Vilniaus paveikslų galerija – Lietuvos dailės muziejaus padalinys, esantis Vilniuje.
Vilniaus paveikslų galerija – senosios Lietuvos bei užsienio dailės ir dvarų kultūros pažinimo erdvė, pristatanti XVI–XX a. pr. meno kūrinius. Galerija įsikūrusi istoriniuose grafų Chodkevičių-Puslovskių rūmuose, išsiskiriančiuose įspūdingais vėlyvojo klasicizmo interjerais.
Nuolatinę ekspoziciją, sudarytą iš XVI – XX a. pr. Lietuvos dailininkų kūrinių bei XIX a. pr. istorinių interjerų, papildo nuolat rengiamos Lietuvos ir užsienio dailės parodos, paskaitų ciklai, mokslinės konferencijos, kamerinės muzikos koncertai, knygų pristatymai, reprezentaciniai valstybės renginiai, edukacijos įvairių amžiaus grupių lankytojams.
| Šį straipsnį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos redakcinius standartus. Kviečiame prisidėti prie Vikipedijos. Peržiūrėkite straipsnio struktūrą, formatavimą, išnašų naudojimą, enciklopedinį stilių ir t. t. |
| Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Galerijos istorija
Galerijos ištakos siekia XX a. pradžią, kai susijungus Vilniaus mokslo ir meno muziejaus bei Vilniaus mokslo bičiulių draugijoms susiformavo turtingas dailės kūrinių rinkinys, neoficialiai vadintas Paveikslų galerija. Visuomenei jis tapo laisvai prieinamas 1914 m., perkėlus vertybes į naujai iškilusį muziejaus pastatą (šiandien – Vytauto Kasiulio dailės muziejus). 1941 m. Vilniaus miesto muziejaus pagrindu įsteigus Vilniaus valstybinį dailės muziejų, jam buvo perduota ir minėtoji kolekcija. Iš jos dalies buvo suformuota ekspozicija, 1956 m. Vilniaus Arkikatedros pastate duris atvėrusi kaip Paveikslų galerija ir šioje vietoje veikusi iki 1988 m. Arkikatedrą grąžinus tikintiesiems, kūriniai perkelti į saugyklas. Vėliau, muziejui gavus valdyti Chodkevičių-Puslovskių rūmus, 1994 m. ekspozicija atkurta čia ir nuo to laiko veikia kaip Vilniaus paveikslų galerija.
Pastato istorija
Šioje miesto vietoje mūrinių pastatų būta jau XVI a. Juos įsigiję Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Chodkevičiai XVI–XVII a. sandūroje čia įsirengė įtvirtintą miesto rezidenciją su vidiniu kiemu ir dviem bokštais. Ansamblis ne kartą degė, buvo apgriautas ir perstatytas. Yra žinoma, kad 1754–1762 m. Žemaičių seniūno Jono Mikalojaus Chodkevičiaus (1738–1781) užsakymu rūmai pertvarkyti pagal architektų Abraomo Würtznerio (m. 1758 m. Vilniuje) ir Pranciškaus Ignaco Hofferio (m. 1761) o apie 1825–1834 m. pagal architekto Tomo Tišeckio (apie 1824–1861) projektą. Tuomet suformuotas keturių korpusų supamas vidinis kiemas, o ansamblis įgavo klasicistinės architektūros formas, nedaug pakitusias iki mūsų dienų.
Per daugiau nei tris šimtus metų rūmuose gyveno bent aštuonios Supraslio šakos Chodkevičių kartos. 1812 m. valda pateko į valstybės tarėjo Vaitiekaus Puslovskio (1762–1833) rankas. Iš pastarojo gyvenimo rūmuose laikotarpio išliko ir mūsų dienas pasiekę ampyro stiliaus interjero elementai.
Dar vėliau rūmai priklausė įvairioms švietimo įstaigoms: 1834 m. čia įsikūrė Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademija, 1841 m. – Vilniaus švietimo apygardos kanceliarija, 1919 m. pastatas perduotas Vilniaus universitetui. Karo ir pokario metais, iki pat 1981 m., čia gyveno universiteto profesoriai. XX a. 9 dešimtmetyje buvo sumanyta rūmuose įrengti restoraną, cukrainę ir gyvenamąsias patalpas. 1994 m. vakariniame rūmų korpuse įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija, o kituose korpusuose dirba Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus administracija, veikia muziejaus biblioteka, archyvas bei meno kūrinių saugyklos.
Ekspozicijos
Vilniaus paveikslų galerijos nuolatinę ekspoziciją sudaro kelios dalys: istoriniai interjerai, senoji Lietuvos religinė dailė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretai ir Vilniaus meno mokyklą pristatantys kūriniai. Antrajame rūmų aukšte lankytojai gali susipažinti su autentiškais XIX a. I p. dekoro elementais bei to paties laikotarpio baldais. Čia pat ir galerijos pasididžiavimas – didelės istorinės ir meninės vertės skulptūra „Laiminantis Kristus“, sukurta nežinomo XVI a. meistro ir priklausiusi kunigo ir kolekcininko Ričardo Mikutavičiaus (1938–1998) rinkiniui. Po jo mirties skulptūra buvo nelegaliai išvežta iš Lietuvos, tačiau vėliau surasta, grąžinta ir patikėta saugoti Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.
Svarbią vietą nuolatinėje ekspozicijoje užima vietinių ir užsienio meistrų tapyti XVI–XVIII a. LDK elito atstovų portretai. Valdovo ar didikų dvaruose dirbusių užsienio menininkų arba nežinomų vietinių meistrų kurti portretai pirmiausia atliko ne estetinio pasigėrėjimo, o įpaminklinimo funkciją, tad daugeliui jų būdinga statiška kompozicija, išdidi laikysena, santūrumas, o portretuojamųjų kilmę ar pareigas byloja herbai, inskripcijos, įvairios aprangos detalės ar kiti atributai.
Didžiausią nuolatinės ekspozicijos dalį užima Vilniaus meno mokyklos, kurios pradžia siejama su 1797 m. Vilniaus universitete įsteigta Piešimo ir tapybos katedra, pirmųjų dėstytojų, mokinių ir jų įtaką patyrusių XIX a. Lietuvos dailininkų kūryba. Šioje ekspozicijoje atspindi tiek XIX a. Europoje vyravę meno stiliai bei srovės (klasicizmas, romantizmas, akademizmas, realizmas), tiek vietinės profesionaliosios lietuviškos tapybos raida ir braižas. Tai kūriniai, kuriuos drąsiai galima vadinti Lietuvos dailės Aukso fondu.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vilniaus paveikslų galerija, Kas yra Vilniaus paveikslų galerija? Ką reiškia Vilniaus paveikslų galerija?