Vatikano I susirinkimas

Vatikano I susirinkimas – visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs Vatikane (iš čia pavadinimas) 1869 m. gruodžio 8 d. – 1870 m. rugsėjo 20 d. Reaguodamas į augančią racionalizmo, liberalizmo ir materializmo įtaką, susirinkimą sušaukė popiežius Pijus IX.

Parengiamiesiems darbams vadovavo centrinė komisija ir pakomisės. Formaliame susirinkimo atidaryme 1869 m. gruodžio 8 d. dalyvavo apytikriai 700 vyskupų (iš viso dalyvauti turėjo teisę ~1050).

Vatikano I susirinkimas priėmė dvi dogmines konstitucijas: „“ ir „“. „De Filius“ patvirtino Tridento susirinkimo suformuluotus katalikybės pagrindus, akcentavo išimtinę Bažnyčios teisę aiškinti tikėjimo tiesas, o „Pastor aeternus“ pripažino visišką jurisdikcinę popiežiaus valdžią Bažnyčioje bei popiežiaus neklystamumą tikėjimo ir doros klausimais. Nepritariantieji popiežiaus neklystamumo dogmai susibūrė į Senkatalikių bažnyčią.

Pasibaigus diskusijoms apie popiežiaus neklystamumą, susirinkimo dalyviams buvo leista keletui mėnesių išvykti iš Romos, tačiau sugrįžti jie nebegalėjo, nes miestą užėmė Italijos kariuomenė. Susirinkimui spėjus nuveikti tik nedidelę dalį planuotų darbų, 1870 m. rugsėjo 20 d. popiežius Pijus IX jį neribotam laikui sustabdė.

Išnašos

1. Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 394–395 psl.
2. First Vatican Council. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2022-06-11.