Ukmergės mūšis (1919)

Ukmergės mūšis – 1919 m. gegužės 3 d. Ukmergėje (tuo metu - Vilkmergė) įvykusios Lietuvos kariuomenės ir jai padėjusių saksų savanorių pajėgų nedidelės kautynės su miestą sausio mėn. užėmusioms Sovietų Rusijos karinėmis pajėgomis, vienas Lietuvos kontrpuolimo prieš sovietų pajėgas mūšių, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalis.

Ukmergės mūšis
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos
Ukmergė Ukmergės vieta šiuolaikiniame Lietuvos žemėlapyje (55°15′N 24°45′E)
Data 1919 m. gegužės 3 d. Vieta Ukmergė Rezultatas Lietuvos pergalė Priežastis Lietuvos kontrpuolimas prieš bolševikus Teritoriniai pokyčiai Miestą užėmė Lietuvos pajėgos
Konflikto šalys
Lietuva Panevėžio atskirasis batalionas Saksų savanoriai * Pietų Lietuvos savanorių brigada ** 18-asis pėstininkų pulkas	Sovietų Sąjunga Lietuviškoji (Pskovo) šaulių divizija I brigada (I, II, IV pulkai)
Vadovai ir kariniai vadai
Jonas Variakojis V. Zeschau	M. Ležinskis (divizijos vadas)
Pajėgos
Apie du batalionai (iki 2 tūkst. karių)	~3 tūkst. karių 2 artilerijos brigados keletas smulkių kavalerijos dalinių
Nuostoliai
nedidelės	~500 belaisvių
Nedidelė žala miestui

Priešistorė

1918 m. gruodį Sovietų Rusija pradėjo karinę intervenciją į Lietuvą. Per daugiau nei mėnesį bolševikai užgrobė 2/3 Lietuvos teritorijos, o 1919 m. sausio 10 d. užėmė Ukmergę.

Lietuvos kariuomenė tik 1919 m. vasario mėn. sugebėjo pradėti kontrpuolimą. Lietuvos kariuomenei pagalbą suteikė krašte buvę Vokietijos kariniai daliniai, ypač saksų savanoriai. Balandžio 19-21 d. lenkams užėmus Vilnių susiaurėjo ir Lietuvos kovos su bolševikais frontas, kas palengvino jau prasidėjusį Lietuvos puolimą prieš bolševikus.

Kovų su bolševikais metu Rytų Lietuvoje pasižymėjo 18-asis saksų pėstininkų pulkas. Pulko vadas majoras V. Zeschau buvo paskirtas Ukmergės išvadavimo karinės operacijos vadu.

Lietuvos kariuomenės vadas S. Žukauskas operacijai skyrė Panevėžio atskirąjį batalioną, vadovaujamą karininko Jono Variakojo. Gegužės 1 d. duomenimis pulke buvo 35 karininkai ir karo valdininkai ir 1314 kareivių, dauguma kurių buvo savanoriai. Kariai buvo organizuoti į 6 rikiuotės kuopas, 1 nerikiuotės kuopą ir 1 mokomąją kuopa, taip pat buvo viena kulkosvaidžių komanda ir žvalgų komanda. Batalionui taip pat buvo priskirtas V. Geigos vadovaujamas artilerijos I baterijos būrys.

Operaciją planavo Panevėžio atskirojo bataliono karininkas, vėliau tapęs generolu leitenantu Maksimas Katchė, 1919 m. balandžio 16 d. paskirtas Panevėžio atskirojo bataliono instruktoriumi.

Pasirengimas operacijai

Mūšio išvakarėse Panevėžio atskirasis batalionas buvo išsidėstęs Kėdainiuose ir Šėtoje. Sėkmingam Ukmergės puolimui kliudė Pagiriuose įsitvirtinę bolševikų pajėgos.

Operacija prasidėjo balandžio 27 d., kai Lietuvos pajėgos atakavo Pagirių miestelyje įsitvirtinusį apie 400 bolševikų būrį. J. Reikalos vadovaujamos bataliono I ir III kuopos su vokiečių artilerijos būriu puolė vieškeliu Siesikai-Pagiriai su tikslu užimti pozicijas prie Aneliavos dvaro. B. Kulviečio vadovaujama bataliono II kuopa su lietuvių artilerijos būriu ir 1 vokiečių patranka puolė tuo pačiu keliu per Leliūnų kaimą, J. Nastopkos vadovaujama IV kuopa puolė nuo Anciškių kaimo pusės, viršilos M. Railos vadovaujama žvalgų kuopa turėjo užduoti apeiti Pagirius iš užnugario ir atkirsti atsitraukimo kelią.

3 va;. ryto prasidėjęs Pagirių puolimas buvo netikėtas ir po trumpų kautynių bolševikai pasitraukė, palikę apie 50 žuvusių. 32 bolševikų kariai pateko į nelaisvę. Trofėjus sudarė 3 kulkosvaidžiai, 47 šautuvai, 40 granatų, 8 tūkst. šovinių, 2 kroviniai dviračiai, 16 kulkosvaidžių juostų, 1 lauko virtuvė, 7 arkliai ir daug kito turto.

Kovos veiksmų eiga

Užėmę Pagirius Lietuvos pajėgos išsiskaidė – I kuopa įsitvirtino Krekenavoje, V ir dalis III – Ramygaloje ir pradėjo rengtis Ukmergės puolimui. Ukmergėje buvo įsitvirtinusi Sovietų Rusijos Pskovo (įsiveržimui į Lietuvą pervadinta Lietuvių) pėstininkų divizijos I brigada (I, II, IV šaulių pulkai), kurioje buvo apie 3 tūkst. karių. Pėstininkus rėmė dvi artilerijos brigados ir keletas smulkių kavalerijos dalinių. Bolševikai buvo užėmę gynybines pozicijas, išsidėstę dvejomis linijomis – Vepriai-Mankūnai-Kandiškai-Belazariškai-Sieisikai ir Navikai-Laibiškis-Deltuva-Mikališkiai. I bolševikų pulkas saugojo plentą Jonava-Ukmergė, II – Šėta-Deltuva-Ukmergė.

Puolimo planas buvo parengtas gegužės 1 d. vykusiame Panevėžio bataliono ir saksų savanorių vadų pasitarime. Puolimas buvo planuojamas 4 voromis. Pirmoji, sudaryta vien iš vokiečių, vadovaujama karininko Vinklerio, atakavo iš Upininkų; antroji, vadovaujama karininko Šionbergo, sudaryta iš vokiečių ir dviejų lietuvių kuopų, turėjo pulti iš Gudžiūnų; trečioji, vadovaujama leitenanto Ulricho, sudaryta iš vokiečių pėstininkų ir lietuvių kavalerijos, atakavo iš Bukonių ir Mileigonių dvaro; ketvirtoji – pagrindinė vora sudaryta daugiausiai iš dviejų vokiečių ir dviejų lietuvių kuopų, remiama kulkosvaidžių kuopos ir lietuvių I artilerijos baterijos, puolė iš Pagirių. Jai vadovavo saksų karininkas Sprangeris. Puolimui buvo tikimasi pasitelkti aviaciją (iki 10 lėktuvų), pionierius ir dviratininkus.

Ukmergės vadavimo operacija prasidėjo 1919 m. gegužės 3 d. švintant. I vora iš Upininkų išžygiavo 4 val. ryto, II-oji – iš kryžkelės prie Jadvygavos dvaro – 6 val., III-oji – iš Mieligonių dvaro – 6:30, IV-osios pajudėjimo laikas neužfiksuotas, žinoma, kad jai buvo iškelta užduotis iki 9 val. ryto užimti Siesikus. 7 val. ryto mūšio lauką – vietovę tarp Širvintų, Taujėnų ir Želvos pradėjo žvalgyti lietuvių ir saksų aviacija, kuriai taip pat buvo suformuota užduotis atakuoti visus pastebėtus bolševikų dalinius.

Aviacijos antskrydis prieš Ukmergę sukėlė mieste įsitvirtinusių bolševikų paniką ir jie pradėjo trauktis. Šį judėjimą pastabėjo Lietuvos pajėgų žvalgyba, o operacijos vadovybė įsakė visoms voroms kuo greičiau judėti į miestą. Puolantieji beveik nesutiko pasipriešinimo, neskaitant nedidelių susirėmimų prie Belazariškių kaimo ir Deltuvos. Manoma, kad ir šis pasipriešinimas buvo skirtas ne tiek sustabdyti Lietuvos puolimą, kiek suteikti daugiau laiko evakuacijai.

Miestas buvo užimtas iki 14:00. Pirmieji į Ukmergę vokiečių sunkvežimiais įsiveržė lietuvių kuopos kariai. Po mūšio dalis lietuvių ir vokiečių karių apsistojo mieste, kiti - įsikūrė aplinkiniuose kaimuose. Kovų metu, nepaisant aviacijos antskrydžio, miestas beveik nenukentėjo.

Užėmus Ukmergę Lietuvos pajėgos tęsė bolševikų persekiojimą Vidiškių plentu Utenos kryptimi. Persekiojimą teko nutraukti pasiekus bolševikų sudegintus Radiškio tiltą per Šventąją.

Operacijos metu buvo paimta daugiau nei 500 belaisvių, daug kitokio turto, Taip pat buvo išlaisvinta apie 50 lenkų karių, į bolševikų nelaisvę pateikusių kautynėse prie Vilniaus. Lenkai belaisviai vėliau buvo perduoti lenkams, pagal susitarimą su vokiečiais, trofėjiniai ginklai atiteko lietuviams, maistas – vokiečiams.

Literatūra

• 1920 m. įsakymai Marijampolės grupei, LVCA, f. 929, ap. 3. b. 14.
• VIII pėstininkų pulko Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko karo dienynas (1920 09 01 - 12 31), LCVA, f. 929, ap. 3, b. 178.
• Ališauskas, K, Seinų-Augustavo karo operacijos, LE, t. XXVII, Bostonas, 1962.
• Atskirosios brigados (II brigados, II pėstininkų divizijos) karo dienynas (1920-01-01 - 12-31), LVCA, f. 510, ap.1. b. 9, l. 52.
• Lesčius, Vytautas, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920, Vilnius : Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2004.
• Rukša, A, Dr., Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, Klivlendas, 1982
• Prisiminta istorinė data – Ukmergės išvadavimo nuo bolševikų 105-osios metinės, Ukmergės rajono savivaldybė, 2024 m. gegužės 4 d.
• Santykiai su lenkais, (1920 09 01-09 08), Kariškių žodis, K. 1920 09 10, Nr. 37.

Išnašos

1. Lesčius, Vytautas, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920, p. 90.
2. Lesčius, Vytautas, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920, p. 91.
3. Rukša, A., Dr., Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 8.
4. 1920 m. įsakymai Marijampolės grupei, LVCA, f. 929, ap. 3. b. 14, l. 17
5. 1920 m. įsakymai Marijampolės grupei, LVCA, f. 929, ap. 3. b. 9, l. 52.
6. Atskirosios brigados (II brigados, II pėstininkų divizijos) karo dienynas (1920-01-01 - 12-31), LVCA, f. 510, ap.1. b. 9, l. 52.
7. Lesčius, Vytautas, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920, p. 93.
8. Atskirosios brigados (II brigados, II pėstininkų divizijos) karo dienynas (1920-01-01 - 12-31), LVCA, f. 510, ap.1. b. 9, l. 53.
9. Lesčius, Vytautas, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920, p. 94.
10. Ališauskas, K, Seinų-Augustavo karo operacijos, LE, t. XXVII, p. 187.
11. VIII pėstininkų pulko Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko karo dienynas (1920 09 01 - 12 31), LCVA, f. 929, ap. 3, b. 178, l. 252.
12. Santykiai su lenkais, (1920 09 01-09 08), Kariškių žodis, K. 1920 09 10, Nr. 37., p. 349