Velnio advokatas

Velnio advokatas (lot. advocatus diaboli) – asmuo, Romos katalikų bažnyčioje turintis oponuoti svarstant dėl asmens paskelbimo šventuoju (kanonizacijos metu). Velnio advokatas turėjo kelti abejones, ar tikrai verta konkretų asmenį paskelbti šventuoju. Asmuo būdavo pripažįstamas šventuoju tik tada, jei šis advokatas nerasdavo jokių įtikinamų argumentų to nedaryti.

Perkeltine reikšme „velnio advokatais“ vadinami ginčininkai, kritikuojantys asmenis ar reiškinius ne todėl, kad jais netiki, o todėl, kad išnagrinėjus visus argumentus būtų tiksliau ir objektyviau įvertinta reali padėtis. Taip pat velnio advokatais vadinami ginčininkai, ginantys pačių nepalaikomą poziciją vardan sportinio įdomumo arba diskutavimo įgūdžių lavinimo.

Istorija

Velnio advokato darbą dirbdavo profesionalus teisininkas (kanonistas). Lotyniška frazė Advocatus diaboli yra paplitusi, plačiai vartojama, tačiau tai yra neoficialus atitinkamų pareigų pavadinimas: oficialiai – promotor fidei (tikėjimo stiprintojas).

Šias pareigas 1587 m. įsteigė popiežius Sikstas V, o 1983 m. panaikino popiežius Jonas Paulius II. Per šį laikotarpį nė viena kanonizacija nebuvo laikoma galiojančia, jei nagrinėjimo metu nedalyvaudavo promotor fidei. Pareigų panaikinimas labai padidino kanonizacijų skaičių (iki maždaug 500, palyginus su 98 kanonizacijomis per visą likusį XX amžių). Nėra vieningos nuomonės, ar tai teigiamas, ar neigiamas reiškinys.

Nuorodos

• Velnio advokatas