Viduramžių filosofija

Viduramžių filosofija − istorinis Vakarų filosofijos raidos etapas, apimantis laikotarpį nuo V iki XIV a.

Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais Vakaruose dar tik kūrėsi bei formavosi nauja religija − krikščionybė, o lygiagrečiai su ja − naujos mokslo kryptys, aiškinančios bei siekiančios pagrįsti ir nušviesti krikščionybės pamatus − Kristaus mokymą. Mokslas tuo metu buvo daugiau enciklopedinio pobūdžio, stengtasi vien išsaugoti ir rinkti senovės mokslo fragmentus. Ir tik vėlyvesniais amžiais (VIII−IX a.), o ypač − Karolingų laikais, mokslas ir intelektualinė kultūra ėmė atsigauti, kurtis įvairios mokyklos, formuotis naujos mokslo kryptys. Verta pažymėti, jog „mokslo“ sąvoka, bent jau ankstyvaisiais viduramžiais, atskirai nebuvo naudojama. Visa, kas siejosi su pažinimu, tyrinėjimais, siekiu atskleisti, aiškinti, pagrįsti, buvo apibūdinama vienu žodžiu − filosofija. Filosofija buvo apibrėžiama kaip „dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas“; filosofija, teologija, mokslas tuomet nebuvo skiriami; filosofija nebuvo studijuojama kaip atskira sistema, o savyje talpino viską − „laisvuosius menus“ (artes liberales: trijų (trivium) humaniškųjų menų grupę − gramatiką, retoriką, dialektiką; keturių (quadrivium) realiųjų matematikos ir gamtos mokslų grupę − aritmetiką, geometriją, astronomiją, muziką) ir teologiją. Ir nors nuo IX a. filosofija nustojo būti vien mokslų enciklopedija bei imta skirti tik jai būdingas temas − logiką, kosmogoniją, psichologiją, vis dėlto iki pat XII a. ji daug kur tebeturėjo kur kas platesnę reikšmę. Filosofijos kaip atskiros srities samprata susiformavo tik kur kas vėliau.

Laikotarpis tarp I ir VI amžiaus − tai krikščionybės ir krikščioniškosios filosofijos formavimosi epocha. Tai taip pat senųjų vertybių žlugimo ir lėto naujų tiesų gimimo pradžia, kultūros centrų persikėlimas iš romėnų ir graikų teritorijų į periferiją, barbarų žemes; tai laikai, kai formavosi naujos tautos, nauji požiūriai į žmogaus esmę, taip pat kūrėsi naujos filosofinės ir religinės sistemos. Viena tokių sistemų, jungiančių religiją su filosofija, buvo gnostikų („gnosis“ − pažinimas) kurta sistema. Gnostikai rašė senovės graikų, sirų, koptų kalbomis, tačiau nesirūpino nuosekliu savo mokslo išdėstymu, sisteminimu ir skleidimu; jie teigė, jog jų mokslas yra slaptas ir pažinus vien išrinktiesiems, sugebantiems suvokti „gnosis“ − tikrąjį pažinimą. Todėl pakankamai sunku yra nustatyti aiškias gnosticizmo ribas, o viduramžiais būta daug iš gnostikų įkvėpimo besisemiančių sektų; vis dėlto įmanoma atsekti pagrindinius gnosticizmo principus, remiantis išlikusiais gnostikų veikalais ar šių veikalų citatomis bei kritika.

II amžiuje išryškėjo nauja gnostikų atskala − , kurių žymiausias buvo . Karpokrato ir kitų ofitų mokymas sako, jog pasaulio istorijos prasmę sudaro ne jo išganymas, bet dieviškosios substancijos atskyrimas nuo tamsos. Tai dar viena gnosticizmo versija, siekianti paaiškinti pasaulį, žmogaus ir dievo būtį, įpinanti tiek Jėzaus Kristaus įvaizdį, tiek pačių ofitų mistines idėjas.

Vėlyvojo gnosticizmo ir krikščionybės sąveikos laikotarpiu buvo sukurta nemažai įvairių religinių raštų, kodeksų, evangelijų. Daugelis jų, krikščionybei įsigalėjus, buvo paskelbti apokrifais ir naikinami; vis dėlto gnosticizmas turėjo didelį poveikį krikščionių literatūrai, ideologijai bei tikybai ir buvo viena pirmųjų filosofijos mokslo krypčių, siekiančių logiškai pagrįsti ir paaiškinti dievo buvimą, taip pat Kristaus mokymo esmę. Krikščionybei įsigalėjus, gnosticizmas buvo atmestas kaip erezija, tačiau jo poveikis buvo juntamas iki pat XI amžiaus.

Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika; pats žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „mokyklos, mokyklinis“. Taigi pirminė ir svarbiausioji scholastikos užduotis buvo mokslas ir mokymas: susiformavo mokykla, kurioje buvo dėstomi septyni artes liberales − laisvieji menai: gramatika, dialektika, retorika (trivium) ir aritmetika, geometrija, muzika, astronomija (quadrivium), taip pat teologija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai bei mokslininkai buvo vadinami scholastais; scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Tačiau viduramžiškas mokytumas iš esmės skyrėsi nuo antikinio: pastarajame išminties meilė buvo neatsiejama nuo išminties laisvės, o scholastai laikėsi nuostatos, jog išmintis privalo būti dogmatizuota ir autoritarizuota. Viduramžių scholastikoje išmintis ir mokslas buvo grynai teocentrinio pobūdžio.

Žymiausias scholastinės filosofijos formavimosi periodo (IX a.) mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena (apie 810 − 877 m.). Eriugenos sistema buvo panteistinė, ji rėmėsi krikščionių neoplatonikais, graikų Bažnyčios Tėvų, Augustino idėjomis − visa tai gana tipiška ankstyviesiems viduramžiams. Jonas Škotas Eriugena buvo pasaulietis, dirbo Karolio Plikagalvio rūmų mokslininku, buvo didelis to meto mokslo autoritetas; į jį Bažnyčios vadovai net kreipdavosi teologijos klausimais, ypač dėl garsiojo IX a. ginčo dėl predestinacijos. Eriugena garsėjo nepaprastu išsimokslinimu, jis buvo pirmasis, kuris tuomet grynai enciklopedinio pobūdžio mokslą gebėjo plėtoti, sisteminti, papildyti.

XIV−XV a. situacija Vakarų Europos politiniame ir kultūriniame gyvenime ėmė krypti bažnyčios nenaudai. Karaliai ir imperatoriai ėmė kovoti su popiežių pretenzijomis į pasaulietinę valdžią, Bažnyčia, nusilpusi po nesėkmingų kryžiaus karų, ėmė prarasti savo visagalybę. Šio laikotarpio filosofams pirmiausia rūpėjo žmogaus gyvenimas žemėje, o ne tolimas, miglotas ir sunkiai pasiekiamas dieviškasis rojus; jie ėmė kelti naujas politines ir socialines problemas, siūlydami tobulinti visuomenę, kreipti dėmesį į žemiškas žmonių problemas. Visa tai lėmė dvasinių ir moralinių vertybių perkainojimą; nors ankstyvųjų humanistų mąstysena dar buvo scholastinė, tačiau naujų idėjų kėlimas, dėmesys pasaulietinei problematikai jau pranašavo naują viduramžių raidos etapą − Renesansą.

Šaltiniai

• Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai, 1980 m.

Nuorodos

• Viduramžių mokslas ir filosofija (anglų k.)