| Vilniaus mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Napoleono karai, Napoleono žygis į Rusiją | |||||||||
Grįžtanti Napoleono armija Vilniaus rotušės aikštėje, Jonas Damelis, ~1814 m. | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Rusijos imperija | Pirmoji Prancūzijos imperija Lenkijos karalystės generalinė konfederacija Varšuvos kunigaikštystė Bavarijos karalystė | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Matvejus Platovas Jefimas Čapličius | Michel Ney Joachim Murat Carl Philipp von Wrede | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| ~10 tūkst. karių, iš jų - ~3 tūkst. kazokų 12 pabūklų | ~12 tūkst. prancūzų karių ~2,5 tūkst. bavarų karių ~20 tūkst. kovai netinkamų marodienių | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| Nedidelės, greičiausiai keletas dešimčių | ~14 tūkst. žuvusių, sužeistų ir belaisvių | ||||||||
| ~20 tūkst. civilinių gyventojų | |||||||||
Vilniaus mūšis – prancūzmečiu 1812 m. gruodžio 9–10 d. Vilniuje ir jo apylinkėse vykęs ginkluotas susirėmimas tarp iš Rusijos besitraukusios Prancūzijos imperijos kariuomenės bei artėjančios Rusijos imperijos kariuomenės. Prancūzijos kariuomenėje taip pat buvo ir Varšuvos kunigaikštystės pajėgos, remiamos LDK Laikinosios vyriausybės komisijos bei Bavarijos karalystės kariuomenės daliniai.
Napoleono armijai vadovavo maršalai Mišelis Nėjus ir Joachimas Muratas, Bavarijos pajėgoms – Karlas fon Vredė. Rusijos pajėgoms vadovavo generolas Matvejus Platovas.
Prancūzų armija buvo demoralizuota, dauguma jos kareivių buvo išsekę iš bado ir nuo ilgo žygio pėsčiomis iš Rusijos, todėl dauguma žuvusių Grande Armée karių mirė nuo bado ir šalčio, o ne nuo žaizdų. Tai patvirtina ir archeologinių kasinėjimų išvados.
Istorinis kontekstas
Prancūzijos kariuomenės žygis į Vilnių
Prancūzijos ir Rusijos karo veiksmai faktiškai prasidėjo 1812 m. birželio 24 d., per Nemuną persikėlus Napoleono Didžiajai armijai (pranc. Grande Armée) (oficialiai karas buvo paskelbtas dar 1811 m.). Tą pačią dieną Napoleono avangardas be kovos užėmė Kauną. Po keturių dienų ir nedidelių Rykantų kautynių, birželio 28 d., į Vilnių įžengė Prancūzijos pajėgos, o po kelių valandų – ir pats Prancūzijos imperatorius. Dar vienos nedidelės kautynės įvyko tą pačią dieną šiauriniame Vilniaus priemiestyje Antakalnyje.
Napoleono Grande Armée avangarde buvo buvusio Rusijos caro Aleksandro I kambarinio Dominyko Radvilos vadovaujamas Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės 8-asis ulonų pulkas. Napoleonas Lietuvos sostinėje išbuvo iki liepos 16 d. Lenkų istoriografijoje keliama versija, kad Napoleonas suteikė galimybę D. Radvilai pirmam įžengti į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę kaip iš Lietuvos kilusios giminės palikuoniui.
Iki tol Vilniuje buvęs kariuomenę žygiui į Prancūziją telkęs Rusijos caras Aleksandras I, išgirdęs žinią, kad prancūzai persikėlė per Nemuną, atsisakė stoti į generalinį mūšį ir pasitraukė į rytus.
Liepos 1 d. Vilniuje buvo suformuota LDK laikinosios vyriausybės komisija, turėjusi administruoti Vilniaus, Kauno ir Minsko gubernijų bei Balstogės srities teritorijas, organizuoti šaukimą į Napoleono kariuomenę. Po dviejų savaičių ji paskelbė apie prisijungimą prie Lenkijos Karalystės Generalinės konfederacijos. Tą dieną Vilniuje buvo surengtas balius, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prisijungimui prie Varšuvos kunigaikštystės. Kitus keturis mėnesius, nepaisant pavienių plėšikavimo atvejų, situacija mieste buvo kontroliuojama.
Padėtis Napoleono kariuomenės atsitraukimo iš Maskvos metu
Padėtis pasikeitė po Napoleono pasitraukimo iš Maskvos ir Berezinos mūšio (1812 m. lapkričio 26–29 d.), kai didžioji dalis prancūzų kariuomenės buvo išblaškyta ir, suirus apsirūpinimo grandinėms, pradėjo plėšti aplinkinius kaimus. Gruodžio 5 d. būdamas Smurgainyse Napoleonas pranešė savo maršalams, kad turi grįžti į Paryžių, kad atremtų Klodo de Male (pranc. Claude François de Malet) spalio 23 d. surengtą perversmą. Didžiosios armijos likučius jis patikėjo valdyti J. Muratui.
Prancūzijos padėtis komplikavosi po trijų dienų, kai rusų kazokai, vadovaujami atamano Matvejaus Platovo, prie Rukainių kaimo (apie 15 kilometrų nuo Vilniaus) užgrobė 114 prancūzų artilerijos pabūklų. Siekdamas sustabdyti kazokų judėjimą J. Muratas nusprendė mūšiu pasitikti rusus Rukainiuose. Jis pavedė M. Nėjui vadovauti ariergardui, kuri sudarė K. fon Vrede Bavarijos daliniai, L. Loisono divizija ir Varšuvos kunigaikštystės Vyslos legionas. Daliniams pradėjus skleistis į kovinę rikiuotę, apie vidurdienį, Muratas pakeitė savo nuomonę ir davė įsakymą trauktis į Vilnių.
Nėra žinoma ar Muratas planavo organizuoti mūšį Vilniuje, Dauguma jo kariuomenės buvo išsekinta bado ir ligų, laikoma, kad apie 20 tūkst. karių nebepakluso jokiems vadovybėms nurodymams, o tiesiog plėšikavo. Per senamiestį traukiantis prancūzų daliniams nemažai karių mirė tiesiog gatvėse, ypatingas chaosas kilo netoli Aušros vartų.
Mūšis
Pirma kovų diena – gruodžio 9 d.
Kautynės Vilniaus rytiniuose priemiesčiuose prasidėjo anksti ryte. Apie 2,5 tūkst. karių dydžio žmonių Bavarijos korpusas, vadovaujamas generolo Vredės, buvo apsuptas Platovo ir Laskino dalinių, tačiau sugebėjo prasibrauti į miestą. Rusai bandė šturmu prasiskverbti pro Aušros vartus, tačiau Napoleono pajėgoms pavyko užtverti praėjimą ir įsitvirtinti ant ant miesto sienų. Apie 15 val. Rusijos artilerija pradėjo apšaudymą, kas turėjo labai neigiamą poveikį prancūzų pajėgų moralei. Vakare maršalas Nėjus išleido įsakymą trauktis iš Vilniaus, kur liko tik Loisono divizijos ir Vyslos legiono likučiai.
Antroji kovų diena – gruodžio 10 d.
Apie 1 valandą nakties dauguma prancūzų pajėgų likučių jau buvo pasitraukusios į vakarus nuo Panerių. Mieste liko daugiausiai Nėjaus ariergardo daliniai. Apie 8 val. ryto juos atakavo rusų kavalerija, vadovaujama Jefimo Čapličiaus. Prancūzų pajėgoms pavyko išsiskleisti į kovinę rikiuotę ir atmušti antpuolį, po ko rusai vėl pradėjo Nikolajaus Kudašovo vadovaujamos artilerijos apšaudymą. Po apšaudymo rusai vėl šturmavo Vilnių, kurį jiems pavyko užimti po nedidelių kautynių. Apie 9,8 tūkst. karių, įskaitant 7 generolus, 5,2 tūkst. sužeistųjų ir ligonių Vilniaus ligoninėse pateko į rusų nelaisvę.
Pasekmės
Vilniuje Napoleonas neteko nuo 20 iki 40 tūkst. karių. Vilniaus praradimas taip pat reiškė svarbaus atsparos taško dešiniajame Nemuno krante praradimą. M. Nėjus buvo priverstas trauktis į Kauną, kur nesėkmingai kovėsi dar viename mūšyje. Pralaimėjus Didžiajai armijai žlugo lenkų planai prie Varšuvos kunigaikštystės prisijungti Lietuvos teritorijas, LDK laikinosios vyriausybės komisija po kelių mėnesių buvo galutinai paleista. Tiek kautynių metu, tiek ir dėl plėšikavimo miestas patyrė didelių nuostolių.
Paveldas
2001 m. lapkričio mėnesį vykdant statybos darbus buvusios karinės bazės teritorijoje Vilniaus Šiaurės miestelyje buvo aptikti maždaug 3 tūkst. Grande Armée karių palaikai. Kapavietės kasinėjimai buvo atnaujinti rugsėjo mėnesį, atvykus Didžiosios Britanijos ir JAV televizijos bendrovių BBC ir "Discovery Channel" filmavimo grupėms, kuriančioms pasakojimus apie šį istorinį radinį. Vilniaus universiteto antropologijos laboratorijoje nustatyta, kad kapavietėje buvo palaidoti ne mažiau kaip 2724 asmenys. Kapavietė buvo įrengta 1813 m. apie 3 km nuo tuomečio miesto centro, neapgyvendintoje laukymėje, dešiniajame Neries krante, kur Napoleono kariuomenės kariai 1812 m. buvo įrengę lauko įtvirtinimus. Dalis šių įtvirtinimu vėliau, Rusijos kariuomenės padaliniams ir miesto administracijai išvežant mirusių Napoleono kariuomenės karių lavonus, tapo masinės kapavietės vieta. Remiantis išlikusiais šaltiniais galima teigti, kad palaidota kapavietėje buvo apie 7190 karių. Čia taip pat buvo užkasti ir 112 arklių lavonai. Kariai mirė daugiausia ne dėl kovinių sužalojimų, o dėl fizinio išsekimo, šalčio, bado ir ligų (pvz., dėmėtosios šiltinės).
Palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse 2003 m. birželio 1 d. Palaidojimo vietoje įrengta kapavietė, kurios projektas buvo ilgai derinamas su prancūzų ekspertais. Jos įrengimą finansavo Prancūzijos vyriausybė, skyrusi 55 tūkst. eurų (189 750 tūkst. litų). Dieną prieš tai įvyko mūšio rekonstrukcija, kurią organizavo tarptautiniai istoriniai klubai.
Vėliau dar keletą kartų buvo rasti Grande Armée karių palaikai, kurie su atitinkamomis ceremonijomis buvo perlaidoti 2011 m. Viena spėjama Napoleono karių kapavietė 1992 m. buvo atrasta Vilniuje, Tyzenhauzų g. 18A, šalia Vilniaus gimdymo namų. Tyrimų metu rasta grupinių kapų. Deja, archeologas neparengė tyrimų ataskaitos, tik perdavė radinius Lietuvos nacionaliniam muziejui, todėl žinoma tik dalis tyrimų rezultatų. Spėjami Napoleono karių kapai yra Vilniuje, Ūmėdžių g. 16., taip pat 2022 m. atrasti Liuteronų sode.
Literatūra
- Napoleono armijos seržanto Bargones atsiminimai, Vilnius, 2002
- Jevgenijus Tarle „Napoleonas“, Vilnius 1984
- N. A. Troickij „Welikij god Rossii“, Moskwa 1988
- W. G. Sirotkin „Oteczestwennaja wojna“, Moskwa 1988
- O. W. Orlik "Groza dwennadcatogo goda… ", Moskwa 1987
- F. Glinka „Pisma russkogo oficera“, Moskwa 1987
- Marian Kukiel. „Dzieje oręża polskiego w epoce napoleońskiej“, Poznań 1912
- Marian Kukiel „Wojna 1812 roku“ Poznan 1937
- Poškienė J. Masinės Napoleono armijos karių kapavietės Vilniuje, Šiaurės miestelyje, Verkių g. (dab. S. Žukausko g.), 2002 m. LIIR, f. 1, b.3975; Poškienė . Napoleono Didžiosios armijos karių masinės kapavietės tyrinėjimai Vilniuje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 220–222.
- Jankauskas R. Masinės kapavietės Verkių g. antropologinių tyrimų ataskaita. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Poškienė . Masinės Napoleono armijos karių kapavietės Vilniuje, Šiaurės miestelyje, Verkių g. (dab. S. Žukausko g.), 2002 m. LIIR, f. 1, b.3975, p. 13–22.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vilniaus mūšis (1812), Kas yra Vilniaus mūšis (1812)? Ką reiškia Vilniaus mūšis (1812)?