55°33′34″š. pl. 21°25′19″r. ilg. / 55.5595°š. pl. 21.4219°r. ilg.
| Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia | |
|---|---|
| Tikėjimo srovė | Liuteronybė |
| Savivaldybė | Klaipėdos rajonas |
| Gyvenvietė | Vanagai (Klaipėda) |
| Adresas | I. Simonaitytės g. 44 |
| Statybinė medžiaga | mūras (molio degtos plytos) |
| Pastatyta | 1907-1909 m. |
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia, stovinti Vanaguose, Klaipėdos rajono savivaldybėje, 3,5 km į pietryčius nuo Agluonėnų. Kultūros paveldo objektas Nr. 15978.
Istorija
Parapijos kūrimosi pradžia
Jau XIX a. pabaigoje Vanagų ir aplinkinių kaimų gyventojai siekė įkurti savo parapiją. Kelionė iki artimiausios Priekulės bažnyčios siekė 15 km, o dėl prastų kelių, ypač rudenį ir pavasarį, susisiekimas buvo labai sudėtingas. Tuo metu dar nebuvo nutiesta žvyrkelių.
1901 m. birželio 1 d. buvo įsteigta Vanagų dvasinė (sielovados) apylinkė, kurią sudarė šios bendruomenės: Agluonėnų (vok. Aglohnen), Ažpurvių (vok. Aschpurwen), Dieglių (vok. Deegeln), Dvylių (vok. Dwielen), Kantvainų (vok. Kantweinen), Poškų (vok. Paaschken), Pėžaičių (vok. Pößeiten), Pozingių (vok. Posingen), Stankaičių (vok. Stankeiten), Stonaičių (vok. Stoneiten), Žagarų (vok. Szaggern), Šauklių (vok. Szaukeln) ir Vanagų (vok. Wannaggen). Taip pat ir dvarai: Aisėnų (vok. Ayssehnen), Žydelių (vok. Szidellen), Ažpurvių miško dvaras ir (vok. Bliematzen) miško dvaras. Gyventojų skaičius – 2310. 1901 m. birželio 23 d. kunigas Martinas Mehlhornas buvo įšventintas pagalbiniu pamokslininku Priekulės parapijoje ir paskirtas atsakingu už naujai įsteigtą Vanagų dvasinę apygardą. Iš pradžių jis gyveno Žydelių dvare, vėliau persikėlė gyventi pas ūkininką Jakobą Quauką Vanaguose. Pamaldas jis ėmė laikyti tais pačiais metais atidarytoje pradinėje mokykloje, įkurdintoje vietinio dvarininko Gložaičio name. Kai 1901–1902 m. buvo pastatytas atskiras dviklasės liaudies mokyklos pastatas, ten perkeltos ir M. Mehlhorno laikomos pamaldos.
1903 m. kovo 31 d. Vanagų dvasinė apylinkė tapo savarankiška parapija, o Mehlhornui buvo pavestos laikinojo klebono pareigos. 1903 m. gruodžio 7 d. parapijos taryba priėmė sprendimą naują bažnyčią statyti sankryžoje tarp Agluonėnų–Aisėnų ir Stragnų–Pėžaičių kaimų. Bažnyčios statybai reikalingas žemės sklypas buvo nupirktas iš kalvio Toleikio, o klebonijai – iš savininko Eduardo Pauros. Sklypas buvo 19 metrų aukštyje virš jūros lygio ir iki tol naudotas kaip avių ganykla.
Bažnyčios statyba
1905 m. balandžio 2 d. Vanagų parapijai buvo paskirtas kunigas Emilis Bleiweissas. Iš pradžių jis gyveno Žydelių dvare, vėliau – Agluonėnų kaime pas Wohsloffą. 1905 m. birželio 9 d. parapijos taryba patvirtino Vyriausybės pateiktą preliminarų bažnyčios ir klebonijos statybos projektą. Bendros sąmatos siekė 81 000 markių. Dėl ribotų finansinių išteklių parapija sutiko padengti tik žemės įsigijimo išlaidas, tačiau įsipareigojo neatlygintinai pristatyti 380 kubinių metrų lauko akmenų ir kitą statybinę medžiagą. Taip pat buvo pasiryžusi paimti 9000 markių paskolą, kurią planavo grąžinti ir apmokėti palūkanas.
Kunigo Blelveiso tarnystės laikotarpiu, 1906 m., buvo pastatyta klebonija (vok. Pfarrhaus), kurie iki pasitraukimo 1944 m. tarnavo kaip gyvenamoji vieta parapijos kunigams ir vieta konfirmacijos pamokoms. 1906 m. vasarį buvo gauta pažadų dėl finansavimo iš įvairių šaltinių. Statybos brėžinių rengimas iš pradžių buvo pavestas apskrities statybos inspekcijai, tačiau dėl vėlavimų užduotis buvo perduota architektui Michalowskui iš Karaliaučiaus. Jo parengtas projektas buvo pigesnis ir atliktas per du mėnesius. Kunigas Bleiweissas šį procesą aprašė parapijos kronikoje, pabrėždamas biurokratinių kliūčių sunkumus.
Pagal Prūsijos švietimo ministro Studto nurodymus, bažnyčia turėjo būti statoma iš viduramžių formato plytų. Tačiau parapijos vykdytas konkursas parodė, kad tokių plytų įsigyti įmanoma tik Berlyne, už itin didelę kainą. Galiausiai 1907 m. vasarį buvo sudaryta sutartis su Priekulės plytinės savininku Raschu dėl 400 000 įprastų plytų tiekimo, taip pat su pirkliu Raschu dėl kalkių ir 25 000 čerpių. Iki Velykų visa statybinė medžiaga buvo pristatyta į vietą, tikintis pradėti statybas netrukus po švenčių. Buvo tikimasi, kad bažnyčia ir klebonija bus baigtos iki 1908 m. rudens. 1907 m. gegužę statybų rangos darbai buvo perduoti viešam konkursui. Mažiausią pasiūlymą – 2000 markių daugiau nei numatyta sąmatoje – pateikė statybų bendrovė Tummescheit iš Ragainės, kuriai 1907 m. liepos 1 d. ir buvo patikėta statyba.
1907 m. liepos 15 d. buvo pradėtos naujos bažnyčios statybos darbai. Nepaisant neįprastai lietingos vasaros ir kvalifikuotų amatininkų trūkumo, darbai vyko sklandžiai. 1907 m. rugpjūčio 20 d. įvyko kertinio akmens padėjimo ceremonija, kurią lydėjo iškilmės. Jose dalyvavo superintendantas Friedrich Oloff (Memelis), apskrities viršininkas ir vyriausybės patarėjas Heinrich Cranz (Memelis), kunigai Heinrich Endrulat ir dr. Wilhelm Gaigalat (Priekulė), apskrities mokyklų inspektorius Schalnas, apskrities statybos inspektorius Schiele, valsčiaus viršininkas Knobbe, architektas Wanzelius bei statybos rangovas Tummescheit.
Ceremonijos metu pašventinimo kalbą sakė superintendantas Oloff. Muzikinę programą atliko Priekulės pučiamųjų instrumentų orkestras, dalyvavo parapijos nariai ir konfirmantai. Kunigas Emil Bleiweiss perskaitė specialiai parengtą dokumentą – aktą. Į švininį cilindrą buvo įdėtas šis aktas, bažnyčios ir klebonijos brėžiniai bei kelių monetų pavyzdžiai. Po indo užlydimo ir įmūrijimo, kertinis akmuo buvo pašventintas malda ir simboliniais plaktuko dūžiais. Tradiciškai trys dūžiai buvo atlikti ir kitų svečių bei parapijos tarybos narių. Ceremoniją užbaigė bendra malda ir giesmė „Nun danket alle Gott“ („Dabar dėkokite visi Dievui“), atliekama su orkestro palyda. Nepaisant išmirkusių kelių, dėl ilgai trukusio lietaus, ir įtemptų ūkio darbų derliaus metu, į šventę susirinko apie 500 žmonių.
Pašventinimas
Pasiruošimas bažnyčios pašventinimui truko kelias savaites. Bendruomenė pati rūpinosi bažnyčios puošimu ir organizavo svečių atvykimą ir išvykimą. Reikėjo rasti tinkamą patalpą iškilmingiems pietums – „Joneleit“ užeigoje šalia bažnyčios nebuvo vietos net 10 žmonių, todėl visi garbės svečiai buvo apgyvendinti ir vaišinami klebonijoje. Konfirmandų salė buvo paversta šventinių pietų vieta. Indai buvo pasiskolinti iš Klaipėdos, o sidabriniai stalo įrankiai, dekoracijos, žvakidės, lempos ir kiti puošybos elementai – iš draugų ir pažįstamų. Pasamdyta virėja ir padavėjai. Dvarininkas Louis Ogilvie iš Židelių su žmona Julia aktyviai ir nesavanaudiškai prisidėjo prie pasiruošimo.
1909 m. vasario 21 d. įvyko iškilmingas bažnyčios pašventinimas. Renginys sutraukė apie 3000 žmonių iš aplinkinių parapijų, taip pat iš Šilutės, Tilžės ir net Lietuvos teritorijos. Šventei vadovavo generalsuperintendentas dr. Braun. Ceremonijos metu buvo įteikti apdovanojimai: klebonui Endrulaičiui – Raudonojo erelio ordinas IV laipsnio, bažnyčios seniūnams Greiszus ir Stankeiten bei zakristijonui Michel Kalwellis – Bendrasis garbės ženklas.
Procesija, giedodama „Tvirta pilis yra mūsų Dievas“, pajudėjo nuo išpuoštos klebonijos link šventiškai išdabintos bažnyčios. Prie portalo vyriausiasis statybos inžinierius Plattner įteikė bažnyčios raktą generalsuperinendentui D. Braun, kuris, palydėdamas jį palaiminimu, perdavė raktą vietos kunigui Bleiweiss, su nurodymu atverti bažnyčią Švč. Trejybės vardu. Procesiją ir atvykstančius parapijiečius pasitiko Priekulės pučiamųjų orkestras. Vėliau visi drauge giedojo „Šlovink Viešpatį“. Generalinis superintendentas Braun pasakė pašventinimo kalbą. Dvasininkai ir pasauliečiai išreiškė palaiminimus. Bažnyčios varpai pirmą kartą nuskambėjo. Vanagų bažnyčios choras, vadovaujamas mokytojo Matschull, atliko Glucko himną „Pakilkite, vartai pasaulio“. Parapijos giedojimą pirmą kartą lydėjo naujieji vargonai. Liturgiją atliko kunigas Radke. Tą pačią dieną 13:30 val. vyko antrosios pamaldos lietuvių kalba, kurioms vadovavo superintendentas Oloff ir kunigai Endrulaitis bei Bleiweiss.
Po religinių iškilmių įvyko šventinė vakarienė, kurioje, dėl ribotos erdvės klebonijoje, dalyvavo tik 25 kviestiniai svečiai. Generalsuperintendentas Braun pasakė tostą imperatoriui Vilhelmui II ir išsiuntė jam pagarbos telegramą.
Sovietmetis
Vanagų bažnyčia išliko nepaliesta per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietų valdymo laikotarpiu toliau tarnavo kaip maldos namai. Tarp vietos gyventojų, kuriuos, bėgant nuo sovietų kariuomenės, šie pasivijo ir privertė sugrįžti, buvo ir nemažai Vanagų parapijos narių. Sugrįžę jie rado karo nenuniokotą bažnyčią, tačiau joje nebebuvo laikomos pamaldos, kadangi nė vienas vokiečių kilmės kunigas iš Klaipėdos krašto nebuvo likęs.
Sunkiais pokario metais, esant svetimai ir savivalei būdingai valdžiai, pamaldų laikytis ėmėsi Jurgis Sprogys. Pagrindines dvasines pareigas atliko kunigas Ansas Baltris iš Kretingos. Jis glaudžiai bendradarbiavo su visais Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų parapijų pamokslininkais. Iki 1949 m., grįžtant karo metu pasitraukusiems tautiečiams, Vanagų parapijos narių skaičius išaugo iki maždaug 1200 asmenų.
1958 m., prasidėjus Klaipėdos krašto gyventojų išvykimui į Vakarus, Vanagų evangelikų liuteronų parapijos bendruomenė ėmė sparčiai mažėti. Kunigas J. Sprogys nusprendė likti tėvynėje, kad galėtų toliau teikti dvasinę pagalbą likusiems parapijiečiams. 1959 m. vasario 22 d. Vanagų bažnyčia minėjo savo gyvavimo penkiasdešimtmetį. Net ir komunistinio režimo sąlygomis, ši istorinė diena buvo paminėta iškilmingai: bažnyčia buvo perpildyta, sutraukusi gausiausią lankytojų skaičių nuo pat karo laikų.
Komunistinei valdžiai ėmusis naujų priemonių kovai su Bažnyčia, 1960 metais buvo visiškai uždraustas konfirmacijos mokymas. 1961 m. balandį kunigas Jurgis Sprogys buvo pašalintas iš pareigų. Nors tikslios šio sprendimo priežastys nėra žinomos, manoma, kad komunistų tikslas buvo visiškas bažnyčios uždarymas.
Architektūra
Bažnyčios statyba truko 18 mėnesių. Iš pradžių planuota ją užbaigti 1908 m. rudenį, tačiau vėlavimą lėmė laukimas dailininko iš Hanoverio, kuris turėjo parengti spalvines sienų tapybos eskizus. Bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta 1909 m. vasario 21 d., Užgavėnių sekmadienį, Generalsuperintendento dr. Brauno iš Karaliaučiaus sprendimu. Bažnyčia pastatyta ant kalvos ir yra gerai matoma iš tolo. Bokštas su dvišlaičiu stogu ir varpine yra dengtas bronza, vainikuotas masyviu bronziniu kryžiumi. Bendras bokšto aukštis kartu su kryžiumi siekia apie 35 metrus. Pastatas – raudonų plytų statinys, sumūrytas ordino stiliumi, jungiantis romantizmo ir gotikos architektūros bruožus.
Vidus sudarytas iš dviejų navų. Medinės skliautuotos lubos suteikia patalpai monumentalumo. Bažnyčios vidų puošia du žalvariniai sietynai. Vakariniame gale įrengta vargonų ložė, kurioje stovi „P.B. Voelkner“ firmos iš Brombergo (dabar Bydgoščius, Lenkija) vargonai. Altorius pastatytas presbiterijos centre. Dvi vitražinės langų kompozicijos atvaizduoja šventuosius Petrą ir Paulių. Jas sukūrė Robert Sieberg dirbtuvės Karaliaučiuje, o, kaip manoma, dovanojo Vokietijos imperatorienė Augustė Viktorija. Šeši spalvoti gotikiniai langai šiaurinėje sienoje suteikia erdvei šilumos. Šioje sienoje, tarp altoriaus ir suolų, įrengta sakykla su baldakimu. Pirminė sienų apdaila buvo žalsvai auksinė presbiterijoje ir gelsvai balta kitose patalpose.
Bažnyčios varpinėje yra du plieniniai varpai, nulieti 1908 m. „Bochumer Verein“ liejykloje Bochume. Pastato ilgis – 24,8 m, plotis vakarinėje pusėje – 17,1 m, rytinėje – 16,1 m. Vidaus plotas siekia apie 311,5 m², bažnyčios stogo kraigo aukštis – apie 16 m. Statyboje naudotas vietinis lauko akmuo, paprastos raudonos plytos ir olandiškos čerpės iš Priekulės plytinės „Rasch“, kas rodo glaudų ryšį su vietine bendruomene.
Kunigai
- Martin Mehlhorn (1901-1905 m.)
- Emil Bleiweiss (1905–1913 m.)
- Kristupas Lokys (1914-1921 m.)
- Alexander Ogilvie (1922–1927 m.)
- Johannes Szallies (1927–1935 m.)
- Otto Wosylus (1935–1945 m.)
- Jurgis Sprogys ((1946-1950 m. kantorius) 1950-1967 m.)
- Ernstas Roga (1967 - 1999 m.)
- Reinholdas Moras (1999 -2002 m.)
- Remigijus Šemeklis (nuo 2002 m.)
Literatūra
- Lietuvos architektūros istorija. III tomas. – V., 2000, p.276-277.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia, Kas yra Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia? Ką reiškia Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia?