių pagrindinių šoninių koplyčių Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, pasižyminti unikalia baroko laikotarpio stiuko lipdyba. Ši koplyčia yra dedikuota Šv. Uršulei ir jos kompanionėms kankinėms, jos meninė programa, kurią įgyvendino italų skulptoriai Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, simboliškai įprasmina moterų dorybes bei jų kančias. Koplyčios skliautuose ir sienose vaizduojamos šventosios kankinės, tokios kaip Šv. Kotryna, Šv. Barbora ir Šv. Apolonija, bendras siužetas pabrėžia tikėjimo pergalę prieš barbarybę, taip papildant pagrindinę bažnyčios „Taikos Karalienės“ (Regina Pacis) ikonografinę liniją.^{[3][6][5][12]}

Krikštyklos koplyčia – viena iš keturių kampinių koplyčių Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, esanti kairėje (šiaurinėje) navoje, prie pat pagrindinio įėjimo. Ši erdvė skirta Krikšto sakramentui teikti, jos meninė programa akcentuoja dvasinį atgimimą ir pergalę prieš nuodėmę.^[3][6][5] Koplyčia yra kvadrato plano, dengta sferiniu skliautu. Ją puošia unikalus italų meistrų Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli suformuotas stiuko dekoras, kuris išsiskiria originalia ikonografija. Skliauto pėdas prilaiko monumentalios, pusiau skulptūrinės figūros – atlantai, kurių apatinė dalis pereina į stilizuotus jūros gyvūnus arba augalinius ornamentus. Koplyčios skliaute pavaizduotas Šventosios Dvasios balandis, apsuptas angelų chorų ir gausių augalinių girliandų, kurios suteikia erdvei dangiškos sferos pojūtį.^[3][6][5] Koplyčios centre stovi XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios barokinė krikštykla, pagaminta iš tamsaus, beveik juodo marmuro. Ji yra vazos formos, pasižyminti klasikinėmis baroko proporcijomis, dekoruota kaneliūromis bei stilizuotais augaliniais motyvais ant dangčio. Tamsus krikštyklos akmuo sukuria stiprų vizualinį kontrastą su balto stiuko sienomis ir lipdyba.^[3][6][5]

Šv. Augustino koplyčia yra viena iš keturių pagrindinių šoninių koplyčių, esanti dešinėje navos pusėje, priešais Šv. Uršulės koplyčią. Ši erdvė dedikuota vienam įtakingiausių krikščionybės teologų Šv. Augustinui, jos meninis dekoras, sukurtas italų meistrų Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, vaizduoja scenas iš šventojo gyvenimo bei teologines alegorijas, pabrėžiančias intelektualinį ir dvasinį krikščionybės pagrindą. Menotyrininkų teigimu, ši koplyčia kartu su kitomis šoninėmis erdvėmis sudaro vientisą barokinį pasakojimą, kuriame per aukščiausio lygio stiuko plastiką įprasminamos fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco intencijos bei padėka už karo pabaigą.^[3][6][5]

Po Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios grindimis driekiasi erdvūs rūsiai, kurie istoriškai tarnavo kaip Laterano kanauninkų vienuolių bei žymių parapijiečių laidojimo vieta. Iš bažnyčios dešniosios navos atvertas įėjimas į vieną iš šių požeminių patalpų, kuri dabar pritaikyta muziejinei ar sakralinei ekspozicijai.^[3][6][5]

Rūsiuose įrengtos kelios kriptos, kuriose ilsisi bažnyčios dvasininkai. Vladas Drėma pažymi, kad rūsiai driekiasi po visa bažnyčia ir atkartoja jos lotyniško kryžiaus planą. Svarbiausia laidojimo vieta išlieka fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco kapas prie pagrindinio įėjimo, nors rūsiai slepia ir kitus istorinius palaidojimus.^[3][6][5]

Požemiai pasižymi masyviomis, tinkuoto mūro sienomis ir žemais skliautais. Atviri plytų mūro fragmentai liudija apie autentišką XVII a. pabaigos statybą.^[3][6][5]

Vienoje iš požeminių Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kriptų įrengta ekspozicinė erdvė, Lietuvos globėjui šventajam Kazimierui pagerbti. Ši erdvė yra nuolatinės sakralinio paveldo ekspozicijos dalis. Ekspozicijos ašis – monumentalus šv. Kazimiero paveikslas. Šventasis vaizduojamas su karališka karūna, vilkintis purpurinę mantiją su šermuonėlių kailio pamušalu, rankose laikantis leliją (skaistybės simbolį) ir kryžių. Priešais jį ant stalo padėta karališka kepurė, simbolizuojanti žemiškos valdžios išsižadėjimą dėl dvasinių vertybių.

• Vienoje iš Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sieninių nišų stovi monumentali šventojo Jono Krikštytojo skulptūra.
• Vienoje iš Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sieninių nišų stovi monumentali šventojo Mato skulptūra.
• Viena ryškiausių Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios dešinės navos figūrų – Šventasis Kristoforas, nešantis kūdikėlį Jėzų.
• Vienoje iš Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios nišų stovi monumentali šventojo Stepono skulptūra.
• Virš vienos iš bažnyčios arkų, vedančių į Riterių (vyrų) koplyčią, yra įkomponuota monumentalioji šv. Mauricijaus skulptūra.
• Virš vienos iš arkų, vedančių į dešinę (pietinę) navą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, yra įkomponuotas monumentalus šv. Teodoro horeljefas.
• Bažnyčios prieangyje esanti balto stiuko Giltinės (mirties) skulptūra yra vienas įspūdingiausių baroko epochos „memento mori“ (prisimink, kad mirsi) simbolių Lietuvoje.
• Viena iš gausių Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjero figūrų – angelas, rankose laikantis auksuotą monstranciją.
• Bažnyčios skliautas, gausiai dekoruotas balto stiuko lipdiniais ir freskomis.

• Oficiali svetainė
• Vyskupijos informacija
• Bažnyčios vargonai 2008-09-17 iš Wayback Machine projekto.