Vilniaus apgultis (1394)

Vilniaus apgultis
Priklauso: Kryžiuočių oridino 1394 m. kampanija Lietuvoje
Data 1394 m. rugsėjo 5 - 27 d. Vieta Vilnius, Lietuva Rezultatas Lygiosios, križiuočių atsitraukimas Teritoriniai pokyčiai Teritorinių pokyčių neįvyko
Konflikto šalys
Kryžiuočių ordinas Livonijos ordinas	Lietuva
Vadovai ir kariniai vadai
Konradas fon Jungingenas Venemaras fon Briugenai	Vytautas
Pajėgos
Nežinoma	Nežinoma
Nuostoliai
Nežinoma	Nežinoma
Nusiaubtos Vilniaus apylinkės

Vilniaus apgultis – 1394 m. rugsėjo 5 – 27 d. vykusi didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno vadovautų Kryžiuočių ordino ir Vytauto vadovaujamų Lietuvos karinių pajėgų kautynių serija dėl Vilniaus miesto, dalis 1394 m. Kryžiuočių ordino kampnaijos prieš Lietuvą.

Priešistorė

1392 m. vasarą Vytautui susitaikius su Jogaila ir grįžus į Lietuvą kaip faktiniam Lietuvos valdovui, kryžiuočiai karo prieš Lietuvą nenutraukė. 1392 m. lapkritį trumpai valdęs Ordino didysis magistras Konradas fon Valenrodas nauju didžiuoju maršalu paskyrė Vernerį fon Tetingeną, kuriam pavedė tolesnes kovas prieš Lietuvą. 1393 m. pradžioje fon Tetingenas surengė žygį į Gardiną, o tų pačių metų vasarą – į Žemaitiją. Šių žygių nesustabdė K. Valenrodo mirtis 1393 m. spalio 23 d.. 1394 m. pradžioje V. Tetingeno pajėgos vėl puolė Gardiną, Naugarduką ir pietų Aukštaitiją, o pavasarį pasiuntė mažesnius kryžiuočių būrius niokoti Žemaitijos (Raseinių krašto) ir Drohičino apylinkių. Baigiantis 1394 m. vasarai kryžiuočiai išplėtė kampaniją ir surengė puolimą prieš Lietuvos sostineę.

Žygis į Vilnių ir jo apgultis

Žygiui į Vilnių vadovavo naujasis Vokiečių ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas. Žygyje taip pat dalyvavo maršalas Verneris fon Tetingenas bei visos Prūsijos kryžiuočių pajėgos, Livonijos ordino magistras Venemarą fon Briugenai. Tokio koordinuoto abiejų Vokiečių ordino šakų puolimo Lietuva nebuvo patyrusi nuo 1375 m. (arba 1371 m., jei atsižvelgti į abiejų ordinų magistrų dalyvavimą, o panaši abiejų Ordino šakų vykdyta lietuvių pilies apgultis buvo tik 1362 m., kuomet sugriauta Kauno pilis). Be abiejų Ordino šakų pajėgų, Konradas fon Jungingenas dar pasitelkė ir kryžininkus bei samdinius, atvykusius iš Prancūzijos ir Vokietijos bei 200 šaulių, kuriuos jam pasamdė ir atsiuntė Burgundijos hercogas Pilypas II Drąsusis (anot Vygando Marburgiečio, tai buvo 150 šaulių lankininkų iš „Genevelio“, galbūt – Ženevos ar Genujos). Savo ruožtu, Johanas Posilgietis skundėsi, kad dėl karų Čekijoje ir tarp Vengrijos bei Osmanų imperijos svečių į Prūsiją atvyko nedaug.

Didysis magistras Konradas fon Jungingenas su Prūsijos kryžiuočiais ir jų talkininkais bei samdiniais 1394 m. liepos 25 d. išžygiavo iš Marienburgo ir per Labguvą bei vandens keliu per Kuršių marias bei Nemuną pasiekė Ragainę ir Šešupę, kur kryžiuočiai buvo pastebėti žemaičių sargybos. Pirmasis magistro Konrado tikslas buvo pakeliui į Vilnių atstatyti Ritersverderio pilį. Ji 1391 m. kryžiuočių buvo pastatyta Vytautui Nemuno saloje ties dabartiniais Lampėdžiais, bet 1392 m. birželio 24 d. sudeginta į Lietuvą grįžusio Vytauto. Johano Posilgiečio teigimu, didysis magistras Konradas „norėjo vėl atstatyti Ritersverderio pilį, o kai statyba buvo numatyta, turėjo atvykti raita kariuomenė. Ir kai kariuomenė švento Ipolito dieną [rugpjūčio 13 d.] atvyko į salą statyti, rado jie dvi brastas, per kurias pateko į salą. Tada atėjo Vytautas su daug lenkų ir lietuvių ir pakvietė magistrą pasikalbėti, nes jam nebuvo ką daryti, kai jie apsitvėrė su piliai skirtais rąstais ir išdėstė savo patrankas. (…) Taigi magistras pasitarė ir liepė rąstus pasiųsti atgal į Ragainę, o pilis liko nepastatyta. Ir patraukė pirmyn Vilniaus link“.

Konradas fon Jungingenas ties Kaunu iš pradžių turėjo tik nedidelį savo kariuomenės avangardą (400–500 karių), kurių pagalba tikėjosi pilį pastatyti greitai ir netikėtai. Tam buvo atsigabenti iš anksto paruošti rąstai, kuriuos sustatyti, greitai dirbant, galėjo pakakti savaitės. Tačiau žemaičiams laiku pastebėjus įsibrovėlius, Vytautas, anot Vygando Marburgiečio, su didžiulėmis pajėgomis pasirorodė prie Ritersverderio jau po 4 dienų (rugpjūčio 17 d.) ir nuo Nemuno kranto iš bombardų apšaudė kryžiuočius, kurie atsakė tuo pačiu. Galiausiai prie Ritersverderio pasirodė Brandenburgo komtūro vedami kryžiuočiai, kurie privertė Vytautą atsitraukti ir išgelbėjo saloje užblokuotą magistrą Konradą ir maršalą Vernerį fon Tetingeną.

Vytautui atsitraukus, Ritersverderyje, anot Vygando Marburgiečio, kryžiuočiai dar stovėjo 9 dienas (t. y. bent iki rugpjūčio 26 d.), bet pilies statybos darbų nebeatnaujino. Pagaliau kryžiuočių laivai pajudėjo iki senosios Kauno pilies vietos, kur sustojo dar dviem dienom ir perkrovė iš laivų į vežimus savo maisto atsargas. Tad ne anksčiau kaip rupjūčio 28 d. jie galėjo išžygiuoti Vilniaus link. Kelias buvo sudėtingas, nes sužinota, kad kryžiuočiams įprastą trumpiausią kelią Vytautas užblokavo savo kariuomene. Teko žygiuoti aplinkiniu keliu, kairiuoiju Neries krantu, vedusiu per daug pelkių. Ties Paparčiais kryžiuočiai sučiupo Vytauto svainį Sudimantą ir pakorė jį už kojų, apkaltinę ankstesne išdavyste.

Mūšio dėl Vilniaus eiga

Šeštadienį (rugsėjo 5 d.) kryžiuočių kariuomenė atžygiavo prie Vilniaus ir apgulė pilį. Vilniaus gynybai vadovavusio vado vardas nėra žinomas. Vytauto ir Kaributo vadovaujamos pajėgos veikė kryžiuočių užnugaryje. Pirmojo apsišaudymo strėlėmis metu ypač nukentėjo prancūzų riteriai, pernelyg nutrūktgalviškai metęsi prie pilies.

Vilniaus Kreivoji pilis buvo sunaikinta dar 1390 m. apgulties metu. Kryžiuočiams keliantis per Vilnią nuo šio kalno juos apšaudė lietuviai. Burgundijos hercogo samdiniams pavyko priversti juos pasitraukti į pilį. Užėmę Kreivosios pilies kalną kryžiuočiai bombardomis apšaudė Vilniaus Aukštutinę pilį.

Vilnių apsiautusių kryžiuočių užnugarį vargino Vytauto ir Kaributo vadovaujamos lietuvių pajėgos. Didysis magistras Konradas fon Jungingenas pasiuntė 4 vėliavas (Balgos, Brandenburgo ir Reino (Bartos) komtūrų bei Varmės ar Sembos vyskupijos – dėl pastarosios skiriasi Johano Posilgiečio ir Vygando Marburgiečio informacija) su 400 karių kontrpuolimui. Šios pajėgos Rudaminos mūšyje privertė atsitraukti Vytauto žemaičių ir rusėnų dalinius, netgi paėmė 6 (anot Johano Posilgiečio,) ar 7 (anot Vygando Marburgiečio) lietuvių vėliavas, tačiau esminės pergalės nepasiekė.

Pirmas 8 Vilniaus apgulties dienas (rugsėjo 5–12 d.) kryžiuočių puolimas buvo intensyviausias. Dėl nuolatinių apšaudymų nugriuvo vienas iš Vilniaus Žemutinės pilies bokštų, stovėjęs, matyt, prie Vilnios (nugriuvo į vandenį). Vietoj jo lietuviai skubiai pastatė medinį bokštą, kuris buvo taip pat sugriautas, kaip ir kažkoks „mažesnysis bokštas“ bei „žemiau esantis bokštas“. Nepaisant visų šių smulkių laimėjimų, kryžiuočiams pilies paimti nepavyko. Prie pilies prisiartinti, be kita ko, trukdė vandens pilni grioviai, o bandymas nuleisti šį vandenį baigėsi nesėkme. Daug nuostolių jiems darė ir nuolatiniai išpuoliai iš pilies.

Prūsijos kryžiuočių jėgoms senkant, rugsėjo 12–13 d. prie Vilniaus atvyko Livonijos ordino magistro Venemaro fon Briugenai (vok. Wennemar Hasenkamp von Brüggeneye) pajėgos. Iš pradžių livoniečiai išsidėstė prie Žemutinės pilies, bet netrukus dėl smarkaus apšaudymo savo stovyklą perkėlėį kitą Neries pusę, žemiau pilies, kur pasistatė du tiltus, per kuriuos vykdė antpuolius. Toks Livonijos magistro elgesys nuvylė Prūsijos kryžiuočius. Smunkant motyvacijai mažėjo ir kryžiuočių atakų intensyvumas.

Dalyvaujant Livonijos magistrui, kovos vyko dar 12 dienų (iki rugsėjo 24 d.). Tada Venemaras fon Briugenai nusprendė grįžti atgal į Livoniją, o rugsėjo 27 d. (sekmadienį) Vilniaus apgultį nutraukė bei namo patraukė ir didysis magistras Konradas fon Jungingenas, prieš tai sudaręs paliaubas su Vytautu.

Grįžtantiems kryžiuočiams miške ties Strėvos upe kelią pastojęo žemaičiai. Po nedidelių kautynių kryžiuočiams pavyko prasiveržti pro jų užkardą. Johanas Posilgietis konstatuoja, kad prie Kaune paliktų laivų kryžiuočių kariuomenė grįžo labai nukentėjusi. Nepaisna tto, kryžiuočiams pavyko išsivesti žygio bei apgulos metu paimtus belaisvius, dėl kurių išpirkimo vėliau vyko derybos.

Vilniaus apgulties pasekmės

Lietuvai priėmus krikštą, kryžiuočiams karas su Lietuva kartu buvo ir kova su laiku. Pagrindinis karo pretekstas – kova prieš pagonis – slydo jiems kryžiuočiams rankų, ir buvo aišku, kad greitai katalikiškosios Europos viešoji opinija atsigręš prieš juos. 1394 m. Vilniaus puolimą T. Baranauskas siūlo laikyti paskutiniu bandymu užbaigti šį karą greita ir triuškinančia pergale. Buvo sutelktos visos įmanomos Vokiečių ordino ir vyskupų pajėgos iš Prūsijos ir Livonijos, pasitelkta nemažai kryžininkų ir samdinių, nors jų jau atrodė per mažai, ir galbūt iš tiesų buvo mažiau, nei tikėtasi, – Vokiečių ordinui kovojant prieš krikščionišką Lietuvą, parama jam slūgo.

Nepraėjus nė metams po žygio į Vilnių, 1395 m. birželį, Čekijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Jogaila ir ta proga pasiuntė Vokiečių ordino didžiajam magistrui Konradui fon Jungingenui raštą, kuriuo draudė puldinėti Lietuvos ir Rusios žemes. Tai paskatino Ordiną pradėti derybas su Vytautu, kurios 1398 m. baigėsi Salyno taikos sutarties sudarymu.

Faktiškai šiuo kryžiuočiams nesėkmingu Vilniaus puolimu baigėsi aktyvioji Vokiečių ordino karo prieš Lietuvą fazė, nors ateityje dar laukė keli kovos dėl Žemaitijos etapai, o 1402 m. kryžiuočiai, veikdami išvien su maištą prieš Vytautą ir Jogailą pakėlusiu Švitrigaila, dar buvo paskutinį kartą pasirodę ir prie Vilniaus.

Literatūra

• Baranauskas, Tomas, 12.12. Vilniaus pilies gynimas 1394 m. ir Rudaminos mūšis: kryžiuočių puolimas prieš krikščionišką Vilnių, Lietuvos aidas

Išnašos

1. Jono Posilgės kronika,
2. Baranauskas, Tomas, 12.12. Vilniaus pilies gynimas 1394 m. ir Rudaminos mūšis: kryžiuočių puolimas prieš krikščionišką Vilnių, Lietuvos aidas