Ultra lengvas orlaivis

Ultralengvasis orlaivis (angl. microlight, ultralight, light-sport aircraft) – už orą sunkesnis skraidymo aparatas.

Ultralengvuoju orlaiviu laikomas vienvietis arba dvivietis orlaivis, kurio didžiausias kilimo svoris yra ne didesnis:

• 300 kg sausumos vienviečiam ULO;
• 450 kg sausumos dviviečiam ULO;
• 330 kg hidroplanas arba amfibija, vienvietis;
• 495 kg hidroplanas arba amfibija, dvivietis;

Smukos greitis ne didesnis kaip 65 km/h (arba 35 mazgai, arba 40 mph). Gelbėjimo sistemos svoris neįtraukiamas į bendrą ULO maksimalų kilimo svorį.

Ultralengvųjų orlaivių klasės – ULO skirstomi į klases remiantis Tarptautinė aeronautikos federacija (FAI) CIMA Archyvuota kopija 2011-08-09 iš Wayback Machine projekto. (FAI ULO komisija) Sportinio kodekso 10 sekcija.

1 klasė. Fiksuoto sparno orlaivis klasikinės arba „anties“ komponuotės ULO, nejudančiomis plokštumomis su aerodinaminiais vairais ir fiksuota jėgaine. Pagal FAI klasifikatorių yra tokios klasės konfigūracijos ir ženklinimas:

• RAL 1 sausumos vienvietis;
• RAL 2 sausumos dvivietis;
• RAS 1 hidroplanas vienvietis;
• RAS 2 hidroplanas dvivietis;
• RAA 1 amfibija vienvietė;
• RAA 2 amfibija dvivietė.

2 klasė. Motorizuota skraidyklė su važiuokle – jėgainė pritvirtinta prie važiuoklės su krėslu pilotui (pilotams); sparnas tvirtinamas per lankstų šarnyrą; valdymas keičiant ULO svorio centrą. Pagal FAI klasifikatorių yra tokios klasės konfigūracijos ir ženklinimas:

• RWL 1 sausumos vienvietė;
• RWL 2 sausumos dvivietė;
• RWS 1 hidroplanas vienvietis;
• RWS 2 hidroplanas dvivietis;
• RWA 1 amfibija vienvietė;
• RWA 2 amfibija dvivietė.

3 klasė. Motorizuota skraidyklė be važiuoklės – jėgainė pritvirtinta ant sparno; startuojama pilotui įsibėgėjant ir laikant ULO ant pečių bei (arba) rankomis; valdymas keičiant ULO svorio centrą. Pagal FAI klasifikatorių yra tokios klasės konfigūracijos ir ženklinimas:

• RWF 1 sausumos vienvietė;
• RWF 2 sausumos dvivietė.

4 klasė. Motorizuotas parasparnis – minkšto sparno orlaivis, neturintis pradinės fiksuotos formos; jėgainė už piloto nugaros. Pagal FAI klasifikatorių yra tokios klasės konfigūracijos ir ženklinimas:

• RPF 1- sausumos vienvietis;
• RPF 2- sausumos dvivietis.

Motorizuotas parasparnis su važiuokle – minkšto sparno orlaivis, neturintis pradinės fiksuotos formos; jėgainė pritvirtinta prie važiuoklės su piloto krėslu. Pagal FAI klasifikatorių yra tokios klasės konfigūracijos ir ženklinimas:

• RPL 1 sausumos vienvietis;
• RPL 2 sausumos dvivietis.

ULO istorija Lietuvoje

Lietuvoje ultralengvųjų skraidymo aparatų atsiradimas siejamas su skraidyklių be motoro atsiradimu, kurios ėmė plisti dar 1972 m. Lietuvoje pirmąją skraidyklę pasigamino 1969 m. vilniečiai – lakūnas R. Aleksiejus ir sklandytojai A. Miklaševičius bei V. Silevičius. Kaune 1973 m. K. Mikalauskas. Skraidyklėmis buvo skraidoma nuo šlaitų, daugiausia Netoniuose prie Kauno.

Noras įgauti savarankiškumą startuojant, nebūti pririštam prie konkrečios starto vietos, skatino skraidūnus galvoti apie motorizaciją. Pirmas Lietuvoje motorizuotą skraidyklę (motoras pakabintas ant sparno) 1981 m. sukonstravo kaunietis Kazys Mikalauskas. Toks skraidymo aparatas leido, startavus nuo šlaito, ilgiau išsilaikyti ore, nebūti taip priklausomam nuo vėjo krypties ir termikų.

Tolesnis žingsnis buvo žengtas sukūrus specialų motorizuotą triratį vežimėlį, kuris buvo kabinamas po skraidyklės sparnu. 1984 m. S. Juodėnas tokiu vežimėliu su sparnu atliko pirmus bandymus pakilti į orą, bet neužteko motoro galios. 1984 m. rugpjūčio 17 d. kaunietis K. Mikalauskas pirmasis pakilo į orą motorizuota skraidykle su vežimėliu tuo pradėdamas tokio tipo skraidymo aparatų vystymosi erą Lietuvoje. Prasidėjo aktyvus šių skraidymo aparatų kūrimas visoje Lietuvoje, savo prieinamumu ir pigumu pritraukęs daugybę skraidyti norinčių entuziastų. Atsiradus naujiems lengviems ir galingiems varikliams ir šiuolaikinėms medžiagoms, motorizuotos skraidyklės išsivystė į tobulas skraidymo priemones Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Ultralengvųjų orlaivių gamyba vystėsi turėdama senesnes tradicijas ir daugiau sukaupto patyrimo. Buvo motorizuojami B. Oškinio sklandytuvai, bei kuriamos originalios konstrukcijos. Vilniuje, Tauragėje, Šakiuose, Prienuose, Kaune dirbo konstruktoriai mėgėjai. Lietuvos padangėje savo lėktuvais jau skraidė visas būrys ultralengvų lėktuvų – tai vilniečių K. Baltrėčio, J. Jakavičiaus, N. Babenkos ir R. Šiekštelės „Laumžirgis“, G. Končiaus „Antis“, birštoniškio A. Kučinsko „Kėkštas“, prieniškių Z. Kežio „Varna“, A. Lukoševičiaus „Machaonas“.

Ultralengvų orlaivių pilotus Lietuvoje vienija Ultralengvų orlaivių pilotų federacija (ULOPF).