Viduramžių muzika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Terminas viduramžių muzika naudojamas viduramžiais Europoje kuriamai muzikai nusakyti.

Viduramžių muzikai būdingos dvi muzikos kryptys: bažnytinė ir pasaulietinė.

Bažnytinė muzika

užėmė ypatingą dalį viduramžių kultūroje, ji buvo puoselėjama bažnyčiose ir vienuolynuose. Katalikų bažnytines apeigas visada lydėdavo giesmės, vadinamos grigališkuoju choralu, kuriuos giedojo vienbalsis vyrų choras. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais naudotas žydų giedojimo būdas. Buvo giedamos psalmės, jų tekstai pradėti versti į graikų, lotynų kalbas. Pradėtos kurti ir naujos giesmės pagal Naujojo Testamento tekstus. Pastarųjų psalmių melodijos t. p. buvo paimtos iš žydų giedojimo būdo.

Kiek vėliau pradėtos kurti naujomis melodijomis ir naujais tekstais pasižyminčios garbinimo giesmės – himnai (Nemaišyti su dabartiniais šalių ir sąjungų himnais).

Žinoma, jog IV a. gyvenęs vyskupas Ambraziejus kūrė bažnytinius himnus. Muzikos istorijoje jis laikomas pirmuoju žinomu kompozitoriumi – Šv. Ambraziejumi. Manoma, kad jis yra dabar tebegiedamo himno „Te Deum Laudamus“ autorius. Ambraziejus taip pirmasis bandė sisteminti kelių tradicijų bažnytinę muziką – atrinko dalį iš Rytų bažnyčios, dalį sudarė psalmės, himnai, antifonos.

Bažnytinės muzikos reformatoriumi laikomas popiežius Grigalius I. Jis surinko krikščioniškų bendruomenių giesmes į vieną rinkinį – „Antifonarius“. Vėliau jį papildė naujomis giesmėmis ir melodijomis. Įdomus faktas, kad leidinys buvo grandine pritvirtintas prie Šv. Petro altoriaus Romoje, o jo turinio griežtai turėjo laikytis visas krikščioniškas pasaulis. Buvo nustatyta netgi tai, jog priklausomai nuo turinio, giesmės turėjo būti atliekamos atitinkamų bažnytinių įvykių metu. Kadangi šias giesmes visada atlikdavo griežtai tik vyrų choras, giedojimo būdas vadintas choraliniu. Jam taip pat buvo būdinga  – vienbalsė muzika (giedojimas). Vėliau pagal popiežiaus vardą prigijo grigališkojo choralo pavadinimas.

Pasaulietinė muzika

atliko klajojantys muzikantai rūmuose, pilyse arba miestuose. Joje vyravo dainos apie meilę, politinės satyros, šokiai. Čia buvo naudojami būgnai, arfos, , dūdmaišiai ir kiti instrumentai, patogūs klajojantiems muzikantams keliaujant iš vienos vietos į kitą.

Viduramžiais atsiradus daugiabalsei muzikai, reikėjo tiksliai užfiksuoti natų aukštį, trukmę. Natų aukščio užrašymą XI a. patobulino italų muzikos teoretikas, vienuolis Guido de Arezzo (Gvidas Arecietis). Jis nubrėžė 4 linijas, ant ir tarp jų išdėstė neumas ir tokiu būdu įvertino jų aukštį. Jis palengvino natų skaitymą: šalia raidinių (a, b, c, d, e, f, g) jis pirmas pateikė skiemeninius natų pavadinimus: ut, re, mi, fa, sol, la. Tai 6 pirmieji kiekvienos eilutės skiemenys iš bažnytinio himno šv. Jonui, globojančiam giedotojus.

Melodijos atkarpos sudarė 6 natų garsaeilį, kiekviena himno frazė prasideda nauja kylančia garsaeilio nata. Paskui ut dėl patogumo tariant buvo pakeista į do ir pridėta si - himno autoriaus inicialai.